Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vertina, jog pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis yra apskundęs sprendimą neleisti pareiškėjui pakeisti darbdavio, neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepakeitė darbdavio pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 6 dalyje numatytus reikalavimus ir pas naują darbdavį neįsidarbino, todėl atleidimo iš UAB „Valorvita“ užimamų pareigų faktas yra imperatyvus pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas ginčijamą sprendimą turėjo apklausti pareiškėją bei suteikti galimybę pateikti paaiškinimus yra nepagrįsti. Teisės aktai ar teismų praktika nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą sprendimą atlikti minėtus veiksmus.

Teigia, jog ginčijamu Sprendimu nustatytoms aplinkybėms Migracijos departamentas taikė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės jų netaikyti. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023-11-21 sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo darbdavys UAB „Valorvita“ 2023 m. gegužės 17 d. pateikė prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Valorvita“ pagrindu.

Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760254819 pareiškėjui buvo išduotas 2023 m. birželio 6 d.

Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 22 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį į UAB „Htf group“. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 19 d. sprendimu neleido pareiškėjui pakeisti darbdavio, nes pareiškėjas neatitiko darbdavio keitimo sąlygų (UAB „Htf group“ nevykdė deklaruojamos veiklos). Dėl šio sprendimo pareiškėjas kreipėsi į teismą ir administracinėje byloje Nr. eI2-4302-595/2024 teismas 2024 m. kovo 26 d. sprendimu tenkino V. I. skundą ir panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 23S207127, kuriuo nuspręsta neleisti pareiškėjui pakeisti darbdavio, bei įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo pakeisti darbdavį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 20 d., vykdydamas užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad UAB „Valorvita“ su pareiškėju darbo sutartį nutraukė 2023 m. spalio 20 d., jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirbo. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Įstatymo 50 straipsnis numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

Be kita ko, byloje nustatyta, kad UAB „Valorvita“ darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2023 m. spalio 20 d. Pareiškėjas dar 2023 m. rugsėjo 22 d. Migracijos departamentui teikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Htf group“, tačiau 2023 m. lapkričio 19 d. Migracijos departamentas atsisakė leisti pakeisti darbdavį pagrindu, jog asmuo neatitinka darbdavio keitimo sąlygų, nes bendrovė nevykdo deklaruojamos veiklos (krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais), todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, kad būtų galima leisti pakeisti darbdavį. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 23S207127, kuriuo atsisakė leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį. Kaip jau minėta, toks Migracijos departamento sprendimas buvo apskųstas (administracinė byla Nr. eI2-4302-595/2024).

Nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta, iki administracinėje byloje Nr. eI2-4302-595/2024 bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas. Išnagrinėjus minėtą administracinę bylą, įsiteisėjus joje priimtam teismo sprendimui, panaikinusiam Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 23S207127, bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Taigi, pripažinus Migracijos departamento sprendimą dėl atsisakymo leisti pakeisti darbdavį nemotyvuotu ir nepagrįstu ir jį panaikinus, išnyko skundžiamo Sprendimo pagrindu buvusi aplinkybė – Migracijos departamento 2023-11-19 sprendimas atsisakyti leisti pakeisti darbdavį.

Vienok, ginčijamo šioje administracinėje byloje Departamento Sprendimo esmė, dėl ko panaikintas leidimas gyventi, yra ne tiek priimtas ankstesnis Departamento sprendimas, bet pats faktas – nutraukta darbo sutartis su asmeniu.

Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (kurio pagrindu ir priimtas Sprendimas) nurodyta, jog Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu „nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu <...> arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų“.

Patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Sodra) duomenų bazėje, nustatyta, jog pareiškėjas dirbo UAB „Valorvita“ (gavo atlyginimą už darbą) iki 2023-10-20. Po šios datos Sodros duomenų bazėje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dirbtų kitoje įmonėje ar turėtų kitokį statusą, leidžiantį jam gyventi Lietuvoje pagal Leidimo laikinai gyventi išdavimo ir galiojimo sąlygas, reglamentuotas Įstatyme.

Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutiktina su Migracijos departamento Sprendime išdėstytais argumentais, nes nustatyta, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo dieną darbo sutarties su jokia bendrove sudaręs nebuvo. Bylos nagrinėjimo dieną taip pat negauta į bylą jokių papildomų paaiškinimų ar įrodymų, jog pareiškėjas turėtų darbdavį, kuris būtų įsipareigojęs su juo sudaryti darbo sutartį ar tokia sutartis jau būtų sudaryta. Atitinkamai, nustatytų faktų pagrindu, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnyje 1 dalyje nustatytų sąlygų Leidimo laikinai gyventi išdavimui.

Kadangi byloje neįrodyta, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo dienai buvo sudaręs darbo sutartį, teismo vertinimu, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Pažymėtina, kad teismui administracinėje byloje Nr. eI2-4302-595/2024 priėmus sprendimą panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 23S207127, kuriuo nuspręsta neleisti pareiškėjui pakeisti darbdavio, ir įpareigojus Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo pakeisti darbdavį, pareiškėjas turi visas galimybes įgyvendinti teisę UTPĮ nustatyta tvarka pakeitus darbdavį, gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Pažymėtina, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą į jos teritoriją, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisingumo Teoismo (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja ĮUTP nuostatos. Kadangi ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir jame nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes, kaip jau minėta, leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).

Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi kas mėnesį negavo jam numatyto atlyginimo, darbo sutartis su darbdaviu buvo nutraukta, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiame kontekste paminėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.

Šiame kontekste paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad Migracijos departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu laikinai gyventi Lietuvoje. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas Migracijos departamento surinktais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime aiškiai išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas.

Pareiškėjas prašo priteisti 722,50 Eur, t. y. 700 Eur advokato padėjėjui už suteiktas teisines paslaugas bei 22,50 Eur žyminio mokesčio išlaidų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. I. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.