- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- 1A-21-651/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 01-1-08091-16
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- A. J.
- Kaltinamasis
- E. K., A. J.
- Advokatai
- Juozas Surblis
- Kategorijos
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
- 1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
- 1.2.4.4.2.8Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 str. 2 d. 8 p.)
- 1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-21-651/2017
Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 01-1-08091-16
NUTARTIS
2017 m. kovo 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį ir:
pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmę nurodyta atlikti pataisos namuose.
Skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina ir nurodyta nuteistąjį suimti. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio jo sulaikymo momento.
Priteista solidariai iš kaltinamųjų E. K. ir A. J. 361,01 Eur turtinei žalai atlyginti Klaipėdos teritorinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
E. K., A. J. nuteisti už tai, kad 2016-02-14, apie 12.15 val., veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje – autobusų stotelėje „V.“, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. E. K. iš chuliganiškų paskatų sudavė vieną kartą kumščiu T. M. į nosį, dėl to nukentėjusysis pargriuvo ant žemės ir griūdamas susižalojo kairįjį klubą. Po to A. J. gulinčiam T. M. spyrė 5 kartus į galvą. Tokiais veiksmais E. K., A. J., veikdami bendrininkų grupe, padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą, nosies kaulų lūžį, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą ir kairio klubo sąnario sumušimą. Nosies kaulų lūžis bei galvos smegenų sukrėtimas T. M. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais E. K. ir A. J. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo T. M..Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančių duomenų visetą, padarė išvadą, kad E. K. ir A. J. nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe. Nuteistųjų padarytas veikas teismas kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jie viešoje vietoje įžūliais veiksmais, kurie pasireiškė žiauriu elgesiu – smūgių sudavimu nukentėjusiajam T. M., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Pasak teismo, A. J. kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų patvirtino nukentėjusiojo parodymai, kurie buvo nuoseklūs nuo pat pradžių, autobuso vairuotojo parodymai, kurie sutapo su nukentėjusiojo duotais parodymais. Paties nuteistojo A. J. duotus parodymus, kad jis nedalyvavo nusikalstamoje veikoje, vertino kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes nuo pat pradžių ir nuteistasis E. K. tvirtino, jog su juo kartu buvo A. J., tik vėliau keitė parodymus. Bausmę A. J. teismas paskyrė įvertinęs BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-24 nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 284 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį – dėl nurodytų nusikalstamų veikų išteisinti neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas arba kitokiu būdu švelninti taikytą baudžiamąją atsakomybę – skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jis tuo metu galėjo suklysti – supainioti įvykius ir jų aplinkybes, nes tuo laikotarpiu su E. K. jis praleisdavo nemažai laiko ir pripažįsta, jog elgdavosi netinkamai, dėl to jie buvo žinomi policijos pareigūnams. Tvirtina, jog jis tuo metu buvo Rimkuose padėti pusbroliui A. N.. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą iškviesti liudyti A. N., kurio parodymai, anot apelianto, yra svarbūs paneigiant jo kaltę. Nesutinka su liudytojo (nukentėjusiojo) T. M. parodymų vertinimu. Mano, kad šio liudytojo parodymai nepatvirtina A. J. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje. Pats T. M. nurodė, jog tarp jų jokio konflikto nebuvo. Nesupranta kodėl nukentėjusysis jį atpažino iš nuotraukų, nes niekada nukentėjusiojo nebuvo matęs ir mano, kad paprasčiausiai jį apkaltino kaip E. K. draugą. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo V. M. parodymais, kurie, pasak apelianto, nėra aiškūs ir jokių faktų nepatvirtino. Anot apelianto, jo kaltę paneigia liudytojų T. M., V. S. parodymai. Teismas nepagrįstai jų išsamiau netyrė. T. M. ikiteisminio tyrimo metu detaliai ir nuosekliai nurodė su įvykiu susijusius dalyvius ir jų veiksmus. T. M. nurodė, kad apelianto tuo metu nebuvo. Teismas neatkreipė dėmesio, kad asmuo, pravarde Š., yra ne jis, o kažkoks R.. Be to, teismas neatkreipė dėmesio, kad T. M. patvirtino, jog ir į galvą smūgį davė ir po to spardė E. K.. Abejonės dėl T. M. parodymų nėra pašalintos, dėl to padarytos neteisingos išvados dėl jo kaltės. Be to, jo parodymus patvirtina ir liudytojo V. S. parodymai, šis taip pat patvirtino, jog A. J. nematė.Dėl bausmės tuo atveju, jeigu teismas pripažins jį kaltu, apeliantas nurodo, jog ji yra per griežta, ir mano, kad yra pagrindas paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis našlaitis, yra jauno amžiaus, šiuo metu dirba AB „K“, pradėjo mokytis (duomenys neskelbtini) ir yra nutraukęs visus ryšius su neigiamos reputacijos kompanijomis.Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė sutinka su teismo motyvais ir mano, kad nuosprendis dėl A. J. kaltės yra teisėtas ir pagrįstas. Prokurorės teigimu, E. K. nuo pat pradžių tvirtino, kad su juo kartu buvo A. J., jo parodymai sutampa su nukentėjusiojo ir autobuso vairuotojo parodymais, be to, nukentėjusysis jį atpažino. Nuteistasis teismo posėdžio metu prašė tenkinti apeliacinį skundą, palaikė apeliaciniame skunde nurodytus motyvus. Nuteistojo gynėjas advokatas J. Surblys papildomai nurodė, kad byloje nėra aiškiai įrodyta, jog nusikalstamoje veikoje dalyvavo A. J.. Esant skirtingiems nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymams, negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad A. J. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Mano, kad remtis liudytojo V. M. parodymais, kurie yra neapibrėžti, negalima. Esminis dalykas, anot advokato, yra E. K. ir T. M. parodymai, kurie patvirtino, kad A. J. nebuvo. Be to, pažymėjo, jog pareigos surasti liudytoją A. N., kuris gali patvirtinti jo nurodytas aplinkybes, negalima perkelti vien nuteistajam. Šio asmens liudijimas yra esminis gynybos argumentas, tačiau jis apklaustas taip ir nebuvo. Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestinas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas ir E. K., tačiau jis apeliacinio skundo nepateikė. Apeliantas A. J. ginčija kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų ir tvirtina, kad jis nedalyvavo jas darant, o byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių teismo padarytą išvadą. Nuteistasis tuo atveju, jei bus pripažinta jo kaltė, mano, kad paskirta bausmė jam yra per griežta, ir prašo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apygardos teismas pasisako būtent dėl nuteistojo A. J. kaltės ir jam paskirtos bausmės pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl A. J. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeidžiant minėtų teisės normų, išanalizavo ir įvertino liudytojų parodymus ir teisingai nustatė faktines veikos aplinkybes bei pagrįstai A. J. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje.Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su teismo įrodymų vertinimu, konkrečiai liudytojų parodymų vertinimu, ir mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi vienų liudytojų parodymais kitus atmesdamas kaip nepagrįstus. Apelianto teigimu, byloje nėra įrodyta, kad būtent jis dalyvavo darant nusikalstamas veikas.Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė detalia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. A. J. kaltę patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma: liudytojų E. K., V. M. parodymai; nukentėjusiojo T. M. parodymai; atpažinimo protokolas, kur nukentėjusysis atpažino A. J. kaip asmenį, kuris jam spyrė į galvą; specialisto išvada, kuria patvirtinti T. M. padaryti kūno sumušimai, bei kita rašytine medžiaga.Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismui nėra draudžiama iš esmės nuosprendį grįsti ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie patikrinti teisiamajame teismo posėdyje ir kurie leidžia teismui susidaryti atitinkamą nuomonę.Atmestini nuteistojo argumentai dėl netinkamo liudytojų parodymų vertinimo. Argumentas, jog E. K. ikiteisminio tyrimo parodymai yra neteisingi, o būtent teisme – teisingi, yra tik nuteistojo gynybinė versija, kuri prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie buvo nuoseklūs, visiškai sutampantys su nukentėjusiojo bei autobuso vairuotojo duotais parodymais. Nors apeliantas tvirtina, jog būtent teisme E. K. parodymai buvo teisingi, tačiau tai paneigta bylos medžiaga. Pirma, E. K. duoti parodymai visiškai prieštarauja nukentėjusiojo ir autobuso vairuotojo parodymams; antra, jie nesutampa ir su paties nuteistojo A. J. parodymais, o tai kelia pagrįstų abejonių tokių parodymų patikimumu ir teisingumu. Nuteistasis A. J. nuosekliai tvirtino, kad jis nedalyvavo darant nusikalstamą veiką, kad jis dirbo pas pusbrolį A. N. ir mano, kad K. K. ikiteisminio tyrimo metu jį, kaip kartu buvusį asmenį, galbūt nurodė tik per klaidą, nes jie dažnai būdavo kartu ir yra padarę kartu kitas nusikalstamas veikas. Mano, kad E. K. galėjo supainioti atskirus įvykius. Su tokia argumentacija nėra jokio pagrindo sutikti. Pirma, E. K. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė nepraėjus mėnesiui po nusikaltimo padarymo (2016-03-09), o teisme parodymus davė praėjus septyniems mėnesiams (2016-09-08), todėl nuteistojo A. J. iškelta versija, jog galbūt K. K. supainiojo įvykius, yra nepagrįsti. Priešingai, labiau būtų tikėtina, kad po ilgesnio laiko nurodytos aplinkybės gali būti mažiau tikslios. Tačiau E. K. teismo posėdžio metu duoti parodymai kelia pagrįstų abejonių ir dėl jų nelogiškumo ir prieštaringumo paties nuteistojo A. J. parodymams. Jų kai kurios nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi. 2016-09-08 teismo posėdžio metu A. J. tvirtino, jog jis su E. K. buvo susipykę dėl asmeninių reikalų, todėl E. K. prieš jį davė parodymus, tačiau, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, prieš jį duotų parodymų priežastis yra kita, neva supainiojo įvykius. Be to, pažymėtina, kad E. K. nė karto nenurodė, kad jis su A. J. buvo susipykęs ir dėl to jį ikiteisminio tyrimo metu norėjo apkalbėti. Teismo posėdžio metu E. K. nepaneigė savo duotų parodymų, tačiau tvirtino, jog buvo verčiamas sakyti, kad su juo buvo A. J.. Be to, nurodė, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog A. J. nebuvo, tačiau tokių aplinkybių neužfiksavo. Mano, kad tyrėjai buvo priešingai nusiteikę prie A. J.. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog tokiais E. K. parodymais nėra jokio pagrindo tikėti. Tokie E. K. parodymai vertintini kaip siekimas A. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes, kaip ir nurodė pats nuteistasis, jį apklausiant dalyvavo advokatas (t. 2, b. l. 97), todėl tikėti jo iškelta versija dėl ikiteisminio tyrimo metu duodamų parodymų nėra jokio pagrindo.Be to, abejoti nuteistojo E. K. teisme duotais parodymais verčia ir kitos nurodytos aplinkybės, kurios visiškai nesutampa su nuteistojo A. J. nurodytomis. E. K. nurodė, kad tuo metu, kai jis mušė nukentėjusįjį, A. J. buvo jo kieme. A. J. visą laiką tvirtino, jog jis tuo metu buvo pas pusbrolį Rimkuose. Esant tokiems abiejų nuteistųjų parodymų nesutapimams, jų neatitikimui kitos byloje esančios medžiagos, pirmosios instancijos teismas pagrįsta jais nesivadovavo kaip patikimais, o rėmėsi E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais nuosekliais parodymais. Teismo posėdžio metu nuteistųjų iškeltos versijos vertintinos tik kaip siekis padėti A. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir suklaidinti teismą.Nuteistasis mano, kad buvo pažeistos jo teisės į tinkamą gynybą, nes nebuvo apklaustas liudytojas A. N., kuris galėjo patvirtinti jo nurodytą versiją. Pažymėtina, kad tam, jog būtų įrodyta asmens kaltė, nėra būtina ištirti visus galimus rašytinius įrodymus, apklausti visus galimus liudytojus, pakanka ištirti tiek įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų asmens kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju, kolegijos įsitikinimu, pakanka duomenų, įrodančių, jog būtent A. J. dalyvavo nusikalstamoje veikoje ir jo pusbrolio A. N. parodymai neturi esminės reikšmės. Įvertintina ir tai, kad A. N. yra artimas asmuo nuteistajam, todėl jis gali būti suinteresuotas duoti parodymus nuteistojo naudai. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju ir pats A. N. akivaizdžiai vengė atvykti ir duoti parodymus. Apeliacinio skundo argumentai, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo imtasi priemonių surasti liudytoją, o ši pareiga perkelta tik A. J., yra nepagrįsta. Bylos medžiaga patvirtinta, kad su A. N. buvo bandyta susisiekti ne vieną kartą, buvo susitarta dėl atvykimo į apklausą, tačiau jis neatvyko ir vėliau su juo dėl atvykimo nepavyko susitarti. Nuteistasis taip pat negali nurodyti, kur tiksliai šiuo metu yra A. N.. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad byloje esant pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. J. kaltę, liudytojo A. N. apklausa nebuvo tikslinga ar būtina.Nesutiktina ir su apelianto argumentais dėl liudytojų T. M. ir V. S. parodymų vertinimo. Kolegija, įvertinusi šių liudytojų parodymų turinį, daro išvadą, kad jais remtis kaip patikimais ir aiškiai paneigiančiais A. J. kaltę nėra pagrindo. V. S. nebuvo toje vietoje, jis nematė įvykio, o tik perpasakojo E. K. nurodytą versiją. Be to, vien tai, kad E. K. pasakė, kad jis spyrė nukentėjusiajam, dar neįrodo, kad A. J. tikrai nebuvo. Tačiau iš jo parodymų matyti, kad tą dieną jis sutiko ne tik E. K., T. (tikėtina M.), bet ir dar vieną T. draugą, kurio jis neįvardijo (t. 1, b. 49). Be kita ko, kolegija pažymi, kad iš esmės liudytojo V. S. parodymai nepatvirtino nei kad A. J. dalyvavo, nei kad jis nedalyvavo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių parodymų atidžiai nevertino, nes jie nėra itin reikšmingi. Dėl liudytojo T. M. parodymų vertinimo nurodytina, kad apylinkės teismas pagrįstai juos vertino kritiškai, nes jie nebuvo nuoseklūs. Apylinkės teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad „T. M., kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tą dieną kartu su juo buvo E. K. ir A. J., pravarde „š.“, ir tik teismo posėdžio metu pakeitė parodymus ir nurodė, kad „š.“ yra R.“ Apygardos teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu liudytojo T. M. duotus parodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė aplinkybę, jog T. M. ikiteisminio tyrimo metu A. J. įvardijo kaip asmenį, turintį pravardę Š.. Iš ikiteisminio tyrimo metu 2016-03-02 liudytojo T. M. apklausos protokolo matyti, kad jis nurodė, kad tą dieną kartu su juo buvo asmuo, pravarde Z., dar kartu buvo asmuo, pravarde Š., kuriam 16 metų, mokosi Statybininkų mokykloje, esančioje prie prekybos centro „A.“, jeigu gerai pamena, jo vardas R. Dar kartu su juo buvo keletas asmenų, bet tiksliai jų nepamena ir įvardyti negali. Nurodė, kad nukentėjusįjį T. M. pasikalbėti pakvietė Z. ir Š. (t. 1, b. l. 31). Teismo posėdžio metu liudytojas T. M. patvirtino, kad asmens, pravarde Š., vardas yra R., o ikiteisminio tyrimo metu supainiojo vardus (t. 2, b. l. 115). Taigi, kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, su juo kartu buvo Z. (E. K.), Š. (R.) ir kiti asmenys, kurių įvardyti negalėjo, o teismo posėdžio metu patvirtino, kad su juo A. J. nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visiškai teisingai nurodė T. M. duotus parodymus, tačiau visiškai juos pagrįstai vertino kritiškai kaip nepatikimus, nes jie nenuoseklūs ir prieštaraujantys kitai byloje surinktai medžiagai. Liudytojo T. M. nurodyta versija, kad tik E. K. vienas mušė nukentėjusįjį, yra paneigta bylos medžiaga. Įvertinusi nuteistųjų E. K., A. J., liudytojų V. S. ir T. M. duotų parodymų turinį, kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismu, kad šiais parodymais vadovautis kaip patikimais nėra jokio pagrindo. Nurodytų asmenų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems ir nesudarantys loginės įvykio sekos. Be to, jie akivaizdžiai prieštarauja kitai byloje surinktai medžiagai, kuri patvirtina, kad viešoje vietoje nukentėjusįjį mušė du asmenys, veikdami bendrininkų grupe, t. y. E. K. ir A. J..Pirmosios instancijos teismas abiejų kaltinamųjų kaltę padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas konstatavo įvertinęs nukentėjusiojo T. M. parodymus, autobuso vairuotojo V. M. parodymus, šis aiškiai nurodė, jog nukentėjusįjį mušė du asmenys. Be to, šio asmens parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, nes jis pašalinis asmuo ir nėra jokių duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi. Liudytojo V. M. parodymai visiškai sutampa su nukentėjusiojo duotais parodymais ir nuteistojo E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei rašytine bylos medžiaga, patvirtinančia nukentėjusiajam padarytus sužalojimus. Atmestini apelianto argumentai, kad V. M. parodymai yra neapibrėžti, ir nepatvirtina fakto, kad jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Pažymėtina, kad šis liudytojas nevienareikšmiškai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, jog nukentėjusįjį mušė du asmenys. Nors konkrečiai asmenų įvardyti negalėjo, nes jie buvo su gobtuvais, tačiau aiškiai patvirtino dviejų asmenų dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, ir tai paneigia asmenų, nurodytų 15–16 punktuose, parodymus. Nuteistojo A. J. kaltę patvirtina nukentėjusysis, kurio parodymai buvo logiški ir nekito viso tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Nuo pat pradžių nukentėjusysis nurodė, kad jį mušė E. K. ir tamsaus gymio vaikinas, kurį žino iš matymo, ir kurį vėliau atpažino iš nuotraukos kaip A. J.. Pasak nukentėjusiojo, vaikinas, pravarde Š., jam pasakė lipti į autobusą, ir tada pribėgo tamsaus gymio jaunuolis, kurį vadino S., ir pradėjo kojomis kelis kartus į galvą spardyti. Parodymų nukentėjusysis nekeitė ir akistatos su A. J. metu (t. 1, b. 19–20, 69–73, t. 2, b. l. 97–99). Nukentėjusiojo parodymai atitinka liudytojo V. M. parodymus, kad tikrai mušė du asmenys. Netikėti nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nuoseklūs, atitinkantys kitus byloje esančius įrodymus ir sudarantys loginę įvykių grandinę, kolegija neturi jokio pagrindo. Apelianto argumentai, jog nukentėjusysis jį apkaltino tik kaip E. K. draugą, yra nepagrįsti ir neparemti jokiais duomenimis. Pats nuteistasis nurodė, kad T. M. jis nebuvo matęs ir nepažinojo. Tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo teigimu, tarp jų jokių konfliktų nėra kilę, o tai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiajam nebuvo jokio pagrindo nepagrįstai apkaltinti A. J..Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytų aplinkybių visetą, daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Būtent byloje esančių duomenų visetas, visų liudytojų parodymų sugretinimas patvirtina jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą ir išvadas daro įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, todėl visiškai nepagrįsti nuteistojo argumentai, jog teismas privalėjo remtis tik nuteistojo E. K. teismo posėdžio metu duotais parodymais, liudytojų T. M., V. S. parodymais.Apeliaciniu skundu nuteistasis veikos kvalifikavimo neskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to išsamiai nepasisako.
Dėl bausmės
Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme. Mano, kad nebuvo pagrindo už šiuos nusikaltimus paskirti bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu. Pasak apelianto, tokios aplinkybės kaip jaunas amžius, įsidarbinimas, mokymasis sudaro pagrindą neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Be to, prašo atkreipti dėmesį, kad jis našlaitis, bei į tai, kad jis šiuo metu nutraukė visus ryšius su neigiamos reputacijos kompanijomis.Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė galutinę subendrintą bausmę – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimą, bausmę atliekant pataisos namuose. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų. Už BK 284 straipsnio 1 dalyje padarytos nusikalstamos veikos padarymą yra numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Nagrinėjamoje byloje iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Įvertino nuteistojo amžių, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė.Nors apeliantas skunde konkrečiai nenurodo, kokiu pagrindu jis prašo švelninti bausmę, t. y. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tačiau atsižvelgus į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankciją, kurioje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, manytina, kad nuteistasis prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies arba BK 75 straipsnio nuostatas. Apygardos teismas pasisako dėl galimybės nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nurodytina, kad sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas skirti švelnesnę bausmę, būtina vadovautis BK 62 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis švelnesnės, negu įstatymo numatytos, bausmės skyrimo pagrindus. Pagal BK 62 straipsnio taisykles teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tik nustatęs, kad yra vienas iš pagrindų, nurodytų BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse. BK 62 straipsnio 1 dalis numato galimybę skirti nuteistajam švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jei byloje nustatyta visuma sąlygų: kaltininkas pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. J. ginčijo savo kaltę nuo pat pradžių ir nepadėjo atskleisti nusikalstamos veikos. Nesant išvardytų sąlygų, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nėra pagrindo nuteistajam A. J. paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje.Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju nuteistajam už tyčinius nusikaltimus paskirta laisvės atėmimo bausmė yra ne didesnė kaip šešerių metų, todėl yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau būtina įvertinti, ar bausmės vykdymo atidėjimas atitiks bausmės paskirtį (BK 41 str. 2 d.).Taikydamas BK 75 straipsnio nuostatą, teismas sprendžia klausimą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar ne. Svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015).Nagrinėjamu atveju formalūs kriterijai, būtini bausmės vykdymo atidėjimo taikymui, yra, tačiau be formalių kriterijų teismas turi įsitikinti, ar egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, be to, kaip jau minėta, teismas turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei vadovaudamasi teisingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai A. J. gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, jog A. J., nors yra jauno amžiaus, tačiau teistas kelis kartus, nusikalstamą veiką įvykdė turėdamas neišnykusį teistumą, nusikaltimus padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Šie duomenys atskleidžia nuteistojo asmenybės pavojingumą, įžūlumą, jo požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad jis linkęs nuolat nusikalsti, daryti turtinius nusikaltimus vieną po kito, jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro, nesistengia pasitaisyti. Be to, iš administracinių teisės pažeidimų registro matyti, kad nuteistasis ne vieną kartą yra baustas administracine tvarka. Administracinius pažeidimus daro nuolat, keletą kartų per mėnesį ar dar dažniau (pažeidimai fiksuoti 2014-01-15, po to 2014-01-18, 2014-02-05, 2014-03-09, 2014-03-31, 2014-04-08, 2014-04-27, 2014-05-16, 2014-07-11, 2015-06-28, 2015-12-05, 2016-01-20). Administraciniai teisės pažeidimai susiję su chuliganišku elgesiu, alkoholinių gėrimų vartojimu viešose vietose (t. 1, b. l. 136–144). Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis pradėjo mokytis vakarinėje suaugusiųjų mokykloje, kad pradėjo dirbti, nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nuteistajam net kelis kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tokia bausmė nuteistajam teigiamos įtakos nepadarė. Būdamas ne kartą teistas, jis puikiai suvokė nusikalstamų veikų darymo pasekmes ir sąmoningai pasirinko veikimo būdą. Įvertinus nurodytus duomenis, apelianto nurodytos aplinkybės (įsidarbino, pradėjo mokytis, yra našlaitis) nesudaro pagrindo atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taigi nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad, jo manymu, paskirta bausmė per griežta ir yra pagrindas paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, tačiau, atsižvelgdamas į anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nei savo rūšimi, nei dydžiu paskirta bausmė nėra per griežta. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo bausmės rūšies bei jos dydžio parinkimo pagrįstumo nuteistajam, todėl laikyti už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę aiškiai per griežta ir ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo A. J. valstybei 86,85 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti A. J. apeliacinį skundą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmesti.