- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-23
- Bylos Nr.
- 2A-915-324/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10133-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Gudynienė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Nemuno būstas“, V. G.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13903-944/2013 pagal akcinės bendrovės LESTO ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Nemuno būstas“, V. G. dėl skolos už suvartotą elektros energiją priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2 774,4 Lt skolą už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad ieškovė tiekia elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio savininkė yra atsakovė. Minėtas butas išnuomotas trečiajam asmeniui V. G. Butas yra bendrabučio tipo daugiabučiame gyvenamajame name, kuriame įrengta įvadinė elektros energijos apskaitos įranga visam bendrabučiui, o esama viso bendrabučio vidaus elektros energijos tiekimo inžinierinė įranga nėra sumontuota taip, kad būtų galima kiekvienam patalpų savininkui ir/ar nuomininkui atskirai paskaičiuoti sunaudotos per ataskaitinį laikotarpį elektros energijos kiekį. Duomenis apie suvartotą elektros energiją tokiu atveju teikia ir atskiroms patalpoms paskirsto daugiabučio namo administratorius. Už ieškovės patiektą ir priskaičiuotą, o atsakovės suvartotą elektros energiją laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. susidarė 2 774,4 Lt skola. Su ieškove nebuvo sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis dėl elektros energijos tiekimo minėtam butui. Tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nėra sudaryta sutartis arba vartotojo nustatyti neįmanoma, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto savininkas (Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklių 96 p.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu patenkino ieškinį. Priteisė ieškovei iš atsakovės 2 774,4 Lt skolą už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 83 Lt žyminį mokestį. Teismas nagrinėjamoje byloje taikė specialiąsias elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančias normas, įtvirtintas Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38. Pažymėjo, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.). Konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovei priklausančio buto nuomininkas su ieškove būtų sudaręs rašytinę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, todėl, nepaisant to, kas naudojasi objektui tiekiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, šių teisinių santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas, kuris ir privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju. Reikšminga laikė aplinkybę, jog galiojančia nuomos sutartimi nustačius nuomininkės prievolę sudaryti sutartis su elektros energijos tiekėjais ir pareigą mokėti už elektros energiją (nuomos sutarčių 5.3.1.3, 5.5 p.), kartu buvo nustatyta pareiga per vieną mėnesį pateikti nuomotojui atitinkamos sutarties originalą ar patvirtintą kopiją (nuomos sutarties 5.4 p.), o tai patvirtina, jog atsakovė, suvokdama tinkamo elektros energijos pirkimo–pardavimo teisinio santykio įforminimo reikšmę, turėdama galimybę kontroliuoti nuomininkės veiksmus, nesiėmė praktinių veiksmų, kuriais būtų užtikrinta atsakovės, kaip gyvenamųjų patalpų savininkės, teisių apsauga (neišreikalavo, kad nuomininkė vykdytų savo sutartinius įsipareigojimus). Sprendė, kad atsakovės atsiliepime į ieškinį cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje analizuotas reikalavimų priteisti daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų administravimo ir eksploatavimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010, 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013), negali būti reikšminga nagrinėjamai bylai, kadangi nurodyti reikalavimai skirti kitokiems teisiniams santykiams reglamentuoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, nepagrįstai atmestas atsakovės argumentas, kad elektros energijos vartojimo sutartis gali būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Priešingas aiškinimas prieštarauja CK 6.384 straipsnio 1 daliai. Šiuo atveju elektros energijos vartojimo sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta su socialinio būsto nuomininku, faktiniu elektros energijos vartotoju V. G. Atsakovė sutiko, kad trečiasis asmuo atsiskaitytų su ieškove, tai įtvirtino kaip trečiojo asmens pareigą (nuomos sutarties 5.5. p.), su kuria sutiko trečiasis asmuo, pasirašydamas nuomos sutartis. Analogiška nuomininko pareiga įtvirtinta CK 6.584 straipsnyje.
Nepagrįstai remtasi Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, 97 punktu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 84 punktą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. I143-6/2013 pripažino, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 84 punktas prieštaravo CK 6.245 straipsnio 5 daliai. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, jog Elektros energetikos įstatymo prasme vartotojas gali būti tiek savininkas, tiek nuomininkas, t. y. asmuo, kuris valdo ir naudoja įrenginius, prijungtus prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams. Turto savininkas galėjo perduoti naudoti ir valdyti savo turtą nuomininkui pagal nuomos sutartį, o nuomininkas, naudodamas ir valdydamas jam perduotą turtą, galėjo vartoti elektros energiją būtent savo, kaip turto nuomininko, vartojimo tikslams. Šioje byloje atsakovė išnuomojo V. G. gyvenamąsias patalpas ir įregistravo sutartį Nekilnojamojo turto registre, tuo trečiuosius asmenims, tarp jų ir ieškovę, tinkamai informuodama, kad šių patalpų ir joms tiekiamų komunalinių paslaugų naudotojas yra V. G.
Neatsižvelgta į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1145-603/2013 esantį išaiškinimą, kad statinio ar jo dalies (objekto) savininkui suteikiant statinį ar jo dalį (objektą) valdyti ir naudotis tretiesiems asmenims, svarbu atitinkamai modifikuoti statinio ar jo dalies (objekto) energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisinius santykius, priešingai veikdamas savininkas turi prisiimti su tuo susijusią riziką. Atsakovės statinio energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisiniai santykiai buvo modifikuoti teisės aktų nustatyta tvarka, remiantis Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 4-412, vadovaujantis CK 4.76, 4.82 straipsniais, Energetikos įstatymo 6 straipsniu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ ir kitus teisės aktus.
Nevertinta, kad Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo metodika yra specialioji atsiskaitymo už elektros energiją norma, ir socialinio būsto nuomininkams nei įstatymas, nei inžinerinė įranga neleidžia sudaryti su ieškove kitokių sutarčių dėl elektros energijos tiekimo. Dėl to Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 18 punktas, kuriame nurodyta, jog šių taisyklių 15 punkte nurodytas sutartis operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais, nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas.
Neatsižvelgta, kad savivaldybei, kaip valstybinio turto savininkei, teisės aktais nėra suteikta teisė ne tik nekomerciniais pagrindais suteikti socialinį būstą, bet ir mokėti už socialinio būsto nuomininkų naudojamas komunalines paslaugas. Atsakovė yra viešasis juridinis asmuo, kuris savo turtą, tarp jų ir pinigines lėšas, valdo tik įstatyme numatytais atvejais.
Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad apeliantės argumentai dėl atsakovės, kaip viešojo administravimo subjekto, specifinės padėties negali turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atsakovė nekontroliavo nuomininko pareigos sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais ir jo atsiskaitymų su paslaugas teikiančiais asmenimis. Elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai nebuvo modifikuoti, todėl savivaldybė, kaip buto savininkė, turi prisiimti su tuo susijusią riziką. Atsakovę ir nuomininką sieja prievoliniai santykiai, įforminti nuomos sutartimi, todėl ji turi teisę priteistą skolą regreso tvarka išieškoti iš nuomininko. Nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams atsirasti. Nuomos sutartimi nuomininkas buvo įsipareigojęs mokėti komunalinių paslaugų mokesčius, tarp jų ir už elektros energiją, tačiau ieškovė nėra šios sutarties šalis ir negali patirti nuostolių dėl to, kad nuomininkas nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 yra suformuota naujausia, aktuali šiai bylai praktika, kurioje išaiškinta, jog pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas. Savivaldybės, kaip turto savininkės, pareigas reglamentuoja elektros energijos tiekėjo ir vartotojų santykius reglamentuojantys teisės aktai, iš kurių ieškovė kildina savivaldybės atsakomybę šioje byloje. Apeliantė, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nepateikė aiškių ir racionalių argumentų, pagrindžiančių būtinumą nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluoto precedento.
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl subjekto, kuriam kyla pareiga sumokėti už suvartotą elektros energiją tais atvejais, kai faktinis elektros energijos vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas, kuris nėra sudaręs elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Sprendžiant ginčus dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, taikytini specialieji elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojantys teisės aktai – Elektros energetikos įstatymas, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, taip pat energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos. Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. skolos susidarymo už suvartotą elektros energiją laikotarpiu, galiojo Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 96 punktas numato, jog tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Vertindamas šią nuostatą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties kaip viešosios sutarties teisinio reguliavimo kontekste, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-163/2013). Aiškindamas Taisyklių 96 punktą kartu su 18 punktu, kasacinis teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė, nuomininkui galinti pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku būtų sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lesto“ v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2014). Pažymėtina, kad toks aiškinimas nereiškia, jog rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nesudaręs nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją – ši jo pareiga išlieka ir gali kilti iš nuomos sutarties bei nuomos santykių, bet ne elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių.
Nagrinėjamoje byloje į teismą kreipėsi elektros energijos tiekėjas, prašydamas priteisti skolą už suteiktą elektros energiją iš socialinio būsto savininkės (apeliantės). Apeliantė teigia, kad pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį turėtų būti laikoma, kad elektros energijos vartojimo sutartis su nuomininku V. G. buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, savivaldybė atsakinga už socialinio būsto nuomą, tačiau jai nekyla pareiga teikti socialinę paramą. Atmesdamas tokius apeliantės argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad rašytinė nuomininko V. G. ir elektros energijos tiekėjo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, elektra tiekiama vartotojo įrenginius prijungus prie elektros tinklų. Pirmiau pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste ši aplinkybė reiškia, kad elektros energijos tiekimo sutarties šalimi laikytina apeliantė, taigi, jai tenka prievolė atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją. Nuomininko, kuris nepripažintas elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių šalimi, pareiga atsiskaityti kyla iš nuomos sutarties ir jo bei būsto savininkės tarpusavio atsiskaitymai gali būti kito ginčo dalykas. Toks aiškinimas, priešingai nei teigia apeliantė, neprieštarauja CK 6.584 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta nuomotojo pareiga mokėti mokesčius už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją komunalines paslaugas, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, atskirai nuo buto nuompinigių.
Nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad esant tarp atsakovės ir gyvenamosios patalpos nuomininko sudarytai nuomos sutarčiai, kurioje numatyta pareiga nuomininkui mokėti mokesčius už suvartotą elektros energiją (sutarties 5.5 p.), atsakovė neturi pareigos atsiskaityti su elektros energijos tiekėju. Nuomos sutartis nustato nuomos sutarties šalių, t. y. gyvenamosios patalpos savininko ir šios patalpos nuomininko, tarpusavio teises ir pareigas, tačiau niekaip neįtakoja ieškovės, t. y. asmens, nesančios nuomos sutarties šalimi, teisių ir pareigų.
Apeliantės argumentas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-6/2013 pripažino, jog Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 84 punktas, kuriame nustatytas teisinis reguliavimas identiškas šiuo metu galiojančių Taisyklių 97 punktui, prieštaravo CK 6.245 straipsnio 5 daliai, neturi reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, nes apeliantės atsakomybė už būsto nuomininko suvartotą elektros energiją kyla ne Taisyklių 97, bet 18 ir 96 punktų pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1145-603/2013 esančiu išaiškinimu, kad statinio ar jo dalies (objekto) savininkui suteikiant statinį ar jo dalį (objektą) valdyti ir naudotis tretiesiems asmenims, svarbu atitinkamai modifikuoti statinio ar jo dalies (objekto) energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisinius santykius, priešingai veikdamas savininkas turi prisiimti su tuo susijusią riziką. Nagrinėjamu atveju energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisiniai santykiai nebuvo modifikuoti, t. y. savivaldybei priklausančio buto nuomininkas nebuvo sudaręs elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliacinis skundas taip pat yra grindžiamas Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 4–412 (toliau – Metodika). Šia Metodika nustatyta įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose apskaičiavimo tvarka (1 p.). Metodikos 2 punkte numatyta, kad įmokas už sunaudotą elektros energiją skirstantis asmuo, vadovaudamasis šia metodika, kiekvienam gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkui ir nuomininkui atskirai apskaičiuoja įmokų už bendrabučio bendrosioms reikmėms (laiptinėms, rūsiams, kitoms bendrojo naudojimo patalpoms apšviesti, virtuvėms, liftų elektros įrenginiams, hidrauliniams siurbliams ir pan.) sunaudotą elektros energiją per ataskaitinį laikotarpį dydį ir pateikia jiems mokėjimo dokumentą, pagal kurį jie sumoka įmokas priimančių įstaigų kasoje. Taigi Metodika reglamentuoja savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. savivaldybės (nuomotojo) ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko, tarpusavio teisinius santykius, o elektros energijos tiekimo santykius reglamentuoja, kaip minėta, Elektros energetikos įstatymas, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, taip pat energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Metodika nekeičia specialiuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių ir atsakomybės už suvartotą elektros energiją.
Vadovaujantis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą.