Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. V. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovei A. A. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

5. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

6. Apeliacijos objektas – Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

7. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog atsakovė nepažeidė nepilnamečio vaiko A. A., gim. (duomenys neskelbtini), interesų. Šiuo atveju atsakovė, neturėdama jo sutikimo, su nepilnamečiu vaiku išvyko į užsienio valstybę, taip pažeisdama šalių nepilnamečio vaiko ir ieškovo teises bei teisėtus interesus. Airijos Aukštasis teismas 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, vadovaudamasis 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsniu, 1991 m. Vaikų grobimo ir globos nutarčių vykdymo įstatymu, bendrąja teise ir prigimtine teismo jurisdikcija leido ieškovui paimti nepilnametį vaiką A. A., gim. (duomenys neskelbtini), iš valstybės, siekiant įvykdyti teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartį dėl A. A., gim. (duomenys neskelbtini), grąžinimo į Lietuvą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog ieškovui su nepilnamete dukra grįžus į Lietuvą, atsakovė liko Airijoje ir tik ir tik po kurio laiko grįžo į Lietuvą, todėl šalių nepilnametis vaikas šiuo metu gyvena su ieškovu. Be to, atsakovė yra nurodžiusi, kad, atgavusi dukterį, ji kartu su vaiku nedelsdama išvyks į užsienio valstybę.

8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 2, 4 punktuose numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Teismas gali taikyti CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 376 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai; teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą, vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Ši įstatymo nuostata yra viena iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir gali būti aiškinama kaip suteikianti teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Taip teismas įgalinamas siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nurodytų asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos saugoma vertybė. EŽTT, nagrinėdamas pareiškėjų peticijas teisės kreiptis į teismą kontekste, yra pabrėžęs, kad labai svarbu, jog nacionaliniai teismai, taikydami nacionalines proceso teisės normas, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodami asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuotais kriterijais (žr., pvz., EŽTT 2006 m. liepos 27 d. sprendimo byloje N. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 73695/01, par. 45; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje M. prieš Turkiją, peticijos Nr. 36533/04, par. 21). EŽTT praktikoje, be kita ko, laikomasi nuomonės, kad, taikydami procesines taisykles, nacionaliniai teismai turi vengti tiek pernelyg didelio formalizmo, kuris pažeistų asmens teisės kreiptis į teismą esmę, tiek pernelyg didelio lankstumo, visiško taisyklių nepaisymo, kuris veiktų negatyviai ir visiškai paneigtų pareigą laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų (žr., pvz., EŽTT 2017 m. sausio 31 d. sprendimo byloje H. T. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr.19074/05, par. 32–33).

11. Pažymėtina, kad EŽTT, vertindamas nacionalinių teismų sprendimų, kuriais ribojamos asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, priėmimo proceso teisingumą, atsižvelgia į tai, ar nacionaliniai teismai visapusiškai ištyrė visos šeimos situaciją ir kitas – faktines, emocines, psichologines, materialines ir medicinines – aplinkybes ir tinkamai įvertino kiekvieno asmens interesus, nuolat rūpindamiesi, kuris sprendimas vaikui būtų pats geriausias (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje N. ir S. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41615/07, par. 139; 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje L. prieš Rusiją, peticijos Nr. 77180/11, par. 64). EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad nacionalinės valdžios institucijos turi plačią diskreciją, ypač sprendžiant globos klausimus, tačiau kartu ir pabrėžiama, jog Konvencijos 8 straipsnis reikalauja, kad nacionalinės valdžios institucijos užtikrintų teisingą vaiko ir tėvų interesų pusiausvyrą, šiame procese ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali nusverti tėvų interesus (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją, peticijos Nr. 70135/14). Taip pat EŽTT praktikoje pripažįstama, kad geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (žr., pvz., EŽTT 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje H. prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimo byloje G. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimo byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tam, jog sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų sėkmingai įgyvendintas, geriausia, kai jam pritaria visos suinteresuotos šalys, o ypač vaikas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018 33 punktą).

13. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti, ar tėvai buvo pakankamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą ir ar vaikas buvo išklausytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015; 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017).

14. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo ieškinys su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko A. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškovu, priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui ir sustabdyti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 2, 4, 5 punktų vykdymą, teisme gautas 2021 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, procesinį sprendimą dėl šio prašymo priėmė 2021 m. lapkričio 11 d., t. y. praėjus kelioms dienoms po jo pateikimo, šį prašymą išnagrinėjo nepranešęs atsakovei, dėl to pastaroji neturėjo galimybės pareikšti atsikirtimų į ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasiūlė Vaiko teisių apsaugos tarnybai pateikti nuomonės dėl ieškovo prašymo ir duomenų apie šeimą. Pažymėtina, kad šios kategorijos bylose laikinųjų apsaugos priemonių klausimas turėtų būti sprendžiamas įvertinant kiek įmanoma daugiau vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimui reikšmingų aplinkybių.

15. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė teismui duomenų apie atsakovės netinkamą elgesį su vaiku, taip pat duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė vėl siekia su vaiku išvykti į užsienį. Byloje taip pat nėra duomenų, jog vaikas negali gyventi Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartimi nustatytoje gyvenamojoje vietoje.

16. Vertindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovas kartu su ieškiniu pateikė teismui Airijos Aukštojo teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. procesinį sprendimą, kuriuo nutarta leisti ieškovui pasiimti nepilnametį vaiką A. A., gim. (duomenys neskelbtini), iš valstybės (Airijos), siekiant įvykdyti teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartį dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą, atsakovei ir jos atstovams uždrausta išvežti nepilnametį vaiką A. A., gim. (duomenys neskelbtini), iš teismo jurisdikcijos, išskyrus jos grąžinimą į nuolatinę gyvenamąją vietą, t. y. Lietuvos Respublikos jurisdikciją. Taigi ieškovas pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad atsakovė kartu su šalių nepilnamečiu vaiku buvo išvykusi gyventi į užsienį. Pažymėtina, kad šias aplinkybes patvirtina ir teisme gauta Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada, taip pat papildomi duomenys apie šeimą ir joje susiklosčiusią situaciją. Kauno miesto socialinių paslaugų centro (toliau – Centras) 2021 m. lapkričio 23 d. pranešime nurodyta, kad Centras yra anksčiau teikęs paslaugas atsakovės šeimai, t. y. nuo 2018 m. liepos 20 d. šeimai taikyta atvejo vadyba, tačiau, atsakovei išvykus gyventi į Airiją, socialinių paslaugų teikimas šeimai buvo nutrauktas. Atsakovė į Airiją išvyko neinformavusi Centro darbuotojų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėti duomenys buvo gauti po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šių duomenų neįvertino. Be to, pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl atsakovės išvykimo į Airiją ir buvimo šioje šalyje aplinkybių, t. y. išvykimo tikslo, trukmės ir pan., jis turėjo imtis veiksmų šioms aplinkybėms nustatyti, tačiau to nepadarė.

17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nepateikė teismui duomenų apie atsakovės netinkamą elgesį su vaiku. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl to, jog, anot ieškovo, atsakovė, neturėdama ieškovo sutikimo, su šalių nepilnamečiu vaiku A. A., gim. (duomenys neskelbtini), išvyko gyventi į Airiją, taip pažeisdama Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties nuostatas. Taigi atsakovės atliktas pažeidimas yra susijęs ne su netinkamu elgesiu su vaiku, o su tuo, jog pastaroji pažeidė Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį, kuria nepilnamečio vaiko A. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta Lietuvos Respublikoje, taip pat užkirto kelią ieškovui nutartyje nustatyta tvarka bendrauti su nepilnamečiu vaiku.

18. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

19. Taigi vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimas gali pasireikšti ne tik netinkamu elgesiu su vaiku, t. y. netinkama jo priežiūra, tinkamo gyvenamojo būsto neužtikrinimu ir pan., bet ir užkertant vaikui galimybę matytis ir bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, įskaitant teismo procesiniu sprendimu nustatytos vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos pažeidimą.

20. Centro 2021 m. lapkričio 23 d. pranešime taip pat nurodyta, jog atvejo vadybos proceso metu atsakovė atvejo vadybininkėms yra ne kartą nurodžiusi, kad jai labai patiko Airijoje, ji planuoja išvykti ten gyventi su nepilnamete dukra A. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir kitu savo nepilnamečiu vaiku, tačiau išvykimo planų nedetalizavo. Taigi byloje esantys duomenys sudaro pagrindą spręsti, jog galbūt kyla grėsmė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, iki teismo sprendimo byloje priėmimo atsakovė su nepilnamečiu vaiku A. A., gim. (duomenys neskelbtini), gali išvykti į Airiją. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nesiaiškino. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų atsakovės gyvenamajai vietai nustatyti, t. y. ar atsakovė šiuo metu gyvena Lietuvoje ar užsienyje, nevertino aplinkybių dėl atsakovės planų bylos nagrinėjimo metu išvykti į Airiją ir jos ryšių su Lietuva, t. y. ar atsakovė Lietuvoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nekilnojamojo turto, ar dirba ir gauna stabilias pajamas, kaip ketina užtikrinti savo pajamas ateityje, jei ketina išvykti į užsienio valstybę, kaip ketina išspręsti klausimą dėl leidimo išvykti su nepilnamečiu vaiku, t. y. ar supranta, jog ieškovui nesuteikus leidimo išvykti su nepilnamečiu vaiku, ji turi kreiptis į teismą (ar atitinkamai pareikšti priešieškinį šioje byloje), siekdama pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartimi nustatytą nepilnamečio vaiko A. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir pareikšti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove užsienyje, taip pat pakeisti minėta nutartimi nustatytą atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką.

21. Centro 2021 m. lapkričio 23 d. pranešime nurodyta, jog ieškovas iki atsakovės išvykimo su vaiku į užsienį, aktyviai dalyvavo vaiko gyvenime, geranoriškai priimdavo atsakovę į savo namus, tačiau pastaroji kartais sudarydavo kliūtis ieškovui bendrauti su vaiku, yra linkusi į konfliktus, nepriimti specialistų pagalbos, siekiant išspręsti šias situacijas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus, išaiškinti, ar nepilnametis vaikais, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų šiuo metu gyvena, turi galimybę matytis ir bendrauti su abiem tėvais, ar abu tėvai yra linkę užtikrinti šią vaiko teisę.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų patenkinti ieškinio reikalavimai, t. y. šalių ginčas bus išspręstas iš esmės. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Taigi vaiko gyvenamosios vietos ir kiti šalių keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės.

23. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neišklausęs šalių paaiškinimų, nesiėmęs pakankamai veiksmų byloje svarbioms aplinkybėms nustatyti, netinkamai taikė procesinės teisės normas, nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, todėl galėjo priimti teisiškai nepagrįstą nutartį, skundžiama nutartis naikintina.

24. Pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi imtis veiksmų šioje nutartyje nurodytoms aplinkybėms nustatyti, atsižvelgęs į byloje surinktus duomenis, įvertinti poreikį šį prašymą nagrinėti žodinio proceso, taip suteikiant galimybę šalims pateikti paaiškinimus dėl prašyme nurodytų aplinkybių ir užtikrinant teismo teisę, kilus dvejonėms, apklausti šalis dėl prašymui išspręsti reikšmingų aplinkybių.

25. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį dėl procesinių pažeidimų, kiti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

26. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiama nutartis naikintina, ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir ieškovo R. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.