Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

pareiškėjas M. N. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas, atsakovo atstovas), 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad LR bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 183 str. nustatyta tvarka Kalėjimų departamento direktoriui 2014-06-18 pateikė skundą dėl Vilniaus pataisos namų administracijos 2014-06-06 rašto Nr. 42-613(1), kuriame nurodyta, jog jis nebus pristatytas į Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisiją (toliau – Komisija) svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo. Teigia, kad Kalėjimų departamentas sprendimo dėl jo skundo nepriėmė, o 2014-06-27 raštu Nr. 2S-3316 formaliai išdėstė savo teisinę poziciją, pagal kurią bendrasis teisės principas lex retro non agit Lietuvos Respublikoje negalioja, o dėl jo skundo esmės nieko nepasisakė.

Paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-04 nutartimi byloje Nr. TS-149-870/2013 buvo pateiktas aktualus teisės aiškinimas dėl bendrojo teisės principo lex retro non agit galiojimo lygtinio paleidimo atveju ir Vilniaus pataisos namai buvo įpareigoti jį pristatyti į Komisiją, o Komisija buvo įpareigota svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus PN 2014-06-06 raštą Nr. 42-613(1), kuriuo atsisakyta vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-04 nutartį, pareiškėjas laiko pareigūno neteisėtu veikimu (sprendimu), kurį Kalėjimų departamentas privalėjo panaikinti. To nepadaręs, pareiškėjo įsitikinimu, Kalėjimų Departamentas neatliko savo pareigos, veikė neteisėtai ir pažeidė LR Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, jo teisę į efektyvią teisinę gynybą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 13 straipsnyje bei padarė jam neturtinę žalą.

Pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nuostatas, pakankamu pagrindu konstatuoti neturtinę žalą yra nepatogumų asmeniui sudarymas. Taigi, jau vien pats faktas, kad asmuo buvo priverstas kreiptis į teismą, kad pažeistos asmens teisės nebuvo efektyviai apgintos ikiteismine ginčo sprendimo procedūra (EŽT Konvencijos 13str. pažeidimas), yra pakankamu pagrindu (nepatogumu) konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą, jau labiau, kad Konvencijos 13 str. įtvirtintų teisių pažeidimas yra deliktu pagal Konvencijos 41 str. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamento raštas, kuris reiškia, jog jo teisė į lygtinio paleidimo svarstymą bus pažeista, jam sukėlė psichologinį šoką, pažeminimo, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus, iššaukė depresiją. Akcentavo, kad negatyvūs išgyvenimai nebuvo vienkartiniai, momentiniai, ar trumpalaikiai - beteisiškumo ir bejėgiškumo jausmas jį persekioja iki šiol, nes įkalinimo įstaigos pareigūnui pažeidus jo teises, šios pažeistos teisės nebuvo efektyviai apgintos ikiteismine ginčo sprendimo procedūra. Taigi, mano, kad už jam padarytą neturtinę žalą turi teisę prašyti ne mažesnio kaip 5000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Nustatant neturtinės žalos dydį, prašė atsižvelgti į jo socialinį statusą, į tai, kad jo galimybės ginti savo teises yra ženkliai apribotos, o kaltininkas yra valstybės tarnybos pareigūnas, privalantis ginti žmogaus teises (1-2 b. l. ).