Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-66-538/2015

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

2015 m. sausio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Almantas Padvelskis, kolegijos teisėjai Marius Dobrovolskis, Erinija Kazlauskienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. D. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir suinteresuoto asmens V. Ž. savarankišką reikalavimą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino pratęsimo, suinteresuoti asmenys Z. J., G. G., D. B., B. S., S. G., S. Č.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl termino atnaujinimo paveldėjimui priimti teismas nurodė, kad labiau tikėtina, jog V. Ž. po tėvo K. Ž. mirties nebuvo žinoma apie paveldėtiną turtinę teisę. Teismas, remdamasis 2013-10-29 V. Ž. rašytu pakvitavimu, nusprendė, kad Z. D. suklaidino pareiškėją apie galimą paveldėti turtą. Pasak teismo, duomenų, kad V. Ž. būtų išreiškęs norą atsisakyti palikimo, nėra. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, jog V. Ž. veikė kaip asmuo, neatsisakantis priimti palikimą: išdavė įgaliojimą paveldėjimo bylai vesti. Be to, bylos medžiaga patvirtinta, kad V. Ž. buvo rūpestingas, apdairus asmuo ir jam rūpėjo tėvo palikimas. Z. D. argumentus, jog V. Ž. buvo suteikta žemė kitoje vietoje, atmetė kaip nepagrįstus, nes V. Ž. atkūrė nuosavybės teises į savo tėvo K. Ž. asmeninę žemę, o ginčas vyksta dėl senelių (K. Ž. ir P. D. tėvų) žemės. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad suinteresuoto asmens V. Ž. apsisprendimui dėl tėvo palikimo priėmimo įtaką darė nesąžiningi pareiškėjo Z. D. veiksmai, nusprendė, kad V. Ž. terminą priimti palikimą praleido dėl priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis, todėl terminą pratęsė.

Dėl palikimo priėmimo pradedant jį faktiškai valdyti remdamasis teismų praktika, nurodė, jog faktiniu palikimo priėmimu pripažįstami įpėdinio atliekami veiksmai, nukreipti į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą arba toks elgesys, kai nuosavybės teisės į žemę dar neatkurtos, tačiau įpėdinis kelerius metus bent dalimi sklypo nuolat naudojosi ir elgėsi kaip neatsisakąs nuo paveldėjimo įpėdinis. Pasak apelianto, vien aplinkybė, kad neatliko veiksmų, nukreiptų į nuosavybės teisių į žemės sklypus K. Ž. vardu atkūrimą, nereiškia, kad palikimo nepriėmė ir nepaneigia jo valios įgyti nuosavybės teisę į palikimą. Nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina faktą, kad nuo 1993 metų naudojasi žemės sklypu, to fakto neginčija ir V. Ž., todėl teismas turėjo pripažinti, jog palikimą po K. Ž. mirties priėmė pradėdamas faktiškai jį valdyti.Nesutinka su teismo išvada, kad V. Ž. praleido terminą palikimui priimti, nes buvo suklaidintas. Teigia, jog V. Ž. buvo žinoma apie palikėjo K. Ž. nuosavybės teisių atkūrimą, tai patvirtina jo 2000-01-26 teiktas prašymas Šilutės rajono žemėtvarkos skyriui dėl jo tėvo žemės pamatavimo (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, mano, kad šį faktą patvirtina ir tarp jo bei V. Ž. iš karto po 2000-01-26 sudarytas žodinis susitarimas. Šiuo susitarimu susitarta, jog V. Ž. galės atkurti nuosavybę į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, nors galėjo atkurti į ją ir Z. D., o jis, V. Ž., įteisinęs nuosavybę (duomenys neskelbtini) kaime, neatlygintinai ją perleis Z. D. už tai, kad atsisakė žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Pasak apelianto, įteisinti žemę (duomenys neskelbtini) kaime V. Ž. delsė ir tik 2013 metais pareiškė, jog žemę (duomenys neskelbtini) kaime perleis už atlygį. Už šią žemę sumokėjo V. Ž. 5 500 Lt. Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai šių aplinkybių nelaikė momentu, kai V. Ž. sužinojo apie K. Ž. iš tėvų paveldėtą žemę ir nepagrįstai nesvarstė ieškinio senaties termino. Be to, teismas nepagrįstai V. Ž. elgesį vertino kaip rūpestingą, neatsižvelgė į subjektyvias termino palikimui priimti priežastis. Tai, kad nebuvo realių kliūčių kreiptis suinteresuotam asmeniui į notarą dėl palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą terminą, reiškia, kad V. Ž. nepareiškė noro priimti palikimą. Mano, kad terminas dėl nurodytų priežasčių turėjo būti nepratęstas.Apeliantas nurodė, kad teismas nieko nepasisakė dėl ieškinio senaties termino taikymo, nors toks prašymas buvo išreikštas. Mano, kad dėl to teismas neatskleidė bylos esmės, todėl tikslinga bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl naujai pateiktų įrodymų

Vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Be to, CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 314 str., 306 str. 3 d., 324 str. 3 d.). Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriais įrodinėja aplinkybę, jog jis buvo tarp pretendentų atkurti nuosavybės teisę į žemę (duomenys neskelbtini). Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas šiais dokumentais įrodinėja aplinkybę, nurodytą apeliaciniame skunde, dėl kurios pasisakė ir pirmosios instancijos teismas, todėl įrodymus priima ir jie bus vertinami visų įrodymų kontekste (CPK 180 str., 314 str.).

Dėl palikimo priėmimo

Ginčas iš esmės yra dėl to, ar Z. D. galėjo po K. Ž. mirties paveldėti jo turtą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Pareiškėjas mano, kad faktinis žemės valdymas, nors tuo metu ir nebuvo į ją atkurtos nuosavybės teisės, turi būti pripažįstamas kaip palikimo priėmimas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad K. Ž. mirė 1992-09-04. Ginčo, kad tuo metu K. Ž. nuosavybės teise neturėjo nekilnojamojo turto, nėra. Pagal palikimo atsiradimo laiku galiojusias teisės normas palikimas turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo palikėjo mirties momento (CK 587 str., 1964m. CK). Po K. Ž. mirties dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė (b. l. 15, 51).

Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu (1964 m. CK 568 straipsnis). Palikimas bendriausia prasme – tai mirusiam fiziniam asmeniui priklausęs turtas. Palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Asmens valią dėl palikimo priėmimo ar nepriėmimo gali lemti įvairios priežastys, asmens ūkiniai, buitiniai ir kiti interesai. Savo esme palikimo priėmimas ar nepriėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikrus teisinius padarinius (CK 40 straipsnis). Taigi palikimo priėmimas ir atsisakymas yra įpėdinio valios aktas, kuriuo sąmoningai siekiama tam tikro teisinio rezultato. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreikšta tam tikra įstatyme nustatyta forma ir tvarka. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Palikimo priėmimas, pradedant faktiškai jį valdyti, pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tačiau nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo teisiškai įforminti. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą asmuo, priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, norėdamas gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą – privalėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikimas priimtas valdyti.

Taigi pagal 1992 m. galiojusį teisinį reglamentavimą, palikimą faktiškai priėmęs įpėdinis turėjo teisę, nesikreipdamas į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, tiesiogiai kreiptis į notarų biurą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir pridėti įrodymus, kad palikimą priėmė valdyti.

Apeliantas, teigdamas, jog K. Ž. turtą paveldėjo jį faktiškai pradėdamas valdyti, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išsakyta pozicija, jog tokiu atveju, kai yra paveldima turtinė teisė, faktiniu palikimo priėmimu pripažįstami įpėdinio atliekami veiksmai, nukreipti į palikėjui priklausančių turtinių teisių atkūrimą arba elgesys, kai nuosavybės teisės į žemę dar neatkurtos, tačiau įpėdinis kelerius metus bent dalimi sklypo nuolat naudojosi ir elgėsi kaip neatsisakąs nuo paveldėjimo įpėdinis. Sutiktina su tokia apelianto pozicija, tačiau ištyrus bylos medžiagą, konstatuotina, kad apeliantas neatliko jokių veiksmų, kad būtų atkurta nuosavybės teisė į K. Ž. priklausančią žemę o iš byloje nustatytų visų aplinkybių negalima konstatuoti, jog apeliantas elgėsi kaip neatsisakęs palikimo įpėdinis.

Tam, kad būtų pripažinta, jog pareiškėjas faktiškai priėmė turtinę teisę, jo veiksmai turėjo būti nukreipti siekiant tokią turtinę teisę realizuoti. Tokiai teisei realizuoti apeliantas turėjo pateikti prašymą atkurti K. Ž. vardu nuosavybės teises į A. Ž. bei B. Ž. priklausiusią žemę. Nustatyta, kad K. Ž. nuosavybės teisė į žemę atkurta 2001-12-21 ir 2002-03-13 Klaipėdos apskrities viršininko sprendimais (b. l. 43–44). Iš šių sprendimų matyti, kad prašymus atkurti žemę į A. Ž. ((duomenys neskelbtini)3 ha) bei B. Ž. ((duomenys neskelbtini)– 1,28 ha) išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikė K. Ž. (A. Ž. ir B. Ž. sūnus) (b. l. 44–45). K. Ž. mirus, realizuoti teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę, galėjo tik įpėdiniai pagal įstatymą, priėmę palikimą ir Žemėtvarkos skyriui pateikę tai patvirtinančius dokumentus. Viršininko administracijos sprendimuose nurodyta, jog K. Ž. nuosavybė atkurta su bendraturčiais: P. D., D. D.. P. D. yra Z. D. motina, todėl jei Z. D. ir tvarkė nuosavybės atkūrimo dokumentus, tai savo motinos P. D. vardu, o ne K. Ž.. Duomenų, kad Z. D. būtų realizavęs teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę K. Ž. vardu, nėra. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teigti, kad Z. D. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, nukreiptus į palikėjui priklausančių turtinių teisių atkūrimą, nėra pagrindo.

Atmestini apelianto argumentai, jog faktiškai nuo 1993 metų valdo vėliau K. Ž. vardu grąžintą žemę. Nustatyta, kad nuosavybės teisė į K. Ž. tėvų žemę buvo atkurta ne vieno K. Ž. vardu, bet ir P. D. (pareiškėjo motinos). Z. D. valdė žemės sklypą, į kurį atkurta nuosavybės teisė P. D. vardu. Kadangi žemė nebuvo atidalyta, todėl Z. D. kartu galėjo dirbti ir K. Ž. žemės sklypo dalį. Aplinkybė, kad Z. D. 2013-10-29 sumokėjo V. Ž. už žemės sklypo dalį 5 500 Lt, patvirtina tai, jog jis žinojo, kad nėra žemės sklypo, priklausiusio K. Ž., teisėtas valdytojas. Vadinasi, nors nuo 1993 metų ir valdė žemės sklypo dalį, į kurią tik vėliau buvo atkurta nuosavybės teisė K. Ž. vardu, tačiau žinojo, kad jis nėra jos savininkas. Šios aplinkybės nesuponuoja išvados, kad Z. D. nuo 1993 metų elgėsi kaip įpėdinis, neatsisakantis palikimo į K. Ž. turtą ir priėmė jo palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti. Kad faktiniu palikimo priėmimo būdu paveldėjo turtinę teisę, taip pat neįrodė (CPK 178 str.).

Pareiškėjas neatliko jokių aktyvių veiksmų, patvirtinančių, jog palikimą priėmė pradėdamas faktiškai jį valdyti (1964 m. CK 587 str. 2 d.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog Z. D. pareiškimas yra nepagrįstas.

Dėl termino atnaujinimo paveldėjimui priimti

Suinteresuotas asmuo V. Ž. nurodė, jog negalėjo įgyvendinti K. Ž. turtinės teisės atkurti nuosavybės teises į jo tėvų žemes, nes apie ją nežinojo, be to, buvo suklaidintas pareiškėjo Z. D., todėl prašė pratęsti terminą palikimui priimti.

Pagal tuo metu galiojusio Civilinio kodekso normas šis terminas nėra naikinamasis, todėl gali būti pratęsiamas (CK 587 str. (1964m. CK). Vadovaudamasis teismų praktika, teismas, spręsdamas įpėdinio prašymą pratęsti terminą palikimui priimti, turi įvertinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrįstumą, jų realų egzistavimą. Tik nustačius, jog nurodytos aplinkybės egzistavo, įvertinti jų svarbumą pateisinant termino praleidimą. Taip pat teismas turi išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011).

Apeliantas nurodo, jog V. Ž. dar 2000-01-26 buvo žinoma apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir remiasi 2000-01-26 V. Ž. teiktu prašymu Šilutės žemėtvarkos skyriui dėl tėvo K. Ž. paveldimos žemės iš B. Ž. pamatavimo (duomenys neskelbtini) (b. l. 75). Suinteresuotas asmuo V. Ž. teigia, jog apie K. Ž. iš tėvų paveldėtą žemę sužinojo tik 2013-10-29, gavęs iš Z. D. dokumentus.

Iš 2000-01-26 rašto matyti, kad V. Ž. prašė pamatuoti žemę, kurią K. Ž. paveldėjo iš motinos B. Ž.. Apie iš tėvo A. Ž. paveldėtos žemės dalį nėra užsimenama. Šį prašymą būtų galima vertinti kaip sužinojimą faktą apie turimą paveldėjimo teisę, tačiau kiti byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad V. Ž. buvo suklaidintas ir visos tiesos apie iš senelių paveldimą žemę nežinojo. Kad Z. D. slėpė ir nepranešė V. Ž. apie senelių žemes, ginčo nėra. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog nors tokios pareigos Z. D. ir neturėjo, tačiau tokie veiksmai moraliniu požiūriu vertintini kaip nesąžiningi. Z. D. nurodymas, jog atkurta tik nuosavybės teisė į žemės sklypo dalį po pastatais, kuriais šiuo metu naudojasi Z. D., patvirtina aplinkybę, jog V. Ž. buvo suklaidintas. Jam nebuvo pateikta išsami informacija apie iš senelių paveldėta žemę. Tai, kad V. Ž. buvo suklaidintas, patvirtina ir 2013-10-29 suinteresuoto asmens V. Ž. rašytas pakvitavimas, kuriame nurodyta, kad K. Ž. žemė bus perleista atkūrus nuosavybės teisę, nors tuo metu ji jau buvo atkurta ir pakvitavimas buvo rašomas dalyvaujant Z. D.. Taip pat suinteresuoto asmens tolimesni veiksmai taip pat patvirtina šią aplinkybę. Įgaliojimo, išduoto Z. D. tvarkyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus į K. Ž. iš tėvų paveldėtą žemę, atsiėmimas įrodo tai, kad V. Ž. buvo apgautas ir ėmėsi visų veiksmų, kad jo teisės toliau nebūtų pažeistos. Be to, tai patvirtina ir V. Ž. norą atkurti nuosavybės teisę į K. Ž. iš tėvų paveldėtą žemę. Tokie suinteresuoto asmens veiksmai suponuoja išvadą, kad palikimo nesiekė atsisakyti, kaip nurodė Z. D..

Apeliantas aplinkybę, jog V. Ž. žinojo apie turtinę teisę, įrodinėja ir tarp jo bei V. Ž. sudarytu žodiniu susitarimu, kuriuo susitarė, jog V. Ž., įteisinęs žemes (duomenys neskelbtini) kaime, jas neatlygintinai perleis Z. D. už tai, kad jis netrukdys atkurti nuosavybės teises į žemes, esančias (duomenys neskelbtini) kaime. Kaip patvirtinimą teismui pateikė duomenis apie tai, kad jis buvo pretendentas atkurti nuosavybės teisę į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime. Ginčas byloje yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, esančią Š ir P. kaimuose (b. l. 43–44). Apelianto pateiktuose dokumentuose kalbama apie A. Ž. priklausiusią žemę R. kaime, į ją pretendentu buvo nurodytas ir Z. D. (b. l. 121). Tai, kad Z. D. buvo pretendentas atkurti nuosavybės teisę į žemę R. kaime, kuri priklausė A. Ž., neturi teisinės reikšmės. Bylos duomenimis patvirtinta, jog V. Ž. atkūrė nuosavybės teisę į žemę (14 ha) R. kaime, ji priklausė K. Ž. asmeninės nuosavybės teise, o ne K. Ž. tėvui A. Ž. (b. l. 103).

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. Ž. veiksmus vertino kaip rūpestingo ir apdairaus žmogaus ir konstatavo, kad V. Ž., tik sužinojęs apie faktiškai paveldimą žemę, jos dydį, ėmėsi visų aktyvių veiksmų palikimui priimti. Byloje esančių duomenų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad suinteresuotas asmuo praleido terminą dėl svarbių priežasčių, todėl remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pratęsė terminą palikimui priimti (CPK 185 str., CK 1.5 str.).

Nesutiktina su apeliantu, jog teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino ir dėl to yra pagrindas bylos nagrinėjimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises (CK 1.124 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo V. Ž. pareiškė prašymą pratęsti terminą palikimui priimti. Reikalavimo, kuriuo siektų apginti jau pažeistą teisę, nepareiškė. Prašymas atnaujinti terminą nėra traktuotinas kaip reikalavimas apginti pažeistą teisę. Kadangi senaties terminas tokiam prašymui pareikšti įstatymo nėra numatytas, todėl nėra pagrindo ir spręsti klausimą dėl taikymo ar netaikymo. Apelianto argumentai, susiję su sužinojimu apie turimą turtinę teisę, reikšmės turėjo tik sprendžiant klausimą dėl termino pratęsimo.

Atsižvelgus į išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, ir jo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.