Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. (A.) S. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį, pareikštą atsakovui A. S. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovo pusėje, D. T. (D. T.)),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė pareikštą ieškinį grindė tomis faktinėmis aplinkybėmis, jog 2010 m. gruodžio 20 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė 4 transporto priemonės – automobiliai Fiat Punto, kurį vairavo E. P., Volvo 850, Peugeot 806, kurį vairavo trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovo pusėje (toliau tekste – ir trečiasis asmuo), ir Chrysler. Atsakingais už eismo įvykį asmenimis buvo pripažinti E. P. ir trečiasis asmuo. Ieškovė, atsižvelgdama į tą aplinkybę, jog ji aukščiau nurodyto eismo įvykio metu buvo apdraudusi (teikė draudimo apsaugą) transporto priemonės – automobilio Peugeot 806 (toliau tekste – ir transporto priemonė) – valdytojo civilinę atsakomybę, atlygino 2 095 Lt nuostolius, susijusius su automobilio Fiat Punto apgadinimais, 21 893,90 Lt nuostolius, susijusius su automobilio Chrysler apgadinimais, ir 4 308 Lt nuostolius, susijusius su automobilio Volvo 850 apgadinimais. Bylos šalys, 2010 m. spalio 28 d. sudarydamos įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė, sulygo, jog transporto priemonės nevaldys asmenys, kurių vairavimo stažas yra mažesnis negu 7 metai. Ieškovė pažymėjo, jog trečiojo asmens, kuris aukščiau nurodyto eismo įvykio metu vairavo transporto priemonę, vairavimo stažas buvo mažesnis negu 7 metais. Pasak ieškovės, atsakovas privalėjo pranešti ieškovei, kad transporto priemonę vairuos asmuo, neatitinkantis draudimo sutarties sąlygų, ir kartu sumokėti ieškovei papildomą draudimo įmoką, apskaičiuotą už padidėjusią draudimo riziką. Atsakovas neįvykdė nurodytų pareigų, todėl ieškovė įgijo materialinę subjektinę teisę reikalauti, jog atsakovas sumokėtų ieškovei 50 procentų sumos, kurią ieškovė išmokėjo draudimo išmokų pavidalu.

Draudimo sutarties 1.5 punkte nurodyta, jog draudėjas patvirtina, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama asmenų su mažesniu nei 7 metų vairavimo stažu, o šios sutarties 1.6 punkte nurodyta, kad draudėjas įsipareigoja transporto priemonę naudoti 1.5 punkte aptartomis individualiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog trečiasis asmuo aukščiau įvardyto eismo įvykio metu neturėjo 7 metų vairavimo stažo. Teismo vertinimu, paremtu bylos įrodymų viseto analize, prieš pasirašant draudimo sutartį, trečiasis asmuo, veikiantis kaip atsakovo atstovas, buvo supažindintas tiek su draudimo sutarties standartinėmis sąlygomis, tiek su individualiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pažymėjo, jog trečiasis asmuo neneigė, kad jis sudarė draudimo sutartį, be to, pirma, atsakovas paaiškino, jog jis matė, kaip trečiasis asmuo pasirašė draudimo sutartį, antra, ieškovės atstovė paaiškino, kad draudimo įmoka buvo apskaičiuota atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog transporto priemonę vairuos asmenys, turintys ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą, kitaip tariant, atsižvelgiant į draudimo sutarties individualią sąlygą. Teismas, atsižvelgdamas į tas faktines aplinkybes, jog atsakovas neinformavo ieškovės, kad transporto priemonę naudos asmuo, neturintis 7 metų vairavimo stažo, ir nesumokėjo ieškovei papildomos draudimo išmokos, apskaičiuotos už padidėjusią draudimo riziką, konstatavo, jog ieškovė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies, Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų VI dalies 36 ir 38 punktų bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkto prasme turi teisę reikalauti iš atsakovo 50 procentų nukentėjusiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų. Pirmosios instancijos teismas, bylos faktiniais duomenimis nustatęs, jog nukentėjusiems asmenims buvo išmokėtos 28 296,90 Lt draudimo išmokos, konstatavo, kad ieškovės materialinis subjektinis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Atsakovo apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, ir kartu netinkamai taikė materialinės teisės normas, įtvirtintas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalyje ir 1.127 straipsnio 4 dalyje. Pasak atsakovo, byloje nėra patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovės pareiškimas dėl teismo įsakymo atsakovo atžvilgiu išdavimo buvo išsiųstas 2012 m. sausio 6 d. (arba ne vėliau kaip 2012 m. sausio 10 d.);anot atsakovo, priešingai negu skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, tiek jis, tiek trečiasis asmuo nebuvo supažindinti su draudimo sutarties individualiomis sąlygomis, įtvirtintomis draudimo sutarties 1.5 ir 1.6 punktuose. Atsakovas šiame kontekste pažymėjo, jog skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės, kad, pirma, trečiasis asmuo neneigė, jog jis sudarė draudimo sutartį, antra, atsakovas paaiškino, kad jis matė, kaip trečiasis asmuo pasirašė draudimo sutartį, trečia, draudimo įmoka buvo apskaičiuota įvertinus 7 metų vairavimo stažą, ketvirta, buvo sumokėta draudimo sutartyje nurodyta draudimo įmoka, patvirtina, kad tarp bylos šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, bet neįrodo, kad atsakovas ar trečiasis asmuo buvo supažindintas su draudimo sutarties individualiomis sąlygomis, inter alia sutarties 1.5 ir 1.6 punktais. Atsakovas, be kita ko, pažymėjo, jog, pirma, Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) 78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra numatytas individualus draudimo sutarties sąlygų aptarimas, draudikas privalo pranešti draudėjui apie siūlomą draudimo sutarties sąlygą ir jos pasekmes; ši individualiai aptarta sąlyga galioja tik tuo atveju, kai draudėjas raštu patvirtina susipažinęs su ja ir raštu išreiškia sutikimą, kad sąlyga būtų draudimo sutarties dalis, antra, Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytais atvejais, jei draudiminis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą ar jos dalį iš draudėjo ar apdraustojo; ši draudimo sutarties sąlyga privalo būti aptarta individualiai. Pasak atsakovo, nurodytas teisinis reguliavimas byloja, kad jis ar trečiasis asmuo turėjo būti pasirašytinai supažindintas su draudimo sutarties 1.5 ir 1.6 punktuose įtvirtintomis individualiomis sąlygomis, todėl, esant apskritai nepasirašytai draudimo sutarčiai, įvardytos draudimo sutarties sąlygos negalioja ir atitinkamai ieškovės reikalavimas, kildinamas iš draudimo sutarties 1.5 ir 1.6 punktų pažeidimo, negali būti tenkinamas. Anot atsakovo, ieškovei neįrodžius, kad atsakovas ar trečiasis asmuo buvo supažindintas su draudimo sutarties ginčo sąlygomis, pirma, šios sąlygos Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto prasme kvalifikuotinos nesąžiningomis vartojimo sutarties sąlygomis, antra, nėra pagrindo teigti, jog atsakovui kilo pareiga pranešti ieškovei apie draudimo rizikos padidėjimą ir atsakovas pažeidė draudimo sutartį;pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo praktikos, suformuotos analogiškose bylose (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1502-273/2012, ir 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1058-264/2013); pirmosios instancijos teismas, visa apimtimi patenkinęs ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir kartu netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalies ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 34 punkto nuostatas. Pasak atsakovo, ieškovė nepateikė į bylą patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėję asmenys patyrė 28 296,90 Lt žalą;pirmosios instancijos teismas, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkto prasme priteisęs ieškovei maksimalų nuostolių atlyginimą, nepagrįstai nevertino ir neanalizavo trečiojo asmens veiksmų ir kilusių padarinių priežastinio ryšio.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas atsakovo apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šios bylos ginčas kilo iš draudimo teisinių santykių, pagal 2010 m. spalio 28 d. įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (t. 1, b. l. 24-25, 110-111) susiformavusių tarp bylos šalių. Viena vertus, apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė, jog jis, veikdamas per trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų (toliau tekste – ir trečiasis asmuo), sudarė su ieškove aukščiau įvardytą draudimo sutartį, kita vertus, apeliantas šios bylos apeliaciniame procese nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, kad trečiasis asmuo, veikdamas apelianto vardu, sudarė draudimo sutartį, pagal kurią tarp bylos šalių susiformavo draudimo teisiniai santykiai, priešingai, apeliantas pareikštu skundu pripažįsta įvardytą faktinę aplinkybę.

Ieškinio, pareikšto apeliantui, analizė sudaro pagrindą teigti, jog ieškovės materialinio subjektinio reikalavimo faktinis pagrindas – draudimo sutarties pažeidimai, kuriuos, ieškovės teigimu, padarė apeliantas, teisinis pagrindas – inter alia Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią tuo atveju, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.

Dėl supažindinimo su draudimo sutarties ginčo sąlygomis

Draudimo sutarties 1.5 punkte inter alia nustatyta, jog draudėjas patvirtino, kad transporto priemonės nevaldys asmenys, kurių vairavimo stažas yra mažesnis negu 7 metai, 1.6 punkte, be kita ko, nustatyta, jog, pasikeitus bent vienai sąlygai, įtvirtintai draudimo sutarties 1.5 punkte, pasikeičia draudimo rizika, dėl to gali būti perskaičiuota draudimo įmoka; jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo raštiškas pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokius pasikeitimus, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kai draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką; draudėjui sutarties bei teisės aktų numatytais terminais nepranešus apie rizikos padidėjimą, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis, įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aukščiau įvardyta draudimo sutarties sąlyga, įtvirtinta draudimo sutarties 1.5 punkte, yra nestandartinė, kitaip tariant, individualiai aptartina, sąlyga, nes ši sutarties sąlyga yra parengta ad hoc, kitaip tariant, individualiam vienkartiniam naudojimui. Sprendžiant, kilo ieškovei pareiga supažindinti trečiąjį asmenį, veikusį apelianto vardu, su aukščiau įvardyta draudimo sutarties sąlyga ar ne, būtina pažymėti, jog draudimo sutarties šalių, kaip ir bet kurios kitos sutarties priešingų šalių, interesai yra skirtingi: draudėjo tikslas – įsigyti kuo pigesnę draudimo apsaugą, kitaip tariant, mokėti kuo mažesnę draudimo įmoką, draudiko tikslas – kuo brangiau parduoti draudimo apsaugos paslaugą, kitaip tariant, kiekvienu konkrečiu atveju gauti kuo didesnę draudimo įmoką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, draudimo sutarties ginčo sąlyga buvo nustatyta pigesnės draudimo apsaugos tikslu, kas a priori sudaro pagrindą manyti, jog ginčo sąlyga į draudimo sutartį buvo įtraukta apelianto, veikusio per trečiąjį asmenį, interesais, ir kartu, iš dalies pritariant ieškovei, spręsti, kad apeliantui galėjo būti žinoma draudimo sutarties ginčo sąlyga, kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, vidutiniškai protingas vartotojas negali žinoti, kokie veiksniai daro įtaką draudimo rizikos įvertinimui ir kartu mokėtinos draudimo įmokos apskaičiavimui, kas šios bylos kontekste sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovės atstovas, veikęs ieškovės vardu, pasiūlė ginčo sąlygos įtraukimą į draudimo sutartį, todėl, esant nurodytiems aspektams, konstatuotina, jog ieškovei, veikusiai per atstovą, kilo įstatyminė pareiga supažindinti apeliantą su ginčo sąlyga, nustatyta draudimo sutarties 1.5 punkte, ir su šios sąlygos pasekmėmis, apibrėžtomis draudimo sutarties 1.6 punkte (Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi draudimo sutarties sudarymo momentu) (toliau tekste – ir Draudimo įstatymas) 78 straipsnio 5 dalis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 1 straipsnio 6 dalis).

Draudimo įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra numatytas individualus draudimo sutarties sąlygų aptarimas, draudikas privalo pranešti draudėjui apie siūlomą draudimo sutarties sąlygą ir jos pasekmes; ši individualiai aptarta sąlyga galioja tik tuo atveju, kai draudėjas raštu patvirtina susipažinęs su ja ir raštu išreiškia sutikimą, kad sąlyga būtų draudimo sutarties dalis.

Draudimo sutarties analizė leidžia daryti išvadą, jog, viena vertus, į draudimo sutarties turinį yra įtraukta nuostata „Draudimo Sutartį sudaręs asmuo patvirtina, kad Draudėjas žino teisės aktų numatytas draudimo sutarties sąlygas bei susipažino su individualiomis sąlygomis, išdėstytomis šios Sutarties 1-2 psl.“, kita vertus, trečiasis asmuo, apelianto vardu sudaręs draudimo sutartį, kaip, beje, ir ieškovės atstovas, nepasirašė draudimo sutartyje ir kartu nepatvirtino, kad inter alia yra susipažinęs su ginčo sąlyga, nustatyta draudimo sutarties 1.5 punkte, ir su šios sąlygos pasekmėmis, apibrėžtomis draudimo sutarties 1.6 punkte. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu bylos faktinių duomenų analize, ieškovė, priešingai negu skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad ji supažindino trečiąjį asmenį, veikusį apelianto vardu, su aukščiau įvardytomis draudimo sutarties sąlygomis, kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog draudimo sutarties ginčo sąlygos, kurias, ieškovės teigimu, pažeidė apeliantas, negali būti panaudotos prieš apeliantą ir apeliantui negali kilti šių draudimo sutarties sąlygų pažeidimo pasekmės, nes, apeliantui, veikusiam per trečiąjį asmenį, nebuvus pasirašytinai supažindintam su draudimo sutarties 1.5 ir 1.6 punktuose nustatytomis sąlygomis, šios sąlygos neįgijo teisinės galios (Draudimo įstatymo 78 straipsnio 5 dalis). Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, ieškovės materialinio subjektinio reikalavimo faktinis pagrindas – apelianto padaryti draudimo sutarties, tiksliau – šios sutarties ginčo sąlygų, pažeidimai, todėl, nesant teisinio pagrindo teigti, kad apeliantas ieškovės įrodinėjama apimtimi pažeidė draudimo sutartį, nėra ir nebuvo pagrindo tenkinti ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą.

Apibendrinus aukščiau šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisiškai reikšmingą bylos faktinę aplinkybę, kas lėmė neteisingą šios bylos išsprendimą, todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaisant to, kad apelianto argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens reikalavimą taikyti ieškinio senatį, kaip, beje, ir kitų argumentų, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, vertinimas neturi teisinės reikšmės šios bylos teisingam išsprendimui, ad hoc tikslinga pasisakyti dėl ieškinio senaties.

Civilinio kodekso 1.124 straipsnyje nustatyta, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Viena vertus, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), kita vertus, įvardyta ieškinio senaties termino pabaigos teisinė pasekmė gali atsirasti / būti taikoma tik tuo atveju, jeigu ginčo materialinio santykio šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis).

Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, ieškovės materialinio subjektinio reikalavimo faktinis pagrindas – draudimo sutarties pažeidimai, kuriuos, ieškovės teigimu, padarė apeliantas, teisinis pagrindas – inter alia Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostata, kurios turinys jau buvo atskleistas šiame procesiniame sprendime. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu įvardytos materialiojo įstatymo nuostatos analize, atsakomybės pagal šią materialiojo įstatymo nuostatą subjektu (kitaip nei, pavyzdžiui, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė įvardyto įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo, taikymo atveju, kai atsakomybės subjektu (subjektais) gali būti draudėjas (transporto priemonės savininkas) ir apdraustasis asmuo (faktinis transporto priemonės valdytojas) bei jie abu, kai, savaime suprantama, yra šių asmenų nesutapimas), tėra ir tegali būti draudimo sutarties šalis – draudėjas, todėl, atsižvelgiant į pareikšto ieškinio faktinį ir teisinį pagrindus, konstatuotina, jog trečiasis asmuo, nesantis draudimo sutarties šalimi, nėra bylos ginčo materialinio santykio dalyvis, kas sudaro pagrindą teigti, jog trečiojo asmens reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra teisiškai bereikšmis, ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nesant apelianto, kaip ginčo materialinio santykio dalyvio, reikalavimo taikyti ieškinio senatį, neturėjo vertinti, praleido ieškovė ieškinio senaties terminą ar ne.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, konstatuotina esant pagrindą perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Sprendžiamo procesinio klausimo kontekste būtina pažymėti, jog apeliantas laimėjo šią bylą, vadinasi, jis įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimus (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Be to, analogišką procesinę teisę įgijo ir trečiasis asmuo, šios bylos procese veikęs apelianto pusėje (Civilinio proceso kodekso 47 straipsnio 2 dalis).

Bylos faktiniai duomenys (t. 1, b. l. 123-124, 188-189) patvirtina, jog, pirma, apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 2 100 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokatės teisinės pagalbos apeliantui suteikimu, antra, trečiasis asmuo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teisinės pagalbos trečiajam asmeniui suteikimu. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog apeliantas laimėjo bylos procesą pirmosios instancijos teisme, jam ir trečiajam asmeniui iš ieškovės priteistini aukščiau įvardytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimai. Be to, iš ieškovės, pralaimėjusios bylą, į valstybės biudžetą priteistinas 27,17 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimas (t. 1, b. l. 145, t. 2, b. l. 35).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo ir atlyginimo

Bylos faktiniais duomenimis (t. 1, b. l. 164-165, t. 2, b. l. 46) ir apelianto expressis verbis apeliacinės instancijos teismui pateiktais duomenimis nustatyta, jog apeliantas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 924 Lt bylinėjimosi išlaidas, tiksliau – 424 Lt žyminio mokesčio išlaidas ir 2 500 Lt išlaidas, susijusias su advokatės teisinės pagalbos apeliantui suteikimu. Apeliantui laimėjus šios bylos apeliacinį procesą, jam iš ieškovės priteistinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Trečiasis asmuo neveikė šios bylos apeliaciniame procese, kas sudaro pagrindą spręsti, jog jis bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepatyrė bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šios bylos apeliaciniame procese nespręstini aukščiau įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimai (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nusprendė:

panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį.

Priteisti A. (A.) S. iš AAS „Gjensidige Baltic“ 5 024 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.

Priteisti D. T. (D. T.) iš AAS „Gjensidige Baltic“ 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti iš AAS „Gjensidige Baltic“ į valstybės biudžetą 27,17 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.