Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-06-18 · Administracinė byla Nr. A-822-788-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-18
Bylos Nr.
A-822-788-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Panevėžio apygardos teismo
Pareiškėjas
M. D., R. G., L. M., L. S., R. S., P. Š., B. V., A. Š., E. V., J. T., L. T., A. J., E. Ž., I. K., A. Ž., R. J. V.
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės bylos Nr. A822-788/20009
Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui V. V. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. D. , R. G. , L. M. , L. S. , R. S. , P. Š. , B. V. , A. Š. , E. V. , J. T. , L. T. , A. J. , E. Ž. , I. K. , A. Ž. ir atsakovų Panevėžio apygardos teismo bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. D. , R. G. , L. M. , L. S. , R. S. , P. Š. , B. V. , A. Š. , E. V. , J. T. , A. J. , L. T. , A. J. , R. J. V., E. Ž. , I. K. , A. Ž. skundą atsakovams Panevėžio apygardos teismui, Lietuvos Valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai, dėl tarnybinio atlyginimo išmokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai, galutinai patikslinę skundo reikalavimus (t. 2, b.l. 143), prašė teismo: priteisti iš atsakovo Lietuvos Valstybės, M. D. 239707,40 Lt, R. G. 232502,41 Lt, L. M. 236408,89 Lt, L. S. 235285,44 Lt, R. S. 229493,66 Lt, P. Š. 238253,39 Lt, B. V. 236000,22 Lt, A. Š. 229818,39 Lt, E. V. 236905,06 Lt, J. T. 109476,94 Lt, A. J. 117947,82 Lt, L. T. 65502,45 Lt, A. J. 53077,72 Lt, R. J. V. 51028,71 Lt, E. Ž. , I. K. , A. Ž. 50229,74 Lt; priteisti 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų už laikotarpį nuo 2001-07-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; įpareigoti Lietuvos Valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti teismo sprendimu priteistų sumų išmokėjimui reikalingas lėšas.

Pareiškėjai nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo Panevėžio apygardos teismo teisėjais. Iki ginčo laikotarpio pareiškėjams buvo mokamas tarnybinis atlyginimas, kurio dydis buvo numatytas LR Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666. Lietuvos Respublikos 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatytieji tarnybiniai atlyginimai nuo 1997-07-01 buvo padidinti 2,5 karto. LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 tarnybinių atlyginimų padidinimas 2,5 karto sumažintas iki 1,75 karto. Dėl nurodyto tarnybinio atlyginimo sumažinimo pareiškėjams buvo neišmokėtas šioje byloje reikalaujamas priteisti tarnybinio atlyginimo skirtumas. Toks atlyginimo sumažinimas yra neteisėtas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negalima mažinti teisėjo atlyginimo. Pareiškėjų kaip teisėjų konstituciniai nepriklausomumo ir garantijų apsaugos principai buvo pažeisti, nes: klausimą, turintį esminės reikšmės teismų ir teisėjų nepriklausomumui, t.y. atlyginimų teisėjams sumažinimą, esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei situacijai, galėjo svarstyti Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas šiuo klausimu atitinkamą įstatymą; Lietuvos Respublikos Seimas nėra konstatavęs, kad Valstybėje yra itin sunki ekonominė, finansinė situacija, todėl atlyginimai teisėjams buvo sumažinti ne dėl itin sunkios ekonominės, finansinės situacijos. Nurodytą aplinkybę patvirtina Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės Seimui pateiktos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos, kuriose nustatyta, kad valstybės biudžeto pajamų surinkimo nustatytos užduotys buvo įvykdytos: 2000 m. 98,9 proc., 2001 m. – 97,50 proc., 2002 m. – 99,70 proc., o nuo 2003 metų valstybės biudžetas kiekvienais metais buvo įvykdomas ir viršijamas. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė „Išvadose dėl Lietuvos Respublikos 2004 metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos“ 2 priedo 17 punkte „Teismai“ nurodė, kad Valstybės kontrolė 2003 m. ir 2004 m. yra informavusi Seimo Pirmininką, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir Nacionalinės teismų administracijos direktorių, 2005 m. Seimo Audito komiteto pirmininką apie teisėjų darbo užmokesčio teisinio reguliavimo problemas. Valstybės kontrolė siūlė inicijuoti teisėjų darbo sureguliavimą įstatymu, kaip tai numato Teismų įstatymas. Ši problema yra neišspręsta, todėl pareiškėjai kreipėsi į teismą. Pagal pareiškėjų reikalavimą, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.273 str. turėtų atsakyti Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lietuvos respublikos Vyriausybės. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, šioje administracinėje byloje, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, 2007-02-08 nutartyje išaiškino ir suformulavo konstitucinius teisėjų nepriklausomumo bei atlyginimų reguliavimo svarbiausius principus, kuriems pareiškėjai pritaria ir išdėstytomis nuostatomis grindžia savo skundo reikalavimus. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.210 str. 1 d. pareiškėjams priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su skundu nesutiko, pateikė atsiliepimą į skundą (t. 2, b.l. 176). Atsakovas nurodė, kad prielaida dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės, leidžianti sumažinti teisėjų atlyginimą buvo nurodyta Vyriausybės nutarime, kuriuo yra sumažintas atlyginimas. Būtent dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės ir buvo sumažintas teisėjų atlyginimas. Reikalavimo patenkinimo atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, reglamentuojantis, jog darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos, su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus. Nors Teismų įstatymas nenustato specialios normos, tačiau taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams. Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Ši norma yra imperatyvi ir teismo negali būti keičiama, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes.

Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija nurodė, kad neprivalo atsakyti pagal skundą. Finansų ministerijai nesuteikta teisė spręsti klausimų dėl teisėjų atlyginimo. Teismai finansuojami iš valstybės biudžeto, kiekvienas turi savo atskirą išlaidų sąmatą. Asignavimus teismams kiekvienais metais tvirtina Seimas. Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, o valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija per kredito įstaigas.

Atsakovas Panevėžio apygardos teismas prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra (t. 2, b.l. 170).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies.

Priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjai M. D. 95820 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2004-03-01 – 2007-02-28 laikotarpį, pareiškėjui R. G. 96544 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2004-03-01 – 2007-02-28 laikotarpį, pareiškėjui L. M. 96249 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2004-03-01 – 2007-02-28 laikotarpį, pareiškėjai L. S. 96382 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2004-03-01 – 2007-02-28 laikotarpį, pareiškėjui R. S. 96657 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2004-03-01 – 2007-02-28 laikotarpį, pareiškėjui P. Š. 101620 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2004-03-01 – 2007-02-28 laikotarpį, pareiškėjai B. V. 96171 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2004-03-01 – 2007-02-28 laikotarpį, pareiškėjui A. Š. 96151 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2004-03-01 – 2007-02-28 laikotarpį, pareiškėjui E. V. 96295 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2004-03-01 – 2007-02-28 laikotarpį, pareiškėjui J. T. 13168 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2003-01-01 – 2003-02-12 laikotarpį, pareiškėjui A. J. 22781 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2003-01-01 – 2003-08-04 laikotarpį.

Kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išanalizavęs Panevėžio apygardos teismo pažymas, nustatė, kad 1999 m. gruodžio mėn. pareiškėjams buvo priskaičiuotas atlyginimas, kuris nuo 2000 m. sausio mėn. ir vėliau, pritaikius 1999-12-28 Vyriausybės nutarimą Nr. 1494, pareiškėjams buvo sumažintas (t. 1, b.l. 114, t. 2, b.l. 147-167, t. 3, b.l. 24).

Teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nurodytoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 priėmė nutarimą byloje Nr. 26/07, kuriame pasisakė, kad ankstesni teismų sprendimai analogiškose bylose turi precedento galią ir jais turi būti vadovaujamasi sprendžiant analogiškas bylas. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nukrypti nuo ankstesnių precedentų galima tik tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai ir objektyviai būtinas, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant, aiškiai išdėstant motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento. Šioje byloje precedento galią turi Lietuvos Apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniams teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos, susijusios su teisėjų atlyginimų nemokėjimu. Todėl teismas vadovaujasi minėta įsiteisėjusia Lietuvos Apeliacinio teismo nutartimi, joje priimtu sprendimu.

Lietuvos Apeliacinis teismas, nagrinėdamas minėtą civilinę bylą Nr. 2A-3/2008, vadovavosi Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertize dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo. Nurodytą ekspertizės aktą kaip įrodymą dėl valstybėje buvusios susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties šioje administracinėje byloje pateikė į bylą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vyriausybės.

Lietuvos Apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Lietuvos Apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais (ekspertizės akto išvadų 15 p.). Lietuvos Apeliacinis teismas įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, tai yra mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ ir priteisė ieškovams nuo 2003 m. sausio mėnesio neišmokėto atlyginimo dalį.

Dėl nurodytų motyvų, ir vadovaujantis ankščiau minėtomis Konstitucijos nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialia konstitucine doktrina, Lietuvos Apeliacinis teismo precedentu, teismas padarė išvadą, kad yra tenkinamas pareiškėjų reikalavimas priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2003 m. sausio mėnesio.

Teismas nurodė, kad pareiškėjams negali būti priteistas teisėjo atlyginimas už ilgesnį laikotarpį, negu numato Darbo kodekso 298 str. – treji metai. Šioje byloje yra keliamas ginčas ar teisėjui gali būti taikomi įstatymai, reglamentuojantys darbo teisinius santykius.

Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. yra numatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 5 d. 2 p. yra numatyta, kad šis įstatymas yra netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 str. 1 d. teisėjas yra valstybės pareigūnas ir turi šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Nurodytas teisėjo apibūdinimas bei kituose teisės aktuose numatyta jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius, kurių sąvoka yra numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 1 ir 2 d., su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam pagal Konstituciją teisminės valdžios įgaliojimus.

Teismų įstatymo 96 str. 1 d. yra numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas įstatymu. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 1 str. yra numatyta, kad šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas.

Nurodytos bei kitos Teismų įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios darbo santykių reglamentuojančių įstatymų taikymo valstybės pareigūnams galimybę, nenumato tiesiogiai tokios nuostatos kaip pvz. minėtą Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. ar kiti įstatymai. Toks reglamentavimas (ar jo spragos) nekeičia pačių teisinių santykių esmės bei nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams kaip valstybės pareigūnams einant savo pareigas, išskirtiniais ir nepriklausančiais nei vienai teisės šakai. Sisteminis ankščiau minėtų teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, plačiąją prasme ir darbo teisiniai santykiai. Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, kad reikia vadovautis taisykle, kad teisėjams kaip ir valstybės tarnautojams yra taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Tai, kad Darbo kodeksas valstybės pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, gali būti taikomas subsidiariai, t. y. kai tam tikro klausimo nereglamentuoja specialus įstatymas, reguliuojantis atitinkamos kategorijos valstybės tarnautojų veiklą, patvirtina ir Darbo kodekso 1 str. turinys. Darbo kodekso 1 str. yra numatyta, kad šis Kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba; atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas – kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai.

Dėl nurodytų motyvų, šioje byloje turėtų būti taikoma Darbo kodekso 298 str. norma, numatanti, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Ankščiau minėti specialūs įstatymai nereglamentuoja nurodyto klausimo, todėl taikytina Darbo kodekso norma ir pareiškėjams priteistinas teisėjo atlyginimas ne daugiau kaip už trejus metus.

Teismas nesutinka, kad Darbo kodekso 298 str. neturėtų būti taikomas kadangi pareiškėjai nepraleido ieškinio senaties termino, numatyto Darbo kodekso 27 str. 2 d. (Bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų). Darbo kodekso 298 str. terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui. Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t.y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t.y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas - terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę (Civilinio kodekso 1.131 str.). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (Darbo kodekso 27 str. 5 d.). Darbo kodekso 298 str. taikymo pasekmės gali būti panašios kaip ir Darbo kodekso 27 str. 2 d. tuomet kai, yra reikalavimas priteisti periodines išmokas, kurias mokėti privalo atsakovas ir skundo pareiškimo metu, t.y. teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl pritaikius ieškinio senatį, priteisiamos išmokos už nustatytą ieškinio senaties laikotarpį iki skundo padavimo, nurodant, kad tokia tvarka galima kreiptis į teismą su analogiškais reikalavimais už paskesnius laikotarpius. Tačiau Darbo kodekso 298 str. paskirtis yra susijusi su materialine teise bet ne su materialinės teisės gynimo tvarka. Darbo kodekso 298 str. ir 27 str. 2 d. reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nurodytos normos negali būti taikomos alternatyviai, esant faktiniam pagrindui, turi būti taikoma tiek viena, tiek kita norma.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepagrįstai prašo priteisti Civilinio kodekso 6.210 str. 1 d. numatytas palūkanas. Pareiškėjo skundas kaip jau buvo minėta yra pagrįstas reikalavimu priteisti valstybės pareigūno atlyginimą, t.y. atsiranda plačiąja prasme iš valstybės tarnybos ar darbo teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 str. 1 d. yra numatyta, kad CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais CK reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius; 3 d. yra numatyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai; šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.

Ankščiau minėti specialūs įstatymai nereglamentuoja sankcijų, numatytų už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą. Todėl reikia vadovautis Darbo kodeksu, kurio 207 str. yra numatyta darbdavio pareiga mokėti įstatymų nustatytus delspinigius kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Darbo santykius reglamentuojantys įstatymai nenumato kitokių sankcijų dėl pavėluoto minėtų išmokų sumokėjimo. Todėl pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti Civiliniame kodekse numatytas palūkanas. Pareiškėjų reikalavimas dėl palūkanų priteisimo negali būti patenkintas ir dėl to, kad pareiškėjų reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo priteisti nesumokėtą teisėjo atlyginimą. Tarp pareiškėjų ir Lietuvos valstybės, iš kurios reikalaujama priteisti atlyginimą, ar tarp pareiškėjų ir Lietuvos Respublikos prezidento, skiriančio teisėjus į pareigas, neatsiranda civiliniai teisiniai santykiai, nurodyti CK 1.1 str. 1 d. (CK 1.136 str.). Todėl pareiškėjai, gindami savo teises dėl negauto atlyginimo, nepagrįstai siekia jas ginti taip pat ir CK numatytų teisės normų pagrindu.

Sprendžiant klausimą dėl teisės į skundą patenkinimo, o būtent klausimą dėl to kokio dydžio, šiuo atveju už kurį laikotarpį gali būti priteistas teisėjo atlyginimas, teisėjo atlyginimo įsiskolinimas negali būti tapatinamas su žala. Žalos atlyginimo teisiniai santykiai nėra tapatūs santykiams, kurie atsiranda tuomet, kai darbo (tarnybos) teisinių santykių subjektai yra priverčiami įvykdyti savo pareigas (šiuo atveju – sumokėti atlyginimo skirtumą). Tokiu atveju nauji savarankiški teisiniai santykiai neatsiranda, o tik įvykdomos pareigos jau esančiuose darbo (tarnybos) teisiniuose santykiuose.

Šioje byloje yra taikoma CK 6.271 str., reglamentuojanti civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tačiau ši teisės norma taikytina pagal analogiją tik toje apimtyje, kurioje ji numato, kad pagal skundą privalo atsakyti Lietuvos valstybė. Šioje byloje nėra nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei pagal šį straipsnį ir kaip jau buvo minėta šios bylos šalių nesieja deliktinės atsakomybės ar kitokie civiliniai teisiniai santykiai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad teisių gynimo būdai nekeičia pačių materialinių teisių, t.y. teisinių santykių, iš kurių atsiranda teisės ir pareigos, esmės. Pareiškėjai, kreipdamiesi su ieškiniu į bendros kompetencijos teismą, vadovavosi civilinės teisės normomis, ir toliau jomis vadovavosi nagrinėjant bylą administraciniame teisme. Nepriklausomai nuo to, bendros kompetencijos ar specializuotame teisme yra nagrinėjami pareiškėjų reikalavimai, šie reikalavimai kyla plačiąja prasme iš darbo teisinių santykių. Todėl reikalavimo pagrįstumas nagrinėjamas taikant ankščiau minėtus specialius įstatymus bei darbo teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, civilinius santykius reglamentuojantys įstatymai taikytini tik subsidiariai.

Teismas atmetė pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Lietuvos Valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti teismo sprendimu priteistų sumų išmokėjimui reikalingas lėšas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. yra įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, taip pat teismo priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (ABTĮ 97 str. 3 d.). Todėl priėmus teismo sprendimą dėl piniginių sumų priteisimo, papildomi teismo įpareigojimai, susiję su sprendimo įvykdymu, nėra reikalingi.

III.

Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausbė pateikė teismui apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo. Apeliaciniame skunde nurodo:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pritardamas išvadai, kad valstybės itin sunki ekonominė, finansinė padėtis tęsėsi iki 2003 m., kadangi iki to laikotarpio buvo sunki valstybės ekonominė padėtis, o finansinė padėtis negerėjo dėl pačio atsakovo veiksmų ir iš dalies tenkindamas skundą, pažeidė materialines teisės normas, nustatytas Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje, 96, 126 straipsniuose, Civilinio kodekso 6.282 straipsnį, 6.253 straipsnio 5 dalį bei procesines teisės normas dėl įrodymų vertinimo (Civilinio proceso kodekso 185, 218 straipsniai, toliau- CPK ). Taip pat teismas taikydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-18 nutartį nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-21 nutartis, c.b. Nr. 3K-P-187/2007, kat. 19.4, iš esmės tokia pat praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-01-18 nutartyje adm. b. Nr. A(10)-01/2007, kat. 1.3).

LAT CBS teisėjų kolegijos 2007-02-21 nutartyje c.b. I. V. , V. S. v. Panevėžio apygardos administracinis teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Nr. 3K-P—187/2007, kat 19.4 nurodyta, kad Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų atlyginimų mažinimas galimas esant valstybėje itin sunkiai ekonominiai, finansinei padėčiai, laikinai ir proporcingai. Šias išvadas teismas padarė vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu bei kita konstitucine doktrina, suformuota Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2006-03-28 nutarimuose bei 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimuose, taip pat vadovaujantis Konstitucijos 5, 6 ir 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais.

Lietuvos apeliacinis teismas c.b. Nr. 2A-3/2008, siekdamas išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, todėl teisėjų atlyginimai galėjo būti sumažinti, paskyrė ekspertizę, kadangi nagrinėjamas klausimas reikalauja specialių žinių. Ekspertizės akto išvadose konstatuota, kad „apibendrinant nagrinėtus rodiklius, galima teigti, kad itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję- iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle- valstybės biudžeto būklę-valstybės biudžeto pajamų vykdymas, biudžeto deficitas absoliučia suma, valdžios sektoriaus skola bei šios skolos dalis nuo BVP- nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 m.). Kadangi valstybės biudžetas apimtimi ir svarba yra žymiai didesnis už VSD biudžetą, negalime teigti, kad sunki valstybės finansinė padėtis pasibaigė iki nagrinėto laikotarpio pabaigos“. Taigi ekspertizės išvadose nustatyta, jog itin sunki padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t.y. iki 2006 m.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir konstitucinę doktriną sprendžiant klausimą dėl sąlygų, kurioms esant galima sumažinti teisėjų atlyginimus, reikia vertinti tiek valstybės ekonominę, tiek valstybės finansinę padėtį. Tuo labiau, kad tai vienas kitą sąlygojantys procesai (ekspertizės akto 3 psl. nurodyta, kad „ekonominė ir finansinė padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį“) ir ši padėtis negali pasikeisti labai greitai, todėl teisėjų atlyginimų sumažinimo sąlygų aiškinimas negali būti susiaurinamas.

Byloje atliktos ekspertizės akto 11 ir 12 išvadose nurodyta, kad bloga finansų padėtis didžiąja dalimi yra nulemta valstybės nesugebėjimo riboti išlaidas. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarydamas išvadą, jog valstybė turėjo galimybę padidinti teisėjų atlyginimus padarė prieštaringą ir nelogišką išvadą, nes teisėjų atlyginimų padidinimas yra taip pat valstybės išlaidos.

Teismas visiškai neįvertino, jog pagal susiformavusią konstitucinę doktriną ir teismų praktiką reikia analizuoti bendrą šalies būklę ir be pagrindo nurodė, jog kadangi valstybės finansinę padėtį lemia subjektyvūs faktoriai, t.y. valstybės nemokėjimas tvarkytis su savo pinigais, todėl finansinė padėtis neatspindi valstybės ekonominės, finansinės padėties.

Nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-18 nutarties argumentu, taip pat ir ginčijamos nutarties pritarimu šiai išvadai, kad analizuojant valstybės ekonominių priemonių taikymą, laikinumo principo laikymasis reiškia vien taikytų priemonių būtinumo nustatymą. Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimo nuostata, kad mažinti teisėjų atlyginimą galimą tik įstatymu ir laikinai- kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki- turi būti aiškinama atsižvelgiant į bylos specifiką ir teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, ypatumus. Pirma, iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad valstybės itin sunki ekonominė, finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 m. Antra, net jeigu sutiktume, jog padėtis pagerėjo ir priemonių būtinumas išnyko 2006 m., aptariama priemonė panaikinama laikantis nustatytos tvarkos, o konkrečiai, priimant įstatymus, kuriems atsirasti reikia ir turinčių įstatymų iniciatyvos teisę, ir politinės valios.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valdžios institucijos, sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu, teisės aktų nustatyta tvarka savo kompetencijos ribose: 1) Įsigaliojus Teismų įstatymui, nuolat buvo rengiami, registruojami ir svarstomi atskiri įstatymo straipsnių projektai; 2) parengtas Negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo projektas, Nr. XP-3194, kuris po teikimo procedūros Seime grąžintas Vyriausybei tobulinti ir bus pateiktas priėmimui pakartotinai per Seimo rudens sesiją (rengėjas-Vyriausybė); 3) Seimui pateiktas Teisėjų atlyginimo įstatymo projektas, projekto Nr. XP-3117 (rengėjas- Vyriausybė), kuris šiuo metu svarstomas komitetuose ir bus svarstomas Seimo plenariniame posėdyje rudens sesijoje (teisės aktų projektai yra viešai paskelbti Seimo tinklapyje). Pažymėtina, kad įstatymų priėmimo procedūroje dalyvauja teisėjų atstovai.

Minėtų aplinkybių neįvertinimas sprendžiant klausimą dėl laikinumo sąlygos nustatymo iškreipia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios kompetencijas ribas, pažeidžia teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 5, 67, 69 straipsniuose įtvirtintas nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas pritardamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-18 nutarties išvadai dėl minėtų aplinkybių vadovavosi teismo nuomone dėl valstybės ekonominės, finansinės būklės, tačiau iš tikrųjų neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų. Taigi pažeidė Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96, 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso 185, 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose.

Ta aplinkybė, jog teismas padarė išvadą, kad valstybei žala atsirado dėl valstybės valdymo veiksmų negali būti pagrindu laikyti žalos atsiradimo momentu vieną ar kitą laikotarpį. Si aplinkybė gali būti pagrindu spręsti dėl žalos atlyginimo dydžio. Pagal Civilinio kodekso 6.282 straipsnį (taip pat pagal analogiją ir pagal Darbo kodekso 247 straipsnį), 6.253 straipsnio 5 dalį atsakovo kaltė, jos laipsnis turi įtakos sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio (LAT CBS teisėjų kolegijos 2006-06-07 nutartis c.b. UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, Nr. 3K-7-183/2006, kat. 44.5.2.5), tačiau ji negali būti tapatinama su valstybės neteisėtų veiksmų faktu ir jų atlikimo momentu. Tuo labiau, kad ekspertizės akte nėra nagrinėjamas klausimas dėl valstybės valdymo veiksmų įtakos valstybės itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, kadangi tokie klausimai nebuvo ekspertui keliami. Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-18 nutarties išvadose dėl proporcingumo principo laikymosi kaip tik ir nurodyta, kad negalima kiekvieno valstybei svarbaus objekto ar renginio finansavimo sieti su proporcingumo principo pažeidimu, t.y. teismo nuomone, valstybės valdymo sprendimai finansų srityje turėtų būti vertinami pagal jų reikšmingumą, kuris šioje byloje nenagrinėjamas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos teismas yra Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateikęs 2008 m. rugpjūčio 28 d. raštą Nr. SD-4040, iš kurio matyti, kad skundžiamu sprendimu vienam iš pareiškėjų buvo priteista per didelė neišmokėto atlyginimo dalis. Mano, kad tai patvirtina, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

Pareiškėjai M. D., R. G. , L. M. , L. S. , R. S. , P. Š. , B. V. , A. Š. , E. V. , J. T. , L. T. , A. J. , E. Ž. , I. K. , A. Ž. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde nesutinka ir ginčija šias pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo dalis bei padarytas išvadas:

1. dėl priteisimo neteisėtai sumažinto teisėjų atlyginimo tik už trejų metų laikotarpį;

2. dėl nepriteisimo 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistų sumų už laikotarpį nuo 2001 m. liepos l d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

3. teismo visiškai nenagrinėta skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą Panevėžio apygardos teismą nuo 2000m. sausio 1 d mokėti ieškovams atlyginimą nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. birželio mėn. 30 d. nutarimu Nr. 689, o bendraatsakovus įpareigoti skirti tam reikalingas lėšas.

Šalies argumentai

1. Apeliantai savo skunde nurodo Finansų ministeriją kaip atsakovą. Su šia apeliantų nuostata Finansų ministerija nesutinka ir mano, kad Finansų ministerija yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Finansų ministerijai teisės aktais nesuteikta teisė spręsti klausimų dėl teisėjų atlyginimų, taip pat Finansų ministerija nenustato konkrečių teisėjų atlyginimų ar priedų, jų nei mažina nei didina. Finansų ministerija nepriėmė ir teisės aktų, kurie tiesiogiai reglamentavo ar reglamentuoja teisėjų pareiginių algų ir priedų nustatymą. Finansų ministerijos kompetenciją nustato Finansų ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 126 straipsnyje yra nustatyta, kad teismai finansuojami iš valstybės biudžeto. Kiekvienas teismas turi savo atskirą išlaidų sąmatą. To paties įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje teismai yra įvardijami, kaip asignavimų valdytojai. Asignavimus teismams (kaip ir kitiems asignavimų valdytojams) kiekvienais metais tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnį Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, o valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija per Lietuvos Respublikos kredito įstaigas. Apeliantai savo skunde nenurodo jokio skundžiamo Finansų ministerijos akto, veiksmo ar atsisakymo (vilkinimo) atlikti veiksmus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, teisme valstybei atstovauja institucija, priėmusi ginčijamą sprendimą arba atlikusi ginčijamą veiksmą, arba institucija, kurios neveikimas yra ginčijamas. Kadangi su Finansų ministerijos teisėmis ir pareigomis šis ginčas nesusijęs, todėl Finansų ministerija yra netinkamas atsakovas šioje byloje.

2. Konstitucinio Teismo oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ir i finansinė padėtis, laikantis proporcingumo principo ir tai daryti galima tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas analogišką ginčą civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, siekdamas nustatyti valstybės ekonominę ir finansinę padėtį laikotarpiu, kai buvo mažinami teisėjų atlyginimai (1999-2006 metai), paskyrė ekspertizę, kurią atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Ekspertai, atlikę valstybės ekonominę ir finansinę ekspertizę, padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 m. sausio 1 d. Tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo nutarimai. Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo V skirsnio 3 punkte nurodyta, kad „Siame Konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad esant tokiai faktinei situacijai, kai dėl 1999 m. pabaigoje Lietuvoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties valstybės biudžete nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek jų reikėjo piniginėms kompensacijoms už išlikusį nekilnojamąjį turtą mokėti, ir kai 1999 m. pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui dar kurį laiką atsiliepė, Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti terminus, iki kurių valstybė turi įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus sumokėti pinigines kompensacijas už išlikusį nekilnojamąjį turtą". Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimo III skirsnio 4 punkte konstatuota, kad „Visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kuri laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Si Konstitucinio teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams taip pat 2000-2001 metams; minėtos ekonominės-finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Taigi tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) galėjo būti mažinami". Be to, Finansų ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Kiekvienas Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas (sudaro vieną visumą), jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimai, 2005 m. sausio 19 d. nutarimas, 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d., 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). Pažymėtina ir tai, kad teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose - išvadose bei sprendimuose; taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija - formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Finansų ministerija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, mano, kad apeliantams atlyginimas nuo 1999 m. iki 2003 m. sausio 1 d buvo sumažintas teisėtai ir pagrįstai dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties. Minimos Konstitucinio Teismo nuostatos taip pat nurodo ir objektyvias priežastis, kodėl Seimas neskyrė pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams išmokėti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo" buvo pakeista dalis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, nustatančių darbo apmokėjimą. Vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" (toliau - nutarimas), kuriame buvo susiaurintas ratas teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Nutarimas buvo dar keistas 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ir 2000 m. kovo 31d. nutarimu Nr. 381, kuriais buvo teisėjams sumažintas atlyginimo didinimo koeficientas nuo 2,5 iki 1,75, o kitoms iš valstybės biudžeto finansuojamoms darbuotojų grupėms atlyginimo didinimo koeficientas buvo iš viso panaikintas. Todėl Finansų ministerija mano, kad apeliantų teiginys, kad byloje nėra duomenų, kad buvo mažinamas atlyginimas proporcingai visiems iš biudžeto finansuojamiems darbuotojams, yra nepagrįstas. Finansų ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 lito, kai tuo pačiu metu vidutinis teisėjo atlyginimas sudarė 7784,2 lito. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį galima daryti išvadą, kad teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.

3. Finansų ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai prašo priteisti darbo užmokestį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje yra reglamentuota, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tokio termino nenumato ir teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju panašiausias savo esme įstatymas, reglamentuojantis terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, yra Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kurio normos turėtų būti taikomos nagrinėjant šį ginčą. Finansų ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuota, kad teisėjas yra valstybės pareigūnas. Atsižvelgiant į teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūras, darytina išvada, kad teisėjų darbdavys yra valstybė, o darbovietė -konkretus teismas. Vadovaujantis asmenų lygybės prieš įstatymą principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Kadangi Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl turėtų būti taikoma analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams, t. y. turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis. Kadangi apeliantai prašo priteisti darbo užmokestį už 7 metus ir 2 mėnesius, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis numato tokią galimybę tik už 3 metus, todėl Finansų ministerija mano, kad apeliantų prašymas yra nepagrįstas.

4. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatyta, kad valstybės turtas gali būti finansinis. To paties straipsnio 4 dalies 1 punkte yra reglamentuota, kad valstybės finansinis turtas yra pagal įstatymus ir kitus teisės aktus iš mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų gaunami valstybės biudžeto, valstybės pinigų fondų piniginiai ištekliai. To paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuota, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė. Be to Finansų ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte yra nustatyta, kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra reglamentuota, kad Seimas valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetų finansinius rodiklius vieniems biudžetiniams metams tvirtina įstatymu ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki biudžetinių metų pradžios. Valstybės biudžetas tvirtinamas pagal rodiklius, nurodytus šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Minimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra nustatyta, kad valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte nustatoma bendra valstybės biudžeto asignavimų suma, jų paskirstymas pagal biudžetines įstaigas programoms įgyvendinti. Asignavimai skiriami išlaidoms, iš jų - darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra nustatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, o valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija per Lietuvos Respublikos kredito įstaigas. Finansų ministerija, vadovaudamasi šiomis nuostatomis mano, kad valstybės biudžeto piniginiais ištekliais disponuoja ne Finansų ministerija, o Seimas ir Vyriausybė. Asignavimus teismams, iš jų - darbo užmokesčiui, tvirtina Seimas, o Finansų ministerija, pagal savo kompetenciją, šias lėšas tik perveda teismams. Todėl apeliantų reikalavimas įpareigoti Finansų ministeriją skirti atlyginimų mokėjimui reikalingas lėšas yra visiškai nepagrįstas.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir paršo jį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šioje byloje yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi, teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris numato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymą principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas savo pobūdžiu yra materialinis teisinis terminas, kuris negali būti atnaujinamas teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu ar šalių susitarimu pratęsiamas, t.y. jis yra imperatyvus. Minėtos teisės normos netaikymas ir plečiamasis teisėjų nepriklausomumo principo traktavimas šioje byloje prieštarauja asmenų lygiateisiškumo principui, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, kadangi tokia ypatinga teisinė teisėjų apsauga nėra numatyta nei Konstitucijoje, nei Teismų įstatyme. Be to, bylos šalių nesieja deliktinės atsakomybės ar kitokie civiliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą ir priteisti neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2000 m. sausio mėnesio. Dėl tos pačios priežasties teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tarp valstybės ir teisėjų nesusiklosto civiliniai sutartiniai ar civiliniai deliktiniai teisiniai santykiai, todėl pareiškėjai nepagrįstai reiškė reikalavimą priteisti palūkanas, kurios nėra tinkamas jų galimai pažeistų teisių gynimo būdas. Taip pat nesuprantama, kuo remdamiesi apeliantai teigia, kad teismas, atmesdamas reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, privalėjo išeiti už skundo ribų. Skundo pagrindą formuluoja patys pareiškėjai, todėl teismas negali ir neturi būti atsakingas už netinkamą pagrindo suformulavimą, ypač atkreipiant dėmesį į tai, jog pareiškėjai yra kvalifikuoti teisininkai, dirbantys teisėjais.

Šalies argumentai

Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog nagrinėjamu laikotarpiu šalyje nebuvo itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties. Si aplinkybė yra nustatyta ne tik į bylą pateiktame Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktame ekonominės, finansinės ekspertizės akte, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose: 2005 08 23 nutarimo V skirsnio 3 straipsnyje bei 2007 11 13 sprendimo III skirsnio 4 straipsnyje. Pareiškėjai, siūlydami teismui paneigti šiuos visuotinai žinomus faktus, prieštarauja ne tik byloje esantiems įrodymams, bet ir Konstitucinio Teismo konstatuotoms išvadoms. Apie valstybės itin sunkią ekonominę ir finansinę padėtį yra išsamiai pasisakyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktame atsiliepime, todėl manome, kad jame išdėstytais argumentais turėtų remtis ir apeliacinės instancijos teismas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė apeliantų reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respubliką mokėti apeliantams atlyginimą, paskaičiuotą pagal minėtus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689. Atsižvelgiant į reikalavimo pobūdį bei asmenis, kuriam jis yra nukreiptas, teigtina, kad individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjams nustatyti į ateitį, kadangi tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126 str., 127 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Leismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime išaiškino, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti pagal tokius kriterijus, kurie susiję su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas, diferencijuojant gali būti taikomi tik su tuo nesusiję kriterijai (darbo stažas ar pan.). Taigi, patenkinus šį pareiškėjų reikalavimą būtų sukurta tokia nelogiška ir neteisėta situacija, kai jiems būtų mokamas kitoks atlyginimas nei kitiems tame pačiame teisme dirbantiems teisėjams. Akivaizdu, kad toks reikalavimas negali būti patenkintas, todėl apeliacinis skundas yra atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjų M. D. , R. G. , L. M. , L. S. , R. S. , P. Š. , B. V. , A. Š. , E. V. , J. T. , A. J. , E. Ž. , I. K. , A. Ž. , L. T. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniai skundai netenkintini.

Atsakovo Panevėžio apygardos teismo apeliacinis skundas tenkintinas.

2000 m. vasario 25 d. prašymu ir vėliau pateiktais papildomais prašymais pareiškėjai yra pareiškę materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su negautu atlyginimu, pareiškėjų teigimu neteisėtai nustatytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, prašė įpareigoti Panevėžio apygardos teismą mokėti atlyginimą, nustatytą 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, priteisti neteisėtai sumažintą ir neišmokėtą teisėjų atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d., 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei įpareigoti Lietuvos Valstybę skirti teismo sprendimu priteistų sumų išmokėjimui reikalingas sumas.

Iš pareiškėjų pirmosios instancijos teismui paduotų prašymų matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjai, remdamiesi atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjui atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjams priteistina nesumokėta darbo užmokesčio dalis tik nuo 2003 m. sausio 1 d. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties (paminėtu nagrinėjamai bylai reikšmingu laikotarpiu nuo 1999-12-28 iki 2003-01-01) aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga nagrinėjamai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.

Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, Pagal DK 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Teisėjų kolegijos nuostata, DK 298 reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Šis terminas yra imperatyvus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Sprendžiant DK 298 straipsnio taikymo klausimą šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjams priteista neišmokėto atlyginimo dalis už trejus metus yra iš esmės pagrįsta. Taip pat teisėjų kolegija laiko pagrįstu Panevėžio apygardos teismo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priteisti J. T. iš Lietuvos valstybės neišmokėtą teisėjo atlyginimo nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 12 d. dalį – 7171 litą 80 ct. (suapvalinus 7172 Lt.).

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti teismo sprendimu priteistų sumų išmokėjimui reikalingas lėšas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo sprendimo priėmimo dienos mokėti pareiškėjui atlyginimą pripažintinas prieštaraujančiu bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl teisiškai nepagrįstas. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjui nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126 str., 127 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjai nepagrįstai prašo priteisti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanas.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl pareiškėjų M. D. , R. G. , L. M. , L. S. , R. S. , P. Š. , B. V. , A. Š. , E. V. , J. T. , A. J. , E. Ž. , I. K. , A. Ž. , L. T. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniai skundai netenkintini. Atsakovo Panevėžio apygardos teismo apeliacinis skundas tenkintinas J. T. priteistinos sumos dydžio atžvilgiu, o pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas šiuo požiūriu keistinas.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad teismo posėdyje pateiktas atsakovo atstovo prašymas dėl teismo nutarties įvykdymo nagrinėjamoje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, kaip nepagrįstas atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų M. D. , R. G. , L. M. , L. S. , R. S. , P. Š. , B. V. , A. Š. , E. V. , J. T. , A. J. , E. Ž. , I. K. , A. Ž. , L. T. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus atmesti. Atsakovo Panevėžio apygardos teismo apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, susijusią su J. T. priteistinos sumos dydžiu, ir išdėstyti ją taip: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjui J. T. 7172 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) teisėjo atlyginimo už 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 12 d. laikotarpį.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasVaida Urmonaitė - MaculevičienėSkirgailė Žalimienė