Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos priteisimo, kurią kildina iš neteisėtų Kauno kalėjimo pareigūnų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad, sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 24 buvo laikomas Kauno kalėjime.

Pareiškėjas tvirtino, jog 2024 m. rugpjūčio 19 d. buvo etapuotas į Kauno kalėjimą ir patalpintas 5 parom į kamerą kartu su rūkančiaisiais asmenimis.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., 2019-10-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019, 2016-09-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016, 2019-10-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019).

Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabaką, tabako gaminius, su tabako gaminiais susijusius gaminius) draudžiama bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kitose bendrosios dalinės nuosavybės teisės patalpose ir kitose pastato dalyse. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Teismo vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar Kalėjimo administracija tinkamai vykdė pareigą užtikrinti, jog asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nėra įrengtos rūkymo patalpos, kadangi teisės aktai nenumato laisvės atėmimo vietoms prievolės įrengti nuteistiesiems rūkymui skirtas patalpas gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, rūkymo vietos įrengtos prie nuteistųjų gyvenamų pastatų kiemuose, pažymėjo ir pateikė nuotraukas, jog gyvenamosiose patalpose yra iškabinti įspėjamieji ženklai apie draudimą rūkyti.

2024 m. spalio 15 d. Pažymoje Nr. SV-19-28252 apie kalinamojo R. G. laikymo sąlygas nurodyta, kad kalinamieji į kameras skirstomi pagal Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo įgyvendinimo“ nuostatomis. Atvykę nuteistieji skiriami į kameras atsižvelgiant į esantį laisvų vietų skaičių kamerose, kuriose nuteistiesiems yra draudžiama rūkyti, tokį savo įprotį jie įgyvendina išvesti į rūkymui skirtas vietas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo nuostatomis, gyvenamosiose patalpose yra draudžiama rūkyti. Apie rūkančius asmenis, kurie gyvenamose patalpose rūko, kalinamieji turėtų informuoti įstaigos administraciją. Tokių pranešimų iš kalinamojo R. G. negauta.

Teismas pažymi, kad iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų ir nuotraukų nustatyta, kad, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkto reikalavimą, apie draudimą rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems buvo paskelbta (gyvenamosiose patalpose priklijuoti ženklai, draudžiantys rūkyti gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose), kiemuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis, kad Kalėjime yra iškabinti rūkyti draudžiantys ženklai, taip pat kad nuteistiesiems rūkymo vietos yra įrengtos prie nuteistųjų gyvenamų pastatų kiemuose. Tai reiškia, kad kalėjimo gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems rūkyti buvo draudžiama.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašymu imtis atitinkamų veiksmų bei kiti duomenys, patvirtinantys, jog pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017, 2017-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2016-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015; 2023-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. TA-340-575/2023).

Į bylą pateiktas pareiškėjo 2024 m. rugpjūčio 23 d. skundas ir atsakymas į jį patvirtina, kad jis ginčo laikotarpiu kreipėsi į Kauno kalėjimo direktorių dėl laikymo gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Kauno kalėjimo 2024 m. rugsėjo 19 d. atsakyme į skundą nurodyta, kad atvykęs Kauno kalėjimą, pareigūnui, atsakingam už kalinamųjų paskyrimą į gyvenamąsias patalpas, pareiškėjas nepateikėte jokios informacijos apie tai, kad yra nerūkantis asmuo. Pažymėjo, kad pareigūnas, paskiriantis kalinamuosius į gyvenamąsias kameras, dėl asmens duomenų apsaugos apribojimų, negali susipažinti su Asmens sveikatos istorijoje esančiais duomenimis. Buvimo Kauno kalėjime laikotarpiu pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nesikreipė dėl perkėlimo į kitą gyvenamąją patalpą su nerūkančiais asmenimis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo nuostatomis, gyvenamosiose patalpose yra draudžiama rūkyti. Todėl apie rūkančius asmenis gyvenamose patalpose turi informuoti pareigūnus.

Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 14 punkte nurodyta, kad atvykę į bausmės atlikimo vietą, nuteistieji per 5 darbo dienas nuo jų atvykimo suskirstomi į gyvenamąsias patalpas (kameras). Skirstant nuteistuosius atsižvelgiama į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes, kitas asmenines savybes ir laikomasi Bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų atskiro laikymo reikalavimų. Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias patalpas (kameras) tvarką nustato laisvės atėmimo vietų įstaigos direktorius.

Pareiškėjas tvirtino, jog nuo 2024 m. rugpjūčio 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 24 d. (5 parom) buvo patalpintas į kamerą kartu su rūkančiaisiais asmenimis.

Teismas pažymi, kad jei kiti nuteistieji pažeidė nurodytą draudimą rūkyti gyvenamosiose patalpose ir nerūkantiems nuteistiesiems tai sukėlė pasyvaus rūkymo aplinką, kad nerūkantys nuteistieji, įskaitant pareiškėją, įgyvendindami savo teisių gynimą, galėjo ir turėjo kreiptis į Kalėjimo administraciją dėl kitų nuteistųjų neteisėto (ribojimus pažeidžiančio) elgesio ir savo teisių į sveiką gyvenseną užtikrinimo. Šiuo atveju pareiškėjas dėl kilusių nepatogumų gyvenant kartu su rūkančiais asmenimis kreipėsi į Kauno kalėjimo administraciją tik 2024 m. rugpjūčio 23 d. (t. y. paskutinę dieną, skundas Kalėjime gautas 2024 m. rugpjūčio 26 d.), taip pat minėtame skunde tik abstrakčiai nurodyta, kad buvo patalpintas į kamerą su rūkančiais asmenimis. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovę ir informavęs apie neteisėtai rūkančius nuteistuosius, nurodydamas, kada, kur ir kokie konkrečiai nuteistieji rūkė.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl rūkymo gyvenamosiose patalpose nedetalizavo, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad kamerose nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir jose nerūkoma. Kauno kalėjimo patalpose yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti patalpose. Teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno kalėjimo administraciją dėl jo perkėlimo į kitą kamerą, su skundu dėl patalpinimo į kamerą kartu su rūkančiais asmenimis kreipėsi į Kauno kalėjimo administraciją tik 2024 m. rugpjūčio 23 d. (t. y. paskutinę dieną, skundas Kalėjime gautas 2024 m. rugpjūčio 26 d.), skunde nenurodė kada, kur ir kokie konkrečiai nuteistieji rūkė. Pareiškėjo teiginių, kad kamerose yra rūkoma, taip pat, kad Kauno kalėjimo administracija toleruoja tokį elgesį, nepatvirtina ir jokie kiti įrodymai. Teismas įvertinęs atsakovės atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, taip pat, kad pareiškėjas dėl kilusių nepatogumų gyvenant kartu su rūkančiu asmeniu kreipėsi į Kauno kalėjimo administraciją tik 2024 m. rugpjūčio 23 d. (paskutinę buvimo ginčo kameroje dieną), taip pat tai, kad pareiškėjas nedetalizavo, kuo pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjo nurodomoje Asmens sveikatos istorijoje tik nurodoma aplinkybė, jog pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau nepateikiami jokie duomenys, kad Kauno kalėjime būtų rūkoma ne tam skirtose vietose, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, kad kameroje buvo rūkoma nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimo ir atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nenustačius Kauno kalėjimo pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės deliktiniai atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl prievolės atlyginti pareiškėjui žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, remiantis skunde išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturi lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.