Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą o būtent: jis, 2017-10-07 apie 21.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (0,57 promilės), prie namų adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kilusio konflikto metu, tyčia sudavė vieną smūgį dešinės rankos alkūne į veido sritį, bei beisbolo lazda taikydamasis nukentėjusiajam M. S. į galvą, jam ją užsidengus rankomis, sudavė vieną smūgį per kairę ranką, o pastarajam nugriuvus ant žemės ir rankomis užsidengus galvą, sudavė dar vieną smūgį su beisbolo lazda per dešiniąją nukentėjusiojo M. S. ranką, padarydamas jam dešinės plaštakos V-ojo piršto artimojo pirštakaulio lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. S. sveikatą.

Šiais savo veiksmais T. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis T. B. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir paaiškino, jog tą dieną jo posūnis su M. visą dieną gėrė, atėjo namo ir norėjo paimti mopedą, su juo kažkur išvažiuoti, bet žmona neleido, prasidėjo triukšmas. Jis atėjo į kambarį, pasisodino sūnų ant kelių ir jį apkabino, kad niekur neitų. Jis norėjo ištrūkti. M. turbūt jo laukė lauke, E., jo posūnis, pradėjo jam skambinti. M. atbėgo ir pradėjo daužyti langus. Jis (T. B.) žmonai pasakė „atidaryk, nes tuoj langus išdaužys.“ Įleido jį, galvojo, kad jis apramins sūnų, tačiau M. S. puolė jį, pamatęs, kad jis laiko sūnų, pradėjo jam laužyti rankas ir mušti per galvą. Jie su žmona kažkaip jį išvijo į lauką. Jis vėl laikė sūnų, o M. jį vėl mušė, nugriuvo ant terasos, ten galynėjosi. Kai M. S. jam davė iš kojos, prasidėjo kraujavimas iš nosies, nubėgo namo paimti rankšluosčio, buvo jau neadekvatus dėl smūgio, nieko nesuprasdamas paėmė „bytą“ ir vieną smūgį sudavė M. S. į ranką. Buvo vienas smūgis, o ne du ir jis paspruko. M. S. jį užpuolė, mušė, o jis tik gynėsi ir gynė savo šeimą. Paskui jį išvežė, buvo ligoninėje, nustatė, kad ištinęs veidas, bet pas savo gydytoją nesikreipė, nes reikėjo dirbti. Grumtynių metu, kai voliojosi, galėjo M. suduoti iš alkūnės, bet ranką susilaužyti jis galėjo, kai trenkė T. B. į galvą. Kai M. S. nukrito ant žemės, per pirštus jam nemušė. Kai grūmėsi, galėjo suduoti jam į kūną, į galvą, galėjo suduoti į veidą. Lazda buvo tik vienas smūgis, tai matė jo draugas, pataikė į dešinės rankos viršutinę dalį, dėl šio smūgio negalėjo lūžti pirštas, nes jeigu būtų su „byta“ davęs, tai sulaužytų visą ranką. Kai sudavė su lazda, M. jam buvo atsukęs nugarą, tuo momentu ant žemės parkritęs nebuvo. Jis pats (T. B.) buvo išgėręs du butelius alaus, bet M. S. buvo dvigubai girtesnis. Įvykio aplinkybes prisimena gerai. Lazda sudavė tik vieną smūgį, po to jis sušuko ir pabėgo, tada atvažiavo policija. Civilinių ieškinių nepripažįsta, nes jis irgi nukentėjo, gynėsi. Įžvelgia savo kaltę dėl to, kad su „byta“ davė, dėl to sąžinė nerami, tačiau jis gynėsi, vijo M. S. iš savo kiemo, jis pirmas užpuolė.

Motyvuojamoji dalis

Nepaisant to, jog kaltinamasis T. B. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, kaltinamojo kaltė pilnai yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka teismo įvertintais įrodymais: iš dalies paties kaltinamojo T. B. parodymais, iš dalies nukentėjusiojo M. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų A. V., J. B., R. A., P. S. parodymais, specialisto išvada, kitais įrodymais.

Teisiamajame posėdyje, atsižvelgiant į tai, kad iki teisminio bylos nagrinėjimo nukentėjusysis M. S. mirė, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaityti M. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 42-43, 47).

2017-10-16 specialisto išvada Nr. G3343/2017(01) konstatuota, kad M. S. nustatytas dešinės plaštakos V-to piršto artimojo pirštakaulio lūžis, padarytas kietu buku daiktu, įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2017-10-07). Sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl jo sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Apžiūros metu nustatytas dešinio antakio odos randas, kuris susiformavo sugijus odos žaizdai, padarytai galimai prieš 2-4 savaites iki apžiūros, ir kaip sužalojimas nevertinamas. Neatmetama galimybė, kad nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Nustatytas sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu į dešinės plaštakos sritį. Atsižvelgiant į sužalojimo makromorfologinį vaizdą ir lokalizaciją, nustatytas sužalojimas nebūdingas griuvimui ant kieto paviršiaus (b. l. 59-60).

Asmens parodymai yra duomenų apie įrodinėtinas baudžiamojoje byloje aplinkybes šaltinis, o nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymai yra asmens parodymų rūšys, tačiau nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir jam atlyginta nusikalstama veika padaryta žala, o kaltinamasis priešingai, turintis interesą būti išteisintas. Todėl vertinant tiek kaltinamojo T. B., tiek ir nukentėjusiojo M. S. parodymus ir pripažįstant juos patikimu įrodymu, būtina juos vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių, ir tik nustačius, kad nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog tarp kaltinamojo T. B. ir nukentėjusiojo M. S. įvyko konfliktas, to neneigė nei kaltinamasis, nei nukentėjusysis. Pats kaltinamasis T. B. patvirtino, jog paėmė „bytą“ ir vieną smūgį sudavė M. S. į ranką, grumtynių metu galėjo M. suduoti iš alkūnės. Anot kaltinamojo, M. S. jį užpuolė, mušė, o jis tik gynėsi ir gynė savo šeimą. Nukentėjusysis nurodė šiek tiek kitas aplinkybes, t. y., jog jam pasirodė, kad T. B. smaugia E., bandė juos išskirti, o bandant juos išskirti, T. mostelėjo dešine ranka, bandydamas jį nustumti į šalį, pataikė į dešinį antakį. Lauke, kai nugriuvo ant žemės, bandė atsistoti, tuo pat metu T. trenkė dešinės rankos alkūne į veidą, į lūpą. Paaiškino, kad po šio smūgio atsistojo ir dešine koja spyrė T.. Norėjo jam pataikyti į petį, tačiau atrodo pataikė jam į veidą. T. atsistojo ir nuėjo į namo vidų. Netrukus T. išbėgo iš namo rankoje laikydamas beisbolo lazdą. Jis iš karto pribėgo prie jo ir nieko nesakydamas pradėjo mušti. T. užsimojo lazda ir norėjo pataikyti per galvą, tačiau jis užsidengė rankomis galvą ir šis vieną kartą pataikė per kairę ranką. Nuo šio smūgio, jis nukrito ant žemės ir vis bandė galvą užsidengti rankomis, ir tada T. gulinčiam ant žemės sudavė dar vieną smūgį beisbolo lazda per dešinę ranką, o tiksliau per plaštaką. Kas vyko po to nelabai atsimena, nes tiesiog aptemo galvoje. Ar prarado sąmonę pasakyti negali, tačiau labai stipriai apsvaigo. Jis šiek tiek atsigavo ir iš karto nuėjo į namus.

Pirmiausia, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje esantys įrodymai, o būtent specialisto išvada (b. l. 59-60) patvirtina M. S. teiginius apie tai, jog T. B. beisbolo lazda jam sudavė į dešinę ranką, tiksliau – plaštaką. Teismo medicinos specialisto išvadose konstatuotų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis ir mechanizmas bei jų lokalizacija, atitinka nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu naudoto fizinio smurto pobūdį ir mechanizmą, todėl teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo M. S. parodymais šioje dalyje. Taip pat pažymėtina, jog specialisto išvada konstatuota, kad nustatytas sužalojimas nebūdingas griuvimui ant kieto paviršiaus. Tai patikimai paneigia kaltinamojo gynybinę versiją, jog nukentėjusysis pirštą galėjo grumtynių metu pats. Taip pat atmestini kaltinamojo T. B. teiginiais, jog jis su lazda sudavė tik vieną smūgį, pataikė į dešinės rankos viršutinę dalį, dėl šio smūgio negalėjo lūžti pirštas, nes jeigu būtų su „byta“ davęs, tai sulaužytų visą ranką. Atsižvelgus tiek į nukentėjusiojo parodymus, tiek į specialisto išvadą, šie teiginiai yra niekuo nepagrįsti ir paremti tik prielaidomis bei vertintini kaip gynybinė kaltinamojo versija. Taip pat pažymėtina, jog J. B. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog vyras jai pasakė, kad trenkė su beisbolo lazda M. į ranką. Kaltinamojo kaltę taip pat patvirtina ir jo ikiteisminio tyrimo metu rašytas paaiškinimas, kuriame jis nurodė, jog „<...> griebiau „bitą“ ir sudaviau jam į ranką.“ (b. l. 86).

Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog T. B., kilusio konflikto metu tyčia sudavė nukentėjusiajam M. S. vieną smūgį dešinės rankos alkūne į veido sritį, bei beisbolo lazda taikydamasis nukentėjusiajam M. S. į galvą, jam ją užsidengus rankomis, sudavė vieną smūgį per kairę ranką, o pastarajam nugriuvus ant žemės ir rankomis užsidengus galvą, sudavė dar vieną smūgį su beisbolo lazda per dešiniąją nukentėjusiojo M. S. ranką, padarydamas jam dešinės plaštakos V-ojo piršto artimojo pirštakaulio lūžį. Pažymėtina, jog T. B. pats pripažino, jog galėjo suduoti smūgį dešinės rankos alkūne į veido sritį M. S., dėl to ginčo nėra.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į kilusius padarinius – M. S. sveikatos sužalojimą, T. B. veiksmų intensyvumą bei tai, jog kilusio konflikto kieme metu, jis nuėjo į namus ir pasiėmė beisbolo lazdą, nėra jokio pagrindo vertinti T. B. veiksmus pagal BK 28 straipsnį kaip būtinąją ginti, nes nebuvo jokio tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, o T. B. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamojo T. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, jog jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu paprastai yra laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kuriuo kaltininkas yra sąmoningai skatinamas pradėti prieš jį nusikalstamą veiką – nukentėjusysis įžeidžia kaltininką, panaudoja prieš jį ar jam artimus asmenis smurtą ar kitokius tyčinius veiksmus, sukeliantis kaltininkui emocinę įtampą, formuojantis ar stiprinantis nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Tokie nukentėjusiojo veiksmai neabejotinai išprovokuoja kaltininką ir šis dėl kilusio didelio susijaudinimo įvykdo nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusiojo poelgis buvo provokuojantis, tikslinga atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2016 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016). Šiuo atveju, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusiojo veiksmai kaltinamojo atžvilgiu iš dalies nulėmė T. B. veiksmus nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Sunkinančių T. B. atsakomybę aplinkybių byloje nėra.

Skirdamas kaltinamajam T. B. bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (kaltinamasis padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą), atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamąjį: dirbantis, vedęs, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka (b. l. 103-106), duomenų apie priklausomybes ar psichiatrinį gydymą nėra.

Šių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, kurios dydis nustatytinas artimesnis sankcijoje numatytos laisvės apribojimo bausmės dydžio minimumui, įpareigojant T. B. atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, kadangi tai padės pasiekti bausmės tikslus.

Dėl civilinių ieškinių

Vilniaus teritorinė ligonių kasa ikiteisminio tyrimo metu pareiškė 63,48 Eur dydžio civilinį ieškinį už nukentėjusiojo M. S. gydymą ir prie ieškinio pridėjo duomenis, kokios medicininės paslaugos buvo suteiktos nukentėjusiajam (b. l. 67-74). Pareikštas ieškinys pagrįstas ir tenkintinas visiškai, kadangi dėl T. B. veiksmais padarytų kūno sužalojimų, M. S. buvo suteiktos medicinos specialistų paslaugos, už kurias teko sumokėti Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Nukentėjusysis M. S. pareiškė 300 Eur dydžio ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 48-49). Bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad nukentėjusysis M. S. mirė, todėl jo civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – medinė lazda, po apžiūros perduota saugojimui į Vilniaus apskrities VPK Logistikos skyriaus daiktų saugojimo patalpas (b. l. 36-37), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintina, BPC pateiktas garso įrašas (b. l. 113), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1dalimi ir 302-308 straipsniais,

nusprendžia:

T. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, įpareigoti T. B. per 4 (keturis) mėnesius nuo laisvės apribojimo bausmės pradžios atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Paskirtos laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio šio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

T. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš T. B. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 63,48 Eur (šešiasdešimt tris eurus ir keturiasdešimt aštuonis centus) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo M. S. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsniu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – medinę lazdą, po apžiūros perduotą saugojimui į Vilniaus apskrities VPK Logistikos skyriaus daiktų saugojimo patalpas, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti, BPC pateiktą garso įrašą, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą