- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-28
- Bylos Nr.
- 2A-141-855/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00907-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
- Pareiškėjas
- J. A. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo, kuriuo pareiškimas atmestas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas J.A. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 18,93 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) apskrityje ((duomenys neskelbtini) savivaldybėje), (duomenys neskelbtini) valsčiuje ((duomenys neskelbtini) seniūnijoje), (duomenys neskelbtini) kaime, bei atnaujinti praleistą įrodymų pateikimo terminą.
1.1. Nurodė, kad nustatytu terminu žemėtvarkos institucijai pateikė giminystę su žemės sklypo savininku – pareiškėjo tėvu A. S., kuris mirė (duomenys neskelbtini), patvirtinančius dokumentus bei archyvo dokumentus, patvirtinančius, kad A. S. J. 1945 - 1946 m. (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime turėjo nuosavybės teise 5,4 ha žemės. Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai pareiškėją žodžiu ne vieną kartą buvo patikinę, kad šie jo pateikti dokumentai yra pakankami nuosavybės teisių į tėvo turėtą žemę atkūrimui, ir pareiškėjas niekada iš Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų nėra gavęs jokio laiško, pranešimo ar kito dokumento apie tai, kad privalo pateikti kokius nors trūkstamus dokumentus. Pareiškėjo nuomone, jo pateiktas 1993 metų archyvo pažymėjimas yra pakankamas ir įrodo, kad jo tėvas A. S. nuosavybės teise valdė 5,4 ha žemės sklypą; kitų archyvinių dokumentų nėra išlikę, nes II-ojo Pasaulinio karo metais archyvas (duomenys neskelbtini) mieste buvo subombarduotas. Iš tikrųjų jo tėvas faktiškai valdė didesnį žemės sklypo plotą, tačiau bijodamas trėmimo, prasidėjus kolektyvizacijai nurodė, kad valdo 5,4 ha žemės sklypo plotą.
1.2. Nurodė, kad jo senelis (jo tėvo tėvas) J. S. turėjo tris sūnus – A., B. ir A., kuriems po jo mirties žemės sklypai buvo padalinti ne lygiomis dalimis. Pareiškėjo tėvo A. S. brolių B. (B.) ir A. vaikai juridinį faktą dėl iki nacionalizacijos jų tėvų nuosavybės teise valdytų žemės sklypų patvirtino teisme liudytojų parodymais, tuo tarpu pareiškėjas į teismą dėl juridinio fakto patvirtinimo ankščiau nesikreipė, nes kitaip negu jo pusbroliai, turėjo ir institucijai pateikė pažymą iš archyvo. Papildomai pateikta Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2019-03-08 pažyma patvirtina, kad jo tėvas A. S. iki nacionalizacijos valdė 18,93 ha ploto žemės sklypą. Dokumentuose lenkų kalbą „S.“ lietuviškai yra S., po vardo parašyta „I“ yra jo tėvo tėvavardžio pirmoji raidė (A. J.), todėl patikslintu pareiškimu teismui prašo nustatyti juridinį faktą, kad jo tėvas A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė būtent 18,93 ha ploto žemės sklypą. Vilniaus regiono valstybės archyvo 2018-02-25 pažyma patvirtina, kad po nacionalizacijos 1940-07-22 jo tėvui buvo palikta dalis, t. y. 5,4 ha ploto žemės sklypas, taip vadinamas „valstiečio ūkis“, todėl dėl tokio dydžio žemės sklypo grąžinimo jis pateikė pirminį prašymą. Nurodė, kad asmenų, galinčių patvirtinti, kad jo tėvas A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) r., nėra, nes liudytojai yra mirę.
1.3. Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos padaliniui 2003-03-26 pateikė prašymą jo tėvo A. S. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) apyl. kaime turėtą žemę atkurti natūra, piniginės kompensacijos nepageidavo bei nurodė, kad dėl juridinio fakto nustatymo, trūkstant dokumentų, kreipsis į teismą įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, tačiau į teismą nesikreipė, nes manė, kad jo pateiktas archyvinis dokumentas yra pakankamas nuosavybės teisei atkurti.
1.4. Pabrėžė, kad iš tikrųjų įrodymų pateikimo termino nepraleido, nes specialiuose įstatymuose, kurie nustato nuosavybės teisių atkūrimo bylų teiseną, ieškininės senaties terminų taikymas nenustatytas. Be to, būtent dėl Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų kaltės, t. y. neveiklumo jam iki šiol neatkurta nuosavybės teisė į jo tėvo A. S. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo plotą, nors yra pateikti ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai ir archyvinė pažyma.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti.
2.1.Nurodė, kad pareiškėjas prašymą atkurti jam nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą ir išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikė įstatymų nustatytu terminu, tačiau nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjo pateiktame Lietuvos archyvų generalinės direkcijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (duomenys neskelbtini) valstybinio archyvo 1993-05-03 pažymėjime Nr. 564 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) apskrities valsčių DŽTDT vykdomųjų komitetų jungtinio fondo dokumentuose 1945-1946 m. ūkinėje knygoje yra žinių, kad S. A. J., (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime turėjo nuosavybės teisėmis 5,4 ha žemės ūkį, tačiau nėra duomenų apie A. S. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Pareiškėjo papildomai pateiktoje Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2019-03-08 pažymoje nurodyta, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje, asmenų gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše (be datos; sudarytame pagal duomenis iki 1923-07-01) įrašyti (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimo gyventojai: S. (S.) A. I, turėjęs 18,93 žemės ir S. (S.) A. II, turėjęs 9,47 žemės, tačiau nenurodyti šių asmenų tėvavardžiai, nurodytas skirtingas valdytų žemės sklypų plotas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kuris iš asmenų, t. y. A. I ar A. II, yra pareiškėjo tėvas, todėl nėra galimybės nustatyti tikslaus iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ploto. Pareiškėjas 1991-12-23 prašyme prašo atkurti jam nuosavybės teisę į 12 ha ploto žemės sklypą, kreipdamasis į teismą prašė patvirtinti juridinį faktą dėl jo tėvo A. S. 5,4 ha nuosavybės teise valdyto žemės sklypo, o patikslintu 2019-03-12 prašymu jau prašo atkurti nuosavybės teisę į 18,93 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) apskrityje ((duomenys neskelbtini) savivaldybėje), (duomenys neskelbtini) valsčiuje ((duomenys neskelbtini) seniūnijoje), (duomenys neskelbtini) kaime.
Šalies argumentai
2.2. Nurodė, kad pareiškėjui buvo žinoma, kad dokumentų atkurti jam nuosavybes teisę trūksta, tai pareiškėjas pats 2003-03-26 prašyme nurodė, kad dėl juridinio fakto nustatymo, trūkstant dokumentų, kreipsis į teismą įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, tačiau trūkstamų dokumentų pareiškėjas nepateikė, ar kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo nėra žinoma. Pareiškėjas turėjo galimybę atvykęs susipažinti su visa turima medžiaga, susijusia su pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau susipažinti su medžiaga neatvyko. Pareiškėjas jokių skundų dėl galimo Nacionalinės žemės tarnybos neveiklumo neteikė.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo J. A. S. pareiškimą atmetė.
Šalies argumentai
3.1. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1991-12-23 prašymu kreipėsi į Vyriausybės įgaliotą instituciją – (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybą (dabartinis pavadinimas – Nacionalinė žemės tarnyba) dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą jam atkūrimo ir pateikė: 1993-05-03 Lietuvos archyvų generalinės direkcijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (duomenys neskelbtini) valstybinio archyvo pažymėjimą Nr. 564, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) apskrities valsčių DŽTDT vykdomųjų komitetų jungtinio fondo dokumentuose 1945-1946 m. ūkinėje knygoje yra žinių, kad S. A. J., (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime turėjo nuosavybės teisėmis 5,4 ha žemės ūkį, ir Lietuvos valstybinio archyvo 1993-04-30 Nr. 14-1029-S pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad žinių apie A. S. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta, bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus – gimimo liudijimą, patvirtinantį, kad pareiškėjo J. A. S., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas – A. S., (tėvavardis, tautybė nenurodyti), motina – A. K. (tėvavardis, tautybė nenurodyti).
3.2. Teismas pabrėžė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 str. 4 p. kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai; piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 str. nurodytoms institucijoms; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
3.3. Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos pateiktoje medžiagoje yra 1998-08-12 atmintinė, kokius trūkstamus dokumentus pretendentas atkurti nuosavybes teise į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi pateikti. Atmintinėje išaiškinta, kad nepateikus reikiamų dokumentų nebus galimybės baigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros į pretendentui priklausantį išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atmintinėje nurodyta pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus į turėtą žemę ir A. S. santuokos liudijimą. Dalis atmintinėje nurodytų dokumentų, kaip antai A. S. mirties liudijimo kopija, pareiškėjo gimimo liudijimo ir paso kopijos yra pateikti. Objektyvių duomenų, patvirtinančių šios atmintinės įteikimą (siuntimą) pareiškėjui byloje nėra, suinteresuoto asmens atstovė duomenų, patvirtinančių šios atmintinės įteikimą pareiškėjui, nepateikia. Kita vertus, pateiktoje medžiagoje yra pareiškėjo 2003-03-26 rašytas prašymas suinteresuoto asmens padaliniui ((duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus viršininkui (duomenys neskelbtini) seniūnijoje), kuriuo pareiškėjas savo tėvo A. S. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) apylinkės kaime, turėtą nuosavybės teisėmis 12 ha ploto, prašo atsiimti natūra, piniginės kompensacijos nepageidauja. Pareiškėjas neginčija fakto, kad 2003-03-26 prašymą, kuriame be kita ko nurodė, kad: „ ...< Dėl juridinio fakto nustatymo, trūkstant dokumentų, aš kreipsiuos į teismą įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. >“, parašė ir pasirašė pats, todėl teismas turi pagrindo manyti, kad pareiškėjui ne vėliau kaip 2003-03-06 tapo žinoma aplinkybė, kad dokumentų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai pabaigti trūksta. Pareiškėjas nuo aplinkybės, jog trūksta dokumentų baigti jo 1991-12-23 prašymu atkurti nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą inicijuotą procesą, sužinojimo momento (2003-03-26) nustatytu terminu (iki 2003-12-31) įgaliotai institucijai trūkstamų dokumentų nepateikė. Byloje nėra ir pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių priežasčių ar faktinių aplinkybių, sutrukdžiusių jam nustatytu terminu pateikti reikiamus dokumentus. Nors pareiškėjas nurodė, kad nuosavybės teisė jam neatkurta dėl įgaliotos institucijos pareigūnų neveiklumo (su darbuotojais bendravo žodžiu, telefonu, įgaliota institucija nesiuntė jam pranešimų, nesudarė galimybės susipažinti su bylos medžiaga ir pan.), tačiau pareiškėjas dėl jo nurodytų asmenų neveiklumo niekur nesikreipė, galimai neteisėtų ar aplaidžių įgaliotos institucijos darbuotojų veiksmų neskundė, o tai sudarė teismui pagrindo manyti, kad pareiškėjas nesidomėjo vykstančiu procesu ir savo teises įgyvendino nerūpestingai. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu, t. y. iki 2003-12-31 giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Byloje nėra ir pareiškėjas nenurodė jokių kitų neabejotinai objektyvių, nuo pretendento valios nepriklausančių priežasčių, sukliudžiusių nustatytu terminu realizuoti savo teisę. Be to, pareiškėjas yra teisininkas, advokatas, todėl neabejotinai turi žinoti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką. Pareiškėjai tik beveik po 15 metų nuo termino dokumentams pateikti pasibaigimo (2018 m. spalio mėn.) kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei termino atnaujinimo ir teisme nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl ko jis praleido įstatymo nustatytą minėtą terminą, atvirkščiai pareiškėjo nuomone, jis jokių terminų apskritai nėra praleidęs. Esant tokioms aplinkybėms teismas manė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą, o neatnaujinus termino, neturi būti nustatinėjamas ir pareiškėjo prašomas juridinę reikšmę turintis faktas, nes tokio prašymo tenkinimas pareiškėjui nesukurtų teisinių pasekmių.
3.4. Vis dėlto, pasisakydamas dėl pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisė atkuriama į iki nacionalizacijos, t. y. iki 1940-07-22 nuosavybės teise valdytą ir išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau iš pareiškėjo pateiktos archyvinės pažymos Nr. 564 matyti, kad 1945-1946 m. ūkinėje knygoje yra žinių, kad S. A. J., (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime turėjo nuosavybės teisėmis 5,4 ha žemės ūkį, visgi duomenų apie tai, kokio dydžio žemės sklypą nuosavybės teise valdė pareiškėjo tėvas A. S. iki nacionalizacijos, t. y. iki 1940-07-22, byloje nėra. Nors bylą nagrinėjant teisme pareiškėjas papildomai pateikė Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pažymą, iš kurios matyti, jog Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje, asmenų gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše (be datos; sudarytame pagal duomenis iki 1923-07-01) įrašyti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai: S. (S.) A. I, turėjęs 18,93 žemės (iš jų – 10,00 ariamos, 6,10 pievų, 1,13 ganyklų, 1,70 miško); S. (S.) A. II, turėjęs 9,47 žemės ( iš jų – 5,00 ariamos, 3,05 pievų, 0,577 ganyklų, 0,856 miško ), tačiau vienareikšmiškai tvirtinti, kad S. (S. ) A. I, turėjęs 18,93 žemės, ir S. (S.) A. II, turėjęs 9,47 žemės, yra vienas ir tas pats asmuo negalima, kadangi archyviniuose dokumentuose nenurodyti asmenų S. (S.) A. I ar S. (S.) A. II, tėvavardžiai. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas jų nepateikia, kurių pagrindų galima būtų teigti, kad būtent S. (S.) A. I, turėjęs 18,93 žemės, yra pareiškėjo tėvas. Liudytojų, galinčių patvirtinti faktą, kad pareiškėjo tėvas A. S. nuosavybės teise valdė 18,93 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) apskrityje ((duomenys neskelbtini) savivaldybėje), (duomenys neskelbtini) valsčiuje ((duomenys neskelbtini) seniūnijoje ), (duomenys neskelbtini) kaime, nėra. Net, jeigu ir daryti prielaidą, kad archyvo pažymėjime nurodytas S. (S.) A. I, turėjęs 18,93 žemės, yra pareiškėjo tėvas, tai ši pažyma nepatvirtina fakto, kad pareiškėjo tėvas nacionalizacijos dienai (1940-07-22) turėjo būtent tokį kiekį žemės, nes nuo 1923 m. iki 1940 m. galėjo žemę parduoti, padovanoti, kitokiu būdu perleisti, ar įgyti, juo labiau, kad pareiškėjas pats nežino, kiek žemės turėjo jo tėvas (1991-12-23 prašyme nurodo – jog 12 ha, pirminiame pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – 5,4 ha, patikslintame pareiškime – 18,93 ha), o kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, teismui nepateikta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
4. Apeliaciniu skundu pareiškėjas J.A. S. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą ir nustatyti pareiškėjo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
4.1. Apelianto nuomone, teismas neįvertino, kad jos žemės atkūrimo byla buvo laiku ir pilnai suformuota, įstatymų nustatytu laiku pateikti dokumentai pareiškėjo ir buvusio žemės sklypo savininko A. S. giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, taip pat byloje yra vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas, pagal kurį žadėta pareiškėjui atkurti nuosavybę į 12 ha žemės plotą, tačiau vėliau atsirado biurokratiniai vilkinimai, pareiškėjui neleista susipažinti su byla, iš žemėtvarkos skyriaus nebuvo gauta jokių pranešimų.
4.2. Teismas neįvertino, jog būtent Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2019-03-08 pažymoje Nr. R4-624 žemės kiekį – 18,93 ha pareiškėjo tėvas nuosavybės teise valdė iki 1940-07-22 nacionalizacijos, vėliau paliekant jam mažą iki 5,4 ha žemės sklypą „valstiečio ūkiui“. Teismas neįvertino, kad šis bei archyvo 1993-05-03 pažyma Nr. 564 bei 2019-02-25 pažyma Nr. (8-12)V5-553 yra pagrindiniai įrodymai apie turėtą nuosavybės teisę. LR Vyriausybės 1993-05-20 nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) rajone dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę, yra būtent išduoti 1920-1939 m. Lenkijos įstaigų, kurių pagrindu valstybinių archyvų piliečiams išduoti pažymėjimai, yra įrodymai.
4.3. Joks senaties terminas nėra paleistas, nes įstatyme numatytas terminas iki 2003-12-31 kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, o šioje byloje sprendžiama dėl archyvų pažymėjimų įrodomosios galios, visi giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai jau yra pateikti.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su juo nesutinka, prašė jį atmesti.
5.1. Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pagrindo atnaujinti praleistą terminą dokumentams pateikti nebuvimo ir tuo, jog teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantas nepateikė jokių objektyvių priežasčių ar faktinių aplinkybių, sutrukdžiusių jam nustatytu terminu pateikti dokumentus.
5.2. Tarnybos nuomone, teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
6. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
7. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
8. Dėl naujų įrodymų priėmimo. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas J.A. S. po apeliacinio skundo pateikimo, o būtent 2019-10-04 pateikė teismui prašymą prijungti papildomus rašytinius įrodymus: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-08-02 Pažymą „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. R4-2041 ir jos priedus, įskaitant notarinių aktų registracijos 1934 m. knygos 1934-04-05 įrašą, kuriame nurodyta, kad S. A., sūnus J., (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) k., nuosavybės teise turėjo 18 ha žemė plotą. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM savo 2019-12-17 paaiškinimuose nurodė nesutinkanti, kad šie įrodymai būtų prijungti prie bylos, nes su prašymu pateikta Rytų Lenkijos ir Vidurinio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje esančio asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąrašo ištrauka jau buvo nagrinėta pirmosios instancijos teisme ir aprašyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-03-08 pažymoje Nr. R4-624; iš pateikto Vilniaus apygardos teismo notarų archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) miesto notaro K. S. notarinių aktų registracijos 1934 m. knygoje esančio 1934-04-05 įrašo matyti, kad apelianto tėvas pagal įgaliojimą tvarkė F. S. ūkį, o ne savo ūkį.
9. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti įrodymai neabejotinai galėjo būti pateikti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi tiek iki kreipimosi į teismą, tiek vykstant teismo procesui pirmosios instancijos teisme pareiškėjas J.A. S. ne kartą buvo kreipęsis į tą patį Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir gavęs iš jo bei teikęs tiek Nacionalinei žemės tarnybai, tiek teismui atitinkamas pažymas su atitinkamais archyve rastais dokumentais (jų išrašais bei ištraukomis), susijusiais su nagrinėjamoje byloje aktualiu žemės valdymo iki nacionalizacijos/ po jos faktu, ir pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, sutrukdžiusių apeliacinėje instancijoje prašomus prijungti dokumentus pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-257/2013) pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 25 punktas), pareiškėjo prašomi prijungti, valstybiniame archyve rasti dokumentai, kuriuose yra informacijos apie jo tėvą A. S. (dokumentuose lenkų kalba - A. S.) papildo jau ankščiau pateiktus įrodymus ir gali turėti reikšmės nustatant bei vertinant aktualias teisingam bylos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisės valdymo fakto nustatymu, suinteresuotam asmeniui buvo suteikta galimybė su šiais dokumentais susipažinti ir dėl jų pasisakyti rašytiniuose paaiškinimuose, jų prijungimas niekaip neužvilkins bylos išnagrinėjimo, todėl jie prijungtini prie bylos.
10. Vis dėlto, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo institutą, taip pat juridinę reikšmę turinčio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymą, rėmėsi aktualia nagrinėjamiems klausimams teismų praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
11. Spręsdamas dėl praleisto įstatyme nustatyto termino dokumentams, reikšmingiems nuosavybės teisių atkūrimui, atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi imperatyviomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, o būtent jo 10 straipsnio 4 dalimi, kuri numato, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises reikalingi nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti Įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms iki 2003-12-31, o jeigu šis terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Apeliantas J.A. S. savo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog ši Atkūrimo įstatymo norma taikoma tik tuo atveju, jeigu kalbama apie giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančių dokumentų pateikimą, bet ne apie nuosavybės teisę į turtą įrodančių dokumentų pateikimą, dėl ko jis apskritai negali būti laikomas praleidusiu kokį nors įstatyme nustatytą terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, turi tai padaryti ir tokius dokumentus pateikti iki 2003-12-31. Taigi, įstatyme numatyta, kad iki nustatyto termino kompetentingoms institucijoms turi būti pateikti tiek nuosavybės teises, tiek ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis, kuria remiasi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nurodo, kad jeigu piliečiai iki šio straipsnio 4 dalyje nurodytos datos kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o teismo sprendimas, nustatantis juridinę reikšmę turtinį faktą, priimtas po nurodytos datos, laikoma, kad piliečiai nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pateikė laiku. Taigi, ir šioje normoje nėra daroma jokių išlygų ir išimčių dėl to, kokius juridinę reikšmę turinčius faktus piliečiai gali prašyti teismo nustatyti, t. y. nėra kalbama vien apie galimybę kreiptis į teismą dėl giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančio fakto nustatymo bei atitinkamo teismo sprendimo po įstatyme nustatyto termino pateikimo galimybės, bet kalbama apskritai apie bet kokio aktualaus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui fakto nustatymą – šiuo atveju tiek dėl giminystės ryšių, tiek dėl nuosavybės teisių turėjimo. Pagaliau, pats pareiškėjas tiek pirminiame 2018-12-11 pareiškime, tiek 2019-03-12 patikslintame pareiškime prašė ne tik nustatyti juridinę reikšmę turtinį jo tėvo A. S. žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos faktą, bet ir atnaujinti įrodymų dėl tokios nuosavybės turėjimo pateikimo terminą, t. y. pareikštu savarankišku materialiniu reikalavimu, kurį per visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme palaikė, iš esmės laikė esant reikalinga atnaujinti dar 2003-12-31 pasibaigusį ir praleistą terminą dokumentams pateikti.
12. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių naujų argumentų ar aplinkybių, dėl kurių jo praleistas terminas buvusio savininko nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti buvo praleistas ir turėtų būti atnaujintas, kurių nebūtų nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo pakartotinai nurodyti argumentai, susiję su žemėtvarkos institucijų neveiklumu, nuosavybės atkūrimo proceso vilkinimu, jokių pranešimų apie jo ankščiau institucijoms pateiktų dokumentų nepakankamumą nuosavybės teisėms atkurti buvo pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmesti, kaip neįrodyti ir nesudarantys pagrindo termino praleidimo priežastis laikyti objektyviomis bei pateisinančiomis termino praleidimą. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir pačios nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagos, nėra jokių duomenų ir įrodymų, jog per laikotarpį nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo (duomenys neskelbtini) rajono Cinkliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-12-23 iki 2003-03-26 prašymo grąžinti žemę natūra (o ne pinigine kompensacija) pateikimo, taip pat per laikotarpį nuo minėto prašymo pateikimo iki pat 2018 m. balandžio mėnesio, kuomet pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos (duomenys neskelbtini) skyrių, norėdamas susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo byla ir klausdamas, kokių dar trūksta dokumentų nuosavybės teisių į žemę atkūrimui, o vėliau ir į teismą su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu pareiškimu, pareiškėjas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, domėjęsis juo, teiravęsis dėl jo eigos, dokumentų pakankamumo ir pan.; taip pat nėra duomenų ir įrodymų, jog minėta žemėtvarkos institucija būtų atsisakiusi pareiškėjui teikti kokią nors informaciją, su juo nebendradarbiavusi, neteisėtai neveikusi ir pan. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esanti 1998-08-12 Atmintinė pareiškėjui, kurioje jam nurodoma pateikti rajono žemėtvarkos skyriui konkrečius giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus (A. S. mirties liudijimą, A. S. santuokos liudijimą, A.J. S. gimimo liudijimą ir paso kopiją) bei nuosavybės teisę į turėtą žemė įrodančius dokumentus, nepaisant to, kad dar pateikdamas pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjas jau buvo pateikęs 1993-04-30 Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimą bei 1993-05-03 (duomenys neskelbtini) valstybinio archyvo pažymėjimą, bei paties pareiškėjo J.A. S. (duomenys neskelbtini) rajono Žemėtvarkos skyriui pateiktas 2003-03-26 prašymas, kuriame ne tik išreiškiama valia atkurti nuosavybės teises į žeme natūra, o ne pinigine kompensacija, bet ir paties pareiškėjo nurodoma, kad jis kreipsis į teismą įstatymo nustatyta tvarka ir terminais dėl juridinio fakto nustatymo, trūkstant dokumentų, leidžia daryti pakankamą išvadą, jog vėliausiai 2003 m. kovo mėnesį pareiškėjas suvokė ir jam buvo žinoma aplinkybė apie tai, kad jo ankščiau pateiktų dokumentų nuosavybės teisių į tėvo turėtą turtą atkūrimui trūksta, jog jie yra nepakankami nuosavybės teisėms patvirtinti / įrodyti, ir jog dar yra galimybė įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytu terminu tokius dokumentus pateikti (pvz., kreiptis papildomai į archyvus, ieškant pirminių nuosavybės dokumentų, kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir pan.). Svarbi aplinkybė ir ta, kad pats pareiškėjas savo pareiškime ir nagrinėjant bylą teisme buvo nurodęs, jog jo tėvo brolių vaikai, kurie taip pat, kaip ir pareiškėjas siekė atkurti nuosavybės teises į po jų tėvų mirties išlikusią tame pačiame valsčiuje (gretimoje teritorijoje) žemę, buvo kreipęsi į teismą su pareiškimais dėl juridinę reikšmę turinčių žemės valdymo nuosavybės teise faktų nustatymo ir teismo sprendimų pagrindu atkūrę nuosavybės teises. Kaip jau buvo minėta, duomenų ir įrodymų, kad tiek dar nesuėjus įstatyme numatytam dokumentų pateikimo terminui, tiek ir vėliau, iki pat 2018 m., pareiškėjas iš tikrųjų ėmėsi veiksmų trūkstamiems dokumentams gauti, juridinę reikšmę turintiems faktas nustatyti, nėra; į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kaip minėta, buvo kreiptasi tik 2018-10-08, t. y. ženkliai (beveik 15 metų) praleidus įstatyme nustatytą terminą.
13. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leido pirmosios instancijos teismui, inter alia pasiremiant jo sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika dėl įstatymo nustatyto praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo, terminų praleidimo priežasčių vertinimo, daryti teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nenurodė ir neįrodė egzistavus kokias nors objektyvias priežastis, dėl kurių iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nebuvo pateikti reikalingi dokumentai.
14. Apelianto argumentas, jog teismas neįvertino į bylą pateiktos Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2019-03-08 pažymos Nr. R4-624, kurioje nurodyta, jog 1923-07-01 Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas S. (S.) A. I turėjęs 18,93 ha žemės bei kitų pateiktų archyvinių dokumentų, kurie pagal Atkūrimo įstatymą bei poįstatyminius aktus laikytini pagrindiniais įrodymais nuosavybės teisių atkūrimo procese, laikytinas nepagrįstu. Priešingai, pirmosios instancijos teismas kompleksiškai vertino tiek visus pareiškėjo žemėtvarkos institucijai pateiktus archyvinius dokumentus (Lietuvos valstybinio archyvo 1993-04-30 pažymėjimą Nr. 14-1029-S, LR Vyriausybės (duomenys neskelbtini) valstybinio archyvo 1993-05-03 pažymėjimą Nr. 564), tiek į bylą teismui naujai pateiktus archyvinius dokumentus – Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2018-02-25 pažymą Nr. (8.12)V5-553 ir Lietuvos centrinio archyvo 2019-03-08 pažymą Nr. R4-624, jų turinį, tarpusavio sąsają bei sprendė dėl šių dokumentų pakankamumo prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui patvirtinti tuo atveju, jeigu pareiškėjui būtų atnaujintas praleistas terminas dokumentams pateikti.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese teismas savo išvadas daro vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo konkrečiose bylose yra ne kartą pabrėžta, kad teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R., G. A., Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž. , bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“ , byla Nr. 3K-3-513/2004; 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; ir kt.). Be to, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).
16. Svarbu įsitikinti, kad faktiniai duomenys, kuriais teismas remiasi priimdamas sprendimą, būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant konkretaus įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.).
17. Pagaliau, kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog nagrinėjamam ginčui aktualiam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti svarbu identifikuoti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas būtent iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizacijos, dėl to po nacionalizacijos sudaryti dokumentai būtų reikšmingi tik tuo atveju, jei byloje būtų kitų pakankamų ir patikimų žemės nuosavybės teisės buvimo įrodymų. Tokios nuostatos, formuodamas teismų praktiką, laikosi kasacinis teismas, pažymėjęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi aiškintis, kam nuosavybės teise priklausė turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. J. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-375/2008).
18. Nagrinėjamu gi atveju byloje esančių įrodymų visuma neleidžia teismui daryti pakankamai aukšto tikėtinumo laipsnio išvados nei dėl pareiškėjo tėvo A. S. iki nacionalizacijos žemės valdymo nuosavybės teise fakto, nei dėl galimai turėtos žemės ploto, kadangi: Lietuvos valstybinio archyvo 1993-04-30 pažymėjime Nr. 14-1029-S yra pateikiami duomenys tik apie visuotinio gyventojų surašymą 1942-05-27 ir A. S. šeimos sudėtį, tuo pačiu nurodant, jog žinių apie jo turėtą žemę nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose apskritai nerasta; (duomenys neskelbtini) valstybinio archyvo 1993-05-03 pažymėjime Nr. 564 pateikiami duomenys apie 1945-1946 m., t. y. vėlgi, po 1940 m. įvykusios nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) apskrities valsčių DŽDT vykdomųjų komitetų jungtinio fondo ūkinėje knygoje esančius įrašus, jog A. S. (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime turėjo nuosavybės teise 5,4 ha žemės ūkį, kurie, kaip jau buvo minėta, galėtų būti laikomi tik netiesioginiais / papildomais įrodymais dėl turėtos iki nacionalizacijos žemės valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo tuo atveju, jeigu byloje būtų kiti – tiesioginiai, pirminiai, žemės turėjimo nuosavybės teise iki nacionalizacijos faktą pakankamai patvirtinantys įrodymai; iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-03-08 pažymos Nr. R4-624 turinio negalima daryti patikimos išvados, jog būtent pareiškėjo tėvas gyveno ir nuosavybės teise 1923 m. (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime turėjo bei kokio būtent ploto žemę, nes joje nurodomi du asmenys tuo pačiu vardu ir pavarde – S. (S.) A. I, turėjęs 18,93 ha žemės, ir S. (S.) A. II, turėjęs 9,47 ha žemės, ir nėra duomenų bei įrodymų, kurie leistų nustatyti, ar kuris nors iš šių asmenų buvo pareiškėjo tėvas, o jeigu taip – kuris iš jų, ar abu asmenys buvo tas pats asmuo; byloje nėra liudytojų parodymų ar kokių nors kitų įrodinėjimo priemonių, kurios galėtų tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinti prašomą nustatyti faktą bei patvirtinti vienokias ar kitokias minėtuose rašytiniuose įrodomuose esančias aplinkybes; pats pareiškėjas buvo nenuoseklus, nurodydamas bei įrodinėdamas tėvo nuosavybės teise valdytos žemės plotą, kadangi žemėtvarkos institucijai buvo prašęs atkurti nuosavybės teisę į 12 ha žemės plotą, teismo vieno archyvinio dokumento pagrindu prašė nustatyti faktą dėl 5,4 ha ploto žemės valdymo nuosavybės teise, kito dokumento pagrindu – dėl 18,93 ha ploto žemės valdymo nuosavybės teise. Taip pat ir naujai apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo J. S. pateikti dokumentai nei pašalina minėtus prieštaravimus, nei įrodo prašomą nustatyti juridinį faktą, kadangi pateikta Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje esančio asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąrašo ištrauka – tai tas pats dokumentas, kuris nurodytas ir aprašytas jau pirmosios instancijos teismui teiktoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-03-08 pažymoje Nr. R4-624, kuriame minimi du A. S. (A. S. I ir A. S. II), ir dėl kurio jau pasisakyta teismo sprendime, šį įrodymą vertinant kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo notarų archyvinio fondo (duomenys neskelbtini) notaro Karolio (Karol) Studzinskio notarinių aktų registracijos 1934 m. knygoje esantis 1934-04-05 įrašas Nr. 255 nei paneigia, nei patvirtina A. S. žemės ir konkretaus jo ploto valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos faktą, nes jame kalbama tik apie tai, kad A. S. gyvena (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) gminoje ir valsčiuje, ir veikia F. S., gyv. Čikagoje (Šiaurės Amerikoje) vardu ir interesais pagal įgaliojimą, patvirtintą Lenkijos Generalinio Konsulo Čikagoje, ir įgaliotinio valdu informuoja apie kitam asmeniui (F. P.) 1926 m. išduoto įgaliojimo atšaukimą.
19. Kaip jau buvo minėta, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjo pateikti įrodymai turi nekelti abejonių dėl fakto buvimo, o byloje esant prieštaringiems ar nepakankamiems įrodymams, juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas, todėl ir šiuo atveju Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-04-17 sprendimas, kuriame konstatuojamas pareiškėjo pateiktų įrodymų prieštaringumas ir nepakankamumas prašomam juridiniam faktui nustatyti, vertintinas kaip pagrįstas ir teisingas. Visa tai sudaro pagrindą pareiškėjo J.A. S. apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendė:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.