- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-24
- Bylos Nr.
- A-1894-575/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03483-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- M. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 8–9). Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnyje nustatyta tvarka Kalėjimų departamento direktoriui pateikė 2014 m. birželio 18 d. skundą dėl Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) administracijos rašto Nr. 42-613(1), kuriame nurodyta, jog jis nebus pristatytas į Vilniaus PN Lygtinio paleidimo komisiją (toliau – ir Komisija) svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo. Tačiau, pareiškėjo manymu, Kalėjimų departamentas sprendimo dėl jo skundo nepriėmė, o 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. 2S-3316 formaliai išdėstė savo teisinę poziciją, pagal kurią bendrasis teisės principas lex retro non agit Lietuvos Respublikoje negalioja, tuo tarpu dėl jo skundo esmės nieko nepasisakė, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas bei Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnyje įtvirtintą teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje byloje Nr. TS-149-870/2013 buvo pateiktas aktualus teisės aiškinimas dėl bendrojo teisės principo lex retro non agit galiojimo lygtinio paleidimo atveju ir Vilniaus PN buvo įpareigoti pristatyti pareiškėją į Komisiją, o Komisija buvo įpareigota svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad Vilniaus PN raštas Nr. 42-613(1), kuriuo buvo atsisakyta vykdyti minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, laikytinas pareigūno neteisėtu veikimu (sprendimu), todėl Kalėjimų departamentas privalėjo jį panaikinti, o to nepadaręs, neatliko savo pareigos, t. y. neteisėtai neveikė ir pažeidė VAĮ nuostatas bei pareiškėjo teisę į efektyvią teisinę gynybą. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu, pažeidžiant jo teisę į lygtinio paleidimo svarstymą, jis patyrė neturtinę žalą, t. y. tai jam sukėlė psichologinį šoką, pažeminimo, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus, depresiją. Pareiškėjas akcentavo, kad minėti negatyvūs išgyvenimai nebuvo vienkartiniai, momentiniai, ar trumpalaikiai – beteisiškumo ir bejėgiškumo jausmas jį persekioja iki šiol, nes įkalinimo įstaigos pareigūnui pažeidus jo teises, šios pažeistos teisės nebuvo efektyviai apgintos ikiteismine ginčo sprendimo procedūra.