- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-24
- Bylos Nr.
- A-602-369-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01089-2012-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- O. L.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas; Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde paaiškino, kad nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 26 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyti higienos normų pažeidimai pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 56, 62 punktų reikalavimus, pagal kuriuos ant sienų, lubų neturi būti pelėsio. Pažymėjo, jog šioje kameroje buvo pelėsio, nuo sienų nusilupę dažai krisdavo į maistą ir ant patalynės. Be to, oro temperatūra kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 12,3 oC, naktimis dar žemesnė, o tai neatitiko Lietuvos higienos normos 76:2010 26 punkto reikalavimų, pagal kurį minimali oro temperatūra yra 18 oC. Tokias sąlygas pareiškėjas prilygino kankinimui. Pridūrė, jog šiais pažeidimais taip pat buvo sudarytos pavojingos sveikatos sąlygos, dėl kurių pareiškėjas susirgo (pakilo temperatūra, skaudėjo galvą ir gerklę).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog neneigia to, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras buvo padaręs patikrinimą, įskaitant ir pareiškėjo kamerą Nr. (duomenys neskelbtini) bei nustatė, kad kameroje reikalingi remonto darbai, todėl nurodė kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) atlikti remontą bei užtikrinti tinkamą oro temperatūrą kameroje. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat – gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pabrėžė, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Nurodė, jog reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Nuolat atliekama vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūrą bei profilaktinis patikrinimas. Dėl remonto darbų kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) paaiškino, kad paprastasis patalpų remontas minėtoje kameroje padarytas kovo mėnesį. Nurodė, kad O. L. buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų ir jam buvo užtikrintas reikiamas gydymas, taikant ambulatorinį gydymą, kai dėl galvos ir gerklės skausmo jis kreipėsi planiniu vizitacijos metu. Manė, jog nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad skunde nėra nurodyta, kokiais konkrečiais Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, taip pat nėra nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Kalėjimų departamento veiksmų. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 26 d., o Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimas vyko gerokai vėliau, t.y. 2012 m. vasario 10 d., todėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. vasario 28 d. raštas Nr. 13-15-(2-1 )-2-701 iš esmės neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje administracinėje byloje, nes jame nurodytos nustatytos aplinkybės neaktualios ginčui aktualiam laikotarpiui. Be to, visuotinai žinoma, kad 2012 m. vasario mėnesio oro vidutinė temperatūra buvo gerokai žemesnė nei sausio mėnesį, todėl natūralu, kad stipriai atšalus orams, krenta temperatūra ir patalpose, ne išimtis ir tardymo izoliatoriaus kameros. Manė, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo laikymo Lukiškių TI-K kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) metu buvo pažeidžiamos Higienos normos HN 76:2010 26 punkto nuostatos. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų nepateikė, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą bei nepateikė jokių medicininių dokumentų, iš kurių būtų galima padaryti išvadas dėl sveikatos sutrikimų priežasčių. Pažymėjo, jog teismui pateiktas Medicininis pažymėjimas Nr. 56-173 įrodo tik tai, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 20 d. kreipėsi į įstaigos medikus dėl sveikatos negalavimų, tačiau iš šio pažymėjimo negalima daryti išvadų dėl jo susirgimo pobūdžio ar priežasčių. Teigė, kad šaltuoju metų laiku paprastai visi žmonės dažniau serga. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Pridūrė, jog Lukiškių TI-K kameroje pareiškėjas buvo laikomas trumpai, todėl ženklių nepatogumų jam negalėjo kilti, be to, jis konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių Tl-K sąlygų į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nustatė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. sausio 16 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 110, o 2012 m. sausio 17 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo laikomas iki 2012 m. sausio 25 d. Tuo tarpu iš įstaigos pareiškėjas išvyko 2012 m. sausio 26 d. Išdėstė, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. vasario 9 d. – 2012 m. vasario 22 d. atliko operatyviąją kontrolę ir 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo aktu nustatė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimą (oro temperatūra nustatyta 12,3 oC šilumos), 62 punkto pažeidimą (kameros sienos, lubos pažeistos, nutrupėję dažai, lubos pažeistos drėgmės, grindys medinės, kurių dažai nusitrynę, kameroje neatliktas paprastasis remontas) bei 56 punkto pažeidimą (lubų-sienų kampai apipeliję), nurodė Lukiškių TI-K užtikrinti tinkamą oro temperatūrą kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti kameros remontą iki 2012 m. gegužės 22 d. Kontrolės metu kartu dalyvavęs Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų specialistas 2012 m. vasario 9 d. atliko oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės matavimus kameroje Nr. (duomenys neskelbtini). 2012 m. vasario 15 d. Šiluminės aplinkos matavimo protokole Nr. F-M-42 užfiksuota, kad oro temperatūra 0,1 m. aukštyje buvo 12,1 oC, 1,1 m. aukštyje – 12,3 oC, santykinė oro drėgmė 0,1 m. aukštyje 47 %, o 1,1 m. aukštyje – 48 %. Nurodė, jog Vilniaus visuomenės centro 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo akte pažymėta, kad 2012 m. vasario 10 d. atlikus patikrinimą pagal pareiškėjo 2012 m. vasario 1 d. prašyme pateiktą informaciją, taip pat užfiksuota, jog Lukiškių TI-K pirmo korpuso kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) lubos ir sienos nudažytos, tačiau lubos vietomis pajuodę, nuo sienų ir lubų vietomis nusilupę dažai, o tai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkto reikalavimų; oro temperatūra kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 12,3 oC ir tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 26 punkto reikalavimų. Šiuo patikrinimo aktu nurodyta Lukiškių TI-K atlikti kameros Nr. (duomenys neskelbtini) remontą, užtikrinti temperatūrą, atitinkančią Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus iki 2012 m. gegužės 22 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. vasario 28 d. raštu informavo O. L. apie 2012 m. vasario 10 d. atliktą operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Lukiškių TI-K bei nustatytus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimus kameroje Nr. (duomenys neskelbtini). Iš Lukiškių TI-K rašto Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, Lukiškių TI-K defektinio akto, Darbų atlikimo akto matyti, kad kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) atliktas paprastasis patalpų remontas, t. y. nurodyti trūkumai pašalinti. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju atsakovas sutiko, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo reikalingi remonto darbai, nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, todėl ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Atkreipė dėmesį, jog nors pažeidimai nustatyti praėjus beveik mėnesiui nuo to laiko, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau darytina išvada, kad jie buvo ir pareiškėjo laikymo nurodytoje kameroje metu. Pažymėjo, jog tokia išvada darytina, kadangi byloje nepateikti įrodymai, jog tuo metu minėtos kameros sąlygos atitiko higienos normas. Dėl šios priežasties teismas atmetė Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos argumentą, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. vasario 28 d. raštas Nr. 13-15-(2-1)-2-701 neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje administracinėje byloje, nes jame nurodytos nustatytos aplinkybės neaktualios ginčui aktualiam laikotarpiui.
Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. LR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punktu, 54 punktu, 56 punktu ir 62 punktu. Teismas taip pat apžvelgė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį bei 6.250 straipsnio 2 dalį ir su tuo susijusią teisminę praktiką (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylomis Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009, A143-1966/2008, A502-734/2009, taip pat – Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Apibendrino, jog kaip matyti iš byloje esančių įrodymų (b. l. 3, 17-24), Lukiškių TI-K kameros Nr. (duomenys neskelbtini) būklė neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26, 56, 62 punktų reikalavimų: lubos vietomis buvo pajuodę (buvo pelėsių požymių), nuo sienų vietomis nusilupę dažai, oro temperatūra neatitiko nustatytosios. Šios aplinkybės patvirtina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino visiškai saugios sveikatai aplinkos. Taigi, nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog Lukiškių TI-K pareigūnai, nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 25 d. (9 paras) laikydami pareiškėją O. L. higienos reikalavimų neatitinkančioje kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), objektyviai pažeidė teisės normų reikalavimus. Konstatavo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centrui nustačius, kad kamera, kurioje buvo laikytas pareiškėjas, neatitiko higienos reikalavimų, ko iš esmės neneigia ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atstovai, pareiškėjas O. L. patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareigūnų veiksmų, t. y. veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktais reglamentuojamų sąlygų, todėl vertintina, jog byloje nustatyti neteisėti veiksmai būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų prasme. Atsižvelgdamas į tai, darė išvadą, jog šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, atitinkančioje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26, 56, 62 punktuose keliamus reikalavimus ir vertino, jog pareiškėjo patirta neturtinė žala, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (neteisėtų aktų CK 6.271 str. prasme) yra priežastiniame ryšyje su šiais aktais. Pažymėjo, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose šių teisės normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas. Akcentavo, jog pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl nustatytų kameros Nr. (duomenys neskelbtini) pavojingų sveikatai sąlygų, susirgo – pakilo temperatūra, skaudėjo gerklę ir galvą. Lukiškių TI-K 2012 m. balandžio 3 d. medicininis pažymėjimas Nr. 56-173 patvirtina tai, kad O. L. 2012 m. sausio 20 d. planinės vizitacijos metu kreipėsi į medikus dėl galvos ir gerklės skausmo, dėl ko jam buvo paskirtas ambulatorinis gydymas, o teismo posėdžio metu pareiškėjo teismui pateiktame Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro 2012 m. birželio 27 d. rašte dėl temperatūros poveikio sveikatai Nr. S-06-318 nurodyta, kad „žema patalpų temperatūra gali sutrikdyti kraujotaką, dėl to gali nukentėti sąnarių ir nervų galūnių aprūpinimas maisto medžiagomis, gali pasireikšti sąnarių ar nervų ligos, sumažėti imunitetas. Gali padažnėti sergamumas kvėpavimo takų ligomis. Patalpose, kuriose yra žema temperatūra, dažniausiai būna drėgna. Ant drėgnų paviršių atsiranda pelėsis, gali atsirasti nemalonus kvapas, o patalpų ore skraidančios sporos gali sukelti alergines ligas.“ Nurodė, jog atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visumą, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatytas pelėsis, žemesnė nei privaloma oro temperatūra, vietomis nusilupę sienų dažai, buvo tiesioginė pareiškėjo sveikatos sutrikimo priežastis. Be to, skunde minima aplinkybė dėl pakilusios kūno temperatūros byloje esančiais dokumentais nėra pagrįsta. Vis dėlto, nors šiame pažymėjime nėra nurodyta, kad pareiškėjo sveikatos būklei tiesioginės įtakos turėjo būtent byloje nustatytas pareiškėjo teisės į jo laikymą tinkamomis sąlygomis neužtikrinimas, tačiau sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą į visas šias aplinkybes turi būti atitinkamai atsižvelgta. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė į iš esmės neilgą pareiškėjo laikymo kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) trukmę (9 paros), faktą, į tai, kad jam buvo suteikta medicininė pagalba, į atsakovo atstovo pastangas per kiek įmanomą trumpesnį laiką pašalinti nustatytus pažeidimus, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, šalies ekonominę padėtį ir priteisė pareiškėjui 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63 – 64), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliaciniame skunde išdėsto aplinkybes, jau nurodytas atsiliepime į pirmosios instancijos teismui pareiškėjo teiktą skundą. Papildomai akcentuoja, jog nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Teigia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Mano, jog abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, o pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pabrėžė ir tai, kad kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A-2012-06-25, Nr. A-146- 1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami. Nurodė manąs, kad vertinant pareiškėjo laikymo kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) trukmę, t. y. 9 dienos, o taip pat atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad reikiama medicinos pagalba buvo suteikta tinkamai, priteistos O. L. sumos dydis (1 000 Lt) neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67 – 68), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą pagrindė ne įrodymais byloje nustatytomis aplinkybėmis, o prielaidomis apie pareiškėjui galimai padarytą neturtinę žalą ir galimą jo teisių pažeidimą. Pakartoja argumentą, jog tai, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, kreipėsi į medikus ir jam buvo paskirtas ambulatorinis gydymas, nelaikytina įrodymu. Mano, jog šis pareiškėjo negalavimas nebuvo tiesiogiai susijęs su jo laikymu Lukiškių TI-K kameroje Nr. (duomenys neskelbtini). Teigia, jog teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika panašiose bylose. Pažymi, jog LVAT yra konstatavęs, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų buvo tęstinė (remiasi LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartimi A556-95/2009). Taip pat pažymi, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs ir yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo mastais (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Nurodo, jog kita sąlyga, reikalinga civilinei atsakomybei atsirasti – žala. Administracinių teismų praktikoje (byla Nr. A556-1639/2008) yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais ABTĮ 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Remiantis LVAT praktika (byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Kaip matyti iš nurodytos administracinių teismų praktikos, šiuo atveju taip pat būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti patirtą žalą, konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011). Pirmos instancijos teismas nepagrįstai laiko įrodymu Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. vasario 28 d. raštą Nr. 13-15-(2-1)-2-701. Pažymi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 26 d., o Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimas vyko gerokai vėliau, t. y. 2012 m. vasario 10 d., kuomet pareiškėjas jau nebebuvo laikomas minėtoje kameroje. Todėl akivaizdu, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. vasario 28 d. raštas Nr. 13-15-(2-l)-2-701 iš esmės neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje administracinėje byloje, nes jame nurodytos nustatytos aplinkybės neaktualios ginčui aktualiu laikotarpiu. Be to visuotinai žinoma, kad 2012 m. vasario mėnesio oro vidutinė temperatūra buvo gerokai žemesnė nei sausio mėnesį. Todėl teigia, kad natūralu, jog stipriai atšalus orams, krenta temperatūra ir patalpose, įskaitant ir tardymo izoliatoriaus kameras. Apibendrina, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo laikymo Lukiškių TI-K kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) metu buvo pažeidžiamos Higienos normos 26 punkto nuostatos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti galioti.
Atsiliepime nurodo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija, skirdama jį į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai elgtis su juo ar žeminti orumą. Mano, jog buvimas minėtoje kameroje būtent ir yra žmogaus kankinimas, žiaurus elgesys su juo ir žeminimas. Pažymi ir tai, kad Vilniaus visuomenės centro specialistai atlikę 2012 m. vasario 10 d. operatyvinę sveikatos apsaugos kontrolę užfiksavo minėtoje kameroje tris pažeidimus, būtent – buvo pažeisti Higienos normos 76:2010 26, 56 ir 62 punktai. Priduria, jog kameroje buvo pelėsio, nusilupę dažai ir žema temperatūra – 12,3 oC, nors pagal minėtąją Higienos normą ji turi būti bent 18 oC. Teigia, jog tokiu būdu buvo sudarytos pavojingos sveikatai sąlygos, dėl ko jis susirgęs. Be to, kaip nurodo sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, žema patalpų temperatūra gali sutrikdyti kraujotaką, dėl to gali nukentėti sąnarių ir nervų galūnių aprūpinimas maisto medžiagomis ir pan. Priduria, kad patalpose, kuriose yra žema temperatūra būna drėgna, todėl atsiranda pelėsis, nemalonus kvapas, sudaromos sąlygos rastis alerginėms ligoms. Pabrėžia, jog minėtoje kameroje patyrė daug nemalonių išgyvenimų, jam buvo labai šalta, be to, nuo sienų besilupdavę dažai krisdavo į maistą, patalynę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas O. L. (toliau – ir pareiškėjas) tikino patyręs dėl jo kalinimo higienos reikalavimų neatitinkančių sąlygų patalpose Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), atlyginimo iš Lietuvos valstybės.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, jog pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 26 d. iš tikrųjų buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamose, higienos reikalavimų neatitinkančių sąlygų patalpose ir dėl to patyrė neturtinę žalą, kas sudarė pagrindą viešajai atsakomybei kilti bei priteisti pareiškėjui 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniu skundu su tokia teismo pozicija nesutinka, savo apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodydamas, jog pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, jog teismas pareiškėjui priteisdamas neturtinę žalą, tokį savo sprendimą grindė prielaidomis. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodymu laikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. vasario 28 d. raštą Nr. 13-15-(2-1)-2-701, nes šis raštas, anot apelianto, neturi įrodomosios reikšmės, kadangi yra išduotas vėliau, nei pareiškėjas faktiškai buvo kameroje, kurioje nustatyti Higienos normų pažeidimai. Taigi, apelianto nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų veiksmų buvimo viešojo administravimo subjekto veiksmuose.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas O. L. į Lukiškių TIK-K atvyko 2012 m. sausio 16 d., buvo patalpintas į kamerą Nr. 110. 2012 m. sausio 17 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo laikomas iki 2012 m. sausio 25 d. Pareiškėjas 2012 m. sausio 26 d. išvyko iš įstaigos (b. l. 27). Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. vasario 9 d., 2012 m. vasario 22 d. atliko operatyviąją kontrolę ir 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo aktu (b. l. 17-19), be kita ko, nustatė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimą (oro temperatūra nustatyta 12,3 oC šilumos), 62 punkto pažeidimą (kameros sienos, lubos pažeistos, nutrupėję dažai, lubos pažeistos drėgmės, grindys medinės, kurių dažai nusitrynę, kameroje neatliktas paprastasis remontas) bei 56 punkto pažeidimą (lubų-sienų kampuose užsidėjęs pelėsis), nurodė Lukiškių TI-K užtikrinti tinkamą oro temperatūrą kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti kameros remontą iki 2012 m. gegužės 22 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. vasario 28 d. raštu informavo O. L. apie 2012 m. vasario 10 d. atliktą operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Lukiškių TI-K bei nustatytus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimus kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 3-4).
Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog pareiškėjas teismui pateikė 2012 m. balandžio 3 d. Lukiškių TI-K išduotą medicininį pažymėjimą (b. l. 2), kuriame konstatuota, jog 2012 m. sausio 20 d. jis kreipėsi dėl galvos ir gerklės skausmo bei jam paskirtas ambulatorinis gydymas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Pridurtina, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, kurios savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (turinčios egzistuoti kartu). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Taigi ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008).
Taigi neturtinės žalos dydis teismo nustatytinas ne taikant bendras žalos dydžio įrodinėjimo taisykles, pagal kurias žalos piniginė išraiška turi būti tiesiogiai (atitinkamai) atvaizduota konkrečiais įrodymais, o kiekvienu konkrečiu atveju, nustačius neturtinę žalą sąlygojusias objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes ir atsižvelgiant į jas, teismas turi vadovautis neturtinės žalos instituto prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad pareiškėjas turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo (2008 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1639/2008).
Pažymėtina ir tai, jog ABTĮ 57 straipsnį įrodymais administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, bylos įrodymus bei aktualias teisės normas ir teismų praktiką teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog byloje buvo įrodytos visos kumuliatyviosios sąlygos viešajai atsakomybei kilti. Pirmiausia bylos duomenimis, inter alia – Vilniaus visuomenės sveikatos centro pažyma (b. l. 3 – 4), šio centro patikrinimo aktais (b. l. 17 – 23), Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus Šiluminės aplinkos matavimo protokolu (b. l. 24) bei medicininiu pažymėjimu (b. l. 2) – buvo neabejotinai įrodyti neteisėti viešojo administravimo subjekto veiksmai, būtent – pareiškėjo laikymas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26, 62 ir 56 punktų reikalavimų neatitinkančiose sąlygose. Antra, byloje taipogi aiškiai identifikuotina pareiškėjui dėl tokių neteisėtų viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų kilusi žala, t. y. pareiškėjo susirgimas, pasireiškęs galvos ir gerklės skausmais bei paskirtu ambulatoriniu gydymu. Galiausiai, spręstina, jog tarp minėtų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos egzistavo priežastinis ryšys. Pastaroji išvada darytina dėl to, jog matyti, kad pareiškėjas į medikus kreipėsi 2012 m. sausio 20 d., t. y. tuo metu, kai buvo kalinamas sveikatai pavojingoje kameroje. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog aukščiau minėtose dokumentuose užfiksuoti pažeidimai – žemesnė už leistiną oro temperatūra bei pelėsis – neigiamai atsiliepė pareiškėjo sveikatai bei, vertinant pareiškėjo susirgimą laiko momentu, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jos pašlijimu. Pridurtina, jog tas matyti ir iš byloje esančios Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro rašto, kuriame aprašomas žemos temperatūros ir pelėsio poveikis žmogaus organizmui (b. l. 49)
Taigi, teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl neturtinė žala, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei kitais apygardos administracinio teismo įvardytais kriterijais, pareiškėjui buvo priteista pagrįstai, jos atlyginimas buvo adekvatus pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai.
Pažymėtina, jog nors apeliaciniais skundais ir teigiama, kad pareiškėjas nesugebėjo įrodyti jam kilusios neturtinės žalos, o pirmosios instancijos teismas savo sprendimą priteisti pareiškėjui neturtinę žalą grindė prielaidomis, toks apeliantų motyvas prieštarauja byloje apžvelgtų faktinių įrodymų visetui. Spręstina, jog pareiškėjas objektyviais duomenimis įrodė aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus. Tuo tarpu atsakovas, nors ir nesutikdamas su pareiškėjo reikalavimais, jokių objektyvių duomenų galinčių paneigti pareiškėjo pateiktus įrodymus nepateikė, apsiribodamas savo nesutikimo su pareiškėjo reikalavimu reiškimu abstrakčiais motyvais. Tokio nesutikimo konkrečiu atveju nepakanka, norint paneigti pareiškėjo pateiktus duomenis, nes jis turėtų būti patvirtintas kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintais įrodymų vertinimo kriterijais bei ankstesnėse pastraipose aptarta neturtinės žalos įrodinėjimo specifika, spręstina, jog minėtieji apeliantų argumentai yra nepagrįsti.
Nesutiktina ir su tuo apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodymu laikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. vasario 28 d. raštą Nr. 13-15-(2-1)-2-701, nes šis raštas esą neturi įrodomosios reikšmės, kadangi yra išduotas vėliau, nei pareiškėjas faktiškai buvo kameroje, kurioje nustatyti Higienos normų pažeidimai. Šiuo aspektu nurodytina, jog pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai vadovavosi minėtu dokumentu. Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštas buvo surašytas ir operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė atlikta pagal pareiškėjo prašyme nurodytą informaciją, kuris datuojamas 2012 m. vasario 1 d. Pareiškėjas, kaip minėta, Higienos normų neatitinkančioje kameroje buvo kalinamas nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 26 d. bei tuo metu susirgo. Atsižvelgiant į tai, kad nuo neteisėtų valdžios institucijos veiksmų atlikimo pareiškėjo atžvilgiu ir jo kreipimosi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, praėjo trumpas laiko tarpas, bei tai, jog asmeniui, kurio laisvė yra suvaržyta, neabejotinai kyla papildomų sunkumų renkant įrodymus, kuriais jis grindžia savo reikalavimą, šis raštas laikytinas tinkamu įrodymu ABTĮ 57 straipsnio prasme, juo labiau, jog atsakovas, kaip minėta, jokių priešpriešinių objektyvių įrodymų, galinčių nuneigti pastarajame rašte konstatuotas aplinkybes, nepateikė.
Pastebėtina ir tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, t.y. dokumentu, išduotu valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtintu kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų. Administracinio proceso šalis norinti pagrįsti savo atsikirtimus į reikalavimą, įrodinėjamą oficialiais rašytiniais įrodymais, turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius dokumento turinį.
Atkreiptinas dėmesys, jog trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde taip pat argumentuoja, kad teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinę žalą, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose. Su šiuo motyvu nesutiktina, nes trečiasis suinteresuotas asmuo tokio savo teiginio nepagrindė bei konkrečių bylų, nuo kurių, jo nuomone, sprendžiant bylą, buvo nukrypta nepateikė. Tuo tarpu su apeliaciniame skunde minimų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinių bylų Nr. A556-95/2009, Nr. A556-1639/2008, Nr. A252-3063/2011 ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos, todėl ir vadovautis jose suformuluota teismine praktika nėra pagrindo.
Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei teisingai pritaikė ginčo išsprendimui aktualias materialinės teisės normas, proceso teisės pažaidų nepadarė. Tenkinti atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens pateiktų apeliacinių skundų nėra jokio pagrindo, todėl jie – atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.