Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-18-508-2014

Teisėjas: L. Noreika Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00097-2011-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1.; 1.2.17.11.;1.2.19.4.;1.2.29.1.; (S) 2.4.6.4.1.

2014 m. vasario 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorams Arvydui Furmonui, Eglei Privenienei, nuteistajai D. S., jos gynėjui advokatui Rolandui Mištautui, nuteistojo S. D. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentėjusios I. D. atstovui advokatui Mindaugui Kukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažinta kalta ir nuteista: pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str.1 d. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) 70 MGL (9100 Lt) bauda; pagal BK 300 str.1 d. 45 MGL (5850 Lt) bauda; pagal BK 24 str. 6 d., 207 str. 1 d. 40 MGL (5200Lt) bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, paskirta galutinė subendrinta bausmė - 70 MGL (9100 Lt) bauda.

D. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 182 str. 1 d. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d.1 p.).

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir S. D., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., 24 str. 6 d., 207 str. 1 d. nuteista už tai, kad ji piktnaudžiavo tarnyba, panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, apgaule padėjo gauti kreditą, t. y., dirbdama AB „(duomenys neskelbtini)“ Marijampolės skyriaus centrinės būstinės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Marijampolės m., vyresniąja klientų aptarnavimo specialiste bei būdama pasirašytinai supažindinta su pareiginiais nuostatais, piktnaudžiaudama tarnyba, 2008-06-17 AB „(duomenys neskelbtini)“ Marijampolės skyriaus centrinės būstinės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Marijampolės m., kaip banko įgaliota atstovė ir valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, padėjo banko klientui S. D. apgaule gauti 25000 litų banko vartojimo kreditą: tyčia pažeisdama AB „(duomenys neskelbtini)“ Vartojimo kreditų teikimo proceso aprašymo, galiojusio nuo 2008-03-19, 20.4 p. reikalavimus, kad „jei klientas turi sutuoktinį, kliento sutuoktinis privalo pasirašyti kredito sutartį arba turi būti pateiktos kredito sutarties Specialiosios dalies 7 punkte nurodytas patvirtinimas su sutuoktinio notariškai patvirtintu parašu arba notaro patvirtintas sutuoktinio įgaliojimas kredito gavėjui“, kliento S. D. sutuoktinei I. D. nedalyvaujant ir nepateikus notaro patvirtinto sutikimo, panaudodama pateiktus S. D. žinomai tikrovės neatitinkančius dokumentus, kurie patvirtinti žinomai suklastotais I. D. parašais, esančiais 2008-06-17 kliento S. D. paraiškoje kreditui gauti, bei 2008-06-19 vartojimo kredito sutarties Nr.2050818050511-12 specialios dalies 7 punkte dėl „kredito gavėjo sutuoktinio patvirtinimo“, ir šiuos dokumentus suformino klientui S. D. vartojimo kreditui gauti ir tokiu būdu padėdama S. D. apgaule gauti 25000 Lt kreditą, tuo padarydama I. D. 25000 Lt turtinę žalą, kuri I. D. yra didelė.

Teisėjų kolegija, atlikus įrodymų tyrimą, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąją, jos gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios atstovą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti bei pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš apeliantės 3000 Lt nukentėjusiajai atstovavimo apeliacinės instancijoje patirtų išlaidų, sprendžia, kad nuteistosios D. S. apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ištirtų įrodymų pagrindu buvo galima konstatuoti D. S. kaltę, padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 24 str. 6 d., 207 str. 1 d., 300 str. 1 d., 228 str. 1 d. Kolegijos nuomone, teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl tai sutrukdė priimti teisingą sprendimą, apkaltinamasis nuosprendis D. S. atžvilgiu naikintinas, priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303str.5d.1p., 326str.4d., 329str.1p.).

Apeliacinėje instancijoje atliktas įrodymų tyrimas, siekiant išnagrinėti apeliaciniame skunde nurodytas ginčytinas aplinkybes bei kvalifikavimą. Buvo apklausti nuteistieji D. S., S. D., nukentėjusioji I. D., išreikalauti ir ištirti papildomi dokumentai.

Nukentėjusioji I. D. parodė, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ kliente buvo 10 m. Negali tvirtinti, kad iki 2008-06-17 buvusi banko filiale Vytauto g., Marijampolėje, galėjo lankytis dėl pavedimo į Angliją, darbuotoją D. S. mačiusi banke. 2006-06-23 lankėsi banke, neatsimena ar tuomet buvo nukopijuoti jos asmens dokumentai, iš pradžių į banką ji eidavo su pasu, paskui su asmens tapatybės kortele. Apie sutuoktinio S. D. ketinimą bei paskolos ėmimą iš banko nieko nežinojo. 2008m. birželio mėn. gyveno tame pačiame name su sutuoktiniu S. D., jis dokumentus laikė atskirai, žinojo kur laikomi jos dokumentai, galėjęs jos dokumentus paimti, naudoti, turėjusi pasą ir asmens tapatybės kortelę. Nutraukti santuoką abu bendrai nusprendė 2008m. pabaigoje, ištuoka įregistruota 2009m. Apie buvusio sutuoktinio S. D. paimtą paskolą sužinojo 2011m. sausio mėn., kuomet buvo areštuotas turtas ir pinigai jos sąskaitoje, esančioje AB „(duomenys neskelbtini)“, iki tol nieko nežinojo apie teismo sprendimą bei vykdymą dėl paskolos išieškojimo, iškart kreipėsi su skundais, buvo panaikinti apribojimai disponuoti pinigais sąskaitoje, bankas atsisakė pretenzijų į jos turtą. Ikiteisminio tyrimo atlikimo metu paskambinusi tyrėja R. S. prašė pridėti galiojančio paso duomenis, nes prie paskolos buvo pridėta kopija ankstesnio, negaliojančio dokumento kopija, tačiau ji prašymo netenkino. Pažymėtina, kad priešingai nei parodė apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad jos ir vyro S. D. dokumentai buvo laikomi bendrai nerakinamame stalčiuje, pasas visada buvo namie, o ji nešiojosi asmens tapatybės kortelę.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismas išvada, kad D. S. kaltė dėl BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d. ir 24 str. 6 d. 207 str. 1 d. įrodyta byloje surinktais ir teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo D. S. duotus parodymus, kuriais ji neigė savo kaltę, įvertino tik kaip gynybinę versiją, nes priešingai nei nurodė teismas, jie yra pakankamai nuoseklūs, atitinka liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, todėl paneigia nusikalstamų veikų faktus.

D. S. buvo pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą ir taip apgaule padėjo gauti kreditą S. D., tuo piktnaudžiavo tarnyba.

BK 300 str. 1 d. numato atsakomybę už alternatyvius veiksmus, tarp jų ir už žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimą. Dokumentas – tai rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių konstatavimas. Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui arba valstybei teisiškai reikšmingus padarinius. Šiuo požiūriu, teisingai įvertinta, kad 2008-06-17 S. D. paraiška kreditui gauti ir 2008-06-19 vartojimo kredito sutartis Nr. 2050818050511-12, BK 300 str. prasme yra dokumentai, kurie sukūrė reikšmingus teisinius santykius tarp S. D. ir AB „(duomenys neskelbtini)“, dėl šių dokumentų panaudojimo tarp S. D. ir banko atsirado teisės ir pareigos. Tačiau tam, kad šie juridiniai santykiai atsirastų, buvo būtinas ir S. D. sutuoktinės – I. D. pritarimas, t.y. ji taip pat turėjo pasirašyti paraišką, sutikimus bei sutartį, tačiau byloje 2011-12-19 specialisto išvada Nr. 11-1644(11) paneigta, jog dokumentuose pasirašė pati I. D., taigi jos parašai dokumentuose buvo suklastoti.

Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas, tačiau jame nebūtinai visa informacija turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės. Šiuo atveju, tikri dokumentai – S. D. paraiška kreditui gauti ir 2008-06-19 vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)– buvo patvirtinti suklastotu I. D. parašu. BK 300 str. 1 d. nusikaltimo sudėtis yra formalioji, baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo, o subjektyviajai šio nusikaltimo pusei būdinga tiesioginė tyčia, tai reiškia, kad panaudodamas suklastotą dokumentą, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Šiuo atveju D. S. veiksmuose tyčia dėl suklastoto dokumento panaudojimo nebuvo įrodyta, jog kaltininkė supranta, kad siekdama teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai panaudoja žinomai suklastotą tikrą dokumentą ir norėjo taip veikti.

Byloje nėra įrodyta, jog D. S. žinojo apie jai pateiktų dokumentų suklastojimą. Byloje nebuvo nustatyta, kad I. D. parašus ant reikšmingų dokumentų suklastojo kuris nors iš nuteistųjų, nors specialisto išvada patvirtino, kad dokumentus pasirašė ne I. D., tačiau nepatvirtinta, jog už ją pasirašė S. D. ar D. S.. Byloje nebuvo nustatyta, kas konkrečiai pasirašė už I. D. 2008-06-17 S. D. paraiškoje kreditui gauti 2008-06-17 I. D. sutikimuose bei 2008-06-19 vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), specialios dalies 7 punkte dėl „kredito gavėjo sutuoktinio patvirtinimo“. Todėl byloje nepaneigta prielaida, kad D. S. dokumentai buvo pateikti su I. D. suklastotu parašu, kuris tik specialistų išvadomis buvo įvertintas kaip suklastotas, nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog priimdama šiuos dokumentus D. S. būtų žinojusi, kad sutuoktinės parašas suklastotas.

D. S. visą laiką nuosekliai tvirtino, kad S. D. į banką abu kartus, t. y. rašant prašymą paskolai, sutikimus kreiptis į įstaigas dėl duomenų gavimo apie įsiskolinimus ir gaunamas pajamas bei pasirašant paskolos sutartį, ateidavo kartu su sutuoktine, kad ant bankui pateiktų dokumentų pasirašė ir S. D., ir I. D.. Ši aplinkybė nėra paneigta. Ikiteisminio tyrimo metu S. D. teigė, kad žmona 2008-06-17 dirbo, todėl niekaip negalėjo vykti kartu į banką, tačiau to nepatvirtino I. D., nurodydama, jog tą dieną ji buvo laisva. Tačiau byloje nėra paneigta, kad S. D. galėjo banke apsilankyti ir su kita moterimi, prisistačiusia I. D., nes, nors D. S. teigė I. D. anksčiau mačiusi banke prieš kelis metus, tačiau tai nebuvo asmeninė pažintis, todėl D. S. galėjo suklysti ir neatpažinti kitos moters, atvykusios su S. D. į banką kaip tariamos sutuoktinės. Nors S. D. teigia, kad į banką ėjo vienas, tačiau vertinant jo parodymų abejotiną teisingumą, atsižvelgtina, kad dokumente būtent jis įrašė sutuoktinės vardą ir pavardę, jis nurodęs ir pasirašęs dokumente, kad kreditą ima būsto remontui, nors ketino pinigus panaudoti perparduodamas automobilius, jis nutraukiant santuoką nenurodęs apie paimtą kreditą, todėl šios aplinkybės verčia abejoti jo parodymų tikrumu faktams vertinti, atsižvelgiant ir į pakankamą gyvenimišką patirtį.

Svarbu ir tai, kad S. D. pajamos leido jam gauti jo prašomą 25000 Lt kreditą ir laiduotojas jam net nebuvo reikalingas, visgi sutuoktinio sutikimas, pagal banko nustatytą Vartojimo kreditų teikimo, galiojusią nuo 2008-03-19, tvarką, buvo būtinas, ir be sutikimo kreditas nežinia ar būtų nesuteiktas, ši tvarka buvo išaiškinta S. D.. Tačiau S. D. nenorėjo, kad žmona sužinotų apie kreditą, jai apie jį nepranešė, žinias apie kreditą slėpė net ir nutraukiant santuoką, taigi nepaneigta, jog siekdamas palankaus sprendimo S. D. galėjo pasitelkti ir kitą asmenį, kuris pasirašė už sutuoktinę. Tuo labiau, kad pagal Vartojimo kreditų teikimo tvarką, D. S. privalėjo tipinę paraišką kreditui užpildyti technine priemone pati, o pareiškėjai tik pasirašė. Ir nors S. D. neigė, kad jam buvo paaiškinta, jog būtinas sutuoktinės sutikimas ir parašai, tai paneigia jau specialisto išvada, kuria patvirtinta, jog sutuoktinės vardą ir pavardę įrašė pats S. D., sutartyje taip pat įrašyta I. D. pavardė, kurią S. D. patvirtino matęs. Ir būtent norminiai aktai bei lokalūs reikalavimai įsakmiai nurodę sutuoktinės pritarimo būtinumą ir pasirašymo banke atsakingo darbuotojo akivaizdoje ar notarinio sutikimo patvirtinimo, šių elementarių reikalavimų nepaisymo D. S. negalėjo ignoruoti, nes banko įstaigoje veikė vaizdo stebėjimo kameros, fiksuojančios veiksmus, o S. D. parodymai nenuoseklūs, siekiant išvengti atsakomybės.

Be to, S. D. tikino, jog pateikė tik savo asmens dokumentus, santuokos liudijimą, pažymą iš darbovietės apie gaunamas pajamas, atitinkamai I. D. jokių dokumentų nepateikė, niekas to neprašė. Tačiau iš banko rašto matyti, kad bankui turėjo būti pateikti: abiejų asmenų asmens tapatybės dokumentai, socialinio draudimo pažymėjimai, banko byloje yra jų patvirtintos kopijos. Priešingai nei tvirtino S. D., pažyma iš darbovietės apie gaunamas pajamas nebuvo pateikta, nes ji nebuvo reikalinga. Apie šių asmenų gaunamas pajamas bankas gavo atsakymą tiesiogiai iš VSDFV (pagal D. S. užklausimą technine priemone). Santuokos liudijimas išduodant vartojimo kreditą taip pat nebuvo reikalingas, priešingai nei tvirtino S. D., šio dokumento nebuvo reikalaujama. Kaip matyti iš bylos medžiagos, bankui prie S. D. vartojamojo kredito bylos buvo pateikta galiojanti I. D. paso kopija. I. D. kėlė versiją, jog bankas paso kopiją galėjo turėti iš anksčiau, kai ji tvarkė kitus bankinius reikalus, tačiau iš AB „(duomenys neskelbtini)“ poėmio metu išėmus banke turimus I. D. dokumentus, nustatyta, kad bankas turėjo tik I. D. asmens tapatybės kortelės duomenis. I. D. patvirtino, kad 2008-06-18 turėjo ir asmens pasą, ir asmens tapatybės kortelę, pasas buvo laikomas namuose. Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme ji patvirtino, kad jos dokumentai buvo laikomi lengvai S. D. pasiekiamoje vietoje, todėl tikėtina, kad jis be kliūčių galėjo dokumentus paimti ir pateikti bankui.

Byloje nebuvo nustatytas ir joks D. S. suinteresuotumas S. D. išduoti vartojamąjį kreditą. Abu nuteistieji kategoriškai tvirtino vienas kito iš anksčiau nepažinojo bei nebendravę, tai byloje nėra paneigta. Būtent S. D. buvo suinteresuotas vartojamojo kredito gavimu, o tam buvo reikalingas jo sutuoktinės I. D. pritarimas. Tiek pats S. D., tiek ir I. D. tvirtina, kad jų tarpusavio santykiai tuo metu nebuvo geri, jie jau nevedė bendro ūkio, savo reikalus tvarkė kiekvienas atskirai. S. D. nenorėjo, kad apie imamą kreditą žinotų I. D., todėl būtent jis turėjo tikslą dokumentus patvirtinti suklastotais I. D. parašais bei pateikti juos banko darbuotojai.

Tai, kad pas S. D. esančios paraiškos ir sutarties kopijos nepasirašytos I. D., o banke esančios – pasirašytos, neįrodo, jog D. S. galėjo žinoti, kad parašai netikri – pagal įprastą buvusią praktiką parašas būtinas tik ant tų dokumentų, kurie lieka banke. Be to, sutartis pasirašoma jau po to, kai paskola yra suteikta ir jau neįtakoja banko sprendimo, nors D. S. ir šiaip negalėjo įtakoti S. D. palankaus sprendimo priėmimo. Kaip nustatyta iš byloje esančių AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų dokumentų bei liudytojo M. M. parodymų, sprendimą dėl tokio dydžio, būtent 25000 Lt kredito išdavimo priima kredito komitetas. D. S. atliko tik parengiamąjį darbą: padėjo užpildyti paraiškas, surinko ir pateikė komitetui būtinus dokumentus, tačiau paties komiteto sprendimo negalėjo nulemti, ji negalėjo išduoti ar atsisakyti išduoti paskolos. D. S. galėjo, pasitelkusi banko skaičiuoklės rezultatus, tik preliminariai informuoti klientus ar jų pajamų pakanka prašomam kreditui gauti. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas M. M. patvirtino, kad vadybininkai niekaip nebuvo motyvuojami sudarinėti kreditavimo sutartis, nes nuo jų nepriklausė vadybininkų darbo rezultatai, jų skatinimas. Dokumentų parengimas kredito sutarčiai sudaryti buvo tik įprastos vadybininko pareigos. Be to, liudytojas patvirtino, jog vadybininkų darbo vietos yra filmuojamos ir nors vaizdo įrašai saugomi tik du metus, visgi iš šio fakto galima daryti išvadą, jog D. S., žinodama apie savo darbo vietos stebėjimą vaizdo kameromis, nebūtų rizikavusi priimti suklastotus asmens dokumentus, įvertinant jos ilgametę darbo praktiką banke.

Kaip jau minėta, BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už šį nusikaltimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Tačiau net ir tais atvejais, kai dokumentas yra panaudojamas viešoje apyvartoje, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojinga ir nusikalstama. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. V. patvirtino, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ atliko vidinį patikrinimą, susijusį su kredito S. D. išdavimu, kadangi dėl jo 2011 m. kreipėsi I. D., neigdama savo parašus ant sutarčių, tačiau jokių pažeidimų nenustatė, vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta nustatyta tvarka, visi būtini dokumentai buvo surinkti ir pateikti, kad D. S. pažeidė jai privalomus banko norminių aktų reikalavimus nebuvo nustatyta, taigi ir žalos dėl nuteistosios veiksmų bankas nepatyrė.

Įvertinus aplinkybių visumą, darytina išvada, jog nuteistoji D. S. neturėjo tikslo ir motyvo nei klastoti dokumentų, nei panaudoti tikrą suklastotą dokumentą, siekiant dokumentuose įtvirtinti tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdu padėti gauti kreditą S. D. bei pakenkti bankui ar I. D., taigi nuteistosios veiksmuose nėra tyčios, jos veiksmai nėra laikytini pavojinga veika, todėl pagal baudžiamąjį įstatymą ji neatsako. Esant šioms aplinkybėms D. S. dėl šios veikos išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. S. pripažinta kalta bei nuteista pagal BK 24 str. 6 d. 207 str. 1 d., t.y., kad ji padėjo S. D. apgaule gauti 25000 Lt kreditą iš AB „(duomenys neskelbtini)“. BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kredito, paskolos, subsidijos, laidavimo ar banko garantijos raštų arba kitų kreditinių įsipareigojimų gavimą apgaule. Apgaulė yra veikos padarymo būdas, kurią kaltininkas naudoja norėdamas išgauti teigiamą kredito, paskolos, subsidijos ar kitų įsipareigojimų davėjo (šiuo atveju banko) sprendimą. Apgaulės požymis apima tiek suklastotų dokumentų pateikimą ir kitokius melagingų duomenų pateikimo būdus, tiek ir nutylėjimą juridiškai svarbių aplinkybių, galinčių nulemti neigiamą įstaigos sprendimą (pvz., kad kreditas imamas automobiliams pirkti). Apgaulės esmė ta, kad kreditą gauna tas asmuo, kuriam šis kreditas, nepateikus suklastotų dokumentų, nebūtų suteiktas. Kreditinio sukčiavimo atveju nusikalstamos veikos dalykas yra paskolų suteikimo tvarka ir sąlygos. Šiuo atveju apgaulė naudojama siekiant gauti paskolą, bet pačios piniginės lėšos turi sutartyje numatytą paskirtį (kasacinė byla Nr. 2K-35/2009).

Pritartina apeliacinio skundo teiginiams, kad BK 207 str. objektas yra finansų ir kreditų sistema, o dalykas yra paskolų suteikimo tvarka ir sąlygos, todėl nukentėjusiuoju turėtų būti pripažintas tas asmuo, iš kurio gaunamas kreditas, šiuo atveju AB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad BK 207 str. 1 d. sudėtis yra formalioji, jos kvalifikavimui neturi reikšmės ar dėl apgaule gauto kredito atsirado žala, taigi net ir bankui nepareiškus civilinio ieškinio, veika gali būti kvalifikuota pagal šį BK straipsnį.

BK 207 str. 1 d. inkriminavimui esminis dalykas yra tai, kad kreditą gauna tas asmuo, kuriam šis kreditas, nepateikus suklastotų dokumentų, nebūtų suteiktas. Šio straipsnio taikymui būtina nustatyti ar kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, jog kreditą gauna naudodamas prieš banką apgaulę, ir norėdamas taip veikti. Nagrinėjamu atveju, kredito gavėjas buvo S. D.. Kaip jau nustatyta anksčiau, būtent jis buvo suinteresuotas gauti kreditą ir gauti jį taip, kad jo sutuoktinė nesužinotų, nes ši galimai būtų prieštaravusi, atsižvelgiant, kad tarp jų santuoka dar nebuvo nutraukta. Tačiau pagal Vartojimo kreditų teikimo tvarką be sutuoktinės sutikimo jis kredito nebūtų gavęs, todėl jis turėjo motyvą pateikti bankui suklastotą dokumentą ir taip gauti kreditą. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad imant kreditą nuo banko buvo nuslėptas tikrasis kredito ėmimo tikslas, nenurodant faktinio tikslo – automobilių įsigijimo. Ir nors tai nesudarė esminės kliūties kredito suteikimui, nes bankas nekontroliuoja šių vartojamųjų kreditų panaudojimo, tačiau taip pat pažymi, kad asmuo nebuvo atviras teikdamas informaciją apie kredito tikslą. Tačiau, kaip matyti iš vėlesnių nuteistojo S. D. veiksmų, gavęs kreditą jis realiai, sąžiningai vykdė kredito grąžinimo sąlygas, iki 2009 m. įmokas mokėjo pagal grafiką, ir tik dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, kad neteko darbo ir pajamų, jis nustoto mokėti bankui įmokas.

BK 24 str. 6 d. nurodo, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjas yra viena iš bendrininkavimo formų, o pagal BK 24 str. 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas.

Taigi, atsižvelgus į šias nuostatas, D. S. veikoje BK 24 str. 6 d. 207 str. 1 d. sudėtis nustatyta neteisingai. Kaip jau aptarta anksčiau, byloje neįrodyta, kad abu kaltinamieji pažinojo vienas kitą, kad būtų bendrininkavę neteisėtai suteikiant kreditą, kad D. S. būtų norėjusi taip padėti S. D.. Byloje nebuvo nustatyta, jog D. S. kaip nors buvo susijusi su S. D. ir buvo suinteresuota jam padėti gauti kreditą be jo sutuoktinės I. D. sutikimo. Nebuvo nustatytas ir jų tarpusavio susitarimo faktas, kuris leistų teigti, kad D. S. pažadėjo S. D. gauti kreditą, nurodė kokius veiksmus reiktų atlikti, ar atliko tuos veiksmus, jog nereikėtų apie kreditą informuoti sutuoktinės I. D.. Byloje nebuvo nustatyta, jog ji suklastojo ar padėjo S. D. suklastoti I. D. parašą paraiškoje kreditui gauti ir kredito sutartyje.

Vadovaujantis AB „(duomenys neskelbtini)“ Marijampolės filialo vyresniojo klientų aptarnavimo specialisto pareiginiais nuostatais, D. S. atlikdama vartojamųjų kreditų pardavimo funkcijas, galėjo tik klientus konsultuoti, priimti paraiškas, įvertinti klientą, paruošti sutartis ir organizuoti išmokėjimus, tačiau nesprendė ir negalėjo įtakoti sprendimo dėl kredito išdavimo ar neišdavimo, nes, kaip jau minėta, tokio sprendimo priėmimas buvo kredito komisijos kompetencija. Kaip patvirtino banko atstovas A. V., darbuotoja D. S. savo pareigas atliko tinkamai: pagal Vartojimo kreditų teikimo proceso aprašymo nurodymus surinko ir kredito komisijai svarstyti pateikė visus būtinus dokumentus, dėl jos pareigų atlikimo nekilo jokių priekaištų. Nebuvo nustatytas ir joks suinteresuotumas dėl S. D. palankaus sprendimo priėmimo nei materialinis, nei moralinis: jai dėl to nebuvo pažadėtas joks atlygis, ji nebūtų skatinta ir darbine tvarka. Priešingai, ilgą laiką dirbdama banke ji teigė supratusi kokių neigiamų pasekmių gali turėti neteisėti jos veiksmai.

Vertinant faktines aplinkybes bei kvalifikavimą reikšminga teismų praktika, atitinkamai kasacinėje byloje Nr.2K-621/2010 buvo nagrinėjamos panašios ginčytinos aplinkybės, kuomet be sutuoktinio sutikimo, esant suklastotam sutuoktinio parašui, bankas išdavė kreditą sutuoktinei, tačiau banko atsakinga darbuotoja ruošusi ir priėmusi dokumentus toje byloje buvo tik liudytoja, o turtinė žala konstatuota būtent bankui, bet ne sutuoktiniui, be kurio žinios bankas išdavė kreditą sutuoktinei. Apeliacinėje instancijoje išnagrinėtoje byloje Nr.1A-120-397/2011 tik sutuoktinė dėl kreditinio sukčiavimo, panaudojus suklastotą sutuoktinio sutikimą, buvo nuteista pagal BK 300 str. 3 d., BK 207 str. 1 d., konstatavus padarytą turtinę žalą bankui.

Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad D. S. veikoje nėra ir BK 228 str. 1 d. sudėties, nors pritaria apylinkės teismo išvadai, kad D. S. gali būti prilyginama valstybės tarnautojui ar jam prilygstančiam asmeniui.

Pagal BK 228 straipsnį atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas ir toks asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas.

Neginčytina, jog D. S., dirbdama AB „(duomenys neskelbtini)“ Marijampolės filialo vyresniojo klientų aptarnavimo specialisto pareigose, pagal 2008 m. sausio 7 d. pareiginius nuostatus teikė viešąsias paslaugas – aptarnavo verslo ir privačius klientus, suteikdama jiems reikalingas paslaugas. Atlikdama pareigines funkcijas, savo veikloje ji privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Banko statutu, Lietuvos Respublikos vyriausybės ir Lietuvos banko nutarimais ir visa eile kitų teisės aktų. Darbuotoja pagal pareigybes turėjo atlikti visą eilę funkcijų, kurių tinkamą atlikimą reglamentavo tiek lokaliniai, tiek ir bendrieji teisės aktai, o tam buvo reikalingos specialios žinios, kurių ji turėjo. Ir nors ne visose pareiginėse funkcijose jis turėjo sprendžiamąją galią, tačiau jos veikla buvo dalis banko vykdomos viešosios paslaugos kreditavimo sferoje. Atlikdama darbines funkcijas, konsultuodama klientus bei rinkdama šių dokumentus ir vertindama, netgi dirbo vieną iš panašių darbų kaip notarai, nes reikalaudavo sutuoktinių notariškai patvirtintų sutikimų arba jos akivaizdoje sutuoktiniai pasirašydavo.

Tačiau baudžiamoji atsakomybė už BK 228 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką kyla tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

BK 228 str. 1 d. numatyta veika gali būti padaryta alternatyviais veiksmais – piktnaudžiavimu arba įgaliojimų viršijimu. D. S. pripažinta piktnaudžiavusi tarnyba. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos, įstaigos ir pačios valstybės autoritetas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuota, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2009).

Pirmosios instancijos teismas neteisus, nurodydamas, kad D. S. piktnaudžiavimas tarnyba pasireiškė tuo, kad ji panaudojo suklastotą tikrą dokumentą ir taip padėjo S. D. apgaule gauti 25 000 Lt kreditą.

Pažymėtina, jog D. S. galėjo veikti tik nustatytos kompetencijos ribose, t. y. jos pareigines funkcijas apibrėžė pareiginiai nuostatai, kurie nustatė ir įgaliojimus bei kokius sprendimus ji galėjo priimti savarankiškai.

Kaip jau aptarta vertinant kitų D. S. pareikštų kaltinimų turinį, nuteistoji neturėjo sprendimo laisvės suteikti ar nesuteikti prašančiam asmeniui bankinio kredito. Tokį sprendimą galėjo priimti išskirtinai tik kredito komisija, o D. S. tam negalėjo daryti jokios įtakos. Nebuvo nustatyta, kad D. S. tyčia, siekdama S. D. palankaus kredito komisijos sprendimo, tarsi žinodama, kad jai pateiktas tikras dokumentas yra suklastotas, panaudojo šį dokumentą kaip teisėtą pateikdama kredito komisijai kartu su kitais, būtinais dokumentais ir taip padėjo S. D. gauti vartojamąjį kreditą.

AB „(duomenys neskelbtini)“ pripažindamas, kad kredito išdavimo sąlygos nebuvo pažeistos, pripažino, kad D. S. jai nustatytų pareiginių instrukcijų nepažeidė, jokios žalos bankas dėl nuteistosios veikos nepatyrė, įstaigos įvaizdis ir reputacija nebuvo sugadinti. Bankas nemanė, kad šis įvykis buvo nusikalstamas, dėl jo nesikreipė į teisėsaugos institucijas, neprašė pripažinti nukentėjusiais.

Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnyje, tampa nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę būtent tik tuo atveju, jei dėl to buvo patirta didelė žala. Ją galėjo patirti ir juridinis, ir fizinis asmuo. Žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį šia veika padarytoji žala turi būti pripažinta didele. Būtent didelės žalos požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų pažeidimų atribojimo kriterijus.

Šiuo atveju žala būtų kaltinime nurodytos pinigų sumos, apgaule gauto 25000 Lt kredito, netekimas (praradimas). Šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta I. D.. Nuosprendyje konstatuojama, jog būtent ji dėl D. S. nusikalstamų veikų patyrė didelę – 25000 Lt turtinę žalą, tačiau su tokia teismo išvada teisėjų kolegija taip pat nesutinka.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad paprastai didele žala pripažįstami 250 MGL dydį siekiantys turtiniai nuostoliai, tačiau šis dydis nėra privalomas visose bylose. Kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013).

Šiuo atveju, pagal kaltinamąjį aktą ir apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį visiškai neįrodyta aplinkybė, kad būtent I. D. būtų padaryta didelė turtinė žala 25000 Lt. Nukentėjusioji I. D. nepareiškė civilinio ieškinio, iš kurio būtų galima spręsti ar jai išties padaryta kokia žala. Teisminio nagrinėjimo metu ji nenurodė kokia konkreti žala jai ar padaryta, nes S. D. iki 2009 m. liepos 20 d. kredito įmokas mokėjo pats savalaikiai bei bankui jau buvo grąžinęs dalį paskolos, nesumokėta kredito dalis sudarė 20839,08 Lt iš 25000 Lt. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pripažintos nukentėjusiąja I. D. negrąžintas kreditas nebuvo išieškotas, išieškojimas sustabdytas 2011-03-07 antstolio A. A. patvarkymu, jokių finansinių nuostolių nukentėjusioji nepatyrė. S. D. patvirtino, kad ir toliau moka įmokas. Nukentėjusioji neišdėstė ir kokie jos argumentai dėl „didelės žalos“ požymių. Nors nukentėjusiosios atstovas teigė, jog nusikaltimais buvo padaryta ir neturtinė žala, tačiau jos taip pat nepagrindė, esmingai svarbu ir tai, kad net nėra tokio kaltinimo dėl didelės neturtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų patyrusi didelę turtinę 25000 Lt žalą, todėl nėra pagrindo D. S. baudžiamajai atsakomybei kilti. Byloje nebuvo įrodyta, kad D. S. suprato, jog priima iš S. D. suklastotus dokumentus ir taip panaudojo savo tarnybinę padėtį priešingais tarnybai tikslais, kad dėl jos veiksmų būtų atsiradusi didelė turtinė žala nukentėjusiajai. Taigi pirmosios instancijos teismas didelės turtinės žalos atsiradimą fiziniam asmeniui konstatavo netinkamai.

Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, teismas yra nešališkas arbitras šiuos vertinti, kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime D. S. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamosios naudai. Nesilaikydamas šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl D. S. kaltės padarius dalį jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apkaltinamasis nuosprendis negali remtis prielaidomis, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistosios apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistoji išteisintina, kadangi nepadarytos veikos, turinčios BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., 24 str. 6 d. 207 str. 1 d. nurodytų nusikaltimų požymių.

Nukentėjusiosios atstovas advokatas Mindaugas Kukaitis prašo iš D. S. nukentėjusiajai I. D. priteisti 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti. Pagal BPK 106 str. 2 d. tik pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo gali būti išieškotos nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, todėl priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas nukentėjusiosios atstovo prašymą atmeta.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti, apeliacinėje instancijoje išreikalauti, iš AB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. rugpjūčio 30 d. poėmio protokolu išimti dokumentai (t.3, b.l. 46-57) grąžintini AB „(duomenys neskelbtini)“ Marijampolės skyriui, byloje paliekant šių dokumentų kopijas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

nuteistosios D. S. apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendį dalyje, kuria D. S. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., 24 str. 6 d. 207 str. 1 d., šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį: išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., 24 str. 6 d. 207 str. 1 d., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, BPK 303 str. 5 d. 1 p.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nukentėjusiosios atstovo advokato Mindaugo Kukaičio prašymą iš D. S. nukentėjusiajai I. D. priteisti 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų, atmesti.

Iš AB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. rugpjūčio 30 d. poėmio protokolu išimtus dokumentus (t.3, b.l. l.46-57) grąžinti AB „(duomenys neskelbtini)“ Marijampolės skyriui, byloje paliekant šių dokumentų kopijas.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.