Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-1672/2010 pagal pareiškėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant R. K., dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Kauno apskrities VPK) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos 2009 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. LR17-123(09) „Dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą“. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno apskrities VPK, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 43 straipsnio 4 dalimi, 2009 m. birželio 18 d. raštu Nr. 20-S-2026 kreipėsi į Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinę sąjungą (toliau – ir Profesinė sąjunga) prašydamas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą (papeikimą) Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus (toliau – ir Kauno miesto Žaliakalnio PK KPS) tyrėjai R. K. Profesinė sąjunga skundžiamu sprendimu atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą (papeikimą) pareigūnei R. K. motyvuodama tuo, jog tarnybinis patikrinimas atliktas neišsamiai, paviršutiniškai, šališkai, neobjektyviai, išvada surašyta nemotyvuotai, ir nuobauda jai skiriama dėl jos narystės Profesinėje sąjungoje. Pareiškėjas tokį atsakovo sprendimą vertino kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu surinktus dokumentus, 2009 m. birželio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-211 buvo konstatuota, kad tyrėja R. K. ikiteisminio tyrimo medžiagose, nesiimdama visų įstatymų numatytų priemonių, kad tyrimas būtų atliktas ir nusikalstama veika atskleista per trumpiausią laiką, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnio ir 176 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taip pat ikiteisminiuose tyrimuose nevykdydama prokuroro nurodymų ir nustatytu laiku apie ikiteisminių tyrimų eigą jam nepranešdama, pažeidė BPK 172 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus. Pažymėjo, kad tyrėja R. K., ikiteisminio tyrimo bylose pridėjusi neregistruotų ir neišsiųstų šaukimų šakneles ir ikiteisminiame tyrime nepateikusi raštinei užregistruoti ir išsiųsti 2009 m. vasario 25 d. parengto rašto Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriui, pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Be to, tyrėja R. K., išeidama atostogų vadovui neperdavusi bylos ir neinformavusi tuo metu laikinai ėjusio Kauno m. Žaliakalnio PK KPS viršininko pareigas S. Z. apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, pažeidė Kauno apskrities VPK Kauno m. Žaliakalnio PK viršininko 2009 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 20-25-V-11 „Dėl darbo planų surašymo ikiteisminio tyrimo bylose“ 1.1 punkto reikalavimus. Teigė, kad Tarnybinis nusižengimas padarytas dėl aplaidumo. Dėl užsitęsusių tyrimų buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 44 straipsnio 10 punkte numatytos nukentėjusiųjų teisės bei BPK 44 straipsnio 5 punkte numatyta įtariamųjų teisė į greitą procesą. Dėl nustatytų pažeidimų tyrėjai R. K. 2009 m. birželio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-211 buvo pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Nurodė, kad profesinė sąjunga savo atsisakyme duoti sutikimą skirti R. K. nuobaudą konstatavo, jog pareigūnei nuobaudą žadama skirti dėl jos narystės Profesinėje sąjungoje, tačiau jokių motyvų dėl to nenurodė. Manė, jog Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą R. K. varžo darbdavio teises.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu patenkino pareiškėjo Kauno apskrities VPK skundą ir panaikino profesinės sąjungos 2009 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. LR17-123(09).

Teismas sprendime nurodė, jog byloje buvo nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūra pateikė atsakovui 2009 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 5-12, prašydama iškelti drausmės bylą Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK KPS tyrėjai R. K. dėl baudžiamųjų bylų Nr. 25-1-00309-08, Nr. 2 25-1-01294-08, Nr. 25-1-01301-08, Nr. 25-1-01619-08, Nr. 25-1-01660-08, Nr. 26-1-01538-06, Nr. 22-1-1157-06, Nr. 20-2-0153-08, Nr. 25-1-00591-08, Nr. 25-1-01553-08, Nr. 25-1-00123-09, 25-1-01597-08 vilkinimo. Žaliakalnio PK KPS viršininkas 2009 m. gegužės 27 d. pateikė atsakovui tarnybinį pranešimą dėl R. K. veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00016-09. Teismas pažymėjo, kad Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad prokuroras kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese. Šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas suteikia prokurorui teisę nutarimu iškelti ikiteisminio tyrimo pareigūnui drausmės bylą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6 punkte nustatyta, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą, prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą, žiniasklaidoje paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą, ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną pavedus tarnybinius nusižengimus tiriančio padalinio vadovui ar kitam pareigūnui atlikti tarnybinį patikrinimą. Pareiškėjas pagal minėtą Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarimą atliko tarnybinį patikrinimą ir surašė 2009 m. birželio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-13-211, kurioje pasiūlyta už nustatytus nusižengimus skirti R. K. tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios tarnybinio patikrinimo išvados ir kitų įrodymų matyti, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas laikantis Tvarkos reikalavimų. R. K. buvo suteikta teisė teikti paaiškinimus ir įrodymus. Nustatyti faktai buvo grindžiami įrodymais. Surinktų įrodymų buvo pakankamai, kad Kauno apskrities VPK galėtų spręsti klausimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. K. Byloje nebuvo duomenų, kad Kauno apskrities VPK siekė skirti tarnybinę nuobaudą R. K. dėl jos narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje. Priešingai, byloje buvo pakankamai duomenų, kad tarnybinis patikrinimas atliktas dėl R. K. tiesioginių tarnybinių pareigų galimai netinkamo atlikimo. Pažymėjo, kad atsakovo nurodyti argumentai nebuvo pagrįsti įrodymais. Laikyti, kad R. K. buvo diskriminuojama kaip profesinės sąjungos narė, nebuvo pagrindo. Konstatavo, kad Profesinė sąjunga nepagrįstai nedavė sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą R. K.

III.

Atsakovas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 30 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad atsakovo atsisakymas duoti išankstinį sutikimą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui skirti R. K. tarnybinę nuobaudą yra nepagrįstas. Pabrėžė, kad tuo atveju, jei profesinės sąjungos renkamasis organas nustato, jog vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovas siekia skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl dalyvavimo profesinėje veikloje, šią aplinkybę turi pagrįsti sprendime dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą konkrečiais įrodymais bei turimais įrodymais pagrįstais motyvais, o ne prielaidomis ar įtarimais. Pažymėjo, kad atsakovo sprendimo, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą skirti R. K. tarnybinę nuobaudą, argumentas, esą profesinės sąjungos narei R. K. siūloma skirti tarnybinė nuobauda tik dėl jos narystės Profesinėje sąjungoje, grindžiamas ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis. Sprendime nurodyti atsakovo teiginiai, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai – profesinės sąjungos nariai – traukiami tarnybinėn atsakomybėn skiriant jiems neproporcingas tarnybines nuobaudas, kai tuo tarpu kitų pareigūnų, kurie nėra profesinės sąjungos nariais, atsakomybės už analogiškus veiksmus klausimas nėra keliamas, nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis. Teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui (R. K.) tarnybinę nuobaudą, ne tik rėmėsi prielaidomis, bet ir nepagrįstai ėmėsi svarstyti klausimus (tarnybinio patikrinimo išsamumo, nešališkumo, tarnybinės išvados pagrįstumo, asmens kaltės, nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, ir pan.), kurie nepatenka į Statuto 43 straipsnio 4 dalimi apibrėžtas profesinės sąjungos renkamojo organo diskrecijos ribas sprendžiant vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovo kreipimąsi išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys. Nurodė, kad pagal Statuto 26 straipsnio 8 dalies nuostatas vidaus reikalų statutinėse įstaigose teisę spręsti tarnybinės atsakomybės klausimus, tarp jų, ar vidaus reikalų įstaigos pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, ar yra dėl to kaltas, ar galimas tarnybinės nuobaudos skyrimas dėl įstatymu nustatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminų, kokia konkreti nuobauda turi ir gali būti skiriama, įstatymų leidėjas suteikia vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas. Statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostata, jog skiriant tarnybinę nuobaudą yra reikalingas išankstinis renkamojo profesinės sąjungos organo sutikimas, yra taikoma iki Statuto 26 straipsnio 8 dalyje nurodyto lygmens vadovas priima individualų teisės aktą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, kuris sukelia pareigūnui teisines pasekmes. Atkreipė dėmesį, kad vertinti tarnybinės nuobaudos paskyrimo pagrįstumą bei teisėtumą kilus ginčui gali tik teismas (Statuto 26 str. 11 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str.). Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai bei kiti apeliaciniame skunde minimi rašytiniai įrodymai taip pat nepatvirtino, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas R. K. tarnybinę nuobaudą siekė skirti dėl jos narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje, ar dėl jos, kaip profesinės sąjungos narės, diskriminavimo, ar netgi nebuvo susiję su nagrinėjama administracine byla. Teismas konstatavo, jog nesant įrodymų, patvirtinančių, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas siekė paskirti tarnybinę nuobaudą R. K. dėl jos narystės ar veiklos Profesinėje sąjungoje, atsakovas atsisakymu nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę taikyti pareigūnei tarnybinę nuobaudą už tarnybinį nusižengimą.

IV.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad procesas atnaujintinas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, dėl padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo. Teigia, jog teismas netinkamai aiškino bei taikė Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnio 2 dalies bei Statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostatas, kaip įtvirtinančias darbdavio teisių prezumpciją tais atvejais, kai profesinė sąjunga nesutinka su tarnybinės nuobaudos jos nariui paskyrimu, t.y. teisminiame ginče įrodinėjimo pareigą perkeldamas ne darbdaviui, o Profesinei sąjungai ir tokiu būdu pažeisdamas nediskriminavimo, profesinių sąjungų veiklos laisvės ir profesinių sąjungų lygiateisiškumo principus. Vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-12/2011, kurioje, anot atsakovo, yra nurodyta, jog teismas gali panaikinti profesinės sąjungos nesutikimą dėl drausminės nuobaudos jos nariui paskyrimo, tik darbdaviui įrodžius, kad minėtas nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus. Nurodo, jog tokios praktikos yra laikomasi ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, bet ir Vilniaus bei Kauno apygardos administracinių teismų praktikoje. Teigia, jog bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami ginčus dėl profesinių sąjungų atsisakymo duoti sutikimą dėl drausminės nuobaudos jų nariams paskyrimo, įrodinėjimo pareigą perkelia darbdaviui, o ne profesinei sąjungai. Atkreipia dėmesį, kad profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teises bei atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus, nustato Profesinių sąjungų įstatymas, kurio 3 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti profesinių sąjungų veiklos laisvės ir savarankiškumo bei profesinių sąjungų lygiateisiškumo principai, todėl kiti (specialūs) teisės aktai negali susiaurinti minėtame įstatyme numatytų profesinių sąjungų teisių bei veiklos garantijų apimties. Išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas turi būti gaunamas skiriant tarnybines nuobaudas (išskirus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos) visų subjektų atžvilgiu, jų nediskriminuojant. Atsakovas taip pat mano, kad procesas atnaujintinas ir vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. P822-81/2010, P146-58/2010, P662-54/2010, P438-149/2010 ir kt., pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas atnaujintinas ir nustačius, jog teismų praktika yra formuojama klaidinga linkme. Teigia, jog nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1672/2010 administracinių teismų praktika klaidinga linkme yra formuojama netinkamai pritaikius Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies bei Statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje netenkinamas.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovas remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuris numato proceso atnaujinimo galimybę tuo atveju, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą teismo sprendimą ar nutartį.

Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, taip pat Statuto 43 straipsnio 4 dalį nuostatas. Atsakovo teigimu, teismo išvada, jog nesant įrodymų, patvirtinančių, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas siekė paskirti tarnybinę nuobaudą R. K. dėl jos narystės ar veiklos Profesinėje sąjungoje, atsakovas atsisakymu nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę taikyti pareigūnei tarnybinę nuobaudą už tarnybinį nusižengimą, įtvirtina darbdavio teisių prezumpciją tais atvejais, kai profesinė sąjunga nesutinka su tarnybinės nuobaudos jos nariui paskyrimu, bei teisminiame ginče įrodinėjimo pareigą perkelia profesinei sąjungai.

Vadovaujantis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, darbuotojams (įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams) skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Pagal Statuto 43 straipsnio 4 dalį, profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose; skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-1672/2010 matyti, jog būtent tokiu būdu minėtąsias nuostatas ir aiškino bei taikė bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, t.y. teismas pripažino, kad taikant tarnybines nuobaudas profesinės sąjungos (profesinės sąjungos renkamojo organo) nariams teisės aktuose yra numatytos specialios garantijos. Tačiau, kaip nurodė bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija (taip pat kaip yra nuolat pabrėžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje), Profesinių sąjungų įstatyme ir kituose teisės aktuose profesinių sąjungų renkamų organų nariams nustatytų garantijų negalima absoliutinti. Garantijų, nustatytų atskiriems darbuotojams, absoliutinimas reikštų, kad iš darbdavio atimama teisė taikyti įstatyme nustatytas poveikio priemones darbuotojams, pažeidžiantiems darbo drausmę. Tai prieštarautų tiek darbo sutarties šalių lygiateisiškumo principui, tiek ir viešajam interesui, nes darbo drausmės pažeidėjų nebaudžiamumas galėtų sukelti ir visuomenei pavojingų padarinių. Profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinis sutikimas skirti drausminę nuobaudą laikoma pakankama darbuotojo, esančio profesinės sąjungos renkamo organo nariu, teisių apsaugos garantija. Jeigu darbdavys mano, jog profesinė sąjunga nepagrįstai atsisako duoti tokį sutikimą, darbdavys turi teisę ginčyti tokį atsisakymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1001/2000; 2001 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1157/2001; 2002 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1377/2002 m. ir t.t.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog priešingai nei teigiama atsakovo prašyme atnaujinti procesą, minėtosios Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, taip pat Statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostatos nereglamentuoja įrodinėjimo naštos teisminiame ginče paskirstymo klausimų. Minėtieji atsakovo keliami klausimai yra procesinės teisės normų reguliavimo dalykas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas prašymą atnaujinti procesą iš esmės sieja ne su materialinės teisės normų, o su procesinės teisės normų pažeidimu. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-124/2010), kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato atskirus proceso atnaujinimo pagrindus dėl procesinės teisės normų pažeidimo: 1) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą (ABTĮ 153 str. 2 d. 6 p.); 2) jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų (ABTĮ 153 str. 2 d. 7 p.); 3) sprendimas ar nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.); 4) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (ABTĮ 153 str. 2 d. 9 p.). ABTĮ nenumato, kad kitoks procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas bylos procesui atnaujinti. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovo nurodomas ir, jo vertinimu, galimas procesinės teisės normos pažeidimas negali būti pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti jo teiginį, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A756-1672/2010 būtų buvęs padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, todėl atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu prašyme išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Atsakovas taip pat siekia, jog procesas administracinėje byloje Nr. A756-1672/2010 būtų atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Pareiškėjas, nurodydamas minėtą proceso atnaujinimo pagrindą, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais, priimtais administracinėse bylose Nr. P822-81/2010, P146-58/2010, P662-54/2010, P438-149/2010 bei teigia, kad procesas atnaujintinas netinkamai išaiškinus ir pritaikius Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies bei Statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostatas bei dėl šios priežasties administracinių teismų praktiką formuojant klaidinga linkme.

Pažymėtina, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Kaip anksčiau yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., atsakovo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662–54/2010), procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Nagrinėjamu atveju konstatuota, jog, priešingai nei teigė atsakovas, jo nurodytos teisės normos (Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies bei Statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostatos) nebuvo aiškinamos netinkamai, todėl pagrindo teigti, jog administracinių teismų praktika formuojama klaidinga linkme, nėra. Atsakovas taip pat nepateikė ankstesnės teismų praktikos, nuo kurios būtų nukrypta nagrinėjant administracinę bylą Nr. A756-1672/2010 (atsakovo nurodomoje teisminėje praktikoje yra pateikiami išaiškinimai, kada procesas byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, o ne teisminė praktika, nuo kurios galimai buvo nukrypta nagrinėjant administracinę bylą Nr. A756-1672/2010). Laikytina, kad atsakovas objektyviais įrodymais nepagrindė fakto, jog šiuo atveju egzistuoja objektyvi būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą panašaus pobūdžio administracinėse bylose, kuriose būtų priimti skirtingo turinio teismo sprendimai. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtoje administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų, leidžiančių daryti išvadą, kad egzistuoja sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo dominuojančios, vieningos šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu prašyme išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A756-1672/2010 atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-1672/2010 pagal pareiškėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant R. K., dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.