Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Petraškienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Ž. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir Ž. B. paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo Ž. B. sulaikymo, vykdant šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, dienos.

Ž. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas T. B., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Ž. B. nuteista už tai, kad ji 2022 m. gegužės 20 d., apie 18.45 val., (duomenys neskelbtini), esančio namo laiptinėje, veikdama kartu su T. B., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kumščiu sudavė R. S. vieną smūgį į dešinį smilkinį, po ko prie pradėtos veikos prisijungė T. B., kuris sudavė į kairį smilkinį R. S., nuo ko R. S. parkrito, po ko jis, tai yra T. B., ne mažiau du kartus įspyrė R. S. į galvą bei kitas kūno vietas, tokiu būdu bendrais veiksmais kartu su T. B. padarė nukentėjusiajam R. S. poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, abiejuose skruostuose, kairio antakio srityje, kaktoje padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir taip atėmė galimybę priešintis. Iš nukentėjusiojo R. S. striukės kišenės bendrais veiksmais ištraukė ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 225“, kurio vertė 55 eurai, du pakelius cigarečių „Chesterfield“, kurių bendra vertė 8 eurai, tai yra pagrobė nukentėjusiojo R. S. turtą, kurio bendra vertė 63 eurai.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, perkvalifikuoti jos padarytą nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę; prokuroras prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios Ž. B. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu apeliantė nesutinka dėl netinkamai kvalifikuotos jos padarytos nusikalstamos veikos ir neteisingai individualizuotos bausmės, kas, jos nuomone, lėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Nuteistoji teigia, kad plėšimo neplanavo, jokių daiktų iš nukentėjusiojo nepaėmė, o smurtą pastarojo atžvilgiu naudojo ne tyčia, o iš išgąsčio, gindamasi, todėl paskirtoji bausmė jai turi būti sušvelninta.

5. Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl Ž. B. kaltės, jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, teisinio įvertinimo ir bausmės rūšies bei dydžio parinkimo.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų. Plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Pagal teismų praktiką svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių fizinio ar psichinio smurto požymius. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą.

7. Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnį ar pagal BK 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015).

8. Byloje nustatyta, kad 2022 m. gegužės 20 d., apie 18.45 val., T. B. ir Ž. B. įvykdyta nusikalstama veika nebuvo pirmoji nukentėjusiojo R. S. atžvilgiu. Visų pirma, R. S. buvo apvogtas T. B., kuris pamatęs į namus grįžtantį kaimyną, stovintį prie buto durų ir ieškantį raktų, šalia pasidėjusį pirkinių krepšelį, staigiai griebė šį krepšelį, kuriame buvo du buteliai alaus bei du pakeliai cigarečių, ir pasišalino. Nukentėjusysis bandė vytis T. B., tačiau nesėkmingai. Po kurio laiko R. S. nusprendė vėl eiti į parduotuvę nusipirkti tų pačių prekių. Grįžęs namo, lipdamas laiptais į penktą aukštą, kuriame gyvena, antrame aukšte pamatė Ž. B. ir T. B., geriančius jo alų. Jis šiems papriekaištavo, kodėl jie taip elgiasi, t. y. vartoja svetimus gėrimus, tačiau iš karto sulaukė Ž. B. smūgio į dešinę akį. Tuomet smurtauti pradėjo ir T. B., suduodamas smūgį į kairį smilkinį bei spardydamas jį kojomis. Jam parkritus ant grindų, spardymą tęsė ir Ž. B.. Atgavęs sąmonę, nukentėjusysis pasigedo mobilaus ryšio telefono bei dviejų naujai nusipirktų pakelių cigarečių.

9. Nors įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, atvykus policijos pareigūnams jam nustatytas 3,04 promilių girtumas (1 t., b. l. 61), tačiau vėlesnių apklausų metu, būdamas blaivus, jis davė pakankamai išsamius ir nuoseklius parodymus apie tai, kad pirmąjį kartą iš jo buvo pavogtas pirkinių krepšelis su alumi ir cigaretėmis, o antrąjį kartą, panaudojus jo atžvilgiu smurtą, atimtas telefonas ir cigaretės. Tokios versijos R. S. laikėsi viso ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 81, 96–97, 102–103), pirmosios instancijos teisme jis apklaustas nebuvo, nes tiek T. B., tiek Ž. B. savo kaltę pripažino ir sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu. Teisiamojo posėdžio metu Ž. B. paaiškino, kad įvykio dieną susitikti laiptinėje su T. B. nesitarė, susitiko atsitiktinai. Laiptinėje ant palangės rado alaus butelį, atsidarė ir kartu su T. B. išgėrė. Tuomet iš lauko į laiptinę atėjo R. S. ir pradėjo juos keikti necenzūriniais žodžiais, atėmė iš jos alaus butelį, teigdamas, jog alų ir cigaretes iš jo pavogė T. B.. Kadangi nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, ji šiam sudavė į veido sritį, prasidėjo stumdymasis, įsikišo ir T. B. (3 t., b. l. 81).

10. Aptarti nuteistosios parodymai patvirtina, kad būtent ji pirmoji pradėjo naudoti fizinį smurtą R. S. atžvilgiu. Tai, kad nukentėjusysis paėmė iš apeliantės rankų alaus butelį, kuris šiai nepriklausė (ji šio gėrimo nepirko, negavo dovanų ir pan.), nelaikytina agresyviu ar smurtiniu veiksmu, Ž. B. joks realus bei akivaizdus pavojus nekilo, todėl jai nebuvo pagrindo neva gintis naudojant fizinį smurtą. Net jei Ž. B. tiksliai ir nežinojo, kam priklausantį alų gėrė, tačiau T. B. ši aplinkybė buvo puikiai žinoma, tačiau ir jis aktyviai prisidėjo prie Ž. B. veiksmų atlikimo intensyvumo bei masto. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šių bendrų smurtinių veiksmų metu, nuteistiesiems kilo sumanymas užvaldyti nukentėjusiojo turtą ir tuo tikslu buvo apieškotos R. S. striukės bei kelnių kišenės, su savimi turimas pirkinių maišelis bei paimtas telefonas ir du pakeliai cigarečių. Taigi, fizinio smurto naudojimas buvo priemonė svetimam turtui užvaldyti, o ne tikslas, norint apsiginti (Ž. B. gynybinė versija) ar apginti kitą asmenį (T. B. gynybinė versija).

11. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teisiniam veikos kvalifikavimui pagal BK 180 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, kuris konkrečiai nuteistasis, panaudojęs nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, paėmė iš jo telefoną, o kuris cigaretes. Abu nuteistieji teigia dėl girtumo neprisimenantys, kas ir kokius daiktus ėmė, galimai tai padarė T. B., vis dėlto, tai nešalina Ž. B. atsakomybės, kadangi jie veikė bendrininkų grupėje.

12. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – gestu, mimika ir pan. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad nuteistieji būtų kruopščiai ruošęsi nusikalstamos veikos padarymui, iš anksto sugalvoję planą, pasiskirstę vaidmenimis, tačiau įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Išankstinis, aiškus, konkretus susitarimas nėra būtinas bendrininkavimo požymis, nes pagal teismų formuojamą praktiką susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. asmens elgesiu, iš kurio matyti jo tyčia bendrai padaryti nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, rodant pritarimą kito asmens veiksmams gestais, mimika, prisidedant prie šių veiksmų, tęsiant nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nei Ž. B., nei T. B. vienas kito neteisėtų veiksmų nestabdė, priešingai, papildė smurtinius veiksmus ir toliau sekusį svetimų daiktų užvaldymą. Kiekvieno asmens konkretus indėlis yra įvertinamas skiriamos bausmės individualizavimo metu, tačiau visų bendrininkų veika kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Kadangi apeliantė aktyviai realizavo plėšimo sudėtį, todėl yra nuteista teisėtai ir pagrįstai. Jos veikos perkvalifikavimui pagal BK 178 straipsnio 1 dalį teisinio pagrindo nėra.

Dėl bausmės individualizavimo

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, individualizuodamas Ž. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistosios kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę.

14. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog skirdamas apeliantei bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ji padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdama tiesiogine tyčia. Jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad ji veikė bendrininkų grupėje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir būdama recidyviste (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai). Be to, Ž. B. nedirba, anksčiau daug kartų teista už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, jai buvo taikytos įvairios bausmių rūšys – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, taip pat ir terminuotas laisvės atėmimas, tačiau teigiamo poveikio nuteistosios elgesiui bei mąstysenai tai nepadarė. Nors Ž. B. yra jauno amžiaus, gim. (duomenys neskelbtini), tačiau šis teistumas jai jau keturioliktas, ji taip pat daug kartų bausta administracine tvarka (3 t., b. l. 18–31), kas rodo jos polinkį nusikalsti ir sąmoningai nesilaikyti įstatymų imperatyvų. Nuteistoji išvadų dėl savo elgesio bei jai skiriamų bausmių nedaro, visiškai nesistengia pasitaisyti, pakeisti savo gyvenimo būdo. Atsižvelgiant į tai, valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikų pavojingumui, kad nusikaltusį asmenį paveiktų ir sulaikytų nuo naujų nusikalstamų sumanymų realizavimo ateityje, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją.

15. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė pateiktame skunde apeliacinės instancijos teismui nenurodė nė vieno svaraus argumento, kodėl jai paskirtoji bausmė turėtų būti švelninama, išskyrus tai, jog savo neteisėtus veiksmus apeliaciniame skunde ji minimizavo, teigdama, kad fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo iš išgąsčio, gindamasi, tačiau šioje nutartyje jau minėta, kad R. S. jokių agresyvių, gąsdinančių ar bauginančių veiksmų jos atžvilgiu neatliko. Nors nuteistoji pirmosios instancijos teisme teigė besigailinti dėl susidariusios situacijos, tačiau nukentėjusiojo ji neatsiprašė, jo sveikata nesidomėjo, kas verčia abejoti atgailos nuoširdumu. Tai, jog į savo priešingus teisei veiksmus Ž. B. nežiūri kritiškai, patvirtina ir ankstesnė jos kriminalinė praeitis. Todėl sutiktina, jog šiuo atveju apeliantei būtina skirti griežčiausią bausmių rūšį – laisvės atėmimą.

16. BK 180 straipsnio 1 dalis numato kaltininkui laisvės atėmimo bausmę iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas, nepaisant nustatytos vienos atsakomybę lengvinančios ir trijų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paskyrė jai vienus metus laisvės atėmimo, kas yra gerokai mažesnė bausmė nei inkriminuoto straipsnio sankcijos vidurkis. Be to, Ž. B. atžvilgiu buvo pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu, taigi galutinė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją charakterizuojančių aplinkybių kontekste, tikrai nėra per griežta ar neproporcinga atliktiems neteisėtiems veiksmams bausmė.

17. Šioje nutartyje aptartos aplinkybės leidžia neabejotinai teigti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistosios asmenybę, tiek jos įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas neapsvarstė ir galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau padaręs išvadą dėl realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo, t. y. nesant pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, išsamiai aptarė tik bausmės rūšies ir dydžio skyrimą. Jokių pagrindų, leidžiančių Ž. B. atžvilgiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, analizuojamos baudžiamosios bylos medžiagoje neįžvelgia ir nuteistosios apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas. Pažymėtina, jog anksčiau jai taikytos švelnesnės bausmių rūšys bei įvairūs įpareigojimai nebuvo tinkamai vykdomi, todėl viešųjų darbų, laisvės apribojimo bausmės buvo keičiamos į areštą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nėra verta teismo pasitikėjimo, t. y. nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

18. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajai Ž. B. paskirta bausmė yra individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl keisti skundžiamo nuosprendžio apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų

19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyrius pateikė pažymą Nr. APD-2023-01941, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajai Ž. B., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatas Arvydas Montrimas, pateikęs advokato orderį Nr. (duomenys neskelbtini), teikia antrinę teisinę pagalbą Ž. B. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 33,33 Eur (3 t., b. l. 124).

20. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata apeliantei buvo išaiškinta 2022 m. gruodžio 7 d. nutartyje, kuria jai paskirtas gynėjas (3 t., b. l. 117). Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju nustatyta, kad Ž. B. oficialiai niekur nedirba, turi nemažai nesumokėtų administracinių baudų, be to, yra nuteista realia laisvės atėmimo bausme, todėl jos galimybė užsidirbti ir padengti turimus skolinius įsipareigojimus yra apribota. Nors nuteistosios apeliacinis skundas yra atmetamas, tačiau jis buvo išnagrinėtas vieno posėdžio, trukusio vos trylika minučių, metu. Apeliantės gynėjas trumpai pasisakė tik baigiamųjų kalbų metu, sudėtingi teisės taikymo klausimai šioje byloje nebuvo keliami, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistosios gynimo iš Ž. B. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios Ž. B. apeliacinį skundą atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistosios Ž. B. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.