Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-1095/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-05-07
Bylos Nr.: 2A-1095/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Egidijus Žironas
Atsakovas: akcinei bendrovei „Eurovia Lietuva“
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „PakMarkas“

Civilinė byla Nr. 2A-1095/2012Proceso Nr. 2-56-3-01934-2010-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 21.4.1.1; 21.6; 35.6.1; 121.18; 126.8

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Murena“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Murena“ ieškinys atsakovui akcinei bendrovei „Eurovia Lietuva“, tretysis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „PakMarkas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1630-273/2011.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti 2009 m. kovo 3 d. Reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo UAB „Murena“ ir atsakovo AB „Eurovia Lietuva“, negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikyti restituciją - priteisti iš atsakovo 70 800 Lt sumą, taip pat priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, jog 2009-03-03 UAB „Murena" sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį (toliau - Sutartis), pagal kurią ieškovas perleido atsakovui AB"Eurovia Lietuva" reikalavimo teisę į 70 800 Lt UAB „PakMarkas" skolą, kylančią iš statybų rangos sutarties Nr. AD3-08-04 ir Sutarties Priedo Nr. 6 pagal atliktų darbų aktus. Sutartį pripažinti negaliojančia prašė actio Pauliana pagrindu, nurodydamas, kad Sutartis buvo sudaryta, kai UAB „Murena“ turėjo kitų kreditorių, kuriems įsipareigojimų įvykdymo terminai buvo suėję, t.y ginčijamos sutarties sudarymo metu UAB „Murena" buvo skolinga tiek bendrovės darbuotojams, tiek valstybinei mokesčių inspekcijai ir valstybinei socialinio draudimo fondo vadybai. Skolos kreditoriams buvo atsiradę nuo 2008 m. spalio - lapkričio mėnesių. UAB „Murena“ kreditoriai buvo kreipęsi dėl skolos išieškojimo į teismus. Sutartimi buvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Sandorio sudarymo momentu įmonė buvo nemoki, įsiskolinimai kreditoriams jau 2008-12-31 dienai sudarė 18 979 112 Lt, tuo tarpu bendrovės balanse turto buvo apskaityta vos už 21 125 905 Lt. Jau nuo 2008 m. spalio pradžios bendrovės turtui buvo pritaikytas areštas. Ieškovas, būdamas nemokus, sudarė sutartį su atsakovu, kuria sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, taip pat suteikė pirmenybę atsakovui AB „Eurovia Lietuva", kuri yra trečios eilės kreditorius pagal išieškojimų eiliškumą, prieš kitus kreditorius. Ieškovo nuomone, ginčijamo sandorio šalys sudaryti neprivalėjo. Sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kitų kreditorių interesus.

Ieškovas taip pat nurodė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo nuostatos. Taip pat prašė ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu ex officio kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi ginčijamo sandorio sudarymo buvo areštuotas ieškovo turtas, taigi, buvo apribota valdymo, naudojimosi ar disponavimu teisė visu turtu.

Dėl restitucijos taikymo nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 4 dalimi, LR CK 6.145 straipsniu, pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais nuo sudarymo momento, šalys grąžintinos į pradinę padėtį, tai yra AB „Eurovia Lietuva" turėtų grąžinti UAB „Murena“ reikalavimo teisę į 70 800 Lt dydžio UAB „Pakmarkas" skolą. Tuo tarpu UAB „Murena“ įsiskolinimas AB „Eurovia Lietuva“ turėtų padidėti 70 800 Lt suma. Atsižvelgus į tai, kad pagal ginčo sandorį pinigus gavo atsakovas, taikant restituciją, ginčo sandoriu pervestos lėšos turi būti priteistos ieškovo naudai.

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Eurovia Lietuva“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad šiuo atveju nėra visų CK 6.66 str. įtvirtinto actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų. Šalys dar darbų pradžioje susitarė, kad su AB „Eurovia Lietuva“ už jos atliktus darbus atsiskaitys tiesiogiai užsakovas, t.y. UAB „PakMarkas“. UAB „PakMarkas“ nuolat atsiskaitydavo su AB „Eurovia Lietuva" tiesiogiai ir pati UAB „Murena" sutiko su tokia atsiskaitymo tvarka. Kadangi UAB „PakMarkas“ nenorėjo prisiimti pareigos pats tikrinti AB „Eurovia Lietuva“ atliktus darbus, UAB „PakMarkas“ patogumui visus AB „Eurovia Lietuva“ atliktus darbus prižiūrėjo ir tikrino UAB „Murena“. Toks užsakovo UAB „PakMarkas“ pageidavimas atsispindi taip pat ir 2008 m. birželio 11 d. rašte Nr. NTV/R/08-1100. 2009 m. kovo 3 d. Reikalavimo perleidimo sutartis, kurios galiojimą ginčija ieškovas, taip pat buvo sudaryta vykdant UAB „PakMarkas“, UAB „Murena“ ir AB „Eurovia Lietuva“ ankstesnį susitarimą, kad už AB „Eurovia Lietuva" darbus su AB „Eurovia Lietuva“ atsiskaito tiesiogiai užsakovas UAB „PakMarkas“. Skirtumas tik tas, kad šalys šiuo atveju pasirinko kitokį reikalavimo teisės perleidimo juridinį pagrindą - ne trišalį susitarimą, bet reikalavimo perleidimo sutartį. Tačiau šio susitarimo turinys, tikslai ir iš jo kylančios teisinės pasekmės iš esmės niekuo nesiskyrė nuo anksčiau sudarytų trišalių susitarimų, t.y. ginčijamu susitarimu, kaip ir anksčiau AB „Eurovia Lietuva“ buvo suteiktas juridinis pagrindas reikalauti atsiskaitymo tiesiogiai iš užsakovo. Taigi akivaizdu, kad sudarydamos Reikalavimo perleidimo sutartį, šalys jokiu būdu neturėjo tikslo kaip nors apgauti kitus kreditorius ar išvengti kokių nors mokėjimų UAB „Murenos“ kreditoriams, bet tiesiog atliko veiksmus, kurie jau buvo tarp šalių sutarti anksčiau ir kurie tarp šalių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose buvo įprasti. Be visų šių susitarimų AB „Eurovia Lietuva“ netgi nebūtų pradėjusi vykdyti darbų. Jais AB „Eurovia Lietuva" tiesiog iš anksto užsitikrindavo atsiskaitymą už darbus. Reikalavimo perleidimo sutartis ne tik kad nebuvo žalinga, bet priešingai - buvo naudinga patiems UAB „Murena“ kreditoriams, kadangi sudarė sąlygas UAB „Murena“ tinkamai įvykdyti pagal Statybos rangos sutartį užsakovui UAB „PakMarkas“ prisiimtus įsipareigojimus ir gauti visą atsiskaitymą iš užsakovo. 2009 m. kovo 3 d. pasirašius Reikalavimo perleidimo sutartį ir AB „Eurovia Lietuva" perleidus reikalavimo teisę į 70 800 Lt atlyginimą už jos atliktus darbus, 2009 m. kovo 5 d. AB „Eurovia Lietuva" užsakovui UAB „PakMarkas“ pateikė garantinį raštą, kuriuo įsipareigojo galutinai užbaigti asfalto dangos ir žolės vejos apsodinimo darbus iki 2009 m. birželio 15 d. Šiuos darbus AB „Eurovia Lietuva“ galutinai užbaigė 2009 m. gegužės 15 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ne tik kad nebuvo sumažintos, bet priešingai - buvo padidintos kreditorių galimybės susigrąžinti skolas. Ginčijama sutartis sudarė prielaidas UAB „Murena“ visiškai įvykdyti Statybos rangos sutartį ir gauti net 1 194 061,45 Lt pajamų, iš kurių ji galėjo patenkinti didelę dalį savo kreditorių reikalavimų.

Atsakovo manymu, nebuvo UAB „Murena“ nesąžiningumo. Sudarydama ginčijamą sandorį UAB „Murena“ tik vykdė tarp šalių sudarytą susitarimą ir siekė bendrovei bei jos kreditoriams naudingų tikslų. Ginčijamos sutarties tikslas buvo ne kaip nors apgauti UAB „Murena" kreditorius ar išvengti atsiskaitymo su jais, bet užtikrinti savalaikį darbų užbaigimą pagal Statybos rangos sutartį ir taip sudaryti galimybę gauti pajamas bei atsiskaityti su kitais kreditoriais. Todėl atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusias faktines aplinkybes, UAB „Murena“ elgėsi sąžiningai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį tretysis asmuo UAB „PakMarkas“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2008-04-09 ieškovas su trečiuoju asmeniu sudarė statybos rangos sutartį Nr. AD3-08-04 dėl komercinės gamybinės paskirties pastato (spaustuvės su administracinėmis patalpomis) pastatymo. Pagal Rangos sutartį tretysis asmuo turėjo sumokėti ieškovui iš viso 23 581 229 Lt. 2009-03-09 tretysis asmuo gavo pranešimą iš atsakovo, iš kurio paaiškėjo, kad ieškovas ir atsakovas sudarė 2009-03-03 Reikalavimo perleidimo sutartį 70 800 Lt dydžio sumai, pagal kurią ieškovas perleido atsakovui reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį 70 800 Lt dydžio sumai pagal Sutartį, o atsakovas anuliavo savo tokio pat dydžio skolą Ieškovui pagal 2008-05-26 Statybos subrangos sutartį. Tretysis asmuo, vykdydamas 2009-03-09 pranešimą, periodiškai pagal Sutarties nuostatas atliko mokėjimo pavedimus, iš viso 70 800 Lt dydžio sumai, ir visiškai bei tinkamai atsiskaitė su atsakovu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, jog bylos duomenimis ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovui UAB „Murena“ dar nebuvo iškelta bankroto byla. 2008 m. balandžio 9 d. ieškovas UAB „Murena“ ir tretysis asmuo „PakMarkas“ sudarė Statybos rangos sutartį Nr. AD3-08-04, pagal kurią UAB „Murena“ kaip rangovas įsipareigojo užsakovui UAB „PakMarkas“ pastatyti spaustuvę su administracinėmis patalpomis. Spaustuvės teritorijos, privažiavimo keliams, šaligatviams įrengti bei kitiems teritorijos įrengimo darbams atlikti 2008 05 26 UAB „Murena“ sudarė Statybos subrangos sutartį su AB „Eurovia Lietuva“. Kadangi UAB „Murena“ tuo metu nebuvo visiškai tikra dėl savo pajėgumų ateityje atsiskaityti su AB „Eurovia Lietuva“ už jos atliktus darbus, o Statybos subrangos sutarties 8.8 punkte šalys buvo sutarusios, kad subrangovas turės teisę sustabdyti darbus, jeigu rangovas neatsiskaitys laiku už pasirašytus tarpinius darbų atlikimo aktus, siekdama užtikrinti sklandų darbų vykdymą, UAB „Murena“, UAB „PakMarkas“ ir AB „Eurovia Lietuva“ susitarė, kad už AB „Eurovia Lietuva“ pagal Subrangos Sutartį atliktus darbus UAB „PakMarkas“ mokės tiesiogiai AB „Eurovia Lietuva“. Vadovaujantis minėtu susitarimu tarp užsakovo UAB „PakMarkas“, rangovo UAB „Murena“ ir subrangovo AB „Eurovia Lietuva“ buvo pasirašyti 4 trišaliai susitarimai, pagal kuriuos šalys susitarė, kad už AB „Eurovia Lietuva“ atliktus darbus UAB „PakMarkas“ mokės tiesiogiai į AB „Eurovia Lietuva“ atsiskaitomąją sąskaitą. 2009 m. kovo 3 d. ginčijama reikalavimo sutartimi buvo sudarytas ne trišalis susitarimas, tačiau šio susitarimo turinys ir iš jo kylančios teisinės pasekmės iš esmės nesiskyrė nuo anksčiau sudarytų trišalių susitarimų, nes kaip ir anksčiau AB „Eurovia Lietuva“ buvo suteiktas juridinis pagrindas reikalauti atsiskaitymo tiesiogiai iš užsakovo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas darė išvadą, kad šalys, sudarydamos reikalavimo perleidimo sutartį, neturėjo tikslo apgauti kitus kreditorius, bet atliko veiksmus, kurie jau anksčiau tarp šalių buvo sutarti ir kurie tarp šalių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose buvo įprasti.

Ginčijamo sandorio sudarymo metu šalių veiksmai buvo objektyvūs, šalys veikė susiklosčiusių aplinkybių sąlygomis ir 70 800 litų suma, ją palyginus su UAB „Murena“ turėtu turtu, santykinai yra maža, todėl šiomis sąlygomis viena sandorio šalis neprivalėjo tikrinti kitos šalies finansinės būklės ar mokumo. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovų nesąžiningumo pagal CK 6.66 straipsnio 1 ir 2 dalis. Duomenys apie iškeltas bylas ir apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones, neturint duomenų apie UAB „Murena“ turimą turtą ir pradelstus įsipareigojimus, nesudarė pagrindo atsakovui ginčijamą sandorį vertinti kaip pažeidžiantį kreditorių interesus.

Atsižvelgdamas į išdėstą, teismas darė išvadą, kad ginčijamas sandoris kitų kreditorių teisių nepažeidė ir nėra pagrindo teigti, kad sandorio šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir kad buvo nesąžiningos, todėl ieškinys atmestinas, kaip neatitinkantis visų actio Pauliana sąlygų.

Dėl Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo nuostatų pažeidimo teismas pažymėjo, kad jame nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimas gali sudaryti sąlygas ginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu, tačiau tik nustačius visas būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas. Kadangi teismas šioje byloje visų šių sąlygų nenustatė, todėl šiuo aspektu teismui pasisakyti nėra pagrindo.

Dėl ieškovo prašymo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu ex officio kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms ir taikyti restituciją pagal CK 1.80 straipsnį, teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų turto arešto aktų matosi, kad nebuvo turto arešto aktų dėl areštuoto UAB „Murena“ turto draudimo dalyvauti tam tikruose sandoriuose, perduoti kitiems asmenims turtą ar vykdyti kitas prievoles su laikino įregistravimo žyma. Todėl teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad turto areštas buvo taikytas visam UAB „Murena“ turtui, nes tokių objektyvių duomenų pateikta nebuvo. Dėl to nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Murena“ prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti – pripažinti 2009 m. kovo 3 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, negaliojančia nuo jo sudarymo momento, priteisti iš atsakovo 70 800 Lt sumą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo 70 800 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįstas teismo teiginys, kad nebuvo kreditorių teisių pažeidimo ir įmonė buvo moki. Ginčijamos sutarties sudarymo metu UAB „Murena" buvo nemoki, nes pagal 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis tiek vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 18 979 112 Lt, tiek pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2009-03-03 dienai – 13 380 221,70 Lt viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės – 21 125 905 Lt. UAB “Murena” buvo pradelsusi atsiskaityti su kitais kreditoriais, sandoriais buvo suteikta pirmenybė atsakovui prieš bendrovės darbuotojus, valstybinę mokesčių inspekciją, socialinio draudimo fondo valdybą, kitus kreditorius, todėl sudaryta Sutartimi buvo pažeistos šių kreditorių teisės ir Lietuvos Respublikos laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas.

2. Nepagrįstas teismo teiginys, kad nenustatytas šalių nesąžiningumas. Teismas nevertino su ieškiniu pateiktų įrodymų, kad viešai spaudoje ir internete jau buvo skelbiama apie tai, kad UAB „Murena" turi finansinių problemų, neatsiskaito su darbuotojais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad jis domėjosi UAB „Murena" finansine situacija, tikrino areštų registrą, domėjosi, ar nėra inicijuojamos bankroto bylos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau 2007 metu UAB „Murena" balansas rodė įmonės nemokumą. Šis balansas ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo pateiktas Juridinių asmenų registrui ir buvo prieinamas atsakovui. Atsakovai negali būti laikomi sąžiningais, nes nepasidomėjo, ar Turto arešto aktų registre nėra įregistruoto arešto akto, ar BUAB „Murena" turi teisę disponuoti turtu. Atsakovai žinojo ar privalėjo žinoti, kad UAB „Murena" turtui galioja laikinas areštas ir šį ribojimą pažeidžiantys atsiskaitymai yra neteisėti.

3. Nepagrįstas teismo teiginys, kad sandoris negalėjo būti pripažintas negaliojančiu ex officio kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Turto arešto aktas Nr. 0608001778 buvo įregistruotas 2008-11-11, turto arešto akto pakeitimas įregistruotas 2008-12-16 ir nurodyta, jog areštuotos piniginės lėšos 1 298 743,05 Lt sumai, buvo areštuotos ir UAB „Murena" turtinės teisės gauti pinigines išmokas. Turto arešto aktas Nr. 0608001781 buvo įregistruotas 2008-11-11, 2008-12-16 buvo įregistruotas laikino turto arešto akto pakeitimas, kuriuo areštuojamos piniginės lėšos 420 709,09 Lt sumai, turtinės teisės gauti pinigines išmokas. 2008-12-05 buvo įregistruotas laikinas turto arešto aktas Nr. 0608001986, turto arešto akto pakeitimas įregistruotas 2009-01-05, areštuotas nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, jo nesant ar nepakankant - piniginės lėšos 2 135 771.20 Lt sumai. Vadinasi, sandorių sudarymo metu buvo areštuotos ieškovo turtinės teisės gauti pinigines lėšas. Sudarytas susitarimas pažeidė pritaikytą turto arešto aktą, nes UAB „Murena" perleido savo turtinę teisę gauti pinigines lėšas iš atsakovo UAB „Pakmarkas". Minėtų turto areštų galiojimo metu toks susitarimas buvo negalimas. Turto arešto aktas Nr. 0409000697 buvo įregistruotas 2009-02-10 laikina būsena, turto arešto akto pakeitimas įregistruotas tik 2009-03-12 t.y. jau po sandorio sudarymo. Turto arešto aktas Nr. 0609000473 buvo įregistruotas 2009-02-23 laikina būsena, turto arešto akto pakeitimas įregistruotas tik 2009-03-30 t.y. jau po sandorio sudarymo. Taigi, turtui galiojo laikinas turto areštas, turtas nebuvo identifikuotas, vadinasi buvo areštuotas visas turtas. Laikoma, kad reikalavimo teisė taip pat įeina į turto sąvoką ir ji buvo neteisėtai perleista.

4. Teismas pažeidė šias procesines teisės normas: CPK 12, 178 straipsnius, nes nesant byloje atitinkamų įrodymų, konstatavo, jog ieškovo reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmestinas ir restitucija netaikytina, CPK 270 straipsnį, kuriame numatyta, kad teismo sprendimas privalo būti motyvuotas, įvertinami įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išsakomi argumentai dėl kurių tam tikri įrodymai atmetami, nurodomi įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi. Teismas taip pat pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti aplinkybes, kurios įrodinėjamos proceso metu, taip pat CPK 265 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teismo pareigą įvertinti įrodymus. Teismas, nevertindamas imperatyvių teisės normų pažeidimo, nepagrįstai nuspręsdamas, kad perleidžiamas reikalavimas nepateko į areštuoto turto masę ir nepripažindamas sandorio niekiniu ex officio, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2011-02-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011, 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010, 2011-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2011).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB “Eurovia Lietuva” prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, 2011 m. spalio 3 d. Kauno apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas – 4 732,15 Lt sumą atsakovo atstovavimo išlaidoms apeliacinėje instancijoje atlyginti, nustatant, kad procesinis sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai priteisimo vykdytinas iš BUAB “Murena” bankroto administravimui skirtų lėšų. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl kitų kreditorių teisių pažeidimo nebuvimo:

Žemesnės instancijos teismas

Pirma, pačioje darbų pradžioje užsakovas UAB „PakMarkas“, generalinis rangovas UAB „Murena“ ir subrangovas AB „Eurovia Lietuva“ susitarė, kad už AB „Eurovia Lietuva“ pagal Subrangos sutartį atliktus darbus UAB „PakMarkas“ mokės tiesiogiai AB „Eurovia Lietuva“. Šalys susitarė, jog dėl kiekvieno konkretaus atsiskaitymo tarp šalių bus organizuojamas trišalio susitarimo dėl tiesioginio atsiskaitymo pasirašymas. Vadovaujantis minėtu susitarimu, tarp užsakovo UAB „PakMarkas“, rangovo UAB „Murena“ ir subrangovo AB „Eurovia Lietuva“ buvo pasirašyti 4 trišaliai susitarimai, pagal kuriuos šalys susitarė, kad už AB „Eurovia Lietuva“ atliktus darbus UAB „PakMarkas“ mokės tiesiogiai į AB „Eurovia Lietuva“ atsiskaitomąją sąskaitą. Ieškovo administratorius šių sandorių neginčija. Reikalavimo perleidimo sutartis, kurios galiojimą ginčija ieškovas, taip pat buvo sudaryta vykdant UAB „PakMarkas“, UAB „Murena“ ir AB „Eurovia Lietuva“ ankstesnį susitarimą, kad už AB „Eurovia Lietuva“ atliktus darbus su AB „Eurovia Lietuva“ atsiskaito tiesiogiai užsakovas UAB „PakMarkas“. Taigi akivaizdu, kad sudarydamos Reikalavimo perleidimo sutartį, šalys jokiu būdu neturėjo tikslo kaip nors apgauti kitus kreditorius ar išvengti kokių nors mokėjimų UAB „Murenos“ kreditoriams, bet tiesiog atliko veiksmus, kurie jau buvo tarp šalių sutarti anksčiau ir kurie tarp šalių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose buvo įprasti;

Antra, ginčijama Reikalavimo perleidimo sutartis ne tik kad nebuvo žalinga, bet priešingai - buvo naudinga patiems UAB „Murena" kreditoriams, kadangi sudarė sąlygas UAB „Murena" tinkamai įvykdyti pagal Statybos rangos sutartį užsakovui UAB „PakMarkas" prisiimtus įsipareigojimus ir gauti visą atsiskaitymą iš užsakovo. Pagal 2009 m. vasario 27 d. Priedą Nr. 6 prie Statybos rangos sutarties Nr. AD3-08-04, remdamasis Statybos rangos sutarties XV straipsnio 9 dalimi, užsakovas UAB „PakMarkas" buvo sulaikęs 1 194 061,45 Lt. Remiantis Statybos rangos sutarties XV straipsnio 9 dalimi, UAB „PakMarkas" šią sulaikytą sumą buvo įsipareigojęs sumokėti ne vėliau kaip per 22 darbo dienas po Baigiamojo darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo bei įvykdžius reikalavimus dėl draudimo. Todėl visų darbų tinkamas užbaigimas ir baigiamojo darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymas buvo viena iš sąlygų UAB „Murena" gauti šią užsakovo sulaikytą 1 194 061,45 Lt sumą. Būsimi atsakovo atliekami darbai buvo specialiai išskirti tarp UAB „PakMarkas" ir UAB „Murena" sudaryto 2009 m. vasario 27 d. Priedo Nr. 6 prie Statybos rangos sutarties AD3-08-04 6.2 punkte (susumavus kainą už šiuos darbus ir pridėjus PVM, gaunasi AB „Eurovia Lietuva" atliktų darbų suma: 57 400 + 2 600 * 18% (PVM) = 70 800 Lt), numatant, kad jie bus atlikti iki 2009 m. birželio 15 d. Ieškovas šio susitarimo neginčija. Nesant ginčijamo susitarimo, atsakovas, remdamasis Statybos subrangos sutarties 8.8. punkte numatyta darbų sustabdymo teise, apskritai nebūtų atlikęs minėtų darbų, nes nebūtų buvęs tikras dėl jų apmokėjimo. Pritraukti naują subrangovą darbams užbaigti finansinių sunkumų turėjęs ieškovas neturėjo jokių šansų. Taigi, AB „Eurovia Lietuva" darbų užbaigimas sudarė sąlygas UAB „Murena" su užsakovu UAB „PakMarkas" pasirašyti baigiamąjį darbų aktą ir gauti sulaikytą 1 194 061,45 Lt sumą;

Trečia, Reikalavimo perleidimo sandoris, sudarytas tarp AB „Eurovia Lietuva" ir UAB „Murena", atitiko įprastą verslo praktiką, kadangi tokie susitarimai, kai su subrangovu atsiskaito tiesiogiai užsakovas statybų versle yra dažni ir įprasti. Kita vertus, toks reikalavimo teisės perleidimas buvo įprastas taip pat atsižvelgiant ir į tarp AB „Eurovia Lietuva", UAB „PakMarkas" ir UAB „Murena" susiklosčiusius teisinius santykius. Kaip jau buvo minėta, UAB „PakMarkas" su AB „Eurovia Lietuva" už jos atliktus darbus atsiskaitinėdavo visada tiesiogiai. Maža to, toks susitarimas atitiko ir UAB „Murena" kreditorių interesus, kadangi tokiu būdu UAB „Murena" gavo nemažas pajamas iš užsakovo, dėl ko buvo sudarytos prielaidos sumažinti ar likviduoti įsipareigojimus kitiems UAB „Murena" kreditoriams. Akivaizdu, kad UAB „Murena" iš užsakovo gavus 1 194 061,45 Lt pajamų, atsirado galimybė patenkinti daug didesnę kreditorinių reikalavimų dalį, nei būtų buvę patenkinta, jeigu pagal ginčijamą sandorį AB „Eurovia Lietuva" gauti 70 800 Lt būtų buvę perduoti ieškovui;

Ketvirta, ginčijamu sandoriu atsakovui nebuvo suteiktas joks pranašumas prieš kitus kreditorius ir jų interesai nebuvo pažeisti, nes ieškovas atsiskaitinėjo ne tik su atsakovu, bet ir su kitais kreditoriais, įskaitant VMI, SODRĄ ir darbuotojus;

Penkta, ieškovas byloje nepateikė įrodymų, kad ginčijamo sandorio sudarymo dienai UAB „Murena" tikrai buvo nemoki. Ieškovas remiasi dokumentais, kuriuose matosi tik bendra 13 380 221,70 Lt UAB „Murena" skola kreditoriams, tačiau iš šių dokumentų negalima spręsti, kad visi šie įsipareigojimai ginčijamo sandorio sudarymo dienai buvo pradelsti ir UAB „Murena" buvo nemoki.

2. Dėl privalomumo sudaryti ginčijamą sandorį. Tokio sandorio sudarymui egzistavo teisinis privalomumas, nes šalys dar 2008 m. birželio mėn., t.y. pačių darbų pradžioje susitarė, kad su AB „Eurovia Lietuva" už jos atliekamus darbus tiesiogiai atsiskaitys pats užsakovas, t.y. UAB „PakMarkas", o Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta sąžiningai vykdant minėtą susitarimą tarp šalių. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą lėmė taip pat ir susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nes Reikalavimo perleidimo sutartis buvo būtina tam, kad UAB „Murena" galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus pagal Statybos rangos sutartį, sudarytą su užsakovu UAB „PakMarkas" ir iš UAB „PakMarkas" gauti visą atsiskaitymą už darbus. Minėta, kad tik tokiu būdu UAB „Murena" iš UAB „PakMarko" gavo net 1 194 061,45 Lt pajamų, kurios padidino UAB „Murena" turto masę, iš kurios dabar bus tenkinami kreditorių, įskaitant įmonės darbuotojus bei Valstybinę mokesčių inspekciją, reikalavimai bankroto byloje.

3. Dėl sandorio šalių sąžiningumo:

Pirma, ginčijamas sandoris kitų kreditorių interesų nepažeidė, priešingai, kitiems kreditoriams buvo naudingas. Be to, sandorio sudarymo būtinumą sąlygojo tiek faktinės aplinkybės, tiek juridinis pagrindas - tarp šalių sudarytas susitarimas;

Antra, UAB “Murena” elgėsi sąžiningai, nes tik vykdė tarp šalių sudarytą susitarimą ir siekė bendrovei bei jos kreditoriams naudingų tikslų;

Trečia, nėra pagrindo abejoti ir AB „Eurovia Lietuva" sąžiningum, nes Reikalavimo perleidimo sutartis visiškai atitiko šalių susitarimą, ja buvo įforminta AB „Eurovia Lietuva" teisė reikalauti eilinio mokėjimo iš užsakovo;

Ketvirta, kelių milijonų kapitalą valdančioms bendrovėms, tokioms kaip AB „Eurovia Lietuva" ir UAB „Murena" 70 800 Lt vertės sandoris yra nedidelis, tokios vertės sandorius statybų bendrovės sudarinėja vos ne kiekvieną dieną, todėl būtų neracionalu ir verslo prasme nelogiška kiekvienu kartu iš kontrahento reikalauti pateikti jo aktualius balansus, kreditorių sąrašus, informaciją apie ginčus teismuose ir areštus, o paskui šią informaciją analizuoti ir kaskart vertinti, ar pažeis toks sandoris kieno nors interesus, ar ne. Tuo metu, kai buvo sudaromas ginčijamas sandoris, viešai buvo prieinama UAB „Murena" finansinė atskaitomybė tik už 2007 metus. Sandorio sudarymo metu aktuali bendrovės finansinė atskaitomybė niekur viešai nebuvo prieinama. Iš to, kad bendrovė 2007 m. turėjo tam tikrų finansinių sunkumų nebuvo galima vienareikšmiškai spręsti, kad jie išliko ir 2009 metais. AB „Eurovia Lietuva" paprašė UAB „Murena" Reikalavimo perleidimo sutartyje pateikti tam tikras garantijas, todėl negalima teigti, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1.5. punktu UAB „Murena" garantavo AB „Eurovia Lietuva", kad sudarydama ir vykdydama šią sutartį nepažeis ją saistančių teisės aktų, sandorių, administracinių aktų, teismų ar arbitražų sprendimų ar kitų įpareigojančių dokumentų, taip pat akcininkų, kreditorių ar trečiųjų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Sutarties 2.1.6. punktu UAB „Murena" užtikrino, jog AB „Eurovia Lietuva" atskleidė visą jai žinomą informaciją, turinčią reikšmės šios sutarties sudarymui ir jos vykdymui, ir sąmoningai nepateikė jokios klaidinančios informacijos. Reikalavimo perleidimo sutarties 2.2.2. punkte UAB „Murena" taip pat pareiškė, kad jokie kiti tretieji asmenys į reikalavimo teisę neturi jokių teisių ar pretenzijų. Maža to, UAB „Murena" Reikalavimo perleidimo sutarties 2.4. punkte patvirtino, kad šios sutarties 2.1.-2.3. punktuose nurodyti josios pareiškimai ir garantijos yra teisingi ir tikslūs, bei pripažino suvokianti, jog AB „Eurovia Lietuva" šią sutartį sudaro, remdamasi būtent šiais pareiškimais ir garantijomis. Atsakovo įsitikinimu, turėtų būti nustatinėjamas ne teorinis, o realus ginčijamo sandorio šalies sąžiningumas. Todėl neteisinga būtų iš asmens reikalauti kas dieną sekti visą įmanomą spaudą, internetines svetaines ir laukti, kol pasirodys kokia nors informacija apie kontrahentą, o to nepadarius, tokį asmenį automatiškai laikyti nesąžiningu. Natūralu, kad atsakovas kasdien neskaito visų laikraščių ir internetinių svetainių, todėl neprivalo žinoti apie visus pranešimus, susijusius su UAB „Murena";

Penkta, net jeigu atsakovui ir būtų buvusi žinoma tam tikra informacija apie kitus UAB „Murena" kreditorius, tai savaime nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovas būtinai turėjo suprasti, jog toks sandoris pažeis jų teises. Įstatymas nedraudžia skolininkui tenkinti vieno iš kreditorių reikalavimo, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai. Tol kol įmonei nėra iškelta bankroto byla, įstatymas nenustato kreditorių lygybės principo, todėl negalima teigti, kad 70 800 Lt suma būtinai turėjo būti pervesta UAB „Murena" ir iš jos būtinai turėjo būti atsiskaitoma su visais kitais kreditoriais proporcingai.

4. Dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo nebuvimo:

Pirma, ginčijamo sandorio sudarymo metu pagal turto arešto aktus Nr. 0608001778, Nr. 0608001781 bei Nr. 0608001986 ieškovui priklausančios reikalavimo teisės nebuvo areštuotos, o iki ginčo sandorio sudarymo datos atliktais pakeitimais minėtais turto arešto aktais buvo aprašytas ir areštuotas konkretus UAB „Murena" turtas, tarp kurio jokios reikalavimo teisės neminimos. Nesutiktina su apeliantu, kad reikalavimo teisės buvo areštuotos turto arešto aktu Nr. 0409000697 ar aktu Nr. 0609000473, kadangi nei viename iš šių turto arešto aktų niekur nėra užsimena apie reikalavimo teisių areštą, o turto arešto akte Nr. 0609000473 areštuotinas turtas nenurodytas apskritai;

Antra, iš 2007 m. UAB „Murena" balanso buvo matyti, kad UAB „Murena" ilgalaikis ir trumpalaikis turtas ginčijamo sandorio sudarymo metu sudarė iš viso 19 517 486 Lt, tuo tarpu pagal ieškovo į bylą pateiktus išrašus iš turto arešto aktų registro matosi, jog tuo metu turto arešto mastas tebuvo vos 4 206 281,12 Lt. Taigi akivaizdu, kad sandorio sudarymo metu visas UAB „Murena" turtas areštuotas nebuvo, o turimo turto vertė gerokai viršijo arešto mastą, todėl negalima teigti, kad kiekvienas apdairiai ir protingai besielgiantis kreditorius, esant tokiam arešto mastui, būtų įtaręs galimą kreditorių interesų pažeidimą ir susilaikęs nuo bet kokių sandorių su UAB „Murena" sudarymo, juo labiau, kad ginčijamo sandorio vertė - 70 800 Lt, lyginant ją su UAB „Murena" turtu, yra visiškai menka. Šiuo konkrečiu atveju būtų neprotinga aklai vadovautis teismų praktika, kad iki konkretaus turto aprašymo teismo pritaikytas areštas galioja absoliučiai visam turtui, nepriklausomai nuo arešto masto. Toks aiškinimas neabejotinai sudaro prielaidas žlugdyti įmonių verslą, o nesąžiningiems kreditoriams laikinosiomis apsaugos priemonėmis naudotis kaip skolininko spaudimo priemone greičiau patenkinti jų reikalavimą;

Trečia, turto arešto aktais Nr. 0409000697 ir Nr. 0609000473 buvo siekiama užtikrinti tik dviejų kreditorių, t.y. UAB „Hanza Lizingas" ir A. G. teisme pareikštus reikalavimus ir jų interesus. CK 1.78 str. 5 d. yra numatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti tik suinteresuotas asmuo. Todėl būtent šie kreditoriai turėjo teisę kreiptis į teismą dėl sandorio nuginčijimo, jeigu manė, kad jų interesai tokiu sandoriu yra pažeisti. Net jeigu ir būtų įvertinta, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti laikinųjų apsaugos priemonių apribojimai, tai ipso facto nesudaro pagrindo tokį sandorį pripažinti niekiniu ir taikyti niekinio sandorio pasekmes. CPK 149 str. už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą buvo nustatyta atsakomybė, turtinė sankcija - baudos skyrimas bei civilinė atsakomybė - nuostolių atlyginimas, bet nei šioje, nei kitose viešosios teisės normose nenustatyta, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių draudimo pažeidimo turi būti taikoma restitucija. Net jeigu teismas ir pripažintų, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu laikinasis turto areštas apėmė ir reikalavimo teises, atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinasis turto areštas pagal arešto aktą Nr. 0409000697 buvo panaikintas dar 2009 m. kovo 12 d., o pagal turto arešto aktą Nr. 0609000473 - 2009 m. kovo 30 d. (t.y. praėjus vos kelioms dienoms po ginčijamo sandorio sudarymo), turto arešto aktų registre įregistravus areštų pakeitimus ir areštą pritaikius konkrečiam turtui;

Ketvirta, reikalavimo teisių perleidimo sandoriu nebuvo pažeistos ir Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo normos, nes UAB „Murena" tuo metu, kai buvo sudarytas sandoris, atsiskaitinėjo tiek su VMI, tiek su SODRA, tiek su darbuotojais;

Penkta, restitucija šiuo atveju neturėtų būti taikoma, nes šiuo atveju restitucijos taikymas būtų nesąžiningas ir neteisingas atsakovo atžvilgiu, kadangi nepagrįstai pablogintų jo padėtį. Atsakovas sutiko pradėti darbus UAB „Murena" tik su viena sąlyga - kad už darbus atsiskaitinės tiesiogiai užsakovas. Tik su šia sąlyga atsakovas juos sutiko užbaigti. Nesant apmokėjimo, atsakovas pagal Statybos subrangos sutartį turėjo pilną teisę darbus sustabdyti. Dabar pritaikius restituciją, atsakovas neabejotinai atsidurtų prastesnėje padėtyje, kadangi turėtų grąžinti visas iš UAB „PakMarkas" gautas lėšas BUAB „Murena", o savo turėtų teisių nebeatgautų, kadangi visi darbai jau yra užbaigti. Tuo tarpu BUAB „Murena" būtų gavusi ir atsakovo darbus, ir atsiskaitymą iš UAB „PakMarkas", ir dar atsakovo pinigus už jo paties sąžiningai atliktus darbus.

5. Dėl CPK normų pažeidimo nebuvimo. Atsakovo manymu, teismo sprendimas pagrįstas visapusišku šalių pateiktų įrodymų įvertinimu. Be to, civiliniame procese teismas, priimdamas sprendimą, taip pat vadovaujasi ir tikėtinumo taisykle, kitaip tariant išvadą apie faktų buvimą ar nebuvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo UAB “PakMarkas” prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir 2011 m. spalio 3 d. Kauno apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad ginčijama sutartis pažeidė ieškovo kreditorių teises. Mainais už reikalavimo perleidimą (Sutarties sudarymą) buvo panaikinta ieškovo skola atsakovui pagal 2008-05-26 Statybos rangos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo. Todėl iš tikrųjų Sutarties pagrindu apelianto turtas ar jo vertė faktiškai nesumažėjo. Kol teismo nutarties iškelti bankroto bylą nėra (kaip ir buvo nagrinėjamu atveju), pagal bendrą pamatinę privatinės teisės taisyklę asmuo yra laisvas sudaryti sandorius ir sąvokos „trečiosios eilės kreditorius" naudojimas yra nepagristas.

2. Ieškovas neįrodė Atsakovo nesąžiningumo, nes laikinojo arešto būsena nereiškė, kad buvo areštuotas visas Ieškovo turtas. Sutarties sudarymo metu - 2009-03-03 - nei vieno iš Ieškovo apeliaciniame skunde nurodomų turto arešto aktų įraše nebuvo nurodyta, kad yra areštuotas visas Ieškovui priklausantis turtas. Turto arešto aktais Nr. 0608001778, Nr. 0608001781 ir Nr. 0608001986, įregistravus šių turto arešto aktų pakeitimus, buvo apibrėžtas konkretus ir baigtinis jų pagrindu vykdomo arešto objektas. 2009-02-10 buvo įregistruotas Ieškovo turto arešto aktas Nr. 0409000697, kurio mastas buvo įtvirtintas kaip 34 877,65 Lt, būsena - „laikina", o kalbant apie areštuotą turtą buvo nurodyta: Areštuoti skolininkui UAB "Murena" nuosavybės teise priklausantį turtą už 34 877,65 Lt, o jo nesant ar esant per mažai - skolininko pinigines lėšas banko atsiskaitomojoje sąskaitoje. Atkreiptinas dėmesys, kad šis įrašas negali reikšti absoliučiai visko, kas nuosavybės teise priklausė Apeliantui, areštą, nes įraše akivaizdžiai diferencijuojamos arešto objektų rūšys - „turtas", o „jo nesant ar esant per mažai - piniginės lėšosu. Be to, nėra nei vieno žodžio apie turtines reikalavimo teises į kitus asmenis arešto. 2009-02-23 buvo įregistruotas ieškovo turto arešto aktas Nr. 0609000473, kurio mastas buvo įtvirtintas kaip 221 005,40 Lt, būsena - „laikina", o konkretus areštuotas turtas nenurodytas, tačiau laikinojo arešto būsena nereiškė, kad buvo areštuotas visas Ieškovo turtas. Tai patvirtina šios aplinkybės: Pirma, CPK 144 str. 2 d. yra aiškiai nurodyta, kad negalima areštuoti atsakovo turto iš esmės daugiau, negu ieškinio sumai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 675 str. 2 d. bei 677 str. 2 d. - antstolis negali aprašyti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Teismo nutartis areštuoti (ar antstolio sprendimas aprašyti) skolininko turtą turi būti proporcionalus ir protingas, t. y. jų veiksmais gali būti apribota tik tokia skolininko nuosavybės dalis, kuri yra būtina kreditoriaus reikalavimams patenkinti, bet jokiu būdu ne absoliučiai visa skolininko nuosavybė. Kitoks aiškinimas ne tik grubiai pažeistų pamatinius protingumo bei proporcingumo principus, bet ir akivaizdžiai prieštarautų elementariai logikai. Antra, teismui priėmus nutartį apriboti skolininko nuosavybės teisę kreditoriaus reikalavimų užtikrinimo tikslais, informacija apie areštą atsiranda pirmiausia Turto arešto aktų registre, o vėliau ir kituose viešuosiuose registruose, iš jų ir Nekilnojamojo turto registre, ir „įtakoja" pirmiausiai tik tokiuose registruose registruotą turtą. Tačiau neregistruotini objektai, tokie kaip reikalavimo teisės, išlieka nepaveikti, taigi, ir akivaizdžiai neareštuoti. Laikotarpiu nuo teismo nutarties areštuoti turtą priėmimo ir jos įregistravimo Turto arešto aktų registre iki antstolio atliekamo turto aprašymo, turto arešto akto būsena registruojama kaip „laikina", t. y. nebaigtinė, kadangi konkretus areštuotas turtas dar nėra identifikuotas, todėl turto kaip „areštuoto" statusas dar nėra absoliutus. Tai paliudija ir notarų veiklos praktika, kai tokioje padėtyje atsidūręs skolininkas, norėdamas notariniu sandoriu disponuoti vienu iš registruotinų jo „laikinai areštuoto" turto objektų, gali tai padaryti, jeigu pateikia notarui įrodymus, paliudijančius, kad šis konkretus objektas nėra areštuotas. Tokiu būdu realiai „laikinoji" turto arešto akto būsena viešajame registre apsunkina, bet nepanaikina disponavimo galimybės netgi registruotu turtu, t. y. dar nereškia tikrojo ir visiško (baigtinio) šio turto arešto. Trečia, ieškovo pozicija prieštarauja turto arešto objektų eiliškumo nustatymo principams. Lietuvos apeliacinis teismas savo formuojamoje praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina laikytis tam tikro jų objektų nustatymo eiliškumo, taip pat ne kartą yra pabrėžęs kitų, nei nekilnojamas ar kilnojamas turtas objektų arešto taikymą tik paskutine eile. Aptartas turto arešto objektų parinkimo eiliškumas yra aktualus nagrinėjamoje byloje ta prasme, kad, kaip matyti iš Turto arešto aktų registro, 2009-03-12 abu turto arešto aktai Nr. 0409000697 bei Nr. 0609000473 buvo pakeisti, nustatant jų būseną kaip „baigtinę" bei nurodant konkretų areštuotą turtą. Tai rodo, kad netgi po 2009-03-03 sudarytos Sutarties, kuria buvo perleista 70 800 Lt dydžio Ieškovo reikalavimo teisė į Trečiąjį asmenį, Ieškovas vis dar turėjo pakankamai kito turto, kurio visiškai užteko minėtiems turto arešto aktams įvykdyti. Ketvirta, ieškovo pozicija prieštarauja CK įtvirtintam „turto" bei „turtinių teisių" sąvokų atskyrimui. Sąvoka „turtas" neapima „turtinių teisių", ypač tokių, kaip Sutartimi perleista turtinė teisė reikalauti piniginių išmokų, kurios gali būti savarankiškais civilinės apyvartos objektais.

3. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų. Lietuvos civilinėje teisėje galioja bendroji sąžiningumo prezumpcija, todėl Atsakovas neturėjo pareigos įrodinėti savo sąžiningumo, priešingai, tai paneigti turėjo Ieškovas, tačiau jis pakankamų įrodymų nepateikė ir Atsakovo sąžiningumo nepaneigė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ir CK 1.80 straipsnio taikymo bankroto administratoriui ginčijant iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytą sandorį.

Actio Pauliana institutas– tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Šio instituto paskirtis - užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).

Įmonių bankroto procesą reglamentuojančio LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas įpareigoja bankrutuojančios įmonės administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Kadangi ĮBĮ nenustato savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, todėl bankrutuojančios įmonės administratorius, ginčydamas bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, turi teisę juos ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003, 2009 m. rugsėjo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009).

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog šalis siejantys tarpusavio sutartiniai santykiai ir ginčijamo sandorio sudarymo metu buvę tarpusavio įsiskolinimai patvirtina egzistavus neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę skolininkui. Byloje taip pat neginčijama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pagal byloje esančius duomenis, patvirtinančius, kad UAB „Murena“ iškėlus bankroto bylą įmonės dokumentai administratoriui buvo perduoti pagal 2009-12-28 ir 2010-01-04 perdavimo-priėmimo aktus, vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana pareikšti nėra pasibaigęs. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino šias actio Pauliana sąlygas: sandorio privalomumas, kreditorių teisių pažeidimas ir sandorio šalių nesąžiningumas, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių actio Pauliana taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje.

Dėl sandorio privalomumo

Teismų praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kuri gali kilti iš įstatymo (pvz. viešojo pirkimo sutartys – CK 6.380 str., energijos pirkimo-pardavimo sutartys – CK 6.383 str.), teismo sprendimo, skolininko vienašališko įsipareigojimo, ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „Murena“ ir trečiojo asmens UAB „PakMarkas“ 2008 m. balandžio 9 d. buvo sudaryta Statybos rangos sutartis Nr. AD3-08-04, pagal kurią UAB „Murena“, kaip rangovas įsipareigojo užsakovui UAB „PakMarkas“ pastatyti spaustuvę su administracinėmis patalpomis (1 t., b.l. 105-120). Spaustuvės teritorijos, privažiavimo keliams, šaligatviams įrengti bei kitiems teritorijos įrengimo darbams atlikti 2008-05-26 UAB „Murena“ sudarė Statybos subrangos sutartį Nr. AD03-08-04-13 su AB „Eurovia Lietuva“ (1 t., b.l. 131- 135). Pagal Statybos rangos sutarties Nr. AD3-08-04 II straipsnio 3 punktą, už atliktus darbus Užsakovas (t.y. UAB ,,PkaMarkas“) turėjo atsiskaityti su rangovu (t.y. UAB ,,Murena“). Pagal Statybos subrangos sutarties Nr.AD03-08-04-13 4.2.1, 7.3 punktus, rangovas (t.y. UAB ,,Murena“) turėjo atsiskaityti už atliktus darbus su subrangovu (t.y. AB ,,Eurovia Lietuva“.

Ginčijama 2009-03-03 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr.1, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, buvo pakeista minėtose sutartyse numatyta atsiskaitymų tvarka, susitariant, kad UAB „Murena“ priklausanti reikalavimo teisė į UAB ,,PakMarkas“ 70 800 Lt sumai, perleidžiama AB ,,Eurovia Lietuva“. Pažymėtina, kad nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti anksčiau sudarytose Statybos rangos sutartyje Nr. AD3-08-04 ir Statybos subrangos sutartyje Nr. AD03-08-04-13 numatytą atsiskaitymo tvarką. Todėl konstatuotina, kad actio Pauliana taikymo prasme šalys ginčijamos 2009-03-03 sutarties sudaryti neprivalėjo.

Atsakovo AB ,,Eurovia Lietuva“ nurodoma aplinkybė, jog tarp užsakovo UAB „PakMarkas“, rangovo UAB „Murena“ ir subrangovo AB „Eurovia Lietuva“ iki ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo buvo pasirašyti keturi trišaliai susitarimai, pagal kuriuos už AB „Eurovia Lietuva“ atliktus darbus UAB „PakMarkas“ mokėjo tiesiogiai į AB „Eurovia Lietuva“ atsiskaitomąją sąskaitą ir tai, kad administratorius šių sandorių neginčija, nesudaro pagrindo konstatuoti ginčijamo sandorio privalomumą CK 6.66 str. prasme. Visų pirma, minėta, kad administratorius pagal ĮBĮ turi pareigą patikrinti visus per 36 mėnesius iki įmonės bankroto sudarytus sandorius, tačiau tai nereiškia, jog visus juos privalu ginčyti- turi būti ginčijami tik tokie sandoriai, kurie pažeidžia įmonės ar jos kreditorių interesus ar yra kiti pagrindai sudarytiems sandoriams ginčyti. Antra, tai, jog rangos ir subrangos sutarties šalys buvo sudarę atskirus susitarimus dėl kitokios atsiskaitymų už konkrečius darbus tvarkos, negu buvo numatyta sutartyse, nesuponuoja pareigos ir ateityje atsiskaitinėti būtent tokia tvarka, t.y. atsakovo nurodomų susitarimų dėl atsiskaitymo už konkrečius darbus sudarymas nepakeičia sutarčių nuostatų visa apimtimi.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Actio Pauliana pagrindu gali būti ginčijamas tik toks sandoris, kuris pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, kaip vieną iš argumentų nurodė tai, jog ginčijamos sutarties sudarymo metu UAB ,,Murena“ bankroto byla nebuvo iškelta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti ieškovo (ne)mokumą pagrindžiančias aplinkybes ir pirmenybės suteikimo vienam iš kreditorių (ne)pagrįstumą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčijamo susitarimo sudarymo laikotarpiu ieškovas buvo skolingas darbuotojams – pažymos Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriui ir Alytaus rajono apylinkės teismui (1 t. b.l. 15-20), valstybės biudžetui – Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimai (1 t. b.l. 23-26), kitiems kreditoriams – kreditorių raginimai atsiskaityti (1 t., b.l. 36-52), teismų procesiniai dokumentai dėl skolų priteisimo iš UAB „Murena“ (1 t. b.l. 53-68). Vadovaujantis BUAB „Murena“ administratoriaus į bylą pateiktais duomenimis (2 t. b.l. 154-159), ginčijamo susitarimo sudarymo dieną (2009-03-03) UAB „Murena“ įsiskolinimas kreditoriams iš viso sudarė 13 380 221,70 Lt. Byloje esančio UAB „Murena“ 2007 metų balanso (2 t. b.l. 149-153) duomenimis, dar 2007 metais įmonės turėtas turtas sudarė 19 517 486 Lt, tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 17 628 784 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 14 696 111 Lt. UAB „Murena“ 2008 metų balanso (1 t. b.l. 77-79) duomenys patvirtina, kad 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „Murena‘ turto turėjo už 21 125 905 Lt, tačiau per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 18 979 111 Lt.

Teismų praktikoje yra išskiriamos dvi nemokumo rūšys: faktinis nemokumas, kuris suprantamas kaip objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję, ir teisinis (kvalifikuotas) nemokumas, kuris yra pagrindas iškelti bankroto bylą remiantis ĮBĮ nuostatomis (mutatis mutandis žr. šiuo klausimu Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-579/2007). Teisinis nemokumas nustatomas priėmus nutartį iškelti bankroto bylą dėl nemokumo, tačiau jau iki to momento būna faktinis bendrovės nemokumas. Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje minima nemokumo sąvoka nėra siejama vien su atitinkamu įmonės pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykiu (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Nagrinėjamoje byloje ieškinio pagrindas nėra grindžiamas aplinkybėmis, jog ginčo sandoris sukėlė ieškovo nemokumą ar iš esmės sumažino jo mokumo galimybes. Kaip jau nurodyta aukščiau, byloje pakanka įrodymų konstatuoti, kad ginčo sandorio sudarymo metu viena jos šalis – UAB „Murena“ jau buvo faktiškai nemoki įmonė. Vėliau, 2009 m. birželio 30 d. nutartimi UAB „Murena“ iškėlus bankroto bylą, konstatuotas ir kvalifikuotas teisinis nemokumas, sudarantis pagrindą pradėti nemokumo procedūras. Tokiu atveju esminę reikšmę turi nustatymas aplinkybės, ar ginčo sandoriu nebuvo pažeistos kitų nemokios įmonės kreditorių teisės ir teisėti interesai.

Kaip jau minėta, UAB „Murena“ turėjo pirmos, antros ir trečios eilės kreditorių. Pirmos eilės kreditoriai – darbuotojai. Nors iš byloje esančių pažymų Valstybinei darbo inspekcijai matyti, kad ginčijamu laikotarpiu UAB „Murena“ darbuotojams buvo skolinga 28 919,26 Lt (1 t., b.l. 15-20 ), tačiau iš Darbuotojų kreditinių reikalavimų struktūros matyti, kad tokių kreditorių (darbuotojų) buvo 75, o jų finansinių reikalavimų bendra suma sudarė 612 377,93 Lt (1 t., b.l 70-72). Be to, kaip minėta, bendrovė „Murena“ buvo skolinga valstybės biudžetui. Ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojęs (neteko galios 2009 m. liepos 1 d.) Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas (1999 m. gruodžio 2 d. Nr. VIII-1463) nustatė mokėjimų eilės tvarką, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų. Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad pirmiausia turi būti mokamos su darbo santykiais susijusios išmokos <...>, antra eile – valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; trečia eile – mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus. Kiti mokėjimai pinigų gavėjams priskirti ketvirtai mokėjimų eilei. Įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos privalo laikytis, nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado. Taigi, bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bendrovė „Murena“, turėdama finansinių įsipareigojimų darbuotojams ir valstybės biudžetui, neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, pirmiausia turėjo atsiskaityti su darbuotojais ir valstybės biudžetu. Ginčijama sutartimi, neatsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, nepagrįstai suteikta pirmenybė kreditoriui – atsakovui AB „Eurovia Lietuva“, taip pažeidžiant kitų, turinčių pirmumo teisę gauti nustatytus mokėjimus, kreditorių teises. Šiuo atveju nėra reikšminga pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma aplinkybė, jog sandorio suma (70800 Lt) santykinai yra maža, lyginant ją su UAB ,,Murena“ turtu, nes pirmenybės suteikimo mastas nėra būtina actio Pauliana taikymo sąlyga, kadangi nepriklausomai nuo sumos, atsiskaitymui su vienu kreditoriumi panaudotos lėšos galėjo būti panaudotos visų kreditorių reikalavimams tenkinti. Minėta, jog ginčijamu sandoriu kreditorių teisės pažeistos tuo, kad būdamas nemokus skolininkas suteikė pirmenybę kitam kreditoriui.

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad skolininkas būtų derėjęsis su kitais, pirmesnių eilių, kreditoriais dėl skolų mokėjimo terminų pratęsimo ar išdėstymo (vykdęs neformalų skolos restruktūrizavimą) arba inicijavęs restruktūrizavimo bylą teisme, siekdamas nepažeisti kreditorių visumos teisių.

Atsakovo AB ,,Eurovia Lietuva“ argumentas atsiliepime į apeliacinį skundą, esą ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo įmonei bei jos kreditoriams žalinga, priešingai, esą ji buvo naudinga, kadangi sudarė sąlygas UAB „Murena" tinkamai įvykdyti pagal Statybos rangos sutartį užsakovui UAB „PakMarkas" prisiimtus įsipareigojimus ir gauti visą atsiskaitymą iš užsakovo, apeliacinės instancijos teismo nepripažįstamas pagrįstu. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovui AB ,,Eurovia Lietuva“ atlikus darbus pagal statybos subrangos sutartį ir reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu gavus už juos atsikaitymą tiesiogiai iš užsakovo UAB ,,PakMarkas“, ieškovui buvo išmokėta 1 194 061,45 Lt suma. Priešingai- įmonės administratorius teismą informavo, jog baigiamojo darbų akto įmonėje nėra ir duomenų apie 1 194 061,45 Lt sumos gavimą iš UAB ,,PakMarkas“ taip pat nėra (2 t., b.l. 171). Aplinkybę, kad baigiamsis darbų aktas nebuvo pasirašytas, o atsakovo nurodoma suma nebuvo išmokėta ieškovui, patvirtina ir UAB ,,PakMarkas“ paaiškinimai raštu (3 t., b.l. 46-47), kuriuose nurodoma, jog tretysis asmuo šią sumą ne pervedė rangovui (UAB ,,Murena“), o analogiško turinio, kaip ir ginčijama sutartis, reikalavimo perleidimo sutarčių ar trišalių susitarimų pagrindu pervedė konkretiems UAB ,,Murena“ kreditoriams. Toks atsikaitymo su kreditoriais būdas, kai selektyviai atsikaitoma su tam tikrais kreditoriais, jiems perleidžiant reikalavimo teises, negali būti vertinamas kaip naudingas įmonei ar jos kreditoriams, jeigu įmonė turi finansinių sunkumų ir tokiu būdu išvengia atsikaitymų su ankstesnių reikalavimo eilių kreditoriais ar kreditoriais, kurie yra analogiškos reikalavimo eilės, tačiau negauna net dalinio savo reikalavimų patenkinimo, kai tuo tarpu kitas kreditorius (nagrinėjamu atveju- atsakovas) gauna pilną savo reikalavimų patenkinimą.

Atsakovo argumentas, esą reikalavimo perleidimo sandoris, sudarytas tarp AB „Eurovia Lietuva“ ir UAB „Murena“, atitiko įprastą verslo praktiką, kadangi tokie susitarimai, kai su subrangovu atsiskaito tiesiogiai užsakovas statybų versle yra dažni ir įprasti, iš principo yra teisingas, tačiau tokia verslo praktika vertintina pagal tai, kokių tikslų siekiama tokia atsikaitymų tvarka. Kai įmonė neturi finansinių sunkumų ir turi galimybę atsikaityti su visaisi kreditoriais, toks atsikaitymų būdas gali būti priimtinas, siekiant supaprastinti tarpusavio atsiskaitymų procedūras, išvengti tam tikrų papildomų sąnaudų (pvz., už banko pavedimų vykdymą). Kitaip tokio turinio susitarimai vertintini tuo atveju, kai įmonė, turėdama finansinių sunkumų ir vėluodama atsikaityti su daugeliu kreditorių, sudaro reikalavimo perleidimo sutartis ar trišalius susitarimus, kuriais pakeičiama įprastinė atsiskaitymų tvarka bei suteikiamas prioritetas vieniems kreditoriams, tuo pačiu apeinant kitus, netgi turėjusius pirmesnės eilės reikalavimo teisę.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra šalių nesąžiningumas. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. Vienu atveju įstatyme nustatytas reikalavimas, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. „Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų. Protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, minėta, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas, pvz., verslininkas ir kt. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Turto pagal būsimą sandorį įgijėjui, siekiant nepažeisti galimo kreditoriaus interesų, reikia būti apdairiam tokia apimtimi: 1) protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė; 2) konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dar iki ginčijamo sandorio sudarymo dalis UAB „Murena“ kreditorių siekė išieškoti skolas teismuose, dalis teismo sprendimų buvo priimta, patenkinus ieškinius. Byloje esantys duomenys – Turto arešto aktų registro išrašai ( 1 t. b.l. 80-101, 2 t., 136-145) patvirtina, kad teismai nagrinėjamose bylose pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – buvo areštuotas bendrovės turtas. Vadovaujantis Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, turto arešto aktų registro duomenys yra vieši. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ir galimybę pasidomėti ar nesuvaržytos sandorio šalies daiktinės teisės. Nagrinėjamu atveju atsakovas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, privalėjo pasidomėti, ar UAB „Murena“ turtui nėra taikomas areštas, ar nėra kitų kreditorių, su kuriais būtų neatsiskaityta ir kurių reikalavimo teisės būtų atsiradusios pirmiau už atsakovų, ar nėra pirmos, antros ir trečios eilės kreditorių, su kuriais, vadovaujantis Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo nuostatomis, turėtų būti atsiskaitoma pirmiau. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovas AB „Eurovia Lietuva“ būtų elgęsis apdairiai ir iki ginčijamo susitarimo sudarymo būtų domėjęsis kitos sandorio šalies patikimumu, prašęs informacijos apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan., svarstęs ar ginčo sandoris nepažeis skolininko kreditorių interesų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad viešai internete jau buvo skelbiama apie tai, kad UAB „Murena“ turi finansinių problemų, neatsiskaito su darbuotojais (1 t. b.l. 102-104). Ginčijamo sandorio sudarymo metu Juridinių asmenų registrui buvo pateikti UAB „Murena“ 2007 m. finansinės atskaitomybės duomenys, kurie, kaip minėta, sudarė pagrindą konstatuoti dideles įmonės mokumo problemas, todėl atsakovas, veikdamas atidžiai ir rūpestingai, privalėjo paprašyti įmonės 2008 metų finansinių duomenų, kuriais remiantis galėtų spręsti dėl įmonės mokumo. AB „Eurovia Lietuva“ turėjo pagrindą suabejoti bendrovės „Murena“ mokumu jau ginčo sandorio sudarymo metu, kai buvo pakeista tarpusavio atsiskaitymų tvarka ir atsiskaityti už UAB „Murena“, negalinčią atsiskaityti tiesiogiai su kreditoriumi, pasirinkta UAB „PakMarkas“, juo labiau, kad ir pats atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodo, esą jau nuo pat pradžių trišaliais susitarimais buvo nustatyta tokia atsiskaitymų tvarka, kai užsakovas atsiskaito tiesiogiai su subrangovu, kadangi atsakovui buvo žinoma, jog anksčiau tarp UAB ,,Murena“ ir kitų bendrovių kilę ginčų dėl atsiskaitymo, taip pat- kad tuo metu pati UAB ,,Murena“ nebuvo visiškai tikra dėl savo pajėgumų atsiskaityti ateityje (atsiliepimas į ieškinį- 2 t., b.l. 81, atsiliepimas į apeliacinį skundą- 4 t., b.l. 6). Šie atsakovo argumentai tik patvirtina, kad UAB „Murena“ sutartiniams partneriams abejonių dėl bendrovės mokumo buvo kilę, o kadangi skolininkas dažnai nesuinteresuotas atskleisti savo finansinių problemų, apdairus ir rūpestingas verslininkas turėtų siekti gauti nepriklausomos informacijos. Konstatuotina, jog tam, kad atsakovas, kaip verslininkas, būtų laikomas sąžiningu dėl sandorio sudarymo, jis privalėjo pasidomėti UAB „Murena“ finansine būkle ir tik įsitikinęs, kad įmonė neturi kreditorių, kurių interesai gali būti pažeisti, galėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandorio šalys buvo sąžiningos, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo

Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, lemia tai, jog ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamo sandorio ex officio nepripažino negaliojančiu kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), nes sandorio sudartymo metu Turto areštų aktų registre buvo įregistruotas laikinas BUAB „Murena“ turto areštas, kurio pakeitimai, įregistruojant baigtinę būseną ir identifikuojant konkretų areštuotą turtą, buvo padaryti jau po sandorio sudarymo, todėl laikino arešto galiojimo metu BUAB „Murena“ neturėjo teisės disponuoti visu turtu, inter alia sudaryti 2009-03-03 Sutartį. Pagal byloje esančius ieškovo turto arešto duomenis, ginčijamos sutarties sudarymo metu (2009 m. kovo 3 d.) Turto arešto aktų registre buvo įregistruotas toks ieškovo turto laikinas areštas: 1) Turto arešto aktas Nr. 0409000697 pagal Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. L2-5698-110/2009 (2 t., b.l. 136-144). Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, šia nutartimi nutarta areštuoti UAB „Murena“ nuosavybės teise priklausantį turtą už 34.877,65 Lt, o jo nesant ar esant per mažai – skolininko pinigines lėšas banko atsiskaitomojoje sąskaitoje; šio turto arešto akto pakeitimas, areštuojant konkretų skolininko turtą, buvo atliktas 2009-03-12, t.y. po ginčijamo sandorio sudarymo; 2) Turto arešto aktas Nr. 0609000473 pagal Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. L2-1180-260/2009 (1 t., b.l. 144-145). Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, šia nutartimi nutarta areštuoti UAB „Murena“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 221 005,40 Lt sumai, uždraudžiant turtu disponuoti, o jei tokio turto nebūtų pakankamai – pinigines lėšas, esančias skolininko banko sąskaitose, pas skolininką arba trečiuosius asmenis, leidžiant atlikti mokėjimus kreditoriui; šio turto arešto akto pakeitimas, areštuojant konkretų skolininko turtą, buvo atliktas 2009-03-30, t.y. taip pat po ginčijamo sandorio sudarymo. Vadovaujantis Turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 11 straipsnio 1 dalimi, ieškovo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų bei turtinių teisių laikino arešto metu buvo apribotas disponavimas visu nurodytu ieškovo turtu (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, piniginės lėšos bei turtinės teisės). Turto areštas – tai įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (TAARĮ 2 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad laikinas areštas reiškia, jog yra areštuojamas visas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2010). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamu susitarimu UAB „Murena“ neteisėtai perleido savo turtinę teisę atsakovui AB „Eurovia Lietuva“, nes disponuoti šia teise ieškovui buvo uždrausta. Tuo buvo pažeistos imperatyvios TAARĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat sutiktina su apelianto argumentais, kad ginčijamas sandoris pažeidė imperatyvias Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo normas. Kaip jau minėta, ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo būti taikomos tuo metu galiojusio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo normos. Ginčijamu susitarimu buvo pažeista ieškovui taikytina šiame įstatyme nustatyta mokėjimų eilės tvarka, kadangi UAB „Murena“, turėdama finansinių įsipareigojimų darbuotojams ir valstybės biudžetui ir neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, privalėjo pirmiausia atsiskaityti su darbuotojais ir valstybės biudžetu, tačiau nepagrįstai pirmenybę suteikė ketvirtos eilės kreditoriui. CK 1.80 straipsnio 1 dalis nurodo, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus sandorį negaliojančiu tiek actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.), tiek kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1 ir 2 d.). Pagal pripažintiną negaliojančia sutartį AB „Eurovia Lietuva“ gavo 70 800 Lt sumą, todėl ši suma iš atsakovo priteistina ieškovui BUAB „Murena“. Šis turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka.

Dėl procesinių palūkanų

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinant ieškinį priteistina iš atsakovo UAB „Eurovia Lietuva“ ieškovui BUAB „Murena“ 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 6.210 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs ieškinį atmesti, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, tiek reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymą, tiek sandorio, prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms, pripažinimo negaliojančiu instituto taikymą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. BUAB “Murena” apeliacinis skundas tenkintinas – ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo tenkintinas. Atitinkamai, Kauno apygardos teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Remiantis CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylos rezultatas yra palankus ieškovui, kuris prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidos ieškovui nėra priteistinos.

Byloje yra priimtas 2011 m. spalio 27 d. papildomas sprendimas, kuriuo iš ieškovo BUAB ,,Murena“ atsakovui AB ,,Eurovia Lietuva“ yra priteistos bylinėjimosi išlaidos- 4240 Lt už teisines paslaugas (3 t., b.l. 175-176). Nors ieškovas šio papildomo teismo sprendimo apeliaciniu skundu nėra apskundęs, teisėjų kolegijos vertinimu, naikinat pagrindinį sprendimą, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, turi būti naikinamas ir papildomas sprendimas, kuriuo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe ir jas perskirstyti, jeigu keičiamas ar naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra apeliacinės instancijos teismo pareiga (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tiesiogiai priklauso nuo ginčo esmės baigties (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys); papildomas sprendimas nėra autonomiškas: juo išsprendžiami tie klausimai, kurie dėl tam tikrų priežasčių nebuvo, nors turėjo būti išspręsti, priimant sprendimą (CPK 277 straipsnis). Todėl panaikindama sprendimą dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išsprendžia ir klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (priteisimo) pirmosios instancijos teisme, panaikindama priimtą papildomą sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą ir 2011 m. spalio 27 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2009 m. kovo 3 d. Reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo UAB „Murena“ ir atsakovo AB „Eurovia Lietuva“, negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Taikyti restituciją - priteisti iš atsakovo AB ,,Eurovia Lietuva“ (juridinio asmens kodas 121949798) ieškovui BUAB „Murena“ (juridinio asmens kodas 149632768) 70 800 Lt (septyniasdešimt tūkstančių aštuonis šimtus litų) sumą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 70 800 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo visiško vykdymo.

Teisėjai Danutė GasiūnienėRasa GudžiūnienėEgidijus Žironas