Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-11-16 · Administracinė byla Nr. A-1771-525/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-03-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2014-07-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-12-30Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2015-11-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. ApeliacijaNutartis · 2016-01-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-16
Bylos Nr.
A-1771-525/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02966-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės
Pareiškėjas
L. Š.
Kategorijos
  • 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1771-525/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02966-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 35.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Š. firmos „Banginukas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. Š. firma „Banginukas“ su skundu (I t., b. l. 2-12) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ Nr. T-607 (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. šioje Kauno prekybos vietoje: (duomenys neskelbtini) (t. 1 b.l. 2-12).

Nurodė, kad Sprendimo dalis, kuria prekybos vietoje (duomenys neskelbtini) prekybos alkoholiniais gėrimais laikas apribotas nuo 22 val. iki 8 val. akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina. Pareiškėjo turima prekybos alkoholiniais gėrimais licencija yra galiojanti, neapribota ir nepanaikinta, tačiau Sprendimas apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką veiklos vykdymo vietoje, nepriklausomai nuo licenzijos. Jokie norminiai teisės aktai atsakovui nesuteikia teisės apriboti alkoholiniais gėrimais laiko ne viešojo maitinimo veiklą vykdančiam subjektui, o galimos prekybos vietai, t. y. realiai asmeniui, kuriam nuosavybės teise priklauso patalpos ir tuo pačiu asmeniui, kuris tą veiklą atitinkamoje patalpoje vykdo. Prekybos vietoje esančios patalpos nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, todėl Sprendimu apribojama nuosavybės teisė, tai yra savininko teisių pažeidimas. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ, Įstatymas) 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas ribojimų taikymui. Tokie ribojimai galimi tik tada, kai egzistuoja objektyvus, proporcingas ir motyvuotas pagrindas, užtikrintai pagrindžiantis būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir tokio ribojimo apimtis. Be to, AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai šiame straipsnyje nurodyti subjektai savo iniciatyva kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Policijos raštuose pateikiama informacija, kuria buvo remiamasi priimant Sprendimą, yra deklaratyvi, nemotyvuota ir nepakankama prekybos alkoholiniais gėrimais laikui apriboti. Policijos rašte paminėta, jog dėl pareiškėjo baro buvo užregistruota 5 pažeidimai, tačiau gyventojų ar kitų asmenų skundų dėl pareiškėjo veiklos negauta. Be to, nei viename policijos rašte nėra duomenų apie pažeidimų padarymo laiką, turinį, koks priežastinis ryšys tarp padarytų pažeidimų ir pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjas iki pat Sprendimo priėmimo nežinojo apie minėtus teisės pažeidimus, pareiškėjo niekas neinformavo, kad jo veikla kelia problemas. Dėl šių priežasčių atsakovas negalėjo priimti objektyvaus sprendimo, kadangi nežinojo atitinkamų pažeidimų faktinių aplinkybių, negalėjo daryti jokių išvadų apie pažeidimų sąsajas su pareiškėjo veikla ir būtinumą riboti prekybos alkoholiu laiką. Sprendime nėra jokių argumentų, motyvų, kurie galėtų pagrįsti prekybos alkoholiu laiko apribojimą nuo 22 val. iki 8 val. ir tokio ribojimo būtinumą. Toks neteisėtas ir nepagrįstas veiklos apribojimas akivaizdžiai neproporcingas siekiamiems tikslams, žlugdo įmonės ūkinę komercinę veiklą, verslą, daroma didelė ekonominė žala, be to, yra akivaizdžiai diskriminuojančio pobūdžio, pastatant įmonę į nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su kitais kavinių, barų savininkais, kurie tęsia tokio pobūdžio veiklą, taip iškreipiant bei pažeidžiant sąžiningą konkurenciją.

Atsiliepimas

Atsakovas Savivaldybė atsiliepime (I t., b. l. 125-133) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Sprendimu buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. Sprendime nurodytose prekybos vietose. Sprendimas yra norminis aktas, kadangi galioja visoje Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, nustatant konkrečius apribojimus atitinkamose miesto vietose, prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimų taikymas nesiejamas su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe, jų daiktinėmis teisėmis, ir tai nevienkartinis teisės aktas, jis orientuojamas į ateitį, numatytas taikyti daugelį kartų. Pareiškėjas nėra subjektas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 skirsnį gali teikti pareiškimą (prašymą) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pažymėjo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl privalu atsižvelgti į žmonių nuomonę, užtikrinti jų interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą. AKĮ 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Ginčijamas norminis teisės aktas priimtas siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų – užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą, turto apsaugą, taip pat kitų konstitucinių vertybių apsaugą, atsižvelgus į Kauno vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-1-2860 pateiktus duomenis dėl pareiškėjo įmonės, taip pat įvertinus tarybos posėdžio metu pateiktą informaciją, miesto visuomenės valią – Kauno bendruomenių, kurios AKĮ 18 straipsnio 9 dalies prasme yra tinkamas subjektas, taip pat Kauno jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuomones. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, vertino, jog teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką visų pirma skirta mažinti alkoholio prieinamumą, su alkoholio vartojimu susijusią tiesioginę žalą sveikatai, taip pat moralinę, socialinę žalą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, ne vien tik nustatant teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus. Ginčijamame akte numatytas prekybos laiko ribojimas ne įmonei, bet konkrečiai prekybos vietai yra teisėtas, nes toks ribojimas galimai prekybos vietai yra įtvirtintas ir AKĮ (18 str. 3 d. 1 p.). Teisės aktai nenustato, jog prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas turi būti tik terminuotas, ar tokiame sprendime privalo būti nustatytas pereinamasis laikotarpis. Ginčo prekybos vieta yra nuosavų gyvenamųjų namų teritorijoje, todėl vertintina kaip nesaugumo židinys ir šioje miesto teritorijoje būtina palaikyti rimtį, tvarką, užkirsti kelią įvairaus pobūdžio viešosios tvarkos ir kitiems teisės pažeidimams. Sprendimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatų reikalavimų, nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų, proporcingumo principas taip pat nepažeistas, nes aplinkinėse teritorijose neliko vietų, kuriose būtų prekiaujama alkoholiniais gėrimais po 22 val.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu (II t., b. l. 68-74) skundą tenkino. Panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje: (duomenys neskelbtini).

Aptaręs byloje nustatytas aplinkybes, teismas rėmėsi AKĮ 18 straipsnio 9 dalimi, LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A143-2284/2013, A146-1843/2008, A-756-1047/2009 ir A556-1674/2013, nurodė, jog Savivaldybių taryboms Įstatymas suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas savivaldybė privalo vadovautis VAĮ nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant šių principų, be to nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu. Pažymėta, kad nei administracinėje byloje, nei atsakovo atstovė teismo posėdžio metu, nesugebėjo pateikti motyvų, dėl ko buvo priimtas sprendimas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val., o tai jau yra esminis ginčijamo sprendimo trūkumas. Savivaldybės administracijos Licencijų ir paslaugų skyriaus aiškinamajame rašte „Dėl Prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, taip pat nėra nurodyta, kokiais kriterijais remiamasi bei kokiu pagrindu išskirtos 24 prekybos vietos ir tuo pačiu pareiškėjo prekybos vieta, kuo pasireiškia pareiškėjo prekybos vietoje didesnis alkoholio įsigijimo ir vartojimo prieinamumas, viešojo intereso pažeidimas. Taigi, aplinkybių, patvirtinančių, kad prekybos laiko alkoholiu trumpinimas Sprendime nurodytose vietose (tame tarpe ir pareiškėjo) yra tinkama priemonė siekiant mažinti alkoholio prieinamumą, nėra, taikoma priemonė viešuoju interesu nepagrįsta.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Savivaldybės mero iniciatyva, neturint AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų atitinkamų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl aukščiau nurodytų veiksmų. Šią aplinkybę patvirtina ir jau minėtas aiškinamasis raštas, kuriame įvardintas sprendimo iniciatorius, o be to, šios aplinkybės neneigė ir atsakovas. Teismo vertinimu, AKĮ 18 straipsnio 9 dalies konstrukcija suponuoja išvadą, kad šioje teisės normoje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno bendruomenių centrų asociacija tik pritarė jau parengtam bei pateiktam Savivaldybės tarybos sprendimo projektui.

Dėl Kauno apskrities VPK rašto teismas nurodė, kad jame nekonstatuota ne tik jokių konkrečių pareiškėjo, jo darbuotojų padarytų pažeidimų, bet taip pat nėra pateikta jokių su pareiškėjo prekybos vieta susijusių faktų, kuriuos įtakojo naktinė prekyba alkoholiniais gėrimais – besibūriuojančius neblaivius ir agresyviai nusiteikusius asmenis šalia šios prekybos vietos, vartojamus alkoholinius gėrimus, niokojamą ar gadinamą šalia esančių įstaigų, gyventojų turtą, šiukšlinamą aplinką. Nenurodyti ir konkretūs duomenys apie įvykdytas nusikalstamas veikas, grėsmes viešajai tvarkai ar rimčiai, aplinkinių, baro darbuotojų saugumui ar kitokius administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytus teisės pažeidimus, pareiškėjo kaip ūkio subjekto nesąžiningą veiklą, konkrečias negatyvias pasekmes bendruomenei ar atskiriems jos nariams, kitas įvairaus pobūdžio problemas, kurias tiesiogiai įtakojo būtent pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiose patalpose vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais. Tokių faktų nėra nurodę ir kiti AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodyti subjektai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tik teisminio nagrinėjimo metu, teismui išsireikalavus papildomus duomenis iš Kauno apskrities VPK, buvo nustatyta, kad iš policijos rašte užfiksuotų 5 pažeidimų, tik vienas iš jų padarytas pareiškėjui priklausančiame bare nakties metu. Du pažeidimai (girto pasirodymas viešoje vietoje), už kuriuos buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, buvo padaryti dienos metu ne pareiškėjui priklausančiame bare. Administracinė teisės pažeidimo bylos teisena už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimus Kauno apylinkės teismo nutarimu buvo nutraukta. Tokiu būdu daryti išvadą apie pakitusią viešosios rimties ir tvarkos ar bendrą kriminogeninę situaciją ginčo prekybos vietos prieigose ryšium su prekyba alkoholiniais gėrimais ne tik nakties, bet ir dienos metu, nėra pagrindo. Ginčo atveju jokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais yra pagrindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, nepateikta, taigi, ir tinkamas visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimas nenustatytas.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir apibendrinęs nurodytus duomenis, teismas darė išvadą, kad Taryba, formaliai prisidengiant teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22.00 val. iki 8.00 val. pareiškėjui priklausančioje prekybos vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune priėmė, neatsižvelgus į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, neigiamai neįtakojusią viešosios tvarkos, rimties ir saugumo tiek teritorijoje, kurioje yra įsikūręs ginčo baras, tiek ir pačiame bare, t. y. nesant ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju AKĮ 18 straipsnio 9 dalies prasme prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikytina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 pateikta informacija (išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie alkoholio žalą sveikatai). Taigi, Sprendimo priėmimo metu neegzistavo jokių prielaidų riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune.

Teisėjų kolegija vertino, kad Sprendimas priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuota ir tai, kad pagal VAĮ 3 straipsnio 3 punktą, administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Tuo tarpu atsakovas, nuspręsdamas taikyti atitinkamą apribojimą pareiškėjo atžvilgiu, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgus į valstybės ir savivaldybių vykdomą politiką alkoholio kontrolės srityje, prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas pareiškėjui nurodyta apimtimi nelaikytinas proporcingu ir nepagrįstai riboja šio verslo subjekto ūkinę veiklą. Tai, kad nesant jokių objektyvių duomenų, leidžiančių nuspręsti dėl neigiamų padarinių, kylančių būtent dėl pareiškėjo vykdomos veiklos ir prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, toks apribojimas buvo taikytas pasirinktinai pareiškėjui ir tai, kad kitų ūkio subjektų, toliau vykdančių analogišką prekybą alkoholiu Kauno mieste, siekiant tų pačių Įstatyme įtvirtintų ir siektinų teisinio reguliavimo tikslų, veikla nebuvo nustatyta apimtimi ribojama, teismui suponavo išvadą dėl taikytų poveikio priemonių neproporcingumo pagrįstiems administravimo tikslams, palankesnių verslo sąlygų sudarymą atskiriems ūkio subjektams, tai nesiejant su viešojo intereso pažeidimu, bei tokiu būdu sumažinto pareiškėjo konkurencingumo rinkoje. Pažymėta, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo argumentus, jog buvo išsamiai analizuota situacija visame Kauno mieste ir atsižvelgta į Konkurencijos įstatymo reikalavimus, draudžiančius priimti sprendimus, dėl kurių kitas ūkio subjektas įgyja pranašumą ar kurie gali veikti konkurencijos sąlygų skirtumus. Akivaizdu, kad neatlikus nurodytų veiksmų, atsakovas, deklaratyviai siekdamas užtikrinti viešojo intereso apsaugą, jo realiai neužtikrino, nes ginčijamu aktu siekė apriboti tokio ūkio subjekto vykdomą veiklą (pareiškėjo), kuris, kaip teismas nustatė, nelėmė jokių pažeidimų. Todėl dėl ginčijamo sprendimo susidariusi faktinė situacija, kai be apribojimų buvo palikti veikti kiti ūkio subjektai, vykdantys analogišką ūkinę veiklą mieste, pažeidžia verslo interesų pusiausvyrą, laisvę lygiomis sąlygomis konkuruoti bei proporcingumo principą. Ginčo atveju reikšminga laikyta ir ta aplinkybė, kad atsakovas byloje niekaip nepagrindė savo sprendimo konkurencijos ribojimo aspektu, o įrodinėjimo požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjo teiginiai liko nepaneigti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuostatą, prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne konkretiems ūkio subjektams (įmonėms), bet pasirinktoms 24 prekybos vietoms Kauno mieste, nurodant nekilnojamojo turto adresus. Atsakovas nurodė, kad tokiu būdu buvo siekiama, jog konkrečios įmonės neturėtų galimybės po alkoholio licencijos panaikinimo įsteigti naują įmonę ir vėl vykdyti tą pačią ūkinę veiklą toje pačioje veiklos vykdymo vietoje. Teismo vertinimu, ginčijamame sprendime atsakovui nurodžius ne įmones, bet tik prekybos vietas, kurioms taikė prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus, galima pripažinti, kad sprendimu nustatyti ribojimai galimai yra taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir konkrečiam nekilnojamajam turtui (jo savininkui), kuriame vykdoma atitinkama ūkinė veikla. Tokiu būdu, teismo vertinimu, atsakovas akivaizdžiai viršijo teisės aktuose jam suteiktus įgaliojimus. Nors Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nėra aiškiai nustatyta, kad atitinkami prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui, tačiau AKĮ ir Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse įtvirtintų nuostatų analizė (Taisyklių 9.5 p., 27 p., 35 p. 48 p.) leidžia konstatuoti, kad savivaldybės tarybai suteikiama teisė AKĮ 18 straipsnio 9 dalies pagrindu apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką ne prekybos vietai, bet įmonei.

Pasisakydamas dėl atsakovo argumento, jog Sprendimas yra norminis teisės aktas, teismas atkreipė dėmesį, kad pagal LVAT suformuotą praktiką, kad tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui, šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos.

III.

Atsakovas Savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 79-88), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Sprendimas yra norminis teisės aktas, atitinkamai pareiškėjas negali prašyti teismo ištirti jo teisėtumo. Tai patvirtina LVAT praktika – nutartys administracinėse bylose Nr. A442-1082/2014, A444-1406/2010, A5-63/2003. Tai, kad Sprendime aiškiai identifikuotos prekybos vietos, nepadaro šio teisės akto individualiu, nes jis skirtas individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei, bet kuriam juridiniam asmeniui, kuris vykdo ar vykdys prekybą alkoholiniais gėrimais Sprendime nurodytose vietose. Skirtingai nei teigia teismas, Sprendime nėra išskirti konkretūs subjektai. Pagal teisės aktus vienu adresu gali būti išduodamas neribotas skaičius mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų skirtingoms, ten veiklą vykdančios, įmonėms. Sprendimas siejamas ne su turto savininku ar valdytoju, o su bet kuriuo esamu/būsimu ūkinės veiklos subjektu vykdančiu/vykdysiančiu prekybą alkoholiniai gėrimais. Vien tikslaus adreso nurodymas negali būti vertinamas kaip požymis, skiriantis individualų teisės aktą nuo norminio.

2) Nei vienas teisės aktas nenumato, kas turi būti teisės akto, ginčo atveju – projekto, iniciatoriumi. Nurodoma tik kokia informacija turėtų būti pagrindu priimti sprendimą, t. y. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų asmenų pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai. Kitoks, teismo pateiktas aiškinimas, nepagrįstas ir siaurina AKĮ 18 straipsnio 9 dalies taikymą, prieštarauja LVAT praktikai, teisės aktams. Tą patvirtina ir byloje esantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštas Nr. (10.2.3.2-194)10-9042. Akcentuoja LVAT 2009 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009. Žinant naktinės prekybos problemas, gavus įvairių skundu, Savivaldybės meras raštais Nr. (33.195)R-5063 ir Nr. (33.2002)-R-5064 atitinkamus subjektus tik informavo apie savivaldybių tarybų teisę riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, atsižvelgiant į prekybos vietą, gyventojų, policijos nuomonę, siūlymus ir paprašė pateikti nakties metu prekiaujančių ir viešajai tvarkai grėsmę keliančių vietų adresų sąrašą, paragino naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis, priminė apie galimai ne visiems žinomo teisinio reguliavimo egzistavimą. Gavus informaciją iš policijos, atsižvelgiant į prekybos vietą, siekdama pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių apsaugos, Savivaldybės administracija parengė preliminarų sprendimo projektą, kurį buvo galima koreguoti, jį pateikė Kauno bendruomenių centro asociacijai. Asociacija pasitarimo metu svarstė tiek mero raštą Nr. (33.202)R-5064, tiek Sprendimo projektą. Teismo aiškinimas, kad Sprendimas nepagrįstas, nes ginčo prekybos vietoje nenustatyta AKĮ pažeidimų, nepagrįstas LVAT praktika, siaurina AKĮ 18 straipsnio 9 dalimi numatytas savivaldybių tarybų kompetencijos ribas, juo ignoruota tai, kad prekybos laiko ribojimas minėtoje teisės normoje nurodytas kaip prevencijos priemonė. Priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, savivaldybei pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą atsižvelgiant į AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytas sąlygas. Tą patvirtina ir LVAT praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A216-382/2012). Pagrindas priimti Sprendimą buvo prekybos vieta, policijos pateikta informacija, bendruomenių ir Kauno jaunimo raštu išdėstyta pozicija. Viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją privalo atsižvelgti į visuomenės nuomonę, užtikrinti, saugoti ir ginti jos interesus.

3) Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės, pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies principus. Toks aiškinimas reikštų, kad AKĮ 18 straipsnio 9 dalies taikymas būtų neįmanomas, jei neapimtų visų prekybos vietų apskritai. LVAT administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011, kuria teismas grindė savo poziciją, nebuvo kalbėta apie priemonės taikymą viso miesto mastu. Policija pateikė informaciją apie Santakos policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje veikiančias įmones, kuriose prekiaujama alkoholiniai gėrimais, visos rašte nurodytos prekybos vietos įtrauktos į sąrašą prekybos vietų, kurioms ribojamas prekybos alkoholiu laikas. Konkurencijos įstatymas numato, kad skirtingos konkurencijos sąlygos galimos, kai to neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus (šiuo atveju AKĮ 18 str. 9 d.). Byloje nėra duomenų, kad buvo kreiptasi į Konkurencijos tarnybą, šiuo klausimu priimtas koks nors nutarimas.

4) Teigdamas, kad aptariamas AKĮ nustatytas ribojimas gali būti taikomi tik įmonei, o ne nekilnojamo turto objektui, teismas nepagrįstai Įstatymo nuostatą aiškina pernelyg siaurai. Tokia galimybė numatyta teisės aktuose, tai patvirtina ir LVAT praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A261-382/2012, Nr. A756-1047/2009). Toks aiškinimas neatitiktų ir pačios nuostatos paskirties, nepasiektų tikslų, pažeistų proporcingumo principą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas L. Š. firma „Banginukas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 93-106), kuriuo prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Apeliacinis skundas nepagrįstas, jame nepateikta faktinių aplinkybių, įrodymų, kurie paneigtų teismo sprendime padarytas išvadas ir įrodytų, kad būtent dėl pareiškėjo veiklos buvo (galėjo būti) pažeistas viešasis interesas ir (ar) dėl to buvo būtina taikyti ribojimus pareiškėjo atžvilgiu. Tai, kad teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas patvirtina LVAT 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, priimtas dėl to paties atsakovo Sprendimo esant analogiškiems motyvams. Pastarajame LVAT sprendime pasisakyta dėl Sprendimo neteisėtumo ir atsakovo pateikiamų argumentų.

2) Pateikia argumentus dėl to, jog Sprendimas nėra norminis teisės aktas, prekybos alkoholiu ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, bet ne prekybos vietoms (nekilnojamam turtui), atsakovo teisė riboti prekybos alkoholiniai gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas tokiems ribojimams taikyti, informacija, remiantis kuria buvo priimtas Sprendimas, nemotyvuota ir nepakankama prekybos alkoholiniai gėrimais laikui apriboti, Sprendimas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, jis neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja pareiškėją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ Nr. T-607 dalies, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaunas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymo (2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr. IX-2052 redakcija) 18 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XI-909 redakcija) nustatyta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

Taigi minėtoje nuostatoje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014; 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015).

Pažymėtina, kad AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje minima informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Tai ne imperatyvi norma, o savivaldybės diskrecija, todėl kiekvienu atskiru atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turi būti motyvuotas. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas. Kitaip tariant, savivaldybės taryba privalo aptariamo pobūdžio sprendimą motyvuoti, išdėstant, kodėl apskritai atsisakoma išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais arba priimamas sprendimas dėl prekybos laiko apribojimo. Visada privalo būti aptarta faktinė nagrinėjama situacija tuo aspektu, ar yra (nėra) pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą vienu ar kitu paros metu. Ši prievolė sietina su VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015; 2013 m. liepos 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013).

Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta Savivaldybės mero iniciatyva. Iš 2013 m. lapkričio 4 d. Kauno AVPK rašto Nr. 20-S-2860 (pateiktas kaip atsakymas į 2013 m. spalio 25 d. Savivaldybės mero raštą Nr. (33.195)2-5063, kuriuo buvo prašoma skubos tvarka iki lapkričio 4 d. pateikti Savivaldybės administracijai „pseudo barų“, prekiaujančių alkoholiniais gėrimais nakties metu ir keliančių grėsmę viešajai tvarkai (žodiniai ar rašytiniai gyventojų skundai, užfiksuoti viešosios tvarkos pažeidimai, nusikalstamos veikos ir pan.), prekybos vietų adresų sąrašą), kuris iš esmės yra šioje byloje ginčijamos Sprendimo dalies pagrindas, nes kituose Sprendimo preambulėje nurodytuose Kauno AVPK raštuose pareiškėjas nėra minimas, pateikiama informacija apie kitų komisariatų teritorijas, matyti, kad Žaliakalnio PK nebuvo gauta gyventojų nusiskundimų dėl šio komisariato teritorijoje naktinę prekybą alkoholiu vykdančių įmonių (taip pat ir pareiškėjo) veiklos, tačiau nurodyta, kad L. Š. įmonėje fiksuotas vienas Prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimas ir 4 pranešimai apie viešosios tvarkos pažeidimus prie L. Š. įmonės. Minėtame rašte taip pat nurodoma, kad dauguma pranešimų (turint omenyje visas Žaliakalnio PK teritorijoje naktinę prekybą alkoholiu vykdančias įmones, neišskiriant pareiškėjo) gauti po 22 val., todėl galima daryti išvadą, kad jie susiję su vykdoma naktine prekyba alkoholiu, todėl manytina, jog tikslinga spręsti dėl prekybos alkoholiu apribojimo nuo 22 val. iki 8 val. (I t., b. l. 17-18).

Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo išsireikalautų duomenų, matyti, jog iš minėtame Kauno AVPK rašte nurodytų 5 pažeidimų, du pažeidimai (girto pasirodymas viešoje vietoje), už kuriuos buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, padaryti dienos metu (16 val. 40 min. ir 9 val. 15 min.) (I t., b. l. 184, 185; 192, 193), dar vienas asmuo Kauno apylinkės teismo nutartimi pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 174 straipsnyje (nedidelis chuliganizmas), tačiau pažeidimas taip pat padarytas dienos metu (8 val. 36 min.) (I t. b. l. 183); viena administracinio teisės pažeidimo bylos teisena dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo nutraukta ikiteisminio tyrimo institucijos negavus objektyvių duomenų dėl pažeidimo padarymo (I t. b. l. 165), kita administracinė teisės pažeidimo bylos teisena dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo nutraukta Kauno apylinkės teismo nutarimu nesurinkus objektyvių, tiesioginių, nenuginčijamų įrodymų (I t., b. l. 180-182). Iš Kauno AVPK tik bylos nagrinėjimo metu teismui pateiktos medžiagos taip pat matyti, jog vienas pažeidimas padarytas pareiškėjui priklausančiame bare nakties metu (pradėtas ikiteisminis tyrimas), bet jis sustabdytas nenustačius nusikalstamą veika padariusio asmens (II t., b. l. 54, 55).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėtame Kauno AVPK rašte nesant konkrečios informacijos apie pareiškėjo veikla nuo 22 val. iki 8 val. pardavinėjant alkoholinius gėrimus pažeidžiamą viešąjį interesą, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prakybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių, nesant konkrečių AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų nuomonių, policijos komisariatų – pasiūlymų, susijusių su būtent pareiškėjo veikla, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina, jog šiuo atveju AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuojančios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl byloje esančių duomenų, tiek pateiktų šalių, tiek išsireikalautų paties teismo, vertinimo, jų nekartoja ir plačiau nebeanalizuoja.

Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju AKĮ 18 straipsnio 9 dalies prasme prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikytina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 pateikta informacija (išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie alkoholio žalą sveikatai), kurią apeliaciniame skunde akcentuoja atsakovas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (pvz., 2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog ginčijamas Savivaldybės tarybos Sprendimas priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Sprendimas yra norminis teisės aktas (jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims prekiaujantiems, ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose; jis skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu; orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu), atitinkamai pareiškėjas negali prašyti teismo ištirti jo teisėtumo, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais ir suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui (pvz., 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015; 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013 ir kt.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti neteisėtu ir/ar nepagrįstu.

Pažymėtina, kad priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina atsakovas, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka nagrinėjamam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015; 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2144/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisDalia Višinskienė