Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-60-282/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-03
Bylos Nr.: 1A-60-282/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-05-2-00005-2020-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė, Virginija Žindulienė
Nuteistasis: E. B.
Civilinis ieškovas: draudimo bendrovei „Ergo Insurance SE Lietuvos filialui“

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-282/2022Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00005-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.4.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.8.; 1.1.8.10.3.; 1.1.10.1.; 1.2.14.5.2.1.; 1.2.20.6.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.1.14.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 3 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės, Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorui Laurynui Butvidui,gynėjai advokatei Sofijai Kručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, subendrinus paskirtas bausmes apėmimu, E. balandžiui paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinus su Tauragės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir 2019 m. rusėjo 4 d. nutartimi subendrinta 6 metų laisvės atėmimo bausme, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas E. B. pagal Tauragės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį bei 2019 m. rusėjo 4 d. nutartį atliktos bausmės laikas.

Iš E. B. priteista 460 Eur civilinio ieškovo draudimo bendrovei „Ergo Insurance SE Lietuvos filialui“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. B. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. lapkričio 27 d., apie 18.13 val., paskambinęs trumpuoju pagalbos telefonu Nr. 112 (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojui melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, t. y. apie tai, kad neva 2018 m. lapkričio 27 d. automagistralėje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kilometre ((duomenys neskelbtini) rajone), apie valandai laiko kelkraštyje palikęs D. S. vardu registruotą automobilį „VW NEW BEETLE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grįžęs pastebėjo, kad iš automobilio pagrobtas kompiuteris, fotoaparatas, reklaminiai rūbai, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2018 m. lapkričio 27 d. laike nuo 19.50 val. iki 20.37 val.; 2018 m. gruodžio 4 d. laike nuo 14.11 val. iki 14.32 val.; 2018 m. gruodžio 20 d. laike nuo 14.13 val. iki 14.31 val. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato veiklos skyriuje, adresu (duomenys neskelbtini), bei 2019 m. vasario 13 d., laike nuo 13.40 val. iki 15.15 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariate, adresu (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apklausiamas kaip liudytojas, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, bei tai patvirtinęs savo parašu, melagingai patvirtino trumpuoju pagalbos telefonu Nr. 112 nurodytas aplinkybes, t. y. kad 2018 m. lapkričio 27 d. automagistralėje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kilometre iš D. S. vardu registruoto automobilio „VW NEW BEETLE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pagrobti uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ priklausantys daiktai, kurių bendra vertė 13 566,72 Eur, nors tyrimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tokių daiktų neturėjo, todėl jie negalėjo būti pagrobti.

2. Be to, E. B. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – iš draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE Lietuvos filialas“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai neteisėtai gauti 13 566,72 Eur draudimo išmoką ir šiuos pinigus perimti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 2018 m. spalio 17 d. per draudimo brokerį, įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė įmonių turto draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 15 000 Eur sumai, naudos gavėju nurodydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“,

po to jis 2018 m. lapkričio 27 d. melagingai pranešė apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva turimo turto vagystę, t. y. 2018 m. lapkričio 27 d. 18.13 val. paskambinęs trumpuoju pagalbos telefonu Nr. 112, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojui melagingai pranešė apie tai, kad 2018 m. lapkričio 27 d. automagistralėje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kilometre, apie valandai laiko kelkraštyje palikęs D. S. vardu registruotą automobilį „VW NEW BEETLE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grįžęs pastebėjo, kad iš automobilio pagrobtas kompiuteris, fotoaparatas, reklaminiai rūbai,

po to, 2018 m. lapkričio 27 d. laike nuo 19.50 val. iki 20.37 val.; 2018 m. gruodžio 4 d. laike nuo 14.11 val. iki 14.32 val.; 2018 m. gruodžio 20 d. laike nuo 14.13 val. iki 14.31 val. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato veiklos skyriuje, adresu: (duomenys neskelbtini), bei 2019 m. vasario 13 d., laike nuo 13.40 val. iki 15.15 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariate, adresu: (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), apklausiamas kaip liudytojas, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, bei tai patvirtinęs savo parašu, melagingai patvirtino trumpuoju pagalbos telefonu Nr. 112 nurodytas aplinkybes, t. y. kad 2018 m. lapkričio 27 d. automagistralėje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kilometre iš D. S. vardu registruoto automobilio „VW NEW BEETLE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pagrobti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantys daiktai, kurių bendra vertė 13 566,72 Eur, nors tyrimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tokių daiktų neturėjo, todėl jie negalėjo būti pagrobti,

po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, siekdamas gauti 13 566,72 Eur draudimo išmoką UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir šiuos pinigus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimti savo naudai, 2018 m. lapkričio 28 d. apie neva įvykdytą vagystę pranešė draudimo bendrovei „Ergo Insurance SE Lietuvos filialas“, kuriai kaip patvirtinimą, kad tokie daiktai egzistavo, pateikė žinomai suklastotus dokumentus: 2017 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija Sau Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija Sau Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. rugsėjo 26 d. sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE Lietuvos filialas“ už neva pagrobtą įrangą – kompiuterį „Dell“, fotoaparatą „Nikon Z6“ su objektyvu bei objektyvą „Nikon Nikkor 35 mm,“ – įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo 3 000 Eur dydžio draudimo išmoką, 2018 m. gruodžio 6 d. šias pinigines lėšas pervedant į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurių dalį – 2 975,42 Eur – 2018 m. gruodžio 11 d. jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į kitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną pinigines lėšas – 2 975,00 Eur – pervedė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į jo mažametės dukros S. B. vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant mokėjimo paskirtį „paskolos grąžinimas“ E. B.“, o likusios draudimo išmokos – 10 566,72 Eur – draudimo bendrovė įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ neišmokėjo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė konstatavo, kad jo nurodytas draudiminis įvykis neatitiko draudimo sutarties sąlygų (iki 3 000 Eur apdrausti nešiojamų kompiuterių, fotoaparatų, darbo įrankių nuostoliai dėl draudimo liudijime išvardintų draudžiamų įvykių, dėl šio turto sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo, jį laikant ne draudimo vietoje ar transportavimo metu, taip pat, draudimo apsauga prekių atsargoms – šiuo atveju marškinėliams, galioja tik draudimo vietoje – (duomenys neskelbtini)), todėl jis šių pinigų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimti negalėjo, tokiu būdu E. B. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą – draudimo bendrovei „Ergo Insurance SE Lietuvos filialas“ priklausantį turtą – 13 566,72 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba bylą grąžinti nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui, patikrinti bausmės skyrimo pagrindus (bausmių subendrinimą) ir sušvelninti bausmę.

2.1. Teigia, kad nuosprendis neteisingas ir nepagrįstas, nes byloje nagrinėti teisiniai santykiai yra civiliniais, bet ne baudžiamieji, nors byla buvo nagrinėta baudžiamąja teisena taikant civilinės teisenos įrodinėjimo taisykles. Nurodo, kad byloje buvo deklaruota kaltinimo prielaida, kad, neva pagrobtas turtas neegzistavo, ir tuo pagrindu iškelta versija, kad jis pateikė teisėsaugos institucijoms melagingą informaciją apie šio turto pagrobimą, bei sukčiavo. Jokių tokią prielaidą pagrindžiančių įrodymų nėra. Netgi aplinkybė, jog Raseinių policijos pareigūnai nenorėjo tirti vagystės iš jo automobilio ir dėl to bylą nutraukė, pateikiama kaip įrodymas, neva jis pateikė melagingą pranešimą ir sukčiavo. Taip pat nurodo, kad vietoje įrodymų pateikiamos tik paviršutiniškai suformuluotos abejonės jo parodymų patikimumu ir iš to padaryta išvada, kad kaltinimai yra įrodyti. Pastebi, kad abejonės jo parodymų teisingumu negali būti interpretuojamos kaip kaltės įrodymas. Taip pat pažymi, kad jo kaltės įrodymu negali būti pripažįstami nesutapimai tarp jo prieš trejus metus duotų ir teisme duotų parodymų, kadangi per tą laiką pasimiršta nereikšmingos smulkmenos.

2.2. Taip pat teigia, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau, pasisakydamas apie veikos kvalifikavimą. Nuosprendžio 16 psl. 2 pastraipoje teigiama: ,,nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kaltininko veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti sukčiavimą tuo atveju, kai kaltininkas, panaudojęs apgaulę, neįgyja svetimo turto dėl to, jog nukentėjusysis suvokė apgaulingą kaltininko elgesio pobūdį inter alia suprato, kad jam pateikta informacija neatitinka tikrovės“. Tačiau faktinės bylos aplinkybės yra kardinaliai priešingos – draudimo išmoka už pagrobtas prekes nebuvo išmokėta ne dėl to, kad „nukentėjusysis suvokė apgaulingą kaltininko elgesio pobūdį inter alia suprato, kad jam pateikta informacija neatitinka tikrovės“, o todėl, kad prekės nebuvo apdraustos esamomis sąlygomis. Teigia, kad absurdiška yra kalbėti apie pasikėsinimą apgaulės būdu gauti draudimo išmoką už neapdraustas prekes, žinant, kad prekės neapdraustos, kad apdraustos buvo tik darbo priemonės, kurios buvo pagrobtos kartu su prekėmis, ir tiktai už darbo priemones draudimo išmoka buvo išmokėta. Apie tai pirmosios instancijos teismas užsiminė nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje (15 psl.) teigdamas, jog „teismas 2021 m. rugpjūčio 23d. vykusio teisiamojo posėdžio metu pranešė, kad, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, galimas inkriminuojamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį perkvalifikavimas į BK 182 straipsnio 1 dalį, tikslinant faktinę aplinkybę, kad „E. B. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti 13 566,7 Eurų“/„E. B. įgijo 2 975 Eurus“. Tačiau tolimesniame tekste ši aplinkybė „pamirštama“ ir į vieną „suplakama“ ir pagrobtų darbo priemonių vertė (o ne gautos draudimo išmokos suma), ir pagrobtų prekių, kurios esamomis sąlygomis buvo neapdraustos, vertė, skaičiuojamas ne realiai galimas draudimo išmokos dydis, o bendra pagrobto turto įsigijimo vertė, ko pasekoje nepagrįstai inkriminuojamas pasikėsinimas apgaulės būdu įgyti didelės vertės turtą. Apeliantas skunde akcentuoja, kad, nors pagrobtų darbo priemonių įsigijimo vertė buvo 6 482,72 Eur, tačiau šios priemonės buvo apdraustos tik 3 000 Eur sumai ir už šias darbo priemones gauta draudimo išmoka sudarė 2 975 Eur. Pagrobtų prekių įsigijimo vertė nors ir buvo 7 083 Eur, tačiau šios prekės esamomis sąlygomis apskritai nebuvo apdraustos. Net jeigu šias dvi sumas ir sudėti, tai suma, inkriminuota kaip „kėsinimasis“, nesutampa ir nesudaro „didelės vertės“ požymio. Dėl to teigia, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą.

2.3. Nurodo, kad teismas nepagrįstai jam skyrė bausmę dėl pasikėsinimo apgaule įgyti 13 565,72 Eur, kurios jis realiai negalėjo pasisavinti, nes jis yra nuteistas už sukčiavimą ir iš jo priteista 3 000 Eur draudimo įmonei. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai skyrė ar parinko bausmę pagal didesnę pinigų sumą, nei realiai buvo pasisavinta ar kėsintasi pasisavinti. Taip pat nurodo, kad iki 2019-01-28 jis nebuvo teistas, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad „dėl jo ankstesnių teistumų ir nusikalstamų veikų padarymo esant teistam“, bei „nusikalstamų veikų darymas tapo jo gyvenimo būdu“ ir dėl to nepagrįstai susidarė neigiamą nuomonę apie jį. Dėl to apeliantas mano, kad teismas buvo šališkas. Taip pat mano, kad jo atžvilgiu privalėjo būti taikomos BK 55 straipsnio nuostatos.

2.4. Teigia, kad jam taikytas bausmių subendrinimas yra neteisingas, nes visos jam inkriminuotos veikos yra padarytos iki pirmojo nuosprendžio jo atžvilgiu įsiteisėjimo, t. y. kai jis dar nebuvo teistas. Nurodo, kad jo atžvilgiu anksčiau jau buvo priimti du nuosprendžiai ir abiejuose, kaip anksčiau neteistam asmeniui, skirtos lygtinės bausmės. Po pirmų dviejų nuosprendžių įsiteisėjimo, jie buvo subendrinti ne nuosprendžiu, o nutartimi, pakeičiant teismų skirtas bausmių rūšis (lygtines bausmes) į realią 6 metų laisvės atėmimo bausmę. Šios bausmės atlikimo pabaigoje, skundžiamu nuosprendžiu skirta dar viena bausmė, galutinę subendrintą bausmę padidinant iki 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo. Tokio dydžio bausmė asmeniui, kuris iki inkriminuotų veikų nebuvo teistas, jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma teisinga. Mano, kad jam skirtina bausmė turėjo būti lygtinė ir perpus mažesnė. Dėl to mano, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą procesą.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Vienas iš nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimų – baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė jokių skundo reikalavimą baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui pagrindžiančių argumentų.

Žemesnės instancijos teismas

6.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui: 1) jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas; 2) jeigu byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; 3) kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės; 4) kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.

6.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. teigia, kad jo atžvilgiu baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas.

6.3. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015).

6.4. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).

6.5. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).

6.6. Iš bylos matyti, kad nuteistasis ar jo gynėjas pirmosios instancijos teisme nei viename iš teismo posėdžių nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjusiai teisėjai (t. 6, b. l. 131–132, 164–170, 191–196, 208–210; t. 7, b. l. 5–8, 70–75, 81–86, 152–160, 165–178). Iš nuteistojo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad teismo šališkumą apeliantas sieja su teismo jam paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu. Tačiau tai, kad nuteistąjį netenkina teismo jam paskirta bausmė, nėra pagrindas manyti, kad bylą nagrinėjusi teisėja suinteresuota šios bylos baigtimi. Kitų BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėjusi teisėja negalėjo dalyvauti procese, nenustatyta. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad bylą išnagrinėjo nešališkas teismas.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, nenustatė nei BPK 58 straipsnyje, nei kitų BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti teismui. Dėl to nesant BPK numatytų pagrindų bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, naikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

8. Taip pat nuteistasis E. B. skundu prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą nuosprendį, nes teismo išvados dėl jo kaltės paremtos prielaidomis, jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Taigi, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, padarytomis išvadomis ir veikų kvalifikavimo.

8.1. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

8.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl E. B. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

9. Nuteistasis skunde teigia, kad jo veiksmai iš draudimo bendrovės gaunant draudimo išmoką nepagrįstai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje, nes tai civiliniai santykiai.

9.1. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl to svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą arba prievolės išvengimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto savininko ar valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo arba prievolės išvengimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas ar turto pirkėjo, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, turto teisinio statuso arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą pinigų ar kitokio turto pavidalu kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2008). Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Vienu iš tokių atvejų gali būti veiksmai, kai asmuo melagingai praneša apie aplinkybes, kurioms esant pagal įstatymus, kitus teisės aktus ar sutartis turi būti mokamos piniginės išmokos (pvz., melagingai pranešama apie draudžiamąjį įvykį ir gauna draudimo išmoką), kvalifikuojami kaip sukčiavimas (Kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-365-719/2018). Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo kaip nusikaltimo pasekmė – turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Pagal teismų praktiką, apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė yra lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę.

10. Nuteistasis skunde teigia, kad tai, jog jo parodymuose yra nesutapimų, nėra jo kaltės įrodymas, nes nesutapimai tarp jo prieš trejus metus duotų ir teisme duotų parodymų yra pateisinami, kadangi per tą laiką pasimiršta nereikšmingos smulkmenos. Šis nuteistojo skundo argumentas yra nepagrįstas. Pirmiausia pastebėtina, kad toks nuteistojo skundo argumentas yra gana abstraktus, nes apeliantas nedetalizavo, kokie jo parodymuose esantys nesutapimai, jo vertinimu, yra nereikšmingi, kokius įrodymus vertindamas pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas labai išsamiai išanalizavo nuteistojo E. B. parodymus, duotus tiek teisme, tiek ir duotus ikiteisminio tyrimo metu E. B. apklausus liudytoju, teismas pasisakė iš esmės dėl kiekvienos nuteistojo nurodytos aplinkybės: dėl jo įsidarbinimo ir darbo pobūdžio įmonėje, bendravimo su įmonės direktoriais, dėl 2018-11-27 įvykio aplinkybių (degalinėje įsigyto kuro rūšies, iš automobilio pavogtų daiktų, vykimo į Kauną pas liudytoją K. S. tikslo, skambučio bendrajam pagalbos centrui pranešant apie įvykį), dėl draudimo išmokos gavimo aplinkybių. Be to, E. B. parodymus teismas vertino gretindamas juos su liudytojų S. S.-B., K. S., J. B., E. L., R. S., V. K., I. B., A. L., A. N., V. G. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis (sąskaitose faktūrose, banko sąskaitų išrašuose, deklaracijose, draudimo kompanijos pateiktuose dokumentuose, VĮ Registrų centro, kratos protokole, specialisto išvadoje, Migracijos departamento pateiktuose dokumentuose nurodytais duomenimis), kurių visuma paneigia nuteistojo E. B. parodymus.

10.1. Liudytojo I. B. parodymai, jog klausimus dėl UAB „Q. I.“ kartu su jai priklausančiomis įmonėmis UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „S. S.“ pardavimo 2018 m. pavasarį derino su E. B., kuris parduodant įmones atstovavo Ukrainos pirkėją, kad atsiuntė pirkėjo paso kopiją elektroniniu paštu, dalyvavo ir sutarties pasirašyme, patvirtina, kad E. B. buvo suinteresuotas V. M. vardu įgyti įmonių, todėl aktyviai 2018 m. organizavo įmonės UAB „Q. I.“ kartu su jai priklausančių įmonių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „S.S.“ pirkimą (įgyjant 100 procentų akcijų paketus V. M. vardu). Pastebėtina, kad E. B. namuose atlikus kratą kompiuteryje buvo rastos V. M. paso miniatiūros, o tai rodo, kad E. B. disponavo V. M. asmens duomenimis ir turėjo galimybę atlikti veiksmus jo vardu. Liudytojo E. L. parodymai, jog jį UAB „S.S.“ statybininku įdarbino E. B., kuris buvo UAB „S.S.“ vadovas bei prisistatė, pasakydamas „esu jūsų darbdavys“, kad V. M. nepažįsta, patvirtina, kad UAB „S.S.“ E. B. veikė kaip faktinis įmonės vadovas, tuo tarpu V. M. darbuotojai net nepažinojo. Nors teisme liudytojai V. K. ir J. B. parodė, kad juos direktoriais įdarbino V. M., su kuriuo juos supažindino E. B., tačiau būtent šių liudytojų parodymai patvirtina, kad E. B. pasiūlė juos, kaip savo pažįstamus asmenis, įdarbinti formaliais įmonių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „S.S.“ vadovais. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „S.S.“ apskaitą tvarkiusi UAB „A.“ buhaltere dirbančios A. N. parodymai, jog įmonių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „S.S.“ apskaitą tvarkė kelis mėnesius, kad tik vieną kartą šių įmonių dokumentai jai buvo atvežti ir abiejų įmonių dokumentus vienu metu atvežė E. B., patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „S.S.“ buhalterinės apskaitos suvedimu rūpinosi būtent E. B., pristatęs reikiamus dokumentus buhalterinę apskaitą vykdančiai įmonei UAB „A.“. Nors liudytoja A. N. nurodė, jog su V. K., kuris atstovavo abi įmones, ji bendravo telefonu ar elektroniniu paštu, nurodant, kad dokumentus atveš darbuotojas E. B., tačiau liudytojas V. K. teisme paaiškino, kad jis tik kelis kartus pasirašė jam paduotus dokumentus, daugiau jokių veiksmų neatliko. Taigi, tokie duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad V. K. vardu bendrauti su liudytoja A. N. galėjo kitas asmuo. Be to, pažymėtina, kad pats nuteistasis teisme nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo trise: jis, O. M., kuris nekalba lietuviškai, ir buhalterė (t. y. liudytoja A. N.). Be to, iš bylos matyti, kad draudimo kompanijai apie neva įvykdytą vagystę pranešė ir dokumentus, patvirtinančius automobilyje buvusį turtą, pateikė E. B., kuris draudimo kompanijai išmokėjus draudimo išmoką, tą pačią dieną tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, atidarė kitą įmonės vardu sąskaitą banke, į kurią pervedė gautą draudimo išmoką, ir vėliau ją pervedė į savo nepilnametės dukters banko sąskaitą, taip išgrynino draudimo išmoką ir ją užvaldė, nes galėjo disponuoti savo nuožiūra. Iš bylos rašytinių įrodymų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovai nuolatos keitėsi, tačiau E. B., įmonei išmokėjus draudimo išmoką, 2018-12-16 tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi (t. 3, b. l. 81–83). Nors E. B. 2019-01-18 buvo atšauktas iš direktoriaus pareigų, o juo paskirtas V. M., tačiau pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus duomenis, būtent E. B. 2019 m. sausio 22-23 d. buvo suteikta prieiga prie Valstybinės mokesčių inspekcijos sistemos dokumentų pateikimui (t. 4, b. l. 20–39). Šių aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad E. B. veikė kaip aktyvus dalyvis, siekiantis įsigyti įmones UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „S.S.“, ir šiose įmonėse veikė savarankiškai, t. y. priiminėjo sprendimus.

10.2. Nuteistojo parodymus apie jo darbo pobūdį UAB „S.S.“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad jis iš pradžių dirbo UAB „S.S.“ ir skaičiavo sąmatas, o po to pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimų vadybininku – prekiavo darbo rūbais, paneigia Sodros duomenys (t. 6, b. l. 57), iš kurių matyti, kad apeliantas tiek UAB „S.S.“, tiek ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas tą pačią dieną – 2018 m. birželio 28 d. Liudytojos A. N. ikiteisminio tyrimo metu pateiktame 2018-06-24 susirašinėjime su UAB „S.S.“ atstovu (t. 2, b. l. 132) nurodyti duomenys, jog abi įmonės (t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „S.S.“) ruošiamos pardavimui, abiejų veikla – elektroninės parduotuvės, paneigia, kad UAB „S.S.“ užsiėmė statybomis, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ – sunkvežimių remontu. Be to, pažymėtina, kad prekyba darbo drabužiais, statybos ir sunkvežimių serviso veikla yra visiškai skirtingos rūšies veiklos (daiktų pardavimas ir paslaugų teikimas visiškai skirtingose srityse), reikalaujančios tam tikros įrangos, įdirbio, pradinio įnašo, darbuotojų išteklių. Pagal nuteistojo parodymus, įmonėje darbuotojų nebuvo (išskyrus direktorių), jis dirbo vertėju, vairuotoju, kad įmonė dar jokios realios veiklos nevykdė, įmonės neturėjo savo buveinės, patalpų, už atliktą darbą jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, nebuvo suteiktos darbo priemonės (darbo vieta, automobilis). Pažymėtina, kad apeliantas negalėjo nurodyti nei vieno kliento, kuriam siuntė komercinius pasiūlymus, nei vieno užsakovo, tik vėliau pripažino, kad nei vienas užsakymas dėl darbo drabužių nebuvo atliktas, nes klientai nesusidomėjo. Šie paminėti įrodymai paneigia nuteistojo parodymus apie jo darbo pobūdį.

10.3. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai apie buhalterinius bei finansinius įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus patvirtina, kad E. B. įdarbinimo laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai jokios veiklos nevykdė ir negalėjo disponuoti daiktais, apie kurių vagystę E. B. pranešė policijai bei draudimo bendrovei. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, pinigų srautų, pelno (nuostolių) ataskaitos, balansas buvo pateikti tik iki 2018 m. kovo 1 d., vėliau teikti nebuvo, nors prisijungimo kodai buvo sutekti, dėl registro ESI išdavimo buvo kreiptasi ir buvo išrašyta sąskaita faktūra (t. 2, b. l. 101–102; t. 4, b. l. 20–39), o laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d. pateikti duomenys Juridinių asmenų registre patvirtina, kad įmonė jokio turto neturėjo, pelno negavo (t. 3, b. l. 186–204; t. 4, b. l. 1–12), nors įmonės ataskaitas UAB „S.S.“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo nurodymu elektroniniu paštu už dvejus metus 2018 m. pateikė UAB „A.“ (t. 2, b. l. 132). UAB „A.“, teikusios buhalterines paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“, pateikti turimi duomenys iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijos laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 25 d., iki 2018 m. rugsėjo 30 d. patvirtina, kad jokie šios įmonės sandoriai šiuo laikotarpiu nebuvo sudaromi, jokios sąskaitos nebuvo apmokėtos, išskyrus VĮ Registrų centro 2018 m. liepos 31 d. sąskaitą 6,37 Eur (t. 2, b. l. 101–102). UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų išrašai taip pat patvirtina, kad jokie verslo sandoriai bylai aktualiu laikotarpiu nebuvo vykdomi (t. 2, b. l. 185–201).

11. Nuteistasis nurodė, kad vagystės iš automobilio metu buvo pavogti reklaminiai rūbai – marškinėliai, įsigyti pagal 2017 spalio 29 PVM sąskaitą faktūrą, serija Sau Nr. (duomenys neskelbtini) (tyrėjui pateikta sąskaita ištaisyta data į 2018 (t. 1, b. l. 113) ir 2018 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija Sau Nr. (duomenys neskelbtini) iš UAB „S.S.“. Nors iš UAB „A.“ pateiktų dokumentų matyti, kad UAB „V.“ pirkėjui UAB „S.S.“ pagal 2018 m. rugpjūčio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini); 2018 m. liepos 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini); 2018 m. rugpjūčio 13 d. kreditinę sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini); 2018 m. rugpjūčio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini); 2018 m rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įformino pardavimą įvairių drabužių (marškinėlių, šortų, striukių, džemperių, bliuzonų, kelnių, liemenių, batų), tačiau UAB „V.“ 2019-06-12 pateikta informacija patvirtina, kad UAB „V.“ su UAB „S.S.“ 2018-07-10 buvo pasirašiusi pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau UAB „S.S.“ už prekes neapmokėjo, šios įmonės užsakymai buvo pristatyti per kurjerio tarnybą „Venipak“, vėliau dalį jų grąžinant (t. 2, b. l. 149–150; 161–163; 164–166). Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „S.S.“ banko sąskaitų išklotinės patvirtina, kad nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei UAB „S.S.“ pavedimų už šias prekes niekam neatliko (t. 2, b. l. 185–201; t. 3, b. l. 140–142). Sugretinus UAB „V.“ išrašytas sąskaitas UAB „S.S.“ su UAB „S.S.“ išrašytomis sąskaitomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl marškinėlių pardavimo, matyti, kad UAB „S.S.“ nebuvo įgijusi tokio kiekio marškinėlių nei iš UAB „V.“, nei iš kitų juridinių asmenų, todėl negalėjo jų parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 149–150; 161–163; 164–166). Pažymėtina, kad E. B. teisme nurodė, jog darbo drabužiai buvo susiję su sunkvežimių servisų veikla, todėl ketino pasiūlyti jų pirkti servisų darbuotojams, tačiau iš UAB „S.S.“ elektroninio laiško UAB „V.“ matyti, kad UAB „S.S.“ drabužiai buvo užsakomi išskirtinai skirti statybininkams, o ne servisų veiklai (t. 2, b. l. 165). Šių aptartų įrodymų visuma paneigia aplinkybę, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018-11-27 disponavo marškinėliais, apie kurių vagystę E. B. pranešė.

11.1. Taip pat E. B. pranešė, kad 2018-11-27 iš jo naudojamo automobilio buvo pavogtos jo darbo priemonės – nešiojamasis kompiuteris, fotoaparatas, objektyvai, Kompiuterio pelė ir stacionarus pakrovėjas, kurie pagal E. B. pateiktą 2018 m. rugsėjo 26 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigyti iš Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „N.“ (t. 1, b. l. 111). UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų išklotinės patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavedimo įmonei „N.“ už šias prekes neatliko (t. 2, b. l. 185–201). Ši sąskaita faktūra UAB „(duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „A.“ buhalterei A. N. nebuvo pateikta (t. 2 b. l. 91–102). Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys apie Lenkijos Respublikoje registruotą įmonę „N.“ patvirtina, kad ši įmonė „N.“ 2018 m. rugsėjo 26 d. sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) išrašymo laikotarpiu jokio vadovo neturėjo, buveinės neturėjo ir realiai jokios veiklos nevykdė, todėl pagal šią sąskaitą faktūrą negalėjo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduoti kompiuterį „Dell XPS“, fotoaparatą „Nikon Z6“, objektyvą „Nikon Nikkor“, kompiuterio pelę „Dell MW615Ė ir stacionarų pakrovėją „Thunderbolt“ (t. 4, b. l. 113, 114–118, 119; 188–196; t. 5, b. l. 17–27, 42). Be to, pastebėtina, kad ši įmonė priklausė susijusiam asmeniui – V. M.. Taip pat pažymėtina, kad E. B. parodymus, jog kompiuterį jam suteikė UAB „S.S.“, paneigia tai, kad pagal 2018 m. rugsėjo 26 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) kompiuteris su priedais neva buvo parduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ne UAB „S.S.“. Sandorio, patvirtinančio, kad UAB „S.S.“ minėtą kompiuterį perpardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ byloje nėra. Be to, E. B. namuose atliktos kratos metu kompiuterio standžiajame diske bei USB atmintinėje buvo rasti 7 dokumentai, susiję su V. M. nesusijusių įmonių akcijų pirkimu, Lenkijos įmonės „N.“ sąskaitos miniatiūra, išrašyta įmonei UAB „D.“, O. M. ir V. M. pasų kopijų miniatiūros (t. 5, b. l. 122–129). O šie duomenys rodo, kad E. B. buvo susijęs su V. M. ir O. M. veikla ne tik kaip darbuotojas, bet ir su šių asmenų įmonių valdymu, jų buhalteriniais dokumentais, disponuodamas O. M. ir V. M. pasų kopijų miniatiūromis turėjo galimybę atlikti veiksmus jų vardu.

11.2. Nors E. B. parodymus, jog jis turėjo automobilyje dėžes su marškinėliais, patvirtina liudyta apklaustos S. S.-B. parodymai, tačiau vertinant šios liudytojos parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad ji yra nuteistojo sutuoktinė, todėl ji yra suinteresuota padėti savo sutuoktiniui išvengti atsakomybės. Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad E. B. 2018-11-27 turėjo jo nurodytus pavogtus UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius daiktus, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis.

12. Įvertinus tai, kad E. B. įdarbinimo laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai jokios veiklos nevykdė ir negalėjo disponuoti daiktais, apie kurių vagystę policijai bei draudimo kompanijai pranešė E. B., daroma išvada, kad byloje ištirti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tokių daiktų neturėjo, todėl šiais daiktais kaip įmonės darbuotojas negalėjo disponuoti ir E. B.. Dėl to pripažįstama, kad E. B. 2018-11-27 melagingai pranešė apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto (nešiojamo kompiuterio, fotoaparato, objektyvų, reklaminių rūbų, kurių bendra vertė 13 566,72 Eur), vagystę iš jo naudojamo automobilio, todėl E. B. pagrįstai nuteistas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą).

13. Atsižvelgiant į tai, kad pagal nuteistojo pateiktas sąskaitas faktūras UAB „(duomenys neskelbtini)“ tokių daiktų neturėjo, kad apie iš automobilio įvykdytą minėtų daiktų vagystę E. B. pranešė melagingai bei į tai, kad sąskaitas faktūras, kuriose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, nuteistasis pateikė draudimo kompanijai tikslu gauti draudimo išmoką, daroma išvada, kad tokie nuteistojo E. B. veiksmai atitinka BK 182 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų būtinąjį objektyviosios pusės požymį – apgaulę.

14. Taip pat byloje nustatyta, kad 2018 m. spalio 17 d. buvo sudaryta įmonių draudimo sutartis, pagal kurią draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE Lietuvos filialas“ apdraudė UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą 15 000 Eur sumai, šią sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė A. L.. Pastebėtina, kad liudytoja A. L. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo santykiais nebuvo susijusi. Liudytoja A. L. nurodė, kad ji draudimo sutartį sudarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu paprašyta E. B. (pasirašė dokumente, sumokėjo draudimo įmoką), ir šią sutartį perdavė E. B.. Šios sutarties sudarymo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore buvo liudytoja J. B., tačiau ji parodė, kad ji buvo formali UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė ir apie draudimo sutarties sudarymą ji nežinojo, šios sutarties nepasirašė. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad draudimo sutarties UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarymą inicijavo būtent pats nuteistasis, bei liudytojos A. L. parodymai paneigia E. B. parodymus, jog draudimo sutartis buvo perduota O. M.. Taip pat byloje nustatyta, kad 2018-11-27 E. B. apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vagystę iš jo naudojamo automobilio pranešė draudimo bendrovei telefonu 2018-11-28, pateikė du prašymus dėl draudimo išmokos išmokėjimo (2018 m. lapkričio 30 d. rašytas ranka bei 2018 m. gruodžio 3 d. užpildžius specialią formą) bei būtent apeliantas pateikė 2017 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija Sau Nr. (duomenys neskelbtini), 2018-10-19 PVM sąskaitą faktūrą, serija Sau Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m rugsėjo 26 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 64, 72–79, 89). Be to, byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad draudimo išmoka realiai atiteko E. B., kuris po draudimo išmokos gavimo tapo įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu bei atidarė sąskaitą banke. Pastebėtina, kad 2018-12-06, kai draudimo bendrovė išmokėjo 3 000 Eur draudimo išmoką UAB „(duomenys neskelbtini)“, šios įmonės direktoriumi buvo O. M. (nuo 2018-11-12 iki 2018-12-06), kad tą pačią dieną po draudimo išmokos išmokėjimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo paskirtas būtent E. B. (t. 3, b. l. 81–83; t. 2, b. l. 194–200), į kurio dukros S. B. sąskaitą 2018-12-11 iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos buvo pervesta gauta draudimo išmoka (t. 3, b. l. 11–16). Pastebėtina, kad E. B. neneigė, kad jis valdė jo atidarytą įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, neneigia, kad jis galėjo ir pats pervesti draudimo sumą į savo dukros sąskaitą, kad draudimo išmoka jam buvo pervesta kaip atlygis už darbą (kompensacija už degalus, automobilio naudojimą), kadangi atlyginimo iki tol negavo. Nuteistojo nurodytą tikslą draudimo išmoką pervesta į savo nepilnametės dukters banko sąskaitą paneigia liudytojos S. S.-B. parodymai, jog pavedimas buvo padarytas tam, kad nuimti pinigus nuo sąskaitos ir atiduoti direktoriui jo prašymu, nes jis neturėjo banko kortelės, ir pinigai buvo išgryninti.

15. Įvertinus aptartus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, kad E. B., kuris 2018-06-28 buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir, kaip nurodė pats nuteistasis bei kaip patvirtina banko sąskaitų išrašai, atlyginimo už darbą šioje įmonėje niekada negavo, 2018-10-17 inicijavo draudimo sutarties sudarymą dėl prekių bei technikos, priklausančios įmonei, draudimo bei savo lėšomis apmokėjo šias išlaidas, žinodamas, kada realiai įmonė jokios veiklos nevykdo, turto neturi, daroma išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad E. B., melagingai pranešdamas apie įvykusią vagystę, pasisavindamas draudimo išmoką veikė iš anksto suplanuotai, sąmoningai siekė pasinaudoti įmone kaip priemone turtui užvaldyti, veikė siekdamas asmeninės naudos. Taigi, E. B. kaltė įvykdžius sukčiavimą yra pagrįsta byloje surinktais ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais. Tai, kad ikiteisminis tyrimas pagal E. B. pareiškimą dėl vagystės iš jo automobilio buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 8–12), nėra vienintelis įrodymas, kuriuo grindžiama apelianto kaltė padarius nusikalstamas veikas.

16. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje prieštarauja pats sau, pasisakydamas apie jo veikos kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnį. Šis nuteistojo skundo argumentas yra nepagrįstas. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis gali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jei apie tokią galimybę prieš tai jam iš anksto pranešta teisiamajame posėdyje. Kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisiamojo posėdžio metu tvarka reglamentuota BPK 256 straipsnyje, pagal kurią pradinis kaltinimas iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos gali būti keičiamas, jeigu: 1) iš esmės keičiasi veikos faktinės aplinkybės; 2) faktinės aplinkybės iš esmės nesikeičia, bet veika buvo neteisingai kvalifikuota. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. rugpjūčio 23 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu pranešė proceso dalyviams, kad, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, galimas inkriminuojamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį perkvalifikavimas į BK 182 straipsnio 1 dalį, tikslinant faktinę aplinkybę „E. B. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti 13 566,7 eurų“ į „E. B. įgijo 2975 eurus“. Taip pat BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės. Taigi, šios paminėtos aplinkybės rodo, kad pranešdamas proceso dalyviams, kad E. B. pareikštas kaltinimas dėl sukčiavimo gali būti pakeistas iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo veikos nekvalifikuodamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 256 straipsnio nuostatų, o tai, kad nuosprendyje teismas nurodė apie kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės keitimą, nelaikytina, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

16.1. BK 182 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra materialios, todėl šios veikos kaip baigtos kvalifikuojamos tada, kai atsiranda BK 182 straipsnyje numatytų padarinių: nukentėjusiojo turto praradimas. Pagal teismų praktiką kaltininkui panaudojus apgaulę ir įgijus bent dalį turto, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baigta viso turto, kurį kaltininkas kėsinosi įgyti, atžvilgiu, išskyrus atskirus atvejus, pvz., kai panaudojant apgaulę kėsinamasi įgyti didesnės kaip 3 MGL vertės turtą, tačiau įgyjamas bet kokios mažesnės vertės turtas, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas apgaule įgyti didesnės kaip 3 MGL vertės turtą; kai panaudojant apgaulę kėsinamasi įgyti didelės vertės turtą, tačiau įgyto turto dalis nesudaro didelės vertės požymio, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas apgaule įgyti didelės vertės turtą (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-161/2010). Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

16.2. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad 2018 m. spalio 17 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo sudaryta įmonių turto draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal draudimo sutartį draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE Lietuvos filialas“ apdraudė UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą (kilnojamąjį turtą patalpose ir pagamintą produkciją, atsargas) 15 000 Eur sumai bei mobiliuosius įrenginius (nešiojamus foto aparatus, kompiuterius, darbo įrankius) 3 000 Eur sumai. Iš šio 2018 m. spalio 17 d. Įmonių draudimo liudijimo Nr. 710-310-64300 matyti, kad draudimo apsauga galiojo nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2019 m. spalio 20 d. Taip pat byloje nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 27 d. E. B. paskambinęs trumpuoju pagalbos telefonu Nr. 112, policijos įstaigai pranešė apie neva įvykdytą nusikaltimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių daiktų: kompiuterio, fotoaparato, reklaminių rūbų vagystę iš jo naudojamo automobilio (t. 2, 78–81). Kaip įrodymą, kad automobilyje buvo minėti daiktai, E. B. tiek ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai, tiek ir pranešdamas apie draudiminį įvykį draudimo kompanijai, pateikė 2017 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija Sau Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija Sau Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. rugsėjo 26 d. sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose nurodyti duomenys yra neteisingi, nes, kaip minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdė, turto neturėjo ir minėtais daiktais nedisponavo. Būtent pagal minėtas sąskaitas faktūras nustatyta, kad šiuose dokumentuose nurodytų daiktų vertė (jų įsigijimo metu) buvo iš viso 13 566,72 Eur (reklaminių drabužių kaina – 7 083 Eur, technikos kaina – 6 482,72 Eur). Šių sąskaitų faktūrų pagrindu draudimo bendrovė išmokėjo 3 000 Eur dydžio draudimo išmoką UAB „(duomenys neskelbtini)“, o likusios draudimo išmokos – 10 566,72 Eur draudimo bendrovė neišmokėjo draudimo bendrovei konstatavus, kad draudiminis įvykis neatitiko draudimo sutarties sąlygų. Nors E. B. tvirtina, kad jis žinojo, jog prekės, esančios ne sandėlyje, yra nedraustos, todėl draudimo kompanija draudimo išmokos už šias prekes neišmokėjo ne dėl to, kad „pateikta informacija neatitinka tikrovės“, o todėl, kad prekės nebuvo apdraustos esamomis sąlygomis, tačiau iš draudimo kompanijai pateiktų dokumentų (prašymų, pateiktų sąskaitų faktūrų apie daiktų įsigijimą) matyti, kad E. B., pranešdamas draudimo kompanijai apie draudiminį įvykį, nurodė visą pavogtą turtą, tarp jų ir marškinėlius, pateikė turto vertę patvirtinančius dokumentus, t. y. kėsinosi gauti draudimo sutartyje nurodytą apdrausto turto draudimo išmoką, apskaičiuotą už visų išvardintų kaip dingusių daiktų vertę – 13 566,72 Eur.

16.3. BK 190 straipsnyje nurodyta, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (250 MGL x 38 Eur = 9 500 Eur). Kadangi nuteistasis apgaule siekė įgyti iš draudimo kompanijos 13 566,72 Eur, ši suma akivaizdžiai yra didesnė nei 250 MGL dydžio suma.

17. Atsižvelgiant į visumą šiame sprendime ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų bei į tai, kad apeliantas yra suaugęs, turintis darbo patirties bei Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018-12-21 nuosprendžiu teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, daroma išvada, kad nuteistasis, melagingai pranešdamas policijos įstaigai apie įvykdytą nusikalstamą veiką bei pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, pagrindžiančius patirtos žalos dydį ir šių duomenų pagrindu gaudamas draudimo išmoką, neabejotinai suprato, kad elgiasi neteisėtai, kad dėl tokios jo neteisėtos veikos civiliniam ieškovui gali būti padaryta turtinė žala, prarandant turtą dėl jo melagingų duomenų pateikimo (apgaulės), ir to norėjo bei sąmoningai siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. B. veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji pasikėsinimo užvaldyti didelės vertės svetimą turtą apgaule, t. y. sukčiavimo, požymiai, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes neteisėtai apgaulės būdu siekto užvaldyti turto, kurio dalį E. B. apgaule užvaldė, vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Nuteistojo skundo argumentai, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal realiai gautos draudimo išmokos dydį, yra nepagrįsti bei prieštarauja minėtai teismų praktikai.

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, nes nusikalstamų veikų padarymo metu jis nebuvo teistas.

18.1. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, į nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas minėtų BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

18.2. Nuteistasis E. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą ir pasikėsino įvykdyti sunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. E. B. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė.

18.3. Nuteistasis vedęs, turi penkis vaikus, vienas jų yra neįgalus (t. 7, b. l. 109–117). Iš bylos matyti, kad E. B. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, dirba įkalinimo įstaigos parduotuvėje krovėju, turi sveikatos problemų (t. 6, b. l. 122–123; t. 7, b. l. 13–27, 92–108). Taip pat iš bylos matyti, kad nuteistasis baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Be to, iš pažymos apie nuteistojo teistumus matyti, kad nusikalstamas veikas, už kurių padarymą E. B. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė būdamas teistas Šiaulių apygardos teismo 2018-06-11 nuosprendžiu. Taip pat po šių naujų nusikalstamų veikų padarymo E. B. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018-12-21 nuosprendžiu buvo nuteistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą. Nors skunde nuteistasis teigia, kad jis nusikalstamas veikas, už kurių padarymą yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas neteistas, tačiau šis skundo argumentas yra nepagrįstas, nes, kaip jau minėta, naujas nusikalstamas veikas E. B. padarė po to, kai jis Šiaulių apygardos teismo 2018-06-11 nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 199-2, 226, 200, 222, 203, 300, 253 straipsnius laisvės atėmimu 4 metams atidedant bausmės vykdymą 3 metams, bei Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmuose nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje E. B. 2018-12-21 nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Taigi, iš šių duomenų matyti, kad E. B. nusikalstamas veikas, už kurių padarymą yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas teistas, neišnykus teistumui ir neatlikęs 2018-06-11 nuosprendžiu paskirtos bausmės. Iš pažymos apie ankstesnius apelianto teistumus matyti, kad paskirtomis bausmėmis bei taikytu laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų, jis toliau vykdė naujas nusikalstamas veikas, todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistąjį neigiamai charakterizuojančios aplinkybės rodo, kad nusikalstamų veikų darymas tapo apelianto gyvenimo būdu. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam už tyčinių nusikaltimų padarymą parinko griežčiausias BK 182 straipsnio 2 dalies bei 236 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas bausmes – laisvės atėmimą. Skirti nuteistajam kitos rūšies bausmes nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, švelnesnėmis bausmėmis BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis toliau darė naujas nusikalstamas veikas, o be to, BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

18.4. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už šį nusikaltimą skiriamas laisvės atėmimas iki 8 metų (vidurkis 4 metai 1 mėnuo 15 dienų), o pagal BK 236 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas iki 2 metų (bausmės vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes (šeimą, sveikatos būklę, teistumus už analogiškas nusikalstamas veikas, baustumus), kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, kad skundžiamu nuosprendžiu E. B. už jo padarytus tyčinius nusikaltimus paskirtos bausmės savo dydžiais yra žymiai mažesnės nei už šiuos nusikaltimus įstatyme numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, daroma išvada, kad nuteistajam už jo padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės savo dydžiais atitinka apelianto asmenybę bei yra adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms. Subendrindamas paskirtas bausmes tarpusavyje, apylinkės teismas BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatų nepažeidė. Taip pat pirmosios instancijos teismas bendrindamas E. B. už naujai padarytas nusikalstamas veikas paskirtą subendrintą 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su ankstesniais jo atžvilgiu priimtais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis (2019-09-04 Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų nutartimi nustatyta subendrinta 6 metų laisvės atėmimo bausme) pagrįstai taikė BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalies nuostatas. Nuteistajam paskirta galutinė subendrinta 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (iš viso už 19 padarytų nusikalstamų veikų pagal tris nuosprendžius) nėra aiškiai per griežta, nes nuteistajam prie ankstesniais nuosprendžiais paskirtų ir 2019-09-04 Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų nutartimi nustatytos subendrintos 6 metų laisvės atėmimo bausmės, pirmosios instancijos teismas pridėjo tik 1 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo iš skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 236 straipsnio 1 dalį paskirtos 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Švelninti nuteistajam paskirtą galutinę bausmę nėra pagrindo.

18.5. Nuteistojo prašymas taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimą, kaip buvo taikyta ankstesniais nuosprendžiais, yra nepagrįstas, nes BK 75 straipsnio nuostatos numato, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas teismo gali būti atidėtas, jei asmuo yra nuteistas ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus arba ne daugiau kaip 5 metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus BK 75 straipsnio 3 dalyje nurodytas išimtis. Šiuo konkrečiu atveju E. B. paskirta bausmė viršija BK 75 straipsnyje nurodytų bausmių dydžius, todėl nėra formalaus pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Be to, duomenys apie nuteistojo ankstesnius teistumus, nusikaltimų pobūdis rodo, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, yra linkęs nusikalsti, todėl teismas taip pat nemano, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to nuteistojo E. B. prašymas atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą yra netenkinamas.

19. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas E. B. baudžiamąją bylą BPK pažeidimų nepadarė, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, padarė išsamias ir motyvuotas išvadas dėl E. B. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, motyvuotai ir pagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo teisė į teisingą teismą nebuvo pažeista. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

20. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius 2022 m. sausio 18 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. (12.35 Mr) PT-465 dėl 231,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teisme Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų nepriteisė iš nuteistojo E. B. motyvuodamas tuo, kad nuteistasis atlieka pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę, kad negali pilnavertiškai dirbti, neturi registruoto turto, turi penkis nepilnamečius vaikus, iš kurių vienam nustatytas neįgalumas, kad gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, kad išlaidų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo E. B. priteisimas iš jo gali būti laikomas ribojančiu E. B. galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Apeliacines instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nors nuteistasis šiuo metu yra suimtas (atlieka laisvės atėmimo bausmę), turi penkis nepilnamečius vaikus, tačiau yra gana jaunas, darbingas, įkalinimo įstaigoje atlikdamas jam skirtą laisvės atėmimo bausmę dirba, taip pat į tai, kad byla apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo išnagrinėta tik pagal paties nuteistojo apeliacinį skundą, kuris netenkinamas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme pripažįsta proceso išlaidomis ir iš nuteistojo E. B. Valstybės naudai priteisia 231,00 Eur advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi.

Išieškoti iš nuteistojo E. B. Valstybės naudai 231,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Teisėjai Vidmantas MylėZigmas KavaliauskasVirginija Žindulienė