Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J. ir L. G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose.

L. G. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. ir L. G. nuteisti už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. M. J. ir L. G., veikdami bendrininkų grupe, 2015 m. spalio 26 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdami bute (duomenys neskelbtini), pagrobė 400 Eur vertės nešiojamąjį kompiuterį „HP“, priklausantį D. J.. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2015 m. spalio 29 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdami bute, (duomenys neskelbtini), pagrobė 60 Eur vertės maitinimo šaltinį „UPS Orvaldi“, priklausantį D. J.. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2015 m. spalio 30 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdami bute, (duomenys neskelbtini), pagrobė 800 Eur vertės televizorių „Samsung LE32M87BDX“, priklausantį D. J.. Tokiu būdu M. J. ir L. G., veikdami bendrininkų grupe pagrobė D. J. priklausantį 1260 Eur vertės turtą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nuteistųjų M. J. ir L. G. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, už kurią jie nuteisti, yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistieji savo kaltės bei veikos kvalifikacijos neginčija, o tik prašo panaikinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Dėl nuteistojo M. J. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšį bei jos dydį, bausmė M. J. paskirta teisingai.

Paskirdamas bausmę nuteistajam M. J., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, įvertino jo asmenybę. Apeliantas padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą. Iš bylos duomenų matyti, kad M. J. nusikalstamą veiką padarė būdamas šešis kartus teistas, turėdamas neišnykusį teistumą (b. l. 39–49). Nuteistasis naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus tik keturiems mėnesiams po to, kai 2015 m. birželio 25 d. buvo paleistas atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Tai neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenį, t. y. rodo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai M. J. skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų (bausmės vidurkis – 1 m. 7 mėn. 15 d.). M. J. už šį nusikaltimą paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Paskirdamas nuteistajam M. J. bausmę, teismas pakankamai atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors pirmosios instancijos teismas ir nustatė M. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe su L. G. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bet įvertinęs M. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, skyrė gerokai mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu M. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Be to, pirmosios instancijos teismas taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Todėl M. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė negali būti pripažinta aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Pagal BK 75 straipsnio nuostatas, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Teismas savo išvadą turi formuoti pagal BK 41 straipsnio nuostatas, t. y. turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, jog M. J. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. M. J. padarė nusikalstamą veiką praėjus tik keturiems mėnesiams po to, kai buvo paleistas atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, praeityje teistas šešis kartus už panašias nusikalstamas veikas, yra baustas administracine tvarka. Tačiau M. J. iš to išvadų nepadarė ir toliau pažeidinėjo įstatymus, darė naujas nusikalstamas veikas. Todėl M. J. atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebus apribota galimybė toliau daryti analogiškus nusikaltimus, jis nebus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje ir nebus pakankamai nubaustas.

Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis nori gydytis dėl priklausomybės nuo narkotikų, nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, nes būdamas ne kartą teistas, jis puikiai suvokė nusikalstamų veikų darymo pasekmes ir sąmoningai pasirinko veikimo būdą – vėl įvykdė analogišką nusikalstamą veiką rizikuodamas savo laisve. Tai, kad M. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, pirmosios instancijos teismas jau buvo įvertinęs skirdamas bausmę, todėl dar kartą tais pačiais pagrindais bausmė negali būti švelninama. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. J. nėra pagrindo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Dėl nuteistojo L. G. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšį bei jos dydį, bausmė L. G. paskirta teisingai.

Paskirdamas bausmę nuteistajam L. G., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, įvertino jo asmenybę. Apeliantas padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą. Iš bylos duomenų matyti, kad L. G. nusikalstamą veiką padarė būdamas tris kartus teistas, turėdamas neišnykusį teistumą (b. l. 81–87). L. G. baustas administracine tvarka (b. l. 99–106). Tai neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenį, t. y. rodo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai L. G. skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų (bausmės vidurkis – 1 m. 7 mėn. 15 d.). L. G. už šį nusikaltimą paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Paskirdamas nuteistajam L. G. bausmę, teismas pakankamai atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe su M. J. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir skyrė gerokai mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu L. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Be to, pirmosios instancijos teismas taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Todėl L. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė negali būti pripažinta aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, jog L. G. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. L. G. padarė nusikalstamą veiką būdamas tris kartus teistas už panašias nusikalstamas veikas, yra baustas administracine tvarka. Tačiau L. G. iš to išvadų nepadarė ir toliau pažeidinėjo įstatymus, darė naujas nusikalstamas veikas. L. G. ankstesniais nuosprendžiais buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau paskirtos bausmės neturėjo jokios teigiamos įtakos apelianto elgesiui. Be to, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 7 d. nuosprendžiu paskirtos 1 metų 3 mėnesių 10 dienų laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, tačiau 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir L. G. pasiųstas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl L. G. atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebus apribota galimybė toliau daryti analogiškus nusikaltimus, jis nebus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje ir nebus pasiekti bausmės tikslai.

Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis nori gydytis dėl priklausomybės nuo narkotikų, nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, nes būdamas ne kartą teistas, jis puikiai suvokė nusikalstamų veikų darymo pasekmes ir sąmoningai pasirinko veikimo būdą – vėl įvykdė panašią nusikalstamą veiką rizikuodamas savo laisve. Tai, kad L. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, pirmosios instancijos teismas jau buvo įvertinęs skirdamas bausmę, todėl dar kartą tais pačiais pagrindais bausmė negali būti švelninama. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad L. G. nėra pagrindo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius teismui pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistųjų M. J. ir L. G.. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo pusių dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija mano, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą M. J. ir L. G. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. J. ir L. G. apeliacinius skundus atmesti.