- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-27
- Bylos Nr.
- e2-2749-595/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36223-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė
- Ieškovas
- I. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikai
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. R. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtu suėmimu, atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašo priteisti jo naudai iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, 112320 Lt dydžio neturtinės žalos, padarytos neteisėtu suėmimu baudžiamojoje byloje Nr. 15-1-00754-10, atlyginimą; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad 2010-10-14 dėl ieškovo veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, 2010-11-25, jis buvo laikinai sulaikytas. 2010-11-26 ieškovui taikyta kardomoji priemonė - suėmimas. Ieškovas sulaikytas ir kalintas laikotarpiu nuo 2010-11-25 iki 2013-01-31, iš viso 2 metus, 2 mėnesius ir 6 dienas. Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-31 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A- 29/2013 ieškovas nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Tokiu būdu, pasak ieškovo, jis buvo neteisėtai kalintas vienerius metus, 2 mėnesius ir 6 dienas. Pasak ieškovo, minėtu Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-31 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-29/2013 jam buvo paskirta maksimali ir su laisvės atėmimu susijusi bausmė, kurią galima skirti už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį. Toks griežtas nuosprendis, remiantis BK 140 straipsnio 1 dalimi, priimtas tarsi siekiant pateisinti Vilniaus apygardos teismo 2011-10-13 nuosprendį, kuriuo ieškovas nuteistas neteisėtai net 2 metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir faktinę situaciją - ieškovas kardomajame kalinime, priimant Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-31 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-29/2013, jau buvo praleidęs gerokai ilgesnį laiką negu teismo galima skirti griežčiausią už tokio pobūdžio nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Ieškovas buvo neteisėtai kalintas vienerius metus, 2 mėnesius ir 6 dienas. Ieškovas nurodo, kad dėl neteisėto kardomojo kalinimo patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais potyriais, kurie pasireiškė reputacijos pablogėjimu, pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, kadangi apie ieškovą buvo rašoma viešojoje erdvėje. Ieškinyje nurodoma, kad neturtinė žala yra preziumuojama. Iš baudžiamosios bylos medžiagos Nr. 15-1-00754-10 matyti, kad ieškovui suėmimas, kaip kardomoji priemonė, taikyta formaliais ir abstrakčiais pagrindais, neatsižvelgta į ieškovui galimą skirti maksimalią bausmę, susijusią su laisvės atėmimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas bandė ieškovui „pritempti"/„priderinti" bausmę prie ieškovui jau pirmosios instancijos teismo skirto ir faktiškai praleisto laiko kardomajame kalinime laiko. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas buvo neteisėtai kalintas vienerius metus, 2 mėnesius ir 6 dienas, ir kas sudaro pagrindą reikalauti iš Lietuvos Respublikos ieškovui padarytos žalos atlyginimo. Ieškovui padaryta neturtinė žala. Nustatant tokios neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į BK nuostatas, susijusias su vienos laisvės atėmimo dienos vertinimu. Pagal BK 65 str. 1 d. 1 p. a) pap., 2 p. a) pap. viena laisvės atėmimo diena prilyginama vienai arešto parai arba dviejų MGL dydžio baudai. Atsižvelgiant į šiuo metu esančio vieno MGL dydį - 130 Lt, ieškovui padaryta neturtinė žala įvertintina tokiu būdu: (2 x 130 Lt) x 432 dienos (neteisėto suėmimo) = 112.320 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti ( b.l. 27-30). Atsiliepime nurodoma, kad ieškovo nuomone, tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžiu perkvalifikavo ieškovo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 140 straipsnio 1 dalį, įrodo buvus jo neteisėtą suėmimą, kuris anot ieškovo truko vienerius metus, 2 mėnesius ir 6 dienas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Apeliacinis teismas perkvalifikavo ieškovo nusikalstamą veiką, tačiau ieškovo neišteisino, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžio nepanaikino. Įvertinus civilinės atsakomybės aspektu reikšmingas aplinkybes - bausmės perkvalifikavimą nuteistojo naudai dėl objektyvių aplinkybių negalint pašalinti prieštaravimų surinktuose įrodymuose bei tai, kad ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas nukentėjusios atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, kardomosios priemonės suėmimo taikymas, iki kol įsiteisės teismo nuosprendis, negali būti pripažintas neteisėtu. Valstybės deliktinė civilinė atsakomybė neatsiranda, nenustačius padarytų neteisėtų veiksmų. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas nukentėjusios atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, o šių veiksmų pasėkoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir ieškovui taikyta kardomoji priemonė - suėmimas bei ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad dėl paties ieškovo didelio neatsargumo ar kaltės jam atsirado ieškinyje minima neturtinė žala. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose ieškovo dideliu neatsargumu gali būti pripažįstamas toks jo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar aplaidumo sudarė prielaidas baudžiamajam persekiojimui prasidėti (pvz., LAT 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Kadangi dėl paties ieškovo elgesio, prieštaraujančio įstatymams ir geros moralės normoms, buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, laikytina, kad ieškovas prisiėmė negatyvių padarinių riziką, todėl reikalavimas atlyginti žalą turi būti atmestas. Įstatyme įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, jog esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Ieškinyje neturtinės žalos dydžio kriterijumi pasirinktas dviejų minimalių gyvenimo lygių dydis už kiekvieną suėmimo dieną. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nenustatomas toks ieškovo pasirinktas neturtinės žalos dydžio kriterijus. Todėl vadovautis taisykle, kad už vieną neteisėto suėmimo dieną priteistina suma yra dviejų MGL dydžių, negalima. Ieškinyje nurodytas reputacijos pablogėjimas dėl paskelbto straipsnio interneto portale www.delfi.lt negali būti siejamas su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiu, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kadangi minėtas straipsnis paskelbtas jau 2011 m. liepos 20 d. Taip pat minėtame straipsnyje nedetalizuojama, pagal kokį BK straipsnį ieškovui pateikti įtarimai, o ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad „ieškovas esą mirtinai sumušė savo motiną", neatitinka tikrovės, kadangi šiame straipsnyje sąvokos „mirtinai sumušė" nėra. Todėl teigti, kad dėl straipsnio interneto portale www.delfi.lt pablogėjo ieškovo reputacija, jis buvo pažemintas bei patyrė dvasinius išgyvenimus, nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo.
Atsiliepime į ieškinį Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 33-36, 56-61). Ieškovas neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų neįrodė, todėl nesant civilinės teisės pažeidimo (delikto) sudėties, valstybės prievolė atlyginti ieškovui žalą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį neatsirado, todėl ieškinys netenkintinas. Kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo metu ikiteisminiame tyrime buvo surinkti duomenys leidžiantys pagrįstai įtarti, kad ieškovas įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kardomoji priemonė - suėmimas skirta, kadangi švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nei suėmimas pasiekti LR BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų negalima, nes pagrįstai manoma, kad įtariamasis: 1) darys naujus nusikaltimus, nes piktnaudžiauja alkoholiu, niekur nedirba, nuolat konfliktuoja su motina. 2010-08-20 baudžiamojoje byloje Nr. 15-1-397-10 I. R. buvo skirta kardomoji priemonė - įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusios ( L. S.), šio įpareigojimo jis nevykdė. Atliko nusikalstamus veiksmus savo šeimos nario atžvilgiu. Įtariamas dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo, už kurį straipsnio sankcijoje numatyta griežtesnė nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai manoma, kad būdamas laisvėje, jis darys naujus nusikaltimus, nes su šeimos nariais pastoviai konfliktuoja; 2) trukdys procesui, nes ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys pagrįstai leidžia teigti, kad I. R. gyvena Ateities sodų 4 g. 1, Vilniuje kartu su savo motina, kuri byloje pripažinta nukentėjusiąją, todėl gali bandyti neteisėtai ją paveikti, panaudoti jos atžvilgiu psichinį bei fizinį smurtą. Iš ikiteisminio tyrimo Nr. 15-1-754-10 medžiagos analizės, daro išvadą, kad ieškovo laikino sulaikymo metu egzistavo asmens laikino sulaikymo pagrindai, o kardomosios priemonės-suėmimo skyrimas bei tęsimas buvo grindžiami procesiniais teismo sprendimais, kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka ir nepanaikinti. Suėmimas buvo skiriamas įvertinus toje ikiteisminio tyrimo proceso stadijoje buvusius duomenis. Ieškovas buvo įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, todėl preziumuoti, kad kardomoji priemonė - suėmimas jam buvo skirtas neteisėtai nėra jokio pagrindo.
Atsiliepime į ieškinį Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi nenustatyti Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą, neteisėti veiksmai (b.l. 38-39).
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu ieškovas bei jo atstovas ieškinį palaikė ieškinyje nurodytais argumentais. Ieškovas teismo posėdyje nurodė, kad jis nepadarė jam inkriminuotos veikos, suimtas buvo nepagrįstai. Jis prarado savo artimuosius, prarado darbą, pajamas, turėjo sveikatos problemų- jam nupjovė dalį kojos. Ieškovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu ne viskas buvo atlikta tinkamai, kad būtų galima tinkamai kvalifikuoti ieškovo veiką. Medicininė išvada nebuvo tiksli, įrodanti ieškovo kaltę. Medicinos ekspertai nenustatė sužalojimo datos, nebuvo aiškintasi, kada padaryti sužalojimai. Buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Ikiteisminiame tyrime buvo būtina išsiaiškinti visas nusikaltimo aplinkybes. Pati nukentėjusioji aiškino, kad ieškovas negalėjo taip stipriai mušti. Taikyta kardomoji priemonė buvo nepagrįsta, neproporcinga, neatsižvelgta į ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą.
Atsiliepimas
Atsakovų atstovai su pareikštu ieškiniu nesutiko atsiliepimuose į pareikštą ieškinį nurodytais argumentais. Prašė ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad 2010-10-12 Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 4 PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 15-1-754-10 pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl grasinimo nužudyti L. S., gim. 1928-05-28 (t.l b.l. 1), o 2010-10-14 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 15-1-00763-10 pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl L. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo (t.l b.l. 2). 2010-11-16 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu minėti ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną baudžiamąją bylą (t.l b.l. 3). Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2010-10-11 buvo gautas Bendrojo pagalbos centro pranešimas, kuriame nurodoma, kad pranešėjos L. S. sūnus I. R., gim. (duomenys neskelbtini), grasina motinai su daiktu, panašiu į pistoletą; 2010-10-13 apie 17.40 val. į Vilniaus miesto universitetinę ligoninę su pilvo sumušimu buvo paguldyta L. S., kuri paaiškino, kad prieš 4 dienas savo namuose ją sumušė sūnus I. R. (b.l. 3, 4-6). 2010-10-09 nukentėjusioji L. S. kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus m. 4 PK, nurodydama, kad 2010-10-09 jos sūnus I. R. būdamas girtas spardė ją kojomis, po to ištempė į lauką ir užsidarė, spardydamas grasino fiziniu susidorojimu (t.l b.l. 8). 2010-11-25 Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 4 PK buvo priimtas nutarimas laikinai sulaikyti ieškovą (t.l b.l. 140). 2010-11-26 ieškovui buvo pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (t.l b.l. 144-145). 2010-11-26 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra kreipėsi į Vilniaus miesto 4 apylinkės teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo (t.l b.l. 153). Kardomosios priemonės suėmimo skyrimo metu ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys leido pagrįstai įtarti, kad ieškovas įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tai ir L. S. parodymai, liudytojų parodymai, specialisto išvada Nr. G4157/10(01), kurioje nurodyta, kad L. S. nustatytas storosios žarnos pasaito plyšimas su daliniu plonųjų žarnų užstrigimu ir difuziniu serofibroziniu peritonitu bei daugybiniai įbrėžimai kaktoje, kraujosruva su nubrozdinimais kairiame skruoste, kraujosruvos pakaušyje, rankose, dešiniame kelyje. Prokuroras pareiškime nurodė, kad kardomoji priemonė - suėmimas skirtina, kadangi švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nei suėmimas pasiekti LR BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų negalima, nes pagrįstai manoma, kad įtariamasis I. R.: 1) darys naujus nusikaltimus, nes piktnaudžiauja alkoholiu, niekur nedirba, nuolat konfliktuoja su motina. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog 2010-08-20 baudžiamojoje byloje Nr. 15-1-397-10 I. R. buvo skirta kardomoji priemonė - įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusios, tačiau šio įpareigojimo jis nevykdė. Atliko nusikalstamus veiksmus savo šeimos nario atžvilgiu. Šiuo metu įtariamas dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo, už kurį straipsnio sankcijoje numatyta griežtesnė nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai manoma, kad būdamas laisvėje, jis darys naujus nusikaltimus, nes su šeimos nariais pastoviai konfliktuoja; 2) trukdys procesui, nes ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys pagrįstai leidžia teigti, kad I. R. gyvena (duomenys neskelbtini) kartu su savo motina, kuri byloje pripažinta nukentėjusiąją, bandys neteisėtai ją paveikti, panaudoti jos atžvilgiu psichinį bei fizinį smurtą. Iš 2010-11-26 teisiamojo posėdžio protokolo nustatyta, kad ieškovo gynėja neturėjo teisinių argumentų prieštarauti prokuroro nurodytiems suėmimo pagrindams, tik prašė skirti švelnesnę kardomąją priemonę (t.l b.l. 156-157). 2010-11-26 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas prokuroro prašymą dėl kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo I. R. patenkino iš dalies ir paskyrė kardomąją priemonę-suėmimą dviems mėnesiams (t.l b.l. 159-160). Ieškovas dėl minėtos teismo nutarties skirti kardomąją priemonę- suėmimą padavė apeliacinį skundą (t.l b.l. 161-162). Vilniaus apygardos teismas 2010-12-21 nutartimi jo skundą atmetė, teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas paskyrė kardomąją priemonę suėmimą laikydamasis proporcingumo principo ir atsižvelgdamas į galimai padarytos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę bei ikiteisminio tyrimo pradinę stadiją (t.l b.l. 168-169). Kardomoji priemonė suėmimas buvo pratęsta Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011-01-21 nutartimi, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011-03-21 nutartimi, 2011-05-24 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, 2011-07-20 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (t.l b.l. 159-160, 182-183, t.2 b.l. 16-17, 100-101). Ieškovas apeliacine tvarka skundė Vilniaus apygardos teismo 2011-05-24 bei 2011-07-20 nutartis dėl kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo (t.2 b.l. 27, 107-112). Lietuvos apeliacinis teismas 2011-06-09, 2011-08-16 nutartimis jo skundus atmetė (t.2 b.l. 36-38, 122-124).
2011-10-13 Vilniaus apygardos teismas priėmė nuosprendį, kuriuo ieškovą pripažino kaltu padarius nusikaltimą numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p. ir nuteisė jį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, kardomąją priemonę paliko suėmimą, bausmę skaičiavo nuo sulaikymo dienos-2010-11-25 (t.2 b.l. 133-136). Ieškovas minėtą nuosprendį apskundė apeliacine tvarka (t.2 b.l.149-153). 2013-01-31 buvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, kuriuo buvo nuspręsta pakeisti 2011-10-13 Vilniaus apygardos nuosprendį ir ieškvo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 str. 2 d. 3 p. į BK 140 str. 1 d. ir paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką buvo įskaitytas sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2010-11-25 iki 2013-01-31 ir laikoma, kad ieškovas atliko bausmę, jis paleistas iš suėmimo teismo salėje (t.2 b.l. 27, 243-248).
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo, padarytos neteisėtu suėmimu, nurodydamas, kad jis buvo neteisėtai kalintas vienerius metus, 2 mėnesius ir 6 dienas. Ieškovas savo reikalavimą grindė tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas tik vienerių metų laisvės atėmimo bausme.
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.272 straipsnį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų procesinių veiksmų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina apie kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007), tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012).
CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai: tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Tuo atveju, kai procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumas buvo tikrinamas instancine tvarka, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo tą aplinkybę nurodyti sprendime ir padaryti dėl jos atitinkamas teisines išvadas. Teismas apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia, ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus; todėl teismas gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (žr., pvz., LAT CBS 2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, ne kartą yra pasisakęs, kad kardomoji priemonė suėmimas yra ne bausmė už nusikaltimą, o procesinės prievartos priemonė, turinti specifinius uždavinius, kurių svarbiausias - užtikrinti tinkamą proceso vyksmą baudžiamojoje byloje, siekiant ištirti nusikaltimą. Suėmimo taikymas baudžiamajame procese yra pirmasis žingsnis siekiant išsiaiškinti, ar įtariamas nusikaltimo padarymu asmuo iš tiesų padarė konkretų nusikaltimą. Vėlesnis baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių procesinių sprendimų neteisėtumo ir nėra besąlyginis pagrindas atlyginti asmeniui žalą, jei atitinkami procesiniai sprendimai buvo priimti laikantis procesinių normų. Esmine asmens suėmimo teisėtumo sąlyga laikomas pagrįstas įsitikinimas, jog asmuo, kuriam skiriamas suėmimas, yra padaręs nusikaltimą, tačiau skiriant suėmimą kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tyrimo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai, įtarimo pagrįstumas suėmimo skyrimo atveju yra ne tokio paties lygio, koks reikalingas pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu, todėl faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie patys įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose.
Kardomosios priemonės suėmimo neteisėtumą lemia jos paskyrimas ar taikymas nesilaikant atitinkamų baudžiamojo proceso normų. Pagal baudžiamojo proceso teisinį reglamentavimą (LR BPK 122 str.) suėmimas laikytinas teisėtu, jei buvo pakankamas pagrindas įtarti ir kaltinti suimamą asmenį nusikalstamos veikos padarymu, ir jei egzistavo proceso įstatymo numatyti suėmimo taikymo pagrindai bei sąlygos. Remiantis BPK 119 straipsniu, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 122 straipsnį, suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 6–7 dalys). Bendra suėmimo skyrimo tvarka reglamentuojama BPK 123–125, 127 straipsniuose, o pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.
Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant klausimą, ar ieškovo suėmimas teisėtas, būtina vadovautis ne tik BPK, kurio nuostatomis, be kita ko, siekiama įgyvendinti atitinkamus Konvencijos reikalavimus, bet ir tiesiogiai Konvencijos 5 straipsniu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl šio straipsnio aiškinimo ir taikymo. Suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Konvencijos aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-895/2003). Būtent, vertinant suėmimo teisėtumą, aktualus šioje nutartyje pirmiau cituotame Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši nuostata turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga (e. g. Balčiūnas v. Lithuania, no. 17095/02, judgment of 20 July 2010). Tačiau, besitęsiant suėmimui, tik pagrįsto įtarimo griežčiausiai procesinės prievartos priemonei taikyti nepakanka. EŽTT praktikoje suformuoti keturi pagrindiniai reikšmingi ir pakankami besitęsiančio suėmimo pagrindai: pavojus, kad įtariamasis gali neatvykti į teismą; kad, būdamas laisvas, gali trukdyti vykdyti teisingumą; kad gali padaryti naujų nusikaltimų; kad gali sutrikdyti viešąją tvarką. Įvertinti, ar sprendimui dėl suėmimo priimti buvo pateikta pakankamai įrodymų, pirmiausia turi nacionaliniai teismai. Suėmimo ir jo termino pagrindai turi būti reikšmingi ir pakankami, bet ne bendri ir abstraktūs, o teismo sprendimai šiais klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais. Skirdamas suėmimą ir jį pratęsdamas, teismas turi apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės suvaržymą bei suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti (e. g. Balčiūnas v. Lithuania, no. 17095/02, judgment of 20 July 2010; Morkūnas v. Lithuania, no. 29798/02, decision of 12 April 2007). Sprendimas dėl asmens suėmimo turi būti priimamas laikantis teismo proceso rungtyniškumo principo, užtikrinant asmeniui teisę į veiksmingą gynybą (e. g. Graužinis v. Lithuania, no. 37975/97, judgment of October 2000; G. A. v. Germany, no. 23541/94, judgment of 13 February 2001).
Iš suėmimo I. R. skyrimo ir jo termino pratęsimo dokumentų matoma, kad suėmimas jam buvo motyvuotai skiriamas ir tęsiamas manant, kad jis gali trukdyti procesui, paveikti nukentėjusiąją, daryti naujus nusikaltimus, atsižvelgta į tai, kad jam 2010-08-20 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nutartimi buvo pritaikyta kardomoji priemonė- įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusios L. S., tačiau jis paskirtos kardomosios priemonės nevykdė ir atliko nusikalstamus veiksmus savo šeimos nario- motinos, atžvilgiu, buvo atsižvelgta į tai, kad ieškovas buvo įtariamas sunkaus tyčinio smurtinio nusikaltimo padarymu, už kurį buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 12 metų, atsižvelgta į jo asmenybę- į tai, kad jis niekur nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, neturi kitos gyvenamosios vietos. Teismas skirdamas kardomąjį suėmimą rėmėsi tuo, kad baudžiamojoje byloje buvo pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad ieškovas buvo padaręs jam inkriminuojamas veikas- tai ir nukentėjusios, liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokloas, specialisto išvada bei kita byloje esanti medžiaga. Teismo nutartyse buvo nurodyti suėmimo pagrindai, numatyti BPK 122 str. 1 d. 1 p.- bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, BPK 122 str. 1 d. 2 p.- trukdys procesui bei BPK 122 str. 1 d. 3 p. – darys naujus nusikaltimus. Teismas skirdamas kardomąją priemonę suėmimą, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad I. R. dėl sveikatos būklės negali būti laikomas suėmime. Teismas įvertino, kad kaltinamasis charakterizuojamas neigiamai, linkęs smurtauti, piktnaudžiauja alkoholiu, nedirba, kas sudarė pagrindą įtarti, kad būdamas laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus. Baudžiamojoje byloje užfiksuotos aplinkybės rodo, kad suėmimo paskyrimas ir taikymas visiškai atitiko LR BPK 122 straipsnyje įtvirtintus šios kardomosios priemonės taikymo pagrindus bei sąlygas, esminės procedūrinės suėmimo skyrimo ar jo termino tęsimo taisyklės taip pat nebuvo pažeistos, o pagrindas įtarti ir kaltinti ieškovą padarius nusikaltimą, kaip jau minėta, irgi akivaizdžiai buvo. Pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, nėra ir objektyviai negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas. Taip pat pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog kardomosios priemonės klausimas išspręstas nuosprendyje, šalių lygybės ir rungimosi reikalavimų, taikomų suėmimo skyrimo procesui, įgyvendinimas buvo užtikrintas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas turėjo galimybę nustatyti visas sprendžiant kardomosios priemonės klausimą reikšmingas aplinkybes; kaltinamasis ir jo gynėjas, žinodami, kad šis klausimas yra vienas iš spręstinų nuosprendyje bei kad kaltinamąjam gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, turėjo galimybę išdėstyti savo argumentus dėl galimos kardomosios priemonės (be kita ko, suėmimo), taikytinos po nuosprendžio priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs ieškovo nusikalstamą veiką ir sušvelninęs ieškovui paskirtą laisvės atėmimo bausmę pažymėjo, kad šiuo metu pašalinti prieštaravimų tarp nenuoseklių L. S. parodymų ir 2012-11-26 teismo medicinos ekspertizės išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini)12(01) nustatytų aplinkybių dėl sunkaus sveikatos sužalojimo nėra galimybės, nes nukentėjusioji 2012-09-15 mirė (mirties įrašas Nr. 33). Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimų lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad būtent I. R. nurodytu laikotarpiu padarė L. S. sunkų sveikatos sutrikdymą. Pagal teismų praktiką, visos abejonės vertinamos nuteistojo naudai. Dėl šios priežasties teismas perkvalifikavo ieškovo nusikalstamą veiką, tačiau ieškovo neišteisino, Vilniaus apygardos teismo 2011-10-13 nuosprendžio nepanaikino. Įvertinus civilinės atsakomybės aspektu reikšmingas aplinkybes - bausmės perkvalifikavimą nuteistojo naudai dėl objektyvių aplinkybių negalint pašalinti prieštaravimų surinktuose įrodymuose bei tai, kad ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir tai, kad baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas nukentėjusios atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, kardomosios priemonės suėmimo taikymas, iki kol įsiteisės teismo nuosprendis, negali būti pripažintas neteisėtu.
Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais pagrindais, ieškovo argumentai, kad ieškovui I. R. suėmimas, kaip viena griežčiausių įstatymu numatytų kardomųjų priemonių, buvo paskirta nepagrįstai, neteisėtai, bei pažeidžiant proporcingumo principą, atmestini kaip nepagrįsti, todėl ieškinys dėl neturtinės neturtinės žalos priteisimo atmestinas negalint konstatuoti neteisėtų ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmų skiriant ieškovui kardomąjį suėmimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos LR CPK 259-270 str., teismas
nusprendžia:
ieškovo I. R. ieškinį dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtu suėmimu, atlyginimo atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.