Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Giedrės Seselskytės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios (duomenys neskelbtini) gamybinės – komercinės firmos, atstovaujamos bankroto administratoriaus M. K., apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-593-328/2019 pagal ieškovės bankrutuojančios (duomenys neskelbtini) firmos ieškinį atsakovui V. Z. (V. Z.) dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 11 996,26 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eB2-1709-265/2017 iškėlė bankroto bylą (duomenys neskelbtini) gamybinei-komercinei firmai. Bankroto administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi įpareigojo įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui bankrutuojančios įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Bankrutuojančios įmonės valdymo organai nutartyje nustatytu terminu teismo įpareigojimo neįvykdė. 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažino bankrutuojančią (duomenys neskelbtini) gamybinę-komercinę firmą bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto ir 2018 m. gegužės 18 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios (duomenys neskelbtini) gamybinės-komercinės firmos kreditorių ir jų 11 996,26 Eur sumos finansinių reikalavimų sąrašą. Bankroto procedūrų metu nustatyta, kad bendrovė valstybės įmonei Registrų centrui nėra pateikusi finansinių atskaitomybių. Bendrovės direktorius dėl bankroto bylos iškėlimo privalėjo kreiptis į teismą, kai bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę bendrovės turto, o kadangi turto bendrovėje nėra, vadinasi, bendrovės įsipareigojimai viršija pusę bendrovės turto. Bankroto bylos duomenimis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba skolos išieškojimą pradėjo dar 2009 m. Nurodė, jog iš pateiktų kreditinių reikalavimų matyti, kad skolos patvirtintiems kreditoriams susidarė 2009–2017 metų laikotarpiu. Teismas, iškeldamas bankroto bylą bendrovei, nustatė, kad bendrovė yra nemoki. Atsakovas buvo vienintelis bendrovę kontroliuojantis asmuo, todėl atsakovui ir turi būti taikoma atsakomybė. Šiuo atveju, žalos dydis skaičiuotinas kaip kreditinių reikalavimų suma, t. y. 11 996,26 Eur (patvirtinta kreditinių reikalavimų suma), kuri priteistina iš atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pagrindiniai sprendimo motyvai:

3.1. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, tam, kad būtų nustatytas įmonės savininko ir vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas neįvykdytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo momentas. Nagrinėjamu atveju ieškovė tokios aplinkybės nepagrindė ir neįrodinėjo. Byloje pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo tikėtinai išvadai apie konkretų įmonės nemokumo momentą. Vien ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad priverstinis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus skolos išieškojimas vykdomas nuo 2009 m. ar skolinių įsipareigojimų susidarymo laikotarpis 2009–2017 m., byloje nesant kitų įrodymų ar duomenų apie įmonės turtinę padėtį aktualiu laikotarpiu, nėra pakankama tikėtinai prielaidai, jog įmonė nuo 2009 m. yra nemoki, ir būtent šiuo laikotarpiu įmonės savininkui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

3.2. Nagrinėjamu atveju ieškovė aplinkybių dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nepagrindė. Minėta, jog sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momentas lemia kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Šiuo atveju toks momentas byloje nėra nustatytas, ieškovė tokios aplinkybės neįrodinėjo. Aplinkybė, jog įmonės vadovas ar savininkas nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, per se (savaime), byloje nesant kitų duomenų, pagrindžiančių, jog asmuo apie tokią pareigą žinojo, nėra pakankama tikėtinai išvadai, jog asmuo laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

3.3. Teismas nustatė, jog įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog byloje yra nustatytas žalos faktas bei šios žalos dydis. Įvertinus kasacinio teismo praktiką aktualiu klausimu, įmonės mokestinė prievolė nepripažintina žala įmonei, kadangi tokia pareiga individuliai įmonei yra nustatyta įstatymo ir, nepriklausomai nuo atsakovo veiksmų, ši prievolė įmonei būtų kilusi, kiti kreditoriniai įsipareigojimai – įmonės savininko asmeninės prievolės kreditoriams – patvirtinti įmonės bankroto byloje. Byloje pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo šių (fizinio asmens) kreditinių įsipareigojimų pripažinti žala bankrutuojančiai įmonei, kadangi šių skolinių įsipareigojimų tvirtinimas bankroto byloje taip pat kyla iš įstatymo. Ieškovė aplinkybės, kodėl bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma pripažintina žala įmonei, nepagrindė ir neįrodinėjo.

3.4. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo išvadai, jog dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) ieškovė patyrė žalą.

3.5. Teismas padarė išvadą, kad byloje pateikti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti, jog bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma yra žala įmonei, byloje nėra nustatytas žalos faktas bei dydis, byloje pateikti įrodymai nesudaro pagrindo tikėtinai išvadai, jog tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir ieškovės nurodomos žalos yra priežastinis ryšys, atsakovas delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Teismas išnagrinėjo bylą šališkai, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 12 straipsnio, 17 straipsnio nustatytus principus, įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė bylos esmės, neteisingai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidė ieškovo ir įmonės kreditorių teises ir interesus.

4.2. Teismas, iškeldamas bankroto bylą bendrovei, nustatė, kad bendrovė yra nemoki. Atsakovas buvo bendrovę kontroliuojantis asmuo (savininkas, kuriam kyla pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus, ir kurios jis neįvykdė), todėl jam ir turi būti taikoma atsakomybė. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama ir jos įrodyti ieškovui nereikia. Taigi tiek į bylą pateikti įrodymai, tiek jau anksčiau paminėtos teismų nutartys įrodo atsakovo kaltę.

4.3. Nagrinėjamoje byloje žalos dydis skaičiuotinas kaip kreditinių reikalavimų suma, t. y. 11 996,26 Eur (patvirtinta kreditinių reikalavimų suma įsiteisėjusiomis teismo nutartimis), kuri priteistina iš atsakovo, kadangi atsakovas, kaip atsakingas įmonės asmuo, esant įmonei nemokiai, ne tik kad delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet į jį apskritai nesikreipė, dėl to ir susidarė žala.

4.4. Atsakovas neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų, dėl to bankroto administratorius neturėjo galimybės patikrinti įmonės sandorių, nustatyti tikslios bankroto priežasties, tikslaus nemokumo atsiradimo momento.

4.5. Į bylą yra pateikti įrodymai (iš jų įmonės ir savininko kreditorių reikalavimai, iš kurių matyti, jog faktiškai jau 2009 m. įmonė buvo nemoki (pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonė turto neturėjo) ir atsakovas kaip jos vadovas (savininkas) privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl atsakovas yra atsakingas už visą susidariusią žalą, kuri šiuo atveju lygi bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumai.

4.6. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, turėjo suvokti ir žinoti, kad įmonei neatsiskaitant su kreditoriais, besiformuojantys įsiskolinimai tik didėja. Tačiau, tai žinodamas, atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Taip pat šiuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei esant nemokiai) ir atsiradusios žalos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

7. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius siekia iš atsakovo prisiteisti žalos atlyginimą. Byloje nagrinėjamas civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu, taikymo klausimas – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

8. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (duomenys neskelbtini) gamybinei-komercinei firmai iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 4–6). Teismo nutartimi bendrovės valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos bankroto administratorei perduoti įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi bankroto administratorė UAB (duomenys neskelbtini) atstatydinta, (duomenys neskelbtini) gamybinės-komercinės įmonės bankroto administratoriumi paskirtas M. K. (el. b. l. 43–44). 2018 m. gegužės 18 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi patvirtintas (duomenys neskelbtini) gamybinės-komercinės firmos kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyrius, kreditinis reikalavimas 11 207,43 Eur; VMI prie FM, kreditinis reikalavimas 28,96 Eur, antstolio G. J. kreditinis reikalavimas 364,45 Eur; UAB (duomenys neskelbtini) kreditinis reikalavimas 395,42 Eur, iš viso 11 996,26 Eur sumos (el. b. l. 8–9). 2018 m. rugpjūčio 20 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (duomenys neskelbtini) gamybinė- komercinė firma pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nustatytas trijų mėnesių terminas nuo nutarties taikyti supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo dienos likvidavimo procedūrai atlikti (el. b. l. 12–13). Iš byloje pateikto VSDFV Klaipėdos skyriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir kartu su juo pridėtų duomenų matyti, jog (duomenys neskelbtini) gamybinė-–komercinė firma neturi registruotino turto (nekilnojamojo turto, transporto priemonių, traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų); įmonė registro tvarkytojui nėra pateikusi metinės finansinės atskaitomybės dokumentų (el. b. l. 80–82, 86–88). VSDFV Klaipėdos skyrius pareiškime nurodė, jog nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. į įmonės sąskaitas bei nuo 2016 m. sausio 12 d. per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti mokėjimo nurodymai nėra įvykdyti (el. b. l. 81). Juridinių asmenų registro duomenimis, (duomenys neskelbtini) gamybinės- komercinės įmonės savininkas ir valdymo organas (vadovas) – atsakovas V. Z. (el. b. l. 89–91). Įmonėje laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. apdraustųjų asmenų sąraše nurodomas atsakovas (el. b. l. 104).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant įmonės vadovo ir akcininko atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku klausimą, esminė byloje nustatytina ir atskaitos tašku tiek neteisėtiems veiksmams (neveikimui) konstatuoti, tiek žalos faktui bei dydžiui nustatyti yra aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo nemoki Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) prasme ir atitinkamai atsirado įmonės vadovo bei akcininko pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių (tiek tuo momentu jau egzistuojančių, tiek ir būsimų, potencialių) interesams. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, jog įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad visais atvejais įmonės nemokumo klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis Nr. 3K-3-567/2014).

10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavo, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodinėjo aplinkybės – pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo momento, kuris būtinas nustatyti tam, kad būtų galima nustatyti įmonės savininko ir vadovo veiksmų neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo tikėtinai išvadai apie konkretų įmonės nemokumo momentą, nes vien ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad priverstinis VSDFV Klaipėdos skyriaus skolos išieškojimas vykdomas nuo 2009 m. ar skolinių įsipareigojimų susidarymo laikotarpis 2009–2017 m., nėra pakankama tikėtinai prielaidai, jog įmonė nuo 2009 m. yra nemoki ir būtent šiuo laikotarpiu įmonės savininkui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vadovo atsakomybės klausimą, įmonės nemokumo momento apskritai nenustatinėjo, neanalizavo, kada konkrečiai atsirado įmonės ne tik teisinis, bet ir faktinis nemokumas, o apsiribojo išvada, kad toks momentas byloje nėra nustatytas ir ieškovė tokios aplinkybės neįrodinėjo.

11. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018). Nustačius pareigos atsiradimo momentą, reikia nustatyti, kokią žalą dėl tokio įmonės vadovo (vadovų) ir / ar kitų asmenų, turinčių pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procesus, neveikimo patyrė bendrovė (įstaiga) ir jos kreditoriai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi.

12. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bankroto procesas yra susijęs su viešuoju interesu ir teismas turi teisę veikti aktyviai, aiškintis visas bylai reikšmingas aplinkybes. Nepaisant to, kad apeliantė (ieškovė) abstrakčiai grindė savo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva aiškintis paminėtas aplinkybes ir pareikalauti pateikti konkrečius duomenis, ir tik po to daryti išvadas apie žalos (ne)padarymą (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo įmonės nemokumo momento, neįvertino aplinkybės, kad jau 2001 m. balandžio 25 d. VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) įmonei nustatyta 1 307,06 Eur skola (el. b. l. 76) ir galbūt jau tada įmonės nemokumas buvo akivaizdus, sąlygojantis pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (CK 2.50 straipsnis, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas (dalyvis) pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

13. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nevertinęs ir neanalizavęs ieškovės nurodytų argumentų bei byloje pateiktų įrodymų, o tik nurodydamas, kad įmonės nemokumo momentas nenustatytas, neatskleidė bylos esmės, neįvertinęs visų teisingam žalos atlyginimo reikalavimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, galėjo neteisingai išspręsti ginčą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

14. Nors apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažymėtina, kad apeliacija nėra ir neturėtų virsti bylos nagrinėjimu iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, tirtinų šioje byloje aplinkybių apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, konstatuoja, jog bylos negalima tinkamai ir iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

15. Teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. birželio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.