- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-14
- Bylos Nr.
- A-143-114-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01789-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Atsakovas
- Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- R. G.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl aktų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. G. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, apeliantas) 2012 m. gegužės 30 d. raštą Nr. 22-1213; 2) panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2012 m. birželio 15 d. raštą Nr. 2S-2540; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Lt neturtinės žalos.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. birželio 5 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Nors ir yra nerūkantis, tačiau buvo patalpintas į kamerą kartu su rūkančiais. Kameroje Nr. 387, kurioje taip pat buvo patalpintas, remontas, pareiškėjo teigimu, buvo darytas gal prieš dešimt metų, nes nuo lubų krito tinkas, buvo tamsu ir kameroje buvo tiek žmonių, kad nebuvo galima net pajudėti. Todėl, būdamas mažai apšviestoje patalpoje, negalėjo skaityti, rašyti, nuolat skaudėjo galvą, jautė nuovargį. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų jautė diskomfortą bei jautėsi pažemintas, kreipėsi pagalbos į psichiatrus. Nurodė, jog nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. birželio 5 d. buvo patalpintas kamerose Nr.: 105, 106, 118, 122 (šiose kamerose su rūkančiais); 105, 118, 273, 275 (šiose kamerose neužtikrinant 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui); 273, 275, 373, 375, 387 (šiose kamerose per mažas apšvietimas); 387 (ši kamera neatitiko higienos normų reikalavimų). Pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centrui atlikus kameros Nr. 273 sveikatos saugos kontrolę dėl apšvietimo, buvo nustatyta, kad apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. Vilniaus visuomenės sveikatos centrui atlikus kameros Nr. 387 sveikatos saugos kontrolę dėl apšvietimo, taip pat buvo nustatyti neatitikimai Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų reikalavimams. Pareiškėjas nurodė, kad, prieštaraudamas netinkamoms gyventi sąlygoms, su 2012 m. gegužės 14 d. skundu kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Atsakovas į skundą 2012 m. gegužės 30 d. raštu atsakė, kad neturi galimybės suteikti tinkamesnių gyvenimo sąlygų. Dėl tų pačių aplinkybių su 2012 m. birželio 7 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris, neišsprendęs skundo aplinkybių, jį persiuntė nagrinėti Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui. Apibendrindamas pareiškėjas nurodė, kad gyvenant netinkamomis sąlygomis buvo pažeisti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23, 56 punktų reikalavimai, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto reikalavimas (vienam asmeniui tinkamas gyventi plotas turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis bei Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė teisė į orumą. Atsižvelgdamas į neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, t. y. dėl to, kad administracija nesiėmė veiksmų užtikrinant jo teises į tinkamą apšvietimą, gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, be to, patalpino su rūkančiais asmenimis bei pažeidė kitas teisės normas, pareiškėjas prašė priteisti 2 000 Lt neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į skundą (b. l. 25–29) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, pateikdamas pareiškėjo judėjimo grafiką, nurodė, kad yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Esant tokiai situacijai, yra stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiose kamerose būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Dėl kamerų remonto nurodė, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Dėl kamerų higieninių sąlygų pažymėjo, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinį patikrinimą. Dėl kameros Nr. 386 paaiškino, kad joje remonto darbai buvo atlikti 2012 m. vasario mėn.; kamerose Nr. 387 ir Nr. 373 remonto darbai buvo atlikti 2012 m. birželio mėn. Pažymėjo, kad neretai patys suimtieji niokoja turtą, dėl to remontą reikia daryti pakartotinai. Dėl apšvietimo reikalavimų pažeidimų pažymėjo, kad Visuomenės sveikatos centras yra pažymėjęs, kad tinkamas apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui neturėtų būti taikomas. Dėl pareiškėjo argumento, kad kamerose Nr. 105, Nr. 106, Nr. 118, Nr. 122 jis neteisėtai buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nurodė, kad šios kameros yra išdėstytos karantino poste, t. y. laikino laikymo kameros, kuriose laikomi visi asmenys (rūkantys ir nerūkantys), atvykę planiniu ir neplaniniu etapu. Nurodė, kad, vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste skirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Čia asmenys laikomi, kol bus patikrinta jų sveikata, sanitarinis paruošimas ir t. t., ir kitą dieną po atvykimo, išnagrinėjus suimtųjų prašymus bei kitų tarnybų rekomendacijas, asmenys yra paskirstomi į gyvenamas patalpas. Į gyvenamas patalpas skirstoma taip pat atsižvelgiant ir į įstaigos užpildymą, kriminologinę būklę, suimtųjų rašytinius prašymus. Pabrėžė, jog pareiškėjo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei turinys atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 68–69) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Kalėjimų departamentas nurodė, kad, atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje išdėstytus skundo pateikimo reikalavimus, skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėtas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu (b. l. 80–86) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Lt neturtinei žalai atlyginti; nutraukė bylos dalį dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. gegužės 30 d. akto Nr. 22-1213 bei Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 15 d. rašto Nr. 2S-2540 panaikinimo.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. birželio 5 d., kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime; taip pat dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo 2012 m. gegužės 30 d. akto Nr. 22-1213 ir Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 15 d. rašto Nr. 2S-2540 teisėtumo ir pagrįstumo. Remdamasis byloje esančiais dokumentais, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. birželio 5 d. su pertraukomis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas iš viso 68 paras: nepažeidžiant teisės aktų nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, - 27 paras; pažeidžiant teisės aktų nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, - 41 parą. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, ginčo šalių argumentus, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktu, Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 19 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, jog pataisos namų įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas, siedamas neturtinės žalos atlyginimą su jo patalpinimu į vieną patalpą su rūkančiais, tik abstrakčiais teiginiais nurodė, kad dėl bendrų gyvenimo sąlygų pablogėjimo jautė diskomfortą bei pažeminimą. Tačiau apie tai, kad būtų užfiksuoti būtent buvimo su rūkančiais vienoje patalpoje sąlygoti negalavimai, tokių duomenų byloje nėra. Todėl, įvertinęs bendrai padarytą pažeidimą (patalpinimą su rūkančiais), patalpinimo trukmę (atskirai – keturi vakarai, vienas rytas ir viena visa diena), mastą bei ilgą laikotarpį (pertrauką) tarp patalpinimo į vieną patalpą su rūkančiais (2012 m. kovo 14 d., 2012 m. kovo 28 d., 2012 m. balandžio 24 d., 2012 m. gegužės 22 d.), teismas teigė, kad pareiškėjas nors ir galėjo patirti diskomfortą, šie išgyvenimai nėra žymiai dideli. Neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ilgalaikius ir intensyvius išgyvenimus ir emocijas, todėl buvimo su rūkančiais aspektu byloje nustatytos aplinkybės laikytinos mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis. Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 28 d. raštą Nr. 13-15(2-1)-2-1077, kuriame konstatuota, kad kameros Nr. 387 būklė neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 62 punktų reikalavimų; Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 8 d. raštą Nr. 13-15(2-1)-2-1570, kuriuo kameroje Nr. 387 taip pat konstatuoti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 62 punktų reikalavimų pažeidimai; Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 10 d. raštą Nr. 13-15(2-1)-2-1599, kuriame konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimo pažeidimas kamerose Nr. 273, Nr. 279, Nr. 322; medicininius dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas dėl galvos skausmų bei dėl įtampos, kuri atsirado dėl laikymo sąlygų, yra kreipęsis į gydytojus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo kamerų apšvietimo taip pat negali būti paneigti. Be to, šios aplinkybės atsakovas nepaneigė nei atsiliepimo argumentais, nei atstovas teismo posėdžio metu. Teismas nurodė, kad 2012 m. gegužės 31 d. Defektinis aktas Nr. 24-1500 bei 2012 m. liepos 2 d. Darbų atlikimo aktas už 2012 birželio mėn. Nr. 24-1778 patvirtino kameroje Nr. 387 buvusius pažeidimus bei atliktą remontą. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2012 m. gegužės 30 d. rašto (sprendimo) panaikinimo, privalėjo pasinaudoti Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta ikiteismine tokio ginčo sprendimo tvarka, t. y. kreiptis su skundu į Kalėjimų departamento direktorių. Tai, kad pareiškėjas paminėta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka nepasinaudojo, patvirtina ir Kalėjimų departamento 2012 m. spalio 4 d. raštas teismui. Vertindamas skundžiamo Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 15 d. rašto, kuriuo Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui buvo persiųstas nagrinėti pareiškėjo 2012 m. birželio 7 d. skundas, pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pirmiausia turėjo teikti skundą Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir tik vėliau, nesutikęs su Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo argumentais, kreiptis į Kalėjimų departamentą. Todėl, atsižvelgdamas į paminėtą teisinį reglamentavimą, faktines skundų institucijoms padavimo aplinkybes, kurios patvirtino pareiškėjo veiksmų neatitikimą Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio nuostatoms, bylos dalį dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. gegužės 30 d. akto Nr. 22-1213 bei Kalėjimų departamento 2012 m. birželio 15 d. rašto Nr. 2S-2540 teisėtumo ir pagrįstumo teismas nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Remdamasis pareiškėjo sveikatos istorijos išrašais, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2012 m. birželio 18 d. į sveikatos priežiūros tarnybą yra kreipęsis ne vieną kartą, nurodydamas, jog skundžiasi bloga savijauta, nemiga, piktumu, tačiau depresijos ar kitų psichozės reiškinių nenustatyta. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenimo kokybės pablogėjimo neįrodyti kaip susiję su nurodytos neturtinės žalos atsiradimu. Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas itin mažose kamerose, sudaro pagrindą pripažinti, jog kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-116/2011, 2010 m. kovo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-122/2010. Vertindamas aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis higienos sąlygomis, t. y. kamerose, kuriose kalinčiam asmeniui būtų skiriama ne mažiau kaip higienos normose atitinkamai 3,6 kv. m patalpų plotas, taip pat pažeista teisė į tinkamą apšvietimą bei teisė būti kameroje su nerūkančiais asmenimis. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydžio sumą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“. Teismas konstatavo, kad nagrinėjimu atveju pareiškėjui priteistina suma už 41 parą mažintina, atsižvelgiant į pažeidimų mastą (iš 68 parų tik 41 pažeidžiant gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimus; patalpinimo su rūkančiais trukmė neilga, todėl pripažinta mažareikšmiu pažeidimu; nepakankamo apšvietimo konstatavimas nors ir sukėlė bendrą diskomforto jausmą, tačiau tuo pagrindu ligų pareiškėjui nebuvo diagnozuota), taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistina 400 Lt kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 92–94) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pažymi, jog negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pasitaiko atvejų, kai kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nevisada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Nurodo, kad teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai dėl gyvenimo kokybės pablogėjimo yra neįrodyti kaip susiję su neturtinės žalos atsiradimu. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 99–102) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeista jo subjektinė teisė į minimalų 3,6 kv. m kameros plotą vienam asmeniui. Dėl kalinimo perpildytose kamerose yra sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Tai, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-731/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje S. prieš Lietuvą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto (pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m) pažeidimą bei tuo, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Iš bylos matyti, kad iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. birželio 5 d. – pareiškėjas 41 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas aukščiau paminėtas reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas. Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo atžvilgiu kartu buvo pažeistos ir paminėtos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo nurodytų antisanitarinių sąlygų buvimo fakto nustatymo, teismas įvertino Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų kamerų (kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas) patikrinimo išvadas dėl jų netinkamo (pažeidžiančio Lietuvos higienos normos HN 76:2010 atitinkamus reikalavimus) apšvietimo. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių šias patikrinimo išvadas. Todėl teismo padaryta išvada dėl šių pažeidimų fakto nustatymo kolegijos pripažintina taip pat pagrįsta.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į aukščiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateiktais argumentais ir padaryta išvada, kad pareiškėjui nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis (400 Lt) teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.