- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-07
- Bylos Nr.
- 2-930-943/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01283-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Pareiškėjas
- D. G., R. J. G.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų D. G. ir R. J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarties, kuria išspręstas pareiškėjų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-3455-656/2015, pradėtoje pagal bankrutavusios D. G. individualios įmonės savininkų D. G. ir R. J. G. skundą dėl 2014 m. lapkričio 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais ir panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
bankrutavusios D. G. individualios įmonės (toliau – D. G. IĮ) savininkai D. G. ir R. J. G. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti bankrutavusios įmonės 2014 m. lapkričio 14 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimus antruoju – penktuoju darbotvarkės klausimais, kaip prieštaraujančius bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesams.
Pareiškėjai taip pat prašė pareiškimo reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti vykdyti trečiuoju darbotvarkės klausimu „dėl dalinio atsiskaitymo su kreditoriais iš parduoto turto ir bankroto proceso metu sukauptų lėšų“ priimtą nutarimą, kuriuo pritarta šiam siūlymui, iki bus teisme išspręstas kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas.
Pareiškėjai nurodė, kad D. G. IĮ Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi D. G. IĮ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Įmonės savininkė D. G. ir jos sutuoktinis R. J. G. kreipėsi į teismą prašydami panaikinti bankrutavusios D. G. IĮ 2014 m. lapkričio 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimus 2, 3, 4, 5 darbotvarkės klausimais.
Dėstant argumentus dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų nurodyta, jog trečiuoju darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta atsiskaityti su bankrutavusios įmonės kreditoriais iš parduoto turto ir sukauptų lėšų. Pareiškėjų manymu, šis nutarimas pripažintinas negaliojančiu, nes skubama paskirstyti turimas lėšas trečios eilės kreditoriams, nesulaukus VMI prašymo įtraukti jį į kreditorių sąrašą bei teismo sprendimo tuo klausimu. Be to, protokolo 3 klausimui pritarta su išlyga nurodant, kad „Grąžinama suma kreditoriams gali keistis, jeigu teismas patvirtins papildomus kreditorius (VMI -49 175,77 Lt Grigaravičiams priteisti žyminiai mokesčiai ir J. V. įmokėtą 10 000 Lt depozitą)“. Nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu su išlyga yra negalutinis, todėl abejotina ar bus vykdomas.
Pareiškėjų pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė bankrutavusios D. G. IĮ bankroto administratoriui vykdyti atsiskaitymus su kreditoriais iki D. G. IĮ bankroto byloje Nr. B2-1790-656/2014 bus išspręstas klausimas dėl VMI kreditorinio reikalavimo tvirtinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad klausimo svarstymo metu dar nėra išspręstas prašymas dėl VMI finansinių reikalavimų bankroto byloje patvirtinimo, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir administratoriui atsiskaičius su kreditoriais, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas.
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 19 d. nutartimi skundą atmetė, panaikino 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai D. G. ir R. J. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį pakeisti ir skundą tenkinti panaikinant 2014 m. lapkričio 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimus priimtus trečiuoju ir penktuoju darbotvarkės klausimais. Pareiškėjai papildomai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki bus išspręstas klausimas dėl kreditorių susirinkimo metu priimtų nutarimų galiojimo, uždrausti bankroto administratoriui vykdyti nutarimą priimtą trečiuoju darbotvarkės klausimu, t. y. atsiskaityti su kreditoriais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
Teismas pažymėjo, kad prašymą apeliantai grindžia tuo, kad šiai dienai dar nėra išspręstas klausimas dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo, naujų kreditorių įtraukimo, tačiau pareiškėjai nenurodė ir nepateikė duomenų, kad D. G. IĮ bankroto byloje būtų neišspręsti kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo klausimai. Tokių duomenų nėra ir D. G. IĮ bankroto byloje. Taip pat nesutiktina su apeliantų argumentu, kad ginčas dėl kreditorių reikalavimų tikslinimo nėra išspręstas apeliacinės instancijos teisme. Vadovaujantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Lietuvos apeliaciniame teisme nėra nagrinėjama ginčų dėl bankrutavusios D. G. IĮ kreditorių reikalavimų teisėtumo.
Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantai nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Be to, pareiškėjų prašomi draudimai bankroto administratoriui vykdyti bankroto procedūras, iki bus išnagrinėtas atskirasis skundas, būtų neproporcinga priemonė ir nepagrįstai vilkintų bankroto procesą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai D. G. ir R.J. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti pareiškėjų prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės pasisakė dėl bylos esmės, o ne vertino, ar egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
2. Nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti pradėtas vykdyti išmokant kreditoriams lėšas, kai tuo tarpu dar nėra išspręstas kreditoriaus J. V. reikalavimo bankroto byloje patvirtinimo klausimas. Vykdant kreditorių nutarimą ir paskirstant kreditoriams lėšas, būtų apribota nurodyto kreditoriaus galimybė atgauti jo patvirtintą reikalavimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą bankrutavusios D. G. IĮ bankroto administratorius UAB „Bankrovita“ prašo jį atmesti, nurodo, kad kreditorių susirinkimo nutarimas trečiuoju darbotvarkės klausimu esamų ir būsimų kreditorių teisių nepažeidžia, nes suteikia administratoriui teisę atsiskaityti su kreditoriais iš sukaupto įmonės turto, pagal esamus, o taip pat atsirasiančius kreditorių reikalavimus iki atsiskaitymo momento.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei – likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs atskirajame skunde dėstomus argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis prašoma uždrausti vykdyti kreditorių susirinkimo nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta leisti D. G. IĮ administratoriui atsiskaityti su įmonės kreditoriais, prašymo netenkino. Teismas pažymėjo, jog byloje neįrodyta grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti pažeistos kreditorių, kurių reikalavimai dar nėra patvirtinti bankroto byloje, teisės, teismas taip pat pažymėjo svarbą užtikrinti bankroto procedūrų eigą. Apeliantai mano, jog skundžiama nutartimi teismas pasisakė dėl ginčo esmės ir neįvertino apeliantų įrodinėjamos grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantų argumentu nesutinka. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, tačiau toks preliminarus vertinimas negali būti laikomas bylos nagrinėjimu iš esmės, kadangi jis skirtas tik laikinųjų apsaugos priemonių poreikiui įvertinti, o ne byloje kilusiam klausimui išnagrinėti iš esmės. Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones svarstė jau po klausimo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais įvertinimo, netenkinus skundo prašymų. Teismų praktikoje laikoma, jog pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra ir tuomet, kai ieškovui nepalankus teismo sprendimas dėl ginčo esmės yra priimtas po teismo nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjo, nes yra apskųstas apeliacine tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-780/2012).
Pirmosios instancijos teismo argumentams pritariant pažymėtina ir tai, jog apeliantai siekdami įrodyti savo teiginių apie galimą grėsmę kreditorių, kurių reikalavimai dar nėra patvirtinti bankroto byloje, interesų pažeidimą, turi įrodyti grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui ir šių kreditorių interesams (CPK 178 str.). Tokie duomenys nebuvo pateikti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui. Remiantis civilinės bylos medžiaga bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nėra pagrindo spręsti, jog D. G. IĮ bankroto byloje yra neišspręsti kreditorių reikalavimų patvirtinimo klausimai. Civilinės bylos Nr. B2-3498-656/2015 duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi išsprendė pareiškėjų prašymą įtraukti į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR Finansų ministerijos su 49 175,77 Lt finansiniu reikalavimu, J. V. su 10 000 Lt finansiniu reikalavimu bei įpareigoti kreditorius AS „UniCredit Finance“ bei AS Reverta kreiptis į bankroto administratorių dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo, tačiau įvertinęs, kad kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos pati pateikė prašymą įtraukti ją į bankrutavusios D. G. IĮ kreditorių sąrašą su 23 947,10 Lt (6 935,56 EUR) finansiniu reikalavimu, įtraukė ją į kreditorių sąrašą. Skundų dėl minėtos nutarties nepateikta. Įvertinus šias aplinkybes, apeliantų nurodoma grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir leidus atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimai bankroto byloje patvirtinti, bus pažeistos kitų kreditorių, kurių reikalavimo pagrįstumo klausimas dar nėra patvirtintas, teisės, laikytina nepagrįsta ir nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teisingai atsižvelgė į bankroto proceso paskirtį ir esmę, t. y. kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos jų tikslui, nevilkinti bankroto proceso bei nepagrįstai nepažeisti kitų bankroto proceso dalyvių interesų. Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, kaip šiuo atveju – siekiui sudaryti visiems galimiems įmonės kreditoriams dalyvauti bankroto procese ir operatyviam bankroto procedūrų vykdymui, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus, atsirastų didesnė žala. Kaip matyti iš bylos medžiagos, įmonei bankroto byla iškelta 2010 m. rugsėjo mėnesį, nuo 2011 metų vasario mėnesio ji turi likviduojamos įmonės statusą, todėl teismo vertinimu, kreditoriai turėjo pakankamai laiko pasinaudoti teise įstoti į bylos nagrinėjimą, įstatymas juos įpareigoja šia teise naudotis aktyviai ir nevilkinant bankroto proceso. Viešojo intereso apsauga nagrinėjamu atveju reikalauja, kad kuo greičiau būtų patenkinta bent dalis kreditorinių reikalavimų, todėl nagrinėjamu atveju operatyvesnis bankroto procedūrų vykdymas ir užbaigimas laikytinas prioritetiniu.
Atkreiptinas apeliantų dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas pripažinti negaliojančiais ginčijamus kreditorių susirinkimo nutarimus (tarp jų ir nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta leisti atsiskaityti su kreditoriais) ir kuria panaikintos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra neįsiteisėjusi, kadangi dėl jos apeliantai yra pateikę atskirąjį skundą, todėl ši aplinkybė taip pat panaikina apeliantų įrodinėjamą grėsmę galimiems kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesų pažeidimams, kadangi neįsiteisėjus teismo nutarčiai dėl kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumo, administratoriaus atsiskaitymai su kreditoriais būtų atliekami jo rizika.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, jog atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta, todėl nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.