- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-03
- Bylos Nr.
- 2-1181/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donatas Šernas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Naras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Naras“ pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, priimto civilinėje byloje Nr. B2-1929-273/2014.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
BUAB „Naras“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su pareiškimu, kuriuo prašė pripažinti BUAB „Naras“ bankrotą tyčiniu.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo BUAB „Naras“ pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir nutarė grąžino jį padavusiam asmeniui.
Teismas nustatė, kad BUAB ,,Naras“ bankroto bylą ne teismo tvarka iškėlė šios bendrovės kreditoriai. Tokį procesinį sprendimą teismas grindė Įmonių bankroto įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią vykdant įmonės bankroto procedūras ne teismo tvarka, teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 13 str. 1 d.), todėl, anot teismo, reikalavimas pripažinti BUAB „Naras“ bankrotą tyčiniu nenagrinėtinas teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu BUAB „Naras“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį ir įpareigoti Kauno apygardos teismą priimti pareiškėjo BUAB „Naras“ pareiškimą dėl BUAB „Naras“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, vykdant bankroto procedūras ne teismo tvarka, teismo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia kreditorių susirinkimas, tačiau remiantis visuotiniu teisės į gynybą principu, įtvirtintu aukščiausiosios juridinės galios teisės akte – LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, įmonės bankroto ne teismo tvarka byloje kilusius ginčus galutinai sprendžia teismas, nepriklausomai nuo to, ar ginčas yra neturtinis, ar turtinis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-524/2010; 2011 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2545/2011). Pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra nagrinėtinas teisme, nepriklausomai nuo to, ar vyksta teisminė, ar neteisminė bankroto procedūra. Pažymi, kad kreditorių susirinkimui neteisminės bankroto procedūros metu yra priskirti spręsti bendrieji procedūriniai klausimai. Klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu laikytinas specifiniu, neprocedūriniu klausimu. Šio klausimo sprendimas reikalauja specifinių žinių bei kompetencijos, teisinio vertinimo.Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu, tik teismas sprendžia, ar bankroto byloje yra tyčinio bankroto požymių, ar ne, o kreditorių ar bankroto administratoriaus nuomonė teismui nėra privaloma.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja:
Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis naikintina.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo BUAB „Naras“ pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Įmonių bankroto įstatymo ketvirtas skirsnis reglamentuoja bankroto procesą ne teismo tvarka. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis šiuo įstatymu; teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas.
Byloje iškilo ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalies taikymo problema, t. y. iškilo klausimas, kieno (teismo ar kreditorių susirinkimo) kompetencijai įstatymas priskiria tyčinio bankroto klausimo svarstymą, jei vyksta neteisminis bankroto procesas.
ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu.
Nėra pagrindo teigti, kad ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas, turi būti taikoma ir ĮBĮ 20 straipsnyje numatytam atvejui, t. y. svarstant tyčinio bankroto klausimą, nes ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad bendrovės bankrotą tyčiniu gali pripažinti tik teismas. Be to, minėta ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti aiškinama taip, kad kreditorių susirinkimas neteisminio bankroto proceso atveju svarsto ir sprendžia tik tokius teismo kompetencijai priskirtus klausimus, kurie betarpiškai susiję tik su bankroto proceso metu vykdomomis procedūromis (ĮBĮ 2 str. 2 d.).
Bankroto procesas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius, ir vykdomas pagal ĮBĮ nustatytas procedūras, eiliškumą, tvarką.
Klausimas, ar bendrovė buvo tyčia privesta prie bankroto, svarstomas greta kitų bankroto proceso procedūrinių klausimų. Šiuo atveju tyčinio bankroto konstatavimas sukelia tam tikras pasekmes - likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo; nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, laikoma, kad bankroto metu dėl asmens tyčinės veikos susidarę kreditoriaus reikalavimai buvo tenkinami paskiausiai. Taigi, nors tyčinio bankroto institutą reglamentuoja ĮBĮ, tačiau jis į šį įstatymą buvo įtrauktas kaip papildomas kreditorių apsaugos bankroto procese mechanizmas, kuris egzistuoja greta bankroto proceso procedūrų ir sukelia tam tikras bankroto procese pasekmes. Šiuo atveju tyčinio bankroto klausimo svarstymas negali būti prilygintas klausimų, susijusių su konkrečiomis bankroto proceso procedūromis, svarstymui, kaip tai numatyta aptariamoje ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatoje, nes ĮBĮ šį institutą priskiria išimtinai teismo kompetencijai.
Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 1 dalį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad reikalavimas pripažinti BUAB „Naras“ bankrotą tyčiniu nenagrinėtinas teisme, atitinkamai nepagrįstai atsisakė ieškinį priimti, todėl yra pagrindas Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo pripažinti bankrotą tyčiniu klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, t. y. Kauno apygardos teismui, iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo BUAB „Naras“ pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu priėmimo klausimą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.