Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. R. (M. R.) skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. kovo 13 d. nutarties, kuria pareiškėjos J. J. skundas tenkintas iš dalies. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Institucijos) 2024 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. VVTAIT-ANR_N-1925-2024 dalis, kuria administracinio nusižengimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 73 straipsnio 1 dalį teisena nutraukta, panaikinta ir M. R. pripažintas kaltu padaręs ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir jam paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Likusi Institucijos 2024 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. VVTAIT-ANR_N-1925-2024 dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Institucija 2024 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. VVTAIT-ANR_N-1925-2024, kuriuo pradėta teisena pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį nutraukta o pagal ANK 80 straipsnio 1 dalį, nepradėta. Nutarimas priimtas dėl pareiškėjos J. J. skundo, kuriame buvo nurodyta, kad vaiko E. G. tėvas M. R. nuo 2024 m. sausio mėnesio bei iki skundo Institucijai pateikimo dienos sudaro kliūtis vaiko motinai J. J. susitikti su vaiku E. R.. M. R. yra užblokavęs J. J. telefono numerį, vaiko motina neturi galimybių susiskambinti su M. R. tam, kad galėtų gauti reikiamą informaciją apie vaiko sveikatos būklę, apie jo gyvenimo sąlygas, taip pat suderinti atvykimo laiką tam, kad susitiktų ir pabendrautų su sūnumi, pasiimtų vaiką pas save. Pateiktame skunde J. J. prašė vaiko tėvo atžvilgiu taikyti įstatyme numatytas poveikio priemones/sankcijas, siekiant eliminuoti vaiko motinos J. J. bei nepilnamečio vaiko E. R. teisių pažeidimą.

2. Dėl Institucijos nutarimo J. J. pateikė skundą Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmams, prašydama panaikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo specialisto Gžegožo Masiano 2024 m. gruodžio 20 d. priimtą nutarimą bei paskirti M. R. administracinę nuobaudą už ANK 73 straipsnio l dalies ir ANK 80 straipsnio l dalies numatyto nusižengimo padarymą.

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų teisėja 2025 m. kovo 13 d. nutarimu pareiškėjos J. J. skundą tenkinto iš dalies. Institucijos 2024 m. gruodžio 20 d. nutarimo dalį, kuria administracinio nusižengimo pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį teisena nutraukta, panaikino ir M. R. pripažino kaltu padarius ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės nusižengimą, paskyrė jam administracinę nuobaudą – įspėjimą. Likusią Institucijos 2024 m. gruodžio 20 d. nutarimo dalį paliko nepakeistą.

4. Skundu Vilniaus apygardos teismui M. R. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. kovo 13 d. nutarimą dalyje dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

4.1. Skunde nurodoma, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų sprendimu buvo nutraukta jo ir J. J. santuoka bei jų bendro nepilnamečio vaiko E. R. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina J. J.. Skundžiamame nutarime teismas teisingai nurodė, jog 2024 m. balandžio 15 d. jis pateikė ieškinį teismui dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, vaiko bendravimo tvarkos su motina nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – nepilnamečio vaiko E. R. laikina gyvenamoji vieta nustatyta su juo, t. y. M. R., iš motinos priteistas laikinas išlaikymas vaikui, nustatyta laikina motinos su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarka.

4.2. Teismas nurodo, jog iki 2024 m. balandžio 17 d., vadovaujantis įsiteisėjusiu Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta turėjo būti su motina, tačiau nuo 2024 m. sausio iki 2024 m. balandžio 17 d. vaikas gyveno pas jį. Savo rašytiniame prašyme teismui jis išsamiai paaiškino, kodėl vaikas nuo 2024 m. sausio liko gyventi pas jį, jo teiginius pagrindžia byloje esanti rašytinė medžiaga. Po santuokos su J. J. nutraukimo jis visada tinkamai vykdė savo kaip tėvo pareigas. Tvarkingai ir laiku mokėjo sūnui priteistą išlaikymą, imdavo jį pas save, bendravo su juo beveik kiekvieną savaitgalį ir per visas atostogas. Juos su sūnumi siejo ir sieja glaudus ir artimas ryšys. 2024 m. sausį jis buvo iškviestas į Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (Šalčininkų rajono savivaldybėje) dėl to, kad 2024 m. sausio 22 d. buvo gautas anoniminis skundas, kuriame buvo nurodoma, jog J. J. paliko vaiką, pabėgo iš namų galimai pas vyrą. Vaikas paliktas su seneliais, kurie vartoja alkoholį. Vaiką prižiūri motinos pilnametė sesuo. Namuose nėra tinkamų gyvenimo sąlygų, vaikas neprižiūrėtas, nuo jo sklinda nemalonus kvapas. Vaiko teisių apsaugos specialistai, įvertinę vaiko E. R. situaciją, nustatė būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir J. J. šeimai poreikį. Motinai J. J. buvo pradėta atvejo vadyba Šalčininkų socialinių paslaugų centre. Iš teismui pateikto 2024 m. vasario 15 d. Pagalbos šeimai plano matyti, kad posėdžio metu J. pripažino, kad pati nesirūpina vaiku, nes turi sudėlioti savo gyvenimą. Ji specialistams paaiškino, kad vaikas E. R. faktiškai gyvena pas senelę D. J. (duomenys neskelbtini). Ji atvykdavo aplankyti vaiką 1 kartą į savaitę. J. J. pripažino, kad pagal jos planus nepilnametis vaikas E. ir toliau gyvens pas močiutę, nes jis lanko ikimokyklinę klasę (duomenys neskelbtini). Jai ramiau, kai vaikas yra pas močiutę. Posėdžio metu J. nepasidomėjo vaiko sveikata, nors tada jis buvo sergantis. J. taip pat papasakojo, kad iki 2024 m. vasario 8 d. gyveno pas vieną draugą (duomenys neskelbtini)., o 2024 m. vasario 9 d. grįžo gyventi pas buvusį sugyventinį V. R. į (duomenys neskelbtini) m., kuris naudoja prieš ją fizinį smurtą. Atsakovė prisipažino, kad prieš atvejo vadybos posėdį J. su sugyventiniu buvo policijos komisariate ir J. atsiėmė pareiškimą prieš sugyventinį dėl patirto smurto jos atžvilgiu. Atvejo vadybininkės išvada – pagrindinė šeimos problema – vaiko nepriežiūra. Motina paliko vaiką giminaičiams, o pati dažnai keičia gyvenamąją vietą. Buvo konstatuota, kad šiuo metu motina grįžo pas smurtaujantį sugyventinį. J. J. specialistų buvo rekomenduota psichologinė pagalba. Sudarant 2024 m. vasario 15 d. pagalbos šeimai planą, Vaiko teisių apsaugos specialistės nuomone, bendraujant su motina susidaro įspūdis, kad pastaroji neadekvačiai vertina jai pateiktą informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad vaiko E. R. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina J. J., o pastaroji negyveno su vaiku, jam, t. y. tėvui M. R. buvo rekomenduota kreiptis i teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo.

4.3. Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus, Šalčininkų socialinių paslaugų centro siūlymu ir J. J. pritarimu, jis pasiėmė sūnų gyventi pas save, kadangi motina pati paaiškino specialistams, jog auginti vaiko neketina ir jį toliau augins vaiko močiutė, kuri anksčiau turėjo problemų su piktnaudžiavimu alkoholiu ir pas kurią nėra sudaryta tinkamų gyvenimo sąlygų vaiko gyvenimui. Apie tai yra nurodyta Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko situacijos vertinimo anketoje. Įvykus tokiai situacijai jis nusprendė kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Per du mėnesius nuo to laiko, kol E. gyveno su juo, J. J. pasiėmė jį vos 1 kartą nuo 2024 m. kovo 1 d. 18.00 val. iki 2024 m. kovo 3 d. 16.00 val. Vaikas buvo grąžintas su sužalota, kraujuojančia nosimi. Dar vieną kartą J. norėjo paimti vaiką 2024 m. balandžio 5 d., jis jį paruošė, tačiau motina taip ir nepasirodė.

4.4. J. J. pateikė Antstolių rūmams prašymą priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl vaiko E. R. gyvenamosios vietos su ja nustatymo, tačiau antstolė A. M. atsisakė priimti jį vykdyti. J. J. tokius antstolės veiksmus apskundė. Galutine 2024 m. rugsėjo 10 d. Kauno apygardos teismo nutartimi J. J. skundas dėl antstolės veiksmų buvo atmestas, pripažįstant, kad antstolė pagrįstai atsisakė priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl vaiko E. R. gyvenamosios vietos su motina nustatymo, ypač, kad sūnus jau 7 mėnesius faktiškai gyveno su vaiko tėvu. 2024 m. balandžio 17 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nepilnamečio vaiko E. R. gyvenamoji vieta buvo nustatyta kartu su juo (M. R.), o iš motinos priteistas išlaikymas vaikui ir nustatyta motinos bendravimo su vaiku tvarka. J. J. atstovas 2024 m. balandžio 17 d. teismo nutartį apskundė, tačiau 2024 m. birželio 6 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi J. J. atskirasis skundas buvo atmestas. Iš 2024 m. gegužės 22 d. Šalčininkų socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai plano, seka, kad specialistų nuomone jis gerai ir tinkamai augina mažametį sūnų.

4.5. Iš teismui pateikto 2024 m. gegužės 22 d. Pagalbos šeimai plano seka, kad nei vaiko teisių apsaugos specialistai, nei atvejo vadybininkė, nei socialinė darbuotoja, kuri dirbo su šeima ir teikė paslaugas laikotarpiu, už kurį J. J. šioje byloje prašė skirti jam administracinę nuobaudą už tėvo valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams, neturėjo jam jokių priekaištų ir pastabų dėl vaiko auginimo, priežiūros ir jo poreikių tenkinimo. Tuo tarpu, kai J. J. netgi nemoka vaikui priteisto laikino išlaikymo ir išlaikymo priverstinis išieškojimas buvo vykdomas per antstolį, kaip ir iki šiol. 2024 m. gegužės 22 d. Šalčininkų socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja dirbanti su šeima, N. K., posėdžio metu patvirtino, jog jis užtikrina saugią aplinką vaikui, jo būstas pilnai įrengtas, su patogumais, vaikas turi atskirą kambarį, savo erdvę, kur gali pailsėti ir pažaisti. Ji nurodė, kad jis visapusiškai rūpinasi vaiku, jo sveikata, aktyviu laisvalaikiu. Specialistė bendravo su ugdymo įstaigos, kurią tuo metu lankė sūnus, direktore, kuri informavo, jog jis (M. R.) visada teiravausi, kaip sekasi sūnui, laiku mokėjo už vaiko ugdymą, vaikas buvo laiku atvežamas ir paimamas iš darželio. Vaikas ateidavo švariai apsirengęs, tvarkingai, pagal oro sąlygas.

4.6. Kaip teisingai pažymėjo savo atsiliepime Vilniaus vaiko teisių apsaugos skyrius, jis niekada nedraudė ir nesudarinėjo kliūčių vaiko motinai J. J. bendrauti su sūnumi gyvai, pasiimant vaiką pas save teismo nustatytu grafiku, susiskambinti su vaiku telefonu. Tai paneigiančių duomenų nėra. J. J. 2024 m. gegužės 22 d. sudarant Pagalbos šeimai planą pripažino, kad su juo konfliktų dėl vaiko paėmimo niekada nebuvo. Ji bendrauja su vaiku kas antrą dieną telefonu ir per „Messenger“ programėlę, kas visiškai paneigia jos šioje byloje skunde nurodytus teiginius, jog ji ją buvo užblokavęs ir ji neturėjo galimybės su vaiku bendrauti per nuotolį. Taip pat, J. J. pripažino, kad 2024 m. vasario 19 d. telefoninio pokalbio metu leido, kad vaikas gyventų su manimi. O dėl vaiko jai grąžinimo ji buvo kreipusi tik š. m. gegužės mėnesį, kas paneigia jos teiginius, jog ji reikalavo grąžinti vaiką anksčiau. Nepilnametis sūnus E. J. gyvena su juo jau virš metų. Nei Šalčininkų socialinių paslaugų centro specialistai – atvejo vadybininkė ir socialinė darbuotoja, nei Šalčininkų rajono (duomenys neskelbtini) gimnazijos administracija, nei Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai jam jokių pretenzijų dėl vaiko auginimo ir priežiūros neturi, todėl Vaiko teisių apsaugos tarnyba nutraukė administracinę teiseną, kadangi jis nėra padaręs jokio vaiko teisių pažeidimo.

4.7. Teismas skundžiamame nutarime nurodo, jog į bylą pateiktas 2024 m. gegužės 30 d. raštas „Dėl 2024 m. gegužės 22 d. sudaryto Šalčininkų socialinių paslaugų centro Pagalbos plane esančių trūkumų“, kuriame J. J. atstovas nurodo minėto plano trūkumus bei netikslumus ir grąžina planą rengėjui, prašo, pašalinus trūkumus, pateikti planą pasirašymui. Vienas iš nurodytų trūkumų yra tas, kad plane nepagrįstai nurodyta, jog J. J. buvo davusi sutikimą, kad vaikas gyventų su tėvu. 2024 m. birželio 3 d. iš atvejo vadybininkės buvo gautas raštas, kuriame nurodoma, kad Pagalbos planas nebus koreguojamas. Jam yra žinoma ši situacija. Atvejo vadybos specialistai atsisakė koreguoti planą, kadangi tam nebuvo jokių pagrindų, kadangi plane buvo visiškai teisingai nurodyta, jog J. sutiko, kad vaikas gyventų su juo. Tas buvo užfiksuota specialistės ir nesuprantama, kodėl specialistė turi keisti prieš tai atvejo vadybos posėdžio metu J. J. duotus paaiškinimus, kuriuos girdėjo ir fiksavo kiti posėdyje dalyvavę specialistai. Atkreiptinas teismo dėmesys, jog nepaisant to, kad 2024 m. gegužės 22 d. Pagalbos planas nebuvo J. J. pasirašytas, ji jį faktiškai vykdė, pas ją lankėsi socialinė darbuotoja, atvejo vadybininkė, J. J. keletą kartų vyko pas psichologę ir pan. Taigi iš dalies jai teikiamą pagalbą priimdavo. Todėl Pagalbos planas galiojo ir buvo vykdomas dėl faktinių J. J. veiksmų.

4.8. Civilinėje byloje dėl vaiko E. R. gyvenamosios vietos pakeitimo Nr. e2-173-424/2025, nagrinėjamoje Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose, pagal teismo užklausimą, Šalčininkų socialinių paslaugų centras yra pateikę pagrinde neigiamą informaciją apie darbą su J. J.. Motinos dalyvavimo atvejo vadybos procese sėkmė, priklauso ne nuo paskirto jai atvejo vadybininko, o nuo jos pačios. Skundžiamame nutarime teismas nurodo, jog aplinkybė, kad J. J. 2024 m. kovą kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo, kelia abejonių, kad ji buvo davusi sutikimą, kad vaikas gyventų su tėvu. Tačiau J. J. neprieštaravo, jog E. gyvens su juo, pati jam apie tai sakė, taip pat patvirtino apie tai vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams ir atvejo vadybos darbuotojams, tačiau supratusi, jog tuo atveju, jei vaikas gyvens su juo, ji praras teisę į jo vaikui teikiamą išlaikymą, iš kurio gyveno (per 2024 metų laikotarpį J. J. pakeitė 6 darbus, šiuo metu, jau antrą mėnesį niekur nedirba) ir jai pačiai reikės mokėti išlaikymą vaikui, nusprendė dėl finansinių paskatų pabandyti vaiką susigrąžinti. Tačiau, matyt neįvertino savo galimybių auginti vaiką, kadangi E. nuolat gyveno su J. močiute, o ji pasirodydavo kartą per savaitę.

4.9. Pirmos instancijos teismas, savo nutarime nurodo, kad į bylą buvo pateikta E. R. telefono nuotrauka, iš kurios matyti, kad kovo 27 d. buvo užblokuotas J. J. telefono numeris ir motinos J. J. telefono ekrano iškarpinės, kuriose užfiksuota, kad nėra galimybės prisiskambinti vaikui vasario – gegužės mėnesiais. Visiškai nesutiktina su tokiu teismo įrodymų vertinimu, kadangi jis yra klaidinantis. Jis niekada nebuvo užblokavęs J. J. sūnaus mobiliajame telefone, atvirkščiai, visada skatino sūnų pakalbėti su mama, nes per laikotarpį kol sūnus gyvena su juo, motina leisdavo sau mėnesiais jo neimti, nepaisydama teismo nustatytos laikinos jos ir sūnaus bendravimo tvarkos. Š. m. kovą jis turėjo kreiptis dėl to į antstolį, ko pasėkoje motina po dviejų mėnesių pertraukos pasiėmė sūnų pas save. Tačiau 2025 m. kovo 15 d. J. J. paliko mažametį E. su savo neblaivia motina D. J. (duomenys neskelbtini), o pati pasišalino nežinoma kryptimi automobiliu su kažkokiais vyrais. Buvo iškviesta policija, pareigūnai skambino J. J., tačiau ji neatsiliepė, policijai nebuvo žinoma motinos buvimo vieta.

4.10. 2025 m. kovo 20 d. Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų r. PK priimtas nutarimas pripažinti nepilnametį E. R. nukentėjusiuoju, ryšium su tuo, jog J. J. paliko savo sūnų su močiute, kuri namuose buvo neblaivi, o pati motina išvyko iš namų. Policijos pareigūnų teigimu, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, J. J. atlikti veiksmai E. R. atžvilgiu traktuotini kaip netinkamas auklėjimo būdas, kaip tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, kadangi motina paliko sūnų vieną su neblaivia močiute be priežiūros, todėl J. J. netinkamai atlieka pareigas. Nutarime nurodyta, kad yra pakankamai duomenų, kad vaikas išgyveno neigiamas emocijas ir 2025 m. kovo 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nutartimi buvo pakeista 2024 m. balandžio 17 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nutartimi nustatytą laikiną atsakovės J. J. bendravimo su nepilnamečiu vaiku E. R., tvarką, nustatant, jog nuo šios nutarties priėmimo dienos, nustatyta tokia laikina nepilnamečio vaiko E. R. ir atsakovės J. J. bendravimo tvarka: J. J. bendrauja su vaiku E. R. kiekvieną savaitgalį (šeštadienį arba sekmadienį) ir šventinę (ne darbo) dieną vaiko gyvenamojoje vietoje dalyvaujant M. R.. Vaiko tėvas įsipareigoja sudaryti sąlygas vaiko ir motinos bendravimui. Apie planuojamą susitikimo laiką atsakovė J. J. raštu (SMS žinute) praneša ieškovui M. R. likus ne mažiau nei 3 dienoms iki susitikimo.

4.11. Byloje yra E. R. mobilaus telefono fotonuotraukos, kurioje, kaip supranta, yra mėlynas, perbrauktas apskritimas ir tai matyt reiškia, kad adresatas yra užblokuotas. Mažamečio E. R. telefono ekraną motina galėjo fotografuoti tik tada, kai vaikas lankėsi pas ją – jai priklausiusį bendravimo su vaiku savaitgalį, kadangi jo namuose J. niekada nepageidavo matytis su sūnumi. Todėl yra akivaizdu, jog motina pati paėmė sūnaus telefoną, užblokavo save jame, nufotografavo telefono ekraną ir išsiuntė savo advokatui kaip įrodymą. Netgi jeigu jis tikrai būtų vaiko telefone užblokavęs J. J. telefono numerį, tai vykstant sūnui savaitgaliui pas ją, būtų tam savaitgaliui atblokavęs, kad ji negalėtų to užfiksuoti. Nufotografuotame telefono ekrane yra J. J. praleisti du skambučiai iš eilės 2025 m. kovo 27 d. 18.46 val. ir 18.47 val., bet tai nereiškia, kad jai skambinant telefono numeris buvo užblokuotas, tai yra tiesiog praleisti skambučiai, nes galimai vaikas tuomet negalėjo atsiliepti, ar žaidė, ar negirdėjo, ar buvo pas draugus kaimynystėje. 2024 m. vasario 29 d. 15.36 val., 2024 m. kovo 9 d. 16.12 val., 16.13 val. E. galimai neatsiliepė, nes buvo darželyje, be telefono. 2024 m. kovo 16 d. 20.31 val. motina kalbėjo su E. virš 3 min. Tai reiškia motina turėjo galimybę prisiskambinti. 2024 m. kovo 27 d. 16.28 val. sūnus nepakėlė telefono ragelio, kadangi tuomet (iki 17.00 val.) tikėtina buvo darželyje priešmokyklinėje grupėje ir be telefono aparato, o 18.34 val. (kai vaikas po darželio grįžo namo) mama sėkmingai prisiskambino savo vaikui ir kalbėjo su juo 29 sekundes. 2024 m. balandžio 8 d. 20.15 sūnus nepakėlė ragelio. 2024 m. balandžio 21 d. 15.54 ir 14.55 val. praleisti skambučiai, tačiau tai buvo sekmadienis, vaikas buvo pas motiną, todėl keista, kad ji jam skambino, kai vaikas buvo pas ją. 2024 m. balandį sūnus neatsiliepė mamai dar 2 kartus, galimai dėl to, kad jo telefonas buvo išjungtas ir kažkur numestas, vaikas buvo darželinukas ir jis (M. R.) jam labai riboja ekranus, neleidžia nuolat laikyti telefoną rankose. 2024 m. gegužės mėn. E. savo telefonu neatsiliepė mamai vos 6 kartus per visą mėnesį. Kai kuriuo laiku vaikas buvo darželyje, kai skambino mama ir kaip minėta nuolat rankose telefono nenešioja dėl savo jauno amžiaus.

4.12. Svarbi aplinkybė, jog J. J. dėl sūnaus visada skambino jam (M. R.), jis jai suteikdavo reikiamą informaciją apie sūnų. Savo skunde ji teigia, kad ir jis buvo ją užblokavęs, tačiau nepateikė įrodymų, kad negalėjo prisiskambinti, nepateikė ekrano nuotraukos, kad jos telefono numeris buvo pas jį užblokuotas. J. J. negalėjo pateikti įrodymų, kadangi jis taip niekada nesielgė. Išeina, kad pirmosios instancijos teismo nutarimu buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad motinai keletą kartų per 5 mėnesius nepavyko prisiskambinti savo mažamečiam sūnui, kuriam buvo 7 metai ir kuris lankė darželį, neturėjo su savimi mobilaus ryšio telefono bei namuose jam yra ribojamas nuolatinis ekranų naudojimas. Teismas savo išvadose rašo, kad jis ribojo vaiko bendravimą su motina telefonu ir per „Messenger“ programėlę. Sutikti su tokiomis išvadomis negalima, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tai. Niekada neblokavo jos ir per „Messenger“.

4.13. Teismas skundžiamame nutarime nurodo, jog įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad jis nuo 2024 m. sausio pasiimdamas vaiką gyventi pas save, nevykdė įsiteisėjusio Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo. Tačiau, atkreipia dėmesį, kad už teismo sprendimų nevykdymą administracinė atsakomybė nekyla, todėl apylinkės teismas negalėjo spręsti ar jis vykdė teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina ar ne. Tai yra antstolių darbas, o ne teismo vertinimo dalykas šioje administracinėje byloje. Tik vykdomųjų dokumentų pagrindu antstolis gali pradėti priverstinio vykdymo procesą. Nesutiktina su teismo išvada, kad dėl vaiko apsigyvenimo pas jį, jam galimai buvo sukelti neigiami jausmai, liūdesys, neužtikrinti jo teisėti lūkesčiai. Tokių duomenų byloje nėra, vaikas atsidūrė pas jį dėl to, kad mama jį paliko su geriančia močiute, o pati juo nesirūpino ir kartu su juo negyveno. Vaikas, atsidūrė saugioje, jam žinomoje aplinkoje, kadangi pas jį praleisdavo visas savo atostogas ir savaitgalius.

4.14. Kadangi vaikas faktiškai gyveno pas jį, buvo netikslinga ir neprotinga vežioti vaiką dideliu atstumu nuo (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) į darželį, kur atstumas siekia 35 km atstumas, todėl jis neturėjo kitos išeities, vadovaudamasis išskirtinai vaiko interesais ir patogumu, kaip perregistruoti jį į kitą ugdymo įstaigą, kuri yra arčiau namų. E. 2024 m. pavasarį lankė ne mokyklą, o priešmokyklinio ugdymo grupę, nuo (duomenys neskelbtini)., pradėjus lankyti 1 klasę, bet kokiu atveju pasikeistų jo draugų ratas, kadangi vaikai išsibarstytų po skirtingas mokyklas, todėl nesutinka, kad vaikas nukentėjo dėl to, kad iki mokslo metų pradžios, t. y. pirmos klasės, porą mėnesių anksčiau buvo leistas į kitą mokyklą, kur puikiai adaptavosi ir susirado naujų bičiulių. Prabuvęs ten porą mėnesių, vaikas nuėjo į 1 klasę, kur vėlgi pasikeitė vaikai, žinoma kai kurie liko, tai yra natūralu.

4.15. Jis jau porą metų tvarkė su vaiku susijusius klausimus savarankiškai, konsultuodamasis su vaiko teisių apsaugos specialistais. Švietimo įstatymai reglamentuoja, kad keičiant vaikui darželį ar mokyklą nereikia abiejų tėvų sutikimo, užtenka vieno, jis veikdamas vaiko interesais mokyklą pakeitė. Nesutinka su J. J. skundo teiginiu, kad vaikas galėjo būti perkeltas į kitą ugdymo įstaigą tik tuo atveju, jeigu jis būtų deklaruotas toje gyvenamojoje vietoje. E. buvo registruotas Šalčininkų rajone, todėl pagal teisės aktus turi pilną teisę lankyti pasirinktinai kokią tik norima ugdymo įstaigą, esančią Šalčininkų rajone. Teismas buvo suklaidintas, kad ugdymo įstaigos yra pririšamos prie seniūnijų, to joks įstatymas nereglamentuoja. Nuo vaiko naujos ugdymo įstaigos jis nieko nenuslėpė. Tai, kad vaiko gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, atitiko visas tvarkas ir taisykles, kadangi tai yra Šalčininkų rajonas ir gali rinktis kokią nori ugdymo įstaigą be jokių apribojimų. Šalčininkų rajono vaikų priėmimą į ugdymo įstaigas reglamentuoja Centralizuoto vaikų ir mokinių priėmimo į Šalčininkų rajono savivaldybės švietimo įstaigas tvarkos apraše, patvirtintame Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2022 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. T-777 1 (toliau – Aprašas), 15 punkte yra nurodyta, kad prašymai mokytis registruojami prieš pradedant lankyti švietimo įstaigą, ją keičiant. Prašymus dėl priėmimo mokytis į švietimo įstaigas (išskyrus suaugusiųjų klases) už asmenis pildo vienas iš tėvu (globėjų). To paties Aprašo 16 punkte yra nurodyta, kad prašyme nurodoma: asmens, ketinančio mokytis, ir vieno iš tėvų (globėjų) duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas, faktinė gyvenamoji vieta, elektroninio pašto adresas, telefono numeris). Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad be vaiko motinos sutikimo ir nesant tam teisinio pagrindo 2024 m. vasario 21 d. E. R. išregistravo iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos Mokinių Registro sąrašų ir kad tai yra pripažintina veika, prieštaraujančia nepilnamečio vaiko interesams, kadangi jis kaip teisėtas vaiko atstovas – tėvas, pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą turėjo pilną teisę tą padaryti.

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Skundas tenkinamas.

6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria M. R. pripažintas kaltu padaręs ANK 73 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą ir jam paskirtas įspėjimas.

7. Aukštesnysis teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmiausia pastebėtina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimas, kuriuo nepilnamečio E. R. gyvenamoji vieta nustatyta su motina J. J., įsiteisėjo ne 2024 m. vasario 21 d. o 2018 m. spalio 5 d. Taip pat pažymėtina, kad šiuo sprendimu, konkreti vaiko bendravimo tvarka su tėvu M. R. nebuvo nustatyta – minimo spendimo rezoliucine dalimi nuspręsta, kad „J. R. netrukdys bendrauti su vaiku bei dalyvauti jo auklėjime abipusiškai suderintu laiku“. Taigi bendravimo tvarka priklausė nuo abiejų tėvų abipusio susitarimo.

8. Skunde išsamiai ir detaliai aptariamos aplinkybės ir priežastys, dėl kurių M. R. pasiėmė sūnų gyventi save. Šiuos skundo argumentus patvirtina bylos medžiaga. 2024 m. vasario 2 d. Vaiko situacijos vertinimo anketoje (b. l. 20-27) užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, gautas anoniminis pranešimas, kuriame nurodoma, kad mama J. J. paliko vaiką, pabėgo iš namų galimai pas vyrą. Vaikas paliktas su seneliais, kurie vartoja alkoholį. Vaiką prižiūri pilnametė motinos sesuo, namuose nėra tinkamų sąlygų gyventi, vaikas neprižiūrėtas, nuo jo sklinda nemalonus kvapas. Su vaiko motina buvo bendrauta 2024 m. sausio 24 d., motina nurodė, kad dirba „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje Vilniuje, 4 dienas dirba, 4 turi laisvadienius. Anksčiau dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo metu jos sugyventinis A. L., jis gyvena (duomenys neskelbtini) kaime. Kai jai reikia į darbą, gyvena pas jį, nes nuo ten į darbą važiuoja autobusiukas. Kai turi laisvadienius, važiuoja į (duomenys neskelbtini), pas mamą ir sesę, kurios jai padeda auginti vaiką. Jos sesuo mokosi toje pačioje mokykloje, kaip ir sūnus, todėl ji visada turi galimybę nuvesti ir pasiimti jį namo. Kartais sūnus atvažiuoja pas jos sugyventinį, sutaria su jo šeima. Su vaiko tėvu bendrauja per „Facebook‘ą“, jis kartais atvažiuoja pas sūnų, kartais pasiimą jį pas save, ji nedraudžia jiems bendrauti. Tą pačią dieną (2024 m. sausio 24 d.) bendrauta ir su tėvu M. R., kuris nurodė, kad žino, jog E. R. motina turi sugyventinį ir nepastoviai gyvena (duomenys neskelbtini). Jis (M. R.) dažnai važiuoja pas sūnų, kartais pasiima jį pas save, per Naujuosius metus vaikas pas jį buvo dvi savaites. Niekas netrukdo jam bendrauti su sūnumi. 2024 m. sausio 24 d. telefonu buvo bendrauta su vaiko močiute D. J., kuri iš esmės patvirtino tėvų nurodytas aplinkybes, nurodė, kad pretenzijų dėl rūpinimosi vaiku neturi nei M., nei J. Įvertinus būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį nustatytas rizikos veiksnys – vaiko atstovai pagal įstatymą palieka vaiką be priežiūros arba su asmenimis, kurie netinkamai juo rūpinasi, nustatyta būtinybė vertinti pagalbos šeimai ir (ar) vaikui poreikį.

9. Iš 2024 m. vasario 15 d. Pagalbos plano (b. l. 29-35) matyti, jog 2024 m. vasario 15 d. vyko atvejo nagrinėjimo posėdis, kurio metu pasisakė vaiko tėvai ir specialistės. M. R. nurodė, jog turi sudarytas sąlygas auginti vaiką savarankiškai. Jo sūnus gyvena pas J. J. motiną (duomenys neskelbtini), nors jo gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Vaiku faktiškai rūpinasi senelė ir giminaičiai. Jis stengiasi kiekvieną savaitgalį ir per mokinių atostogas paimti sūnų pas save. Nuo 2024 m. vasario 9 d. yra paėmęs vaiką save savaitgaliui, tačiau vaikas susirgo, todėl rūpinasi juo kol pasveiks ir jau po mokinių atostogų (2024 m. vasario 25 d.) planuoja grąžinti motinai. J. J. posėdžio metu prisipažino, kad pati vaiku nesirūpina, nes turi susidėlioti savo gyvenimą. Vaikas E. gyvena pas senelę, būstas kuriame gyvena yra be patogumų, motina atvykdavo vaiko aplankyti kartą per savaitę. Nuo 2024 m. vasario 9 d. J. J. grįžo gyventi pas buvusį sugyventinį, kuris naudoja prieš ją fizinį smurtą (prieš atvejo vadybos posėdį J. su juo buvo policijos komisariate, kur J. atsiėmė pareiškimą prieš jį, nes įvyko nesusipratimas, daugiau sugyventinis jos nemuš. Motina pripažino, kad jai yra svarbi jos gerovė ir ji turi pirma pasirūpinti savo gyvenimu, jai ramiau, kai vaikas gyvena pas močiutę. Vaiko teisių apsaugos specialistė, išanalizavusi šeimos situaciją, atsižvelgusi į tai, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, o pastaroji su vaiku negyvena, tėvui rekomenduojama kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo. Su šiuo pagalbos planu buvo supažindinti abu tėvai, jie sutiko priimti teikiamas paslaugas, pasirašė.

10. Naujo pagalbos plano (b. l. 36-49) sudarymą iniciavo J. J.. Atvejo nagrinėjimo posėdžio 2024 m. gegužės 22 d. metu buvo bendrauta su abiem tėvais, specialistėmis bei J. J. atstovu advokatu Ernestu Bušmovičiumi. Užfiksuota, kad posėdžio metu motina J. J. nori pasiimti vaiką pas save. Nurodė, kad nuo 2024 m. vasario 9 d. vaikas yra pas tėvą. Ji pripažino, kad 2024 m. vasario 19 d. telefoninio pokalbio metu leido, kad vaikas pagyventu su tėvu. Jos buvo klausiama, kada ji kreipėsi pas tėvą su prašymu grąžinti jai vaiką, pastaroji negalėjo atsakyti, paskui nurodė, kad prašė grąžinti jai vaiką gegužės mėnesį. Motina teigė, kad kas antrą dieną bendrauja su vaiku telefonu ir „Messenger“ programėle. Teigė, kad turi galimybę matytis su vaiku, du kartus buvo apsiėmusi vaiką savaitgaliams, 1 kartą matėsi su vaiku per Velykas, kai vaikas svečiavosi (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad su tėvu dėl vaiko paėmimo konfliktų nebuvo. Jei būtų galimybė, norėtų vaiką matyti dažniau. Pastebėtina, kad J. J. advokatas pagrinde uždavinėjo klausimus kitiems posėdžio dalyviams, rekomendavo skirti M. R. gydymą nuo priklausomybės alkoholiui dėl 2017 m. ir 2021 m. užfiksuotų teisės pažeidimų esant neblaiviam. Tačiau neužfiksuota jokių jo argumentų dėl vaiko bendravimo su motina ar ugdymo įstaigos pakeitimo. Tėvas M. R. nurodė, kad vaikas pas jį gyvena nuo 2024 m. vasario 9 d., nuo 2024 m. vasario 21 d. reguliariai lanko (duomenys neskelbtini) universalų daugiafunkcinį centrą. 2024 m. vasario 19 d. bendraujant telefonu su J. J. ji neprieštaravo, kad vaikas liktų gyventi su tėvu. M. R. teigė, kad J. J. nei karto nesikreipė su prašymu, kad vaikas atvyktų gyventi pas ją. Jis neprieštarauja motinos ir vaiko bendravimui, anksčiau ji retai skambindavo vaikui, nuo 2024 m. gegužės 15 d. skambina dažnai. Šalčininkų socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja dirbanti su šeima nurodė, kad darbo pradžioje su J. J. buvo sunkiau bendrauti, kovo pradžioje (2024 m. kovo 9 d.) ji teigė, kad sutinka ir neprieštarauja, kad vaikas gyventų su tėvu, tačiau šiuo metu ji nori, kad vaikas gyventu su ja ir jos sugyventiniu.

11. Iš šių pagalbos planų matyti, kad pati Institucija pasiūlė tėvui M. R. kreiptis dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, tai buvo įrašyta į 2024 m. vasario 15 d. pagalbos planą, su kuriuo buvo susipažinusi ir J. J., jį pasirašė. Iš 2024 m. gegužės 22 d. plano matyti, kad tėvas buvo nukreiptas pas teisininką ir nuo 2024 m. balandžio 18 d. nustatė vaiko gyvenamąją vietą. 2024 m. balandžio 17 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėjos nutartimi buvo tenkintas M. R. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su tėvu, bei nustatytas motinos laikino bendravimo su nepilnamečiu vaiku planas (b. l. 50-52).

12. Įvertinus išdėstytus duomenis, nėra pagrindo sutikti su apylinkės teismo išvada, kad vaiko tėvas M. R., nuo 2024 m. sausio mėn., pasiimdamas vaiką gyventi pas save, nevykdė įsiteisėjusio Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, be to, ribojo vaiko bendravimą su motina telefonu ir per „Messenger“ programėlę, Kaip jau minėta, minimu teismo sprendimu nebuvo nustatyta konkreti vaiko bendravimo tvarka su tėvu, taigi bendravimas ir vaiko pasiėmimas priklausė nuo tėvų abipusio sutarimo. Tiek M. R., tiek Institucijos atstovės, tiek pačios J. J. atvejo nagrinėjimo posėdžio metu buvo nurodyta pozicija, kad vaiko motina J. J. neprieštaravo, kad vaikas pagyventų pas tėvą.

13. Tačiau iš bylos duomenų ir J. J. atstovo skundo apylinkės teismui matyti, kad yra neigiama, jog buvo duotas sutikimas tėvui pasiimti vaiką pas save. Apylinkės teismas nurodo, kad nesutikimą patvirtina jos atstovo advokato 2024 m. kovo 5 d. kreipimasis į antstolį (administracinio nusižengimo bylos l. 100), kuriame nurodoma, kad M. R., nuo 2024 m. sausio mėn. negrąžindamas vaiko ne tik nevykdo teismo sprendimo, bet ir sudaro kliūtis motinos ir vaiko bendravimui, tokiais savo veiksmais darydamas žalą vaikui.

14. Aukštesniojo teismo vertinimu, kreipimasis į antstolį su vykdomuoju raštu savaime nepatvirtina, kad J. J. buvo realiai ribojama galimybė bendrauti su vaiku. Nei apylinkės teismui, nei aukštesniajam teismui nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad M. R. būtų ribojęs vaiko bendravimą su motina, išskyrus skambučių su vaiku E. R. suvestinę. Tačiau minėtas duomuo šių aplinkybių taip pat nepatvirtina. Iš į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 79) matyti, kad vaiko ekrano nuotrauka buvo daryta 2024 m. gegužės 10 d. Teigiama, kad telefono numeris buvo užblokuotas vasario – gegužės mėnesiais, tačiau kaip pagrįstai nurodoma ir pateiktame skunde, iš ekranų nuotraukose esančių skambučių suvestinės matyti, kad 2024 m. kovo 16 d. 20.31 val. telefoninis pokalbis vyko 3 minutes ir 9 sekundes. Taip pat, skunde apylinkės teismui buvo teigiama, kad ir M. R. buvo užblokavęs J. J. telefono numerį ir ji negalėjo su juo susiskambinti, tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikta. Į bylą pateikti tik pokalbių su E. R. išrašai (b. l. 81-84). Duomenų, patvirtinančių, kad nebuvo galima susisiekti ir bendrauti su E. R. ar M. R. per „Facebook“ ir „Messenger“ programėles, per kurias, iš byloje esančių duomenų, matyti, kad buvo komunikuojama, taip pat nepateikta.

15. Skunde nurodoma, jog abejones kelia ir nenuosekli J. J. pozicija. Nepaisant to, kad J. J. atstovas 2024 m. kovo 5 d. kreipėsi į antstolį su vykdomuoju raštu, kad vaiko tėvas riboja galimybes matytis su vaiku, antstolei atsisakius vykdyti išduotą vykdomąjį raštą antstolės veiksmai buvo skundžiami. 2024 m. gegužės 22 d. Atvejo nagrinėjimo posėdžio metu J. J. teigė, kad turi galimybę matytis su vaiku, du kartus buvo pasiėmusi vaiką savaitgaliams, 1 kartą matėsi su vaiku per Velykas, kai vaikas svečiavosi (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad su tėvu dėl vaiko paėmimo konfliktų nebuvo. Jei būtų galimybė, norėtų vaiką matyti dažniau. Tuo pačiu metu J. J. atstovas kreipėsi į Instituciją su pranešimu – prašymu (administracinio nusižengimo bylos b. l. 68), kuriame nurodoma, kad M. R. nuo 2024 m. sausio d. iki 2024 m. gegužės 10 d. sudarė kliūtis motinos ir vaiko bendravimui (užblokavęs motinos numerį, ji neturi galimybių susiskambinti su vaiko tėvu siekiant aptarti su vaiku susijusius klausimus), prašoma tėvo atžvilgiu taikyti įstatyme numatytas poveikio priemones.

16. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad vaiko tėvas M. R. nuo 2024 m. vasario 21 d. perregistravo vaiką į kitą ugdymo įstaigą, nepaisydamas fakto, kad vaikas nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. vasario 21 d. lankė (duomenys neskelbtini) gimnazijos priešmokyklinio ugdymo grupę. Nagrinėjamoje situacijoje, įvertinus bylos aplinkybes, sutinkama su skundo argumentais, vaikui faktiškai gyveno pas tėvą, buvo netikslinga ir neprotinga vežioti vaiką dideliu (35 km) atstumu nuo namų į darželį, šį sprendimą vaiko tėvas priėmė vadovaudamasis vaiko interesais. 2024 m. gegužės 22 d. Atvejo nagrinėjimo posėdžio metu J. J. nurodė, kad 2024 m. gegužės 17 d. apsilankė darželyje, kurį lanko sūnus, kalbėjo su auklėtoja. Nesutikimo dėl pasikeitusios mokymosi įstaigos neišreiškė. Kitą vertus, J. J. atstovo teikiamuose pareiškimuose – prašymuose Institucijai, buvo išreiškiamas priekaištas ir nesutikimas dėl šio tėvo veiksmo, taigi ir šiuo aspektu matyti, kad vaiko motinos J. J. pozicija taip pat besikeičianti.

17. Apygardos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepaisant to, jog nėra byloje konkrečių duomenų, patvirtinančių, jog mokyklos keitimas turėjo neigiamų pasekmių ar papildomo streso vaikui, tačiau tokie tėvo veiksmai, nežinant, ar jo ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir nustatymo su juo bus tenkintas, neatitiko geriausių vaiko interesų. Visgi, tokiai išvadai nėra pagrindi. Kaip matyti iš bylos duomenų, vaikas faktiškai gyveno su tėvu, Vaiko teisių apsaugos tarnybai rekomenduojant ir padedant, vaiko tėvas M. R. buvo paskatintas kreiptis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo Tokį jo prašymą teismas patenkino ir vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Taip pat pažymėtina, kad 2024 m. gegužės 16 d. buvo bendrauta su vaiku, kuris nurodė, kad jam patinka mokykla, jis turi draugų, greitai eis į pirmą klasę (administracinio nusižengimo byla, b. l. 21).

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje surinkti duomenys nepatvirtina M. R. kaltės padarius ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Pagal ANK 5 straipsnio nuostatas, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Administraciniu nusižengimu laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Administracinio nusižengimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju, nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

19. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. ANK 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė asmeniui už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Tėvų valdžios turinys detalizuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.155 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvų teises ir pareigas įtvirtina ir kiti CK straipsniai bei kiti įstatymai (pavyzdžiui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad pažeidimas turi pasižymėti tam tikro pavojingumo lygiu, be to, turi būti aiškiai nustatytas subjektyvusis kaltės požymis asmens veiksmuose. Tokiais atvejais, siekiant padaryti išvadas dėl nusižengimo buvimo, itin svarbu vertinti susidariusios situacijos aplinkybių visumą, kurią sudaro ne tik atlikti veiksmai, bet ir konflikto tarp pažeidėjo ir kito suaugusio asmens priežastys, tikslas, pažeidėjo veiksmų kryptingumas vaiko atžvilgiu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinėse bylose Nr. 2AT-38/2014, 2AT-10-693/2018).

20. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nesant byloje neginčijamų įrodymų, jog M. R. tyčia panaudojo tėvų valdžią priešingai vaiko interesams, negalima konstatuoti, kad buvo padarytas ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, todėl M. R. skundas tenkinamas, Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. kovo 13 d. nutarimas naikinamas ir priimamas naujas nutarimas – E. B. skundo netenkinti palikti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Institucijos) 2024 m. gruodžio 20 d. nutarimą nepakeistą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 2 punktu, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto M. R. (M. R.) apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. kovo 13 d. nutarimą dalyje dėl M. R. pripažinimo kaltu ir nubaudimo pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį, ir dėl J. J. atstovo advokato E. B. skundo priimti naują nutarimą:

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. VVTAIT-ANR_N-1925-2024 dalyje, kuria administracinio nusižengimo pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį teisena nutraukta, palikti nepakeistą ir J. J. atstovo advokato E. B. skundo netenkinti.

Kitoje dalyje nutarimo nekeisti.

Nutartis neskundžiama.