Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Lina Šukytei,

2018-03-07 viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakovas) 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. SMTM-5887 „Dėl A. K. teisės į vaiko priežiūros išmoką“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjai vaiko priežiūros išmoką už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. gegužės 1 d.;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad skundžiamu sprendimu atmestas pareiškėjos prašymas nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. skirti vaiko priežiūros išmoką už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką motyvuojant tuo, jog pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažo ir kad šis stažas yra tik 11 mėnesių 14 dienų. Teigia, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (11.1) I-6300 „Dėl teisės gauti vaiko priežiūros išmoką“ netenkino skundo dėl skundžiamo sprendimo.

Mano, jog skundžiamas sprendimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių ir lygiateisiškumo principus, taip pat toks sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir jos garantuojamai socialinės apsaugos sistemai. Pažymi, kad pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus skaičiavimus pareiškėjai iki reikalaujamo stažo pritrūko vos 16 dienų.

Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir LMSDĮ) 22 straipsnio 1 dalį teisę gauti vaiko priežiūros išmoką turi vienas iš tėvų, kuris yra apdraustas motinystės socialiniu draudimu, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų, iki pirmos vaiko priežiūros atostogų dienos turintis ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą. Nurodo, jog šiai situacijai aktualu, kad pagal VSDĮ redakcijos, galiojusios nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., 4 straipsnį vidaus tarnybos sistemos pareigūnai nebuvo privalomai draudžiami motinystės socialiniu draudimu – nuo jų pajamų nebuvo mokamos (išskyrus savanoriško draudimo atvejus) ir neturėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos motinystės socialiniam draudimui. Teigia, kad laikotarpis nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėja ėjo pareigas kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūnė ir statutinė valstybės tarnautoja BPC bei Klaipėdos AVPK, skundžiamu sprendimu į motinystės socialinio draudimo stažą neįskaičiuotas, kadangi tuo laikotarpiu pareiškėja nebuvo draudžiama motinystės socialiniu draudimu.

Pažymi, kad vidaus tarnybos sistemoje tarnaujančių pareigūnų socialinės ir kitos garantijos reglamentuojamos Statutu. Statuto redakcijos, galiojusios pareiškėjos tarnybos atlikimo metu, 41 straipsnio 3 dalimi nurodyta, jog, be kita ko, vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu pareigūnams mokamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio. Teigia, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų iki 2016 m. sausio 1 d. nedalyvavimas motinystės socialinio draudimo sistemoje buvo grindžiamas tuo, kad jiems išmokos buvo mokamos Statute nustatyta tvarka iš vidaus reikalų statutinei įstaigai skirtų valstybės biudžeto lėšų. Mano, kad neigiamų pasekmių atleistiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dėl jų ne įtraukimo į socialinio draudimo sistemą vaiko priežiūros socialinio draudimo išmokoms gauti kompensavimas priskiriamas atitinkamos vidaus reikalų statutinės įstaigos, o ne valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijai. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XII-1855 1 straipsniu nuo 2016 m. sausio 1 d. pakeistas Statutas, kurio 57 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnai draudžiami visų VSDĮ nurodytų rūšių, tame tarpe ir motinystės, socialiniu draudimu. Atkreipia dėmesį, jog VSDĮ, galiojusio nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., 4 straipsnyje nurodytų asmenų, draudžiamų socialiniu draudimu, tarpe pareigūnų nėra. Atkreipia dėmesį, jog kaip atleistiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turi būti apskaičiuojamas motinystės socialinio draudimo stažas, jei į stažo skaičiavimo laikotarpį patenka laikotarpiai, kuriais jie nebuvo apdrausti motinystės socialiniu draudimu, teisės aktai nenustato. Teigia, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, negali vaiko priežiūros išmokų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančius teisės aktus aiškinti plečiamai, jų ignoruoti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valdybos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl byla išnagrinėta iš esmės Valdybos atstovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Faktinės bylos aplinkybės

Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių prašymu skirti vaiko priežiūros išmoką (reg. Nr. KA-PR4-20959) už (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki kol vaikui sueis 2 metai, t. y. iki 2019 gegužės 1 d.

VSDFV Klaipėdos skyrius šioje byloje skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. SMTM-5887 „Dėl A. K. teisės į vaiko priežiūros išmoką“ pareiškėjos prašymą atsisakė tenkinti, motyvuodamas tuo, jog pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažo (pareiškėjos stažas per šį laikotarpį yra 11 mėn. 14 dienų).

Valdyba 2017 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (11.1) I-6300 „Dėl teisės gauti vaiko priežiūros išmoką“ pareiškėjos skundo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. SMTM-5887 „Dėl A. K. teisės į vaiko priežiūros išmoką“ tais pačiais motyvais netenkino.

Pagal byloje pateiktus duomenis vaiko priežiūros išmokos skyrimui matyti, jog pareiškėja, be kita ko, už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. gavo nedarbo draudimo išmoką. Valdyba 2017 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (11.1) I-6300 „Dėl teisės gauti vaiko priežiūros išmoką“ nurodė, kad pareiškėja 9 mėnesius ir 3 dienas motinystės socialinio draudimo stažo įgijo, kai nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 3 d. ėjo pareigas Klaipėdos AVPK, 2 mėnesius – kai nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 3 d. gavo išeitinę išmoką ir 11 dienų – kai nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. gavo nedarbo draudimo išmoką.

Dėl pareiškėjos reikalavimo

Vaiko priežiūros išmokos skyrimo ir mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“.

Vadovaujantis LMSDĮ 3 straipsnio 5 dalimi, ligos socialinio draudimo ir motinystės socialinio draudimo stažas – tai laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos socialiniam draudimui ir (ar) motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros išmokas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos išmokas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo socialinio draudimo išmokas bei dalinio darbo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Savarankiškai dirbančių asmenų (išskyrus asmenis, kurie gauna pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, nesiversdami atitinkama individualia veikla) socialinio draudimo stažas nustatomas pagal sumokėtas socialinio draudimo įmokas. Jeigu šios įmokos sumokėtos nuo minimaliosios mėnesinės algos dydžio sumos, įgyjamas vieno mėnesio socialinio draudimo stažas. Tais atvejais, kai įmokos sumokėtos nuo mažesnės arba didesnės negu minimalioji mėnesinė alga sumos, socialinio draudimo stažas laikomas proporcingai mažesniu arba didesniu. Asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, nesiversdami atitinkama individualia veikla, socialinio draudimo stažas nustatomas pagal priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas. Jeigu šios įmokos priskaičiuotos nuo minimaliosios mėnesinės algos dydžio sumos, įgyjamas vieno mėnesio socialinio draudimo stažas. Tais atvejais, kai įmokos priskaičiuotos nuo mažesnės arba didesnės negu minimalioji mėnesinė alga sumos, socialinio draudimo stažas laikomas proporcingai mažesniu arba didesniu.

Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog nebuvo informuota ir nežinojo, kad remiantis teisės aktais į motinystės socialinio draudimo stažą neįskaitomas dalyvavimo profesiniame mokyme laikotarpis (nagrinėjamu atveju laikotarpis nuo 2016 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 14 d.). Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 37 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bedarbiams per visą profesinio mokymosi laikotarpį kartą per mėnesį mokama mokymo stipendija atsižvelgiant į lankytas valandas. Iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnio 10 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad bedarbiams per visą profesinio mokymosi laikotarpį kartą per mėnesį mokama stipendija. Pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 14 d. jai buvo mokama stipendija ir nebuvo mokama nedarbo socialinio draudimo išmoka. Pagal LMSDĮ 3 straipsnio 5 dalį laikotarpis, kai dalyvaujant profesiniame mokyme mokama stipendija, neprilyginamas ligos socialinio draudimo ir motinystės socialinio draudimo stažui. Teisės aktais nenumatyta atskirai apie tai informuoti profesiniame mokyme dalyvaujančius asmenis. Pareiškėjos argumentas dėl šio laikotarpio neįskaitymo į motinystės socialinio draudimo stažą atmestinas kaip nepagrįstas.

Nei pareiškėja, nei pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nepaaiškino, kodėl teisme neginčijo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. SMTM-4833, kuriuo atsisakyta pareiškėjai skirti motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. Pagal LMSDĮ 3 straipsnio 5 dalį nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpis įskaitytinas į ligos socialinio draudimo ir motinystės socialinio draudimo stažą tik tuo atveju, jei tuo laikotarpiu buvo mokama motinystės išmoka, t. y. išmoka apdraustajam asmeniui nėštumo ir gimdymo atostogų metu. Atsižvelgiant į tai konstatuojama, kad VSDFV Klaipėdos skyrius skundžiamu sprendimu pagrįstai neįtraukė šio laikotarpio į motinystės socialinio draudimo stažą.

Be viso to, pareiškėja skundą argumentuoja tuo, kad, jos manymu, skundžiamu sprendimu į motinystės socialinio draudimo stažą nepagrįstai neįskaitytas laikotarpis nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėja ėjo pareigas BPC Klaipėdos skyriuje ir Klaipėdos AVPK. Kaip minėta, šiuo laikotarpiu pareiškėja buvo draudžiama pensijų, nedarbo bei sveikatos socialiniu draudimu, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėja buvo draudžiama motinystės socialiniu draudimu.

Tuo laikotarpiu galiojusios LMSDĮ 4 straipsnio redakcijos (galiojusi nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 1 dalis nustatė, kad ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, privalomai draudžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys. Šio straipsnio 2 dalis nustatė, kad ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, privalomai draudžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 ir 5 dalyse nurodyti asmenys, išskyrus asmenis, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ligos ir motinystės socialiniu draudimu privalomai nedraudžiami asmenys turi teisę šios rūšies draudimu draustis savanoriškai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., 4 straipsnio 1, 3 ir 5 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnai nebuvo privalomai draudžiami motinystės socialiniu draudimu. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nurodyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai nebuvo draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokoms gauti, t. y. nuo jų pajamų neturėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Bylos duomenimis aptariamu laikotarpiu tokios įmokos nebuvo mokamos nei savanoriško draudimo, nei kitu pagrindu.

Pažymėtina, kad nors pagal galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėja, atlikdama tarnybą vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti įmokas ligos socialiniam draudimui, tokia pareiga nebuvo nustatyta ir institucijai, kurioje ji atliko tarnybą, tačiau Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., buvo nurodyta, jog, be kita ko, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio; šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Taigi, pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., tarnaudama vidaus tarnybos sistemoje, galėjo gauti LMSDĮ numatytas ligos ir motinystės išmokas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad laikotarpis, kai asmuo atliko tarnybą vidaus tarnybos sistemoje ir per kurį buvo gautos arba galėjo būti gautos LMSDĮ nustatytos ligos išmokos, suprantamas kaip asmens privalomųjų išmokų gavimo laiko tarpas patenkantis į „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką. Apdraustojo asmens definicija traktuotina plačiąja prasme, apima ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje, konkrečiai, vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas. Konstatuota, kad pozicija, kai siekiama paneigti buvusio vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisę į ligos išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus tarnybos sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu. Sistemiškai aiškindamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Vidaus tarnybos statuto nuostatas dėl socialinių garantijų į ligos ir motinystės pašalpas, teismas padarė išvadą, kad nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo. Be to, LVAT yra išaiškinęs ir tai, kad siekiant užtikrinti buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teises į ligos pašalpą, iš esmės nėra aktualus šių piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį baigus tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011, 2017 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-142-822/2017).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinta, kad šeima yra valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę bei vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalys). Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą (Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais įstatymų numatytais atvejais (Konstitucijos 52 straipsnis). Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra pabrėžęs, jog Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Be to, pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Pareiškėja nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 3 d., tarnavusi vidaus tarnyboje, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jai nutraukus tarnybą statutinėje įstaigoje ir formuojantis darbo santykiams, kuriuos reglamentuoja kitų įstatymų normos, valstybė pagal Konstituciją ir ją įgyvendinančius įstatymus socialinių garantijų srityje užtikrins, kad pareiškėjos padėtis nebus pabloginta ir ji turės teisę gauti ligos ar motinystės, tėvystės bei vaiko priežiūros socialinio draudimo išmokas, atsižvelgiant ir į jos gautą darbo užmokestį bei stažą dirbant vidaus reikalų sistemoje. Esant aptartam teisiniam reguliavimui ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas, aiškindamas teisės normas, negali paneigti pareiškėjos teisės gauti vaiko priežiūros išmoką, jos apskaičiavimui įtraukiant ir jos tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nes priešingas traktavimas pažeistų konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų (žr. taip pat LVAT 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3050/2011).

Dėl kitų laikotarpių įskaitymo į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą byloje nekyla. Vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu ir 89 straipsnio 2 dalimi, skundžiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. SMTM-5887 „Dėl A. K. teisės į vaiko priežiūros išmoką“ naikintinas. Atsižvelgiant į tai, kad priimti sprendimui skirti vaiko priežiūros išmoką turi būti nustatyta visuma aplinkybių, teismas atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu, įpareigoja priimti ne konkretų sprendimą, o iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 28 d. prašymą skirti vaiko priežiūros išmoką (reg. Nr. KA-PR4-20959), įskaitant į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodo, kad dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjos papildomai patirtas bylinėjimosi išlaidas, bus pateikti vėliau.

Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pagal šio straipsnio 2 dalį iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos; kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

Pareiškėja prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliktinas nenagrinėtu. Vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu, pareiškėjai išaiškintina, jog prašymas dėl išlaidų atlyginimo turi būti paduotas teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 12, 41 straipsnio 1, 2 dalimis, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Tenkinti pareiškėjos A. K. skundą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. SMTM-5887 „Dėl A. K. teisės į vaiko priežiūros išmoką“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 28 d. prašymą skirti vaiko priežiūros išmoką (reg. Nr. KA-PR4-20959), įskaitant į pareiškėjos motinystės socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtu.

Išaiškinti pareiškėjai, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turi būti paduotas teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.