Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme apimta Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė ir G. S. skirta galutinė subendrinta 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

G. S. paskirtos bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2022 m. gegužės 10 d.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityta bausmė, G. S. atlikta pagal Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. kovo 10 d. nuosprendį su jame nurodytais įskaitymais.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas G. S. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. rugsėjo 18 d. 23.30 val. iki 2021 m. rugsėjo 20 d. 14.58 val., iš viso – dvi paros, vieną laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, G. S. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš G. S. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai priteista 2602,07 (du tūkstančiai šeši šimtai du eurai 7 ct) eurai už nukentėjusiosios L. J. gydymą patirtai turtinei žalai atlyginti.

G. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl įrodymų vertinimo

4. Susipažinus su nuteistojo G. S. apeliaciniu skundu, matyti, jog, viena vertus, nuteistasis neginčija savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, iš esmės sutinka ir su juridiniu padarytos veikos vertinimu, tik prašo sušvelninti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kita vertus, apeliaciniame skunde vardija BPK straipsnius, kuriuos, nuteistojo manymu, pažeidė pirmosios instancijos teismas ir dėl to netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Su šiais nuteistojo G. S. apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

5. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

6. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020).

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Pažymėtina, kad apeliantas jokių įrodymų vertinimo klaidų nekonkretizavo. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. G. S. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl G. S. atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Dėl bausmės

8. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

9. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

10. G. S. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. G. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi dėl to, ši aplinkybė pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 13 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad G. S. iki šioje baudžiamojoje byloje inkriminuoto labai sunkaus nusikaltimo padarymo praeityje buvo teistas trylika kartų, naujus tyčinius nusikaltimus darė turėdamas neišnykusius teistumus, o būtent, buvo nuteistas Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 145 straipsnio 2 dalį, 294 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį; Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 3 dalį; Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį; Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį; Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. gegužės 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį; Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. spalio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį; Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. kovo 29 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį. Ir jau po nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, padarymo G. S. dar kartą buvo nuteistas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nė už vieną iš minėtų nusikaltimų teistumai nėra išnykę, taigi, šiuos nusikaltimus G. S. padarė jau būdamas recidyvistu, o skundžiamu nuosprendžiu G. S. buvo nuteistas dėl to, kad padarė naują labai sunkų nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, pagrįstai G. S. pripažino pavojingu recidyvistu. G. S. daugybę kartų baustas administracine tvarka ir šioje baudžiamojoje byloje aptariamo nusikaltimo padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 13–27), (duomenys neskelbtini) nesilankė ir nesigydė (2 t. b. l. 130). Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvados Nr. 93TPK-1240/2021 matyti, jog nėra duomenų, kad G. S. byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga), jis gali būti apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 2, b. l. 135), taigi, yra pakaltinamas. G. S. yra nevedęs, dirba UAB (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog G. S. charakterizuojamas neigiamai, sistemingai teisiamas už tyčinius smurtinio pobūdžio nusikaltimus, taip pat ir prieš tą pačią, šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiąja pripažintą, L. J., vėl nusikalto padarydamas naują labai sunkų nusikaltimą, akivaizdu, kad iš ankstesnių teistumų nuteistasis jokių teigiamų išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos ir atliktos bausmės prevencinio tikslo nepasiekė. Nusikaltimas, už kurio padarymą G. S. nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, yra tyčinis, labai sunkus, sukėlė didelį pavojų ir sunkias pasekmes nukentėjusiosios L. J. sveikatai ir jos gyvybei, o tai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, rodo tiek G. S. padaryto nusikaltimo, tiek ir jo asmenybės padidintą pavojingumo laipsnį. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad dėl ilgos terminuoto laisvės atėmimo bausmės jis negalės tinkamai pasirūpinti mažamečiais vaikais, kurie šiuo metu patikėti jo motinai, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jau aptarti. Teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad mažamečių vaikų buvimas nesutrukdė G. S. sunkiai sužaloti šių vaikų motinos – L. J. sveikatą, vaikams taip pat būnant toje pat patalpoje, o nusikalstamą veiką, dėl kuriuos G. S. nuteistas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. kovo 29 d. nuosprendžiu, kuomet viešoje vietoje tyčia sudavė kumščiu bei smūgį delnu L. J., nuteistasis taip pat padarė šių mažamečių vaikų akivaizdoje, kas liudija apie jo daromą akivaizdžią neigiamą įtaką mažamečiams vaikams.

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, už inkriminuoto nusikaltimo padarymą G. S. paskyrė bausmę, didesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai bausmė paskirta nesilaikant BK nustatytų bausmės skyrimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. S. bausmę, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistajam G. S. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai. G. S. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių G. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas G. S. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

12. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje sakydamas baigiamąją kalbą nuteistasis G. S. išreiškė prašymą nukreipti jį laisvės atėmimo bausmės atlikimui ir reabilitacijai į Vilniaus pataisos namus. Šio nuteistojo prašymo tenkinti nėra teisinio pagrindo, kadangi tai nėra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnio nuostatas į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

13. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, G. S. buvo paskirta ir taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri palikta iki Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 10 d. nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, šią kardomąją priemonę nuspręsta panaikinti. G. S. skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu pataisos namuose atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį, Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. kovo 10 d. nuosprendį, kurios pabaiga buvo 2022 m. rugsėjo 20 d. Apeliacinės instancijos teismas išsprendė kardomosios priemonės nuteistajam G. S. klausimą - Lietuvos apeliacinio teismo rugsėjo 15 d. nutartimi nuteistajam G. S. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pakeisdamas į suėmimą 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. rugsėjo 20 d. Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, teismas privalo G. S. taikytą kardomojo kalinimo laiką įskaityti į paskirtą bausmę.

14. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo, tarp jų ir apeliaciniame skunde išvardintų BPK 6 straipsnio 2 dalies, 3 dalies, 20 straipsnio 3 dalies, 5 dalies, 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į G. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą suėmime nuo 2022 m. rugsėjo 20 d. iki 2022 m. lapkričio 10 d.