- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-77-1076/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00530-2022-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Justas Namavičius, Virginija Liudvinavičienė, Aušra Bielskė
- Kaltinamasis
- V. L.
- Advokatai
- Vykintas Gutauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro Mindaugo Sabaičio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. L. kaltintas tuo, kad turėdamas tikslą gauti neteisėtas pajamas iš narkotinių medžiagų – kanapių dervos neteisėto platinimo, ikiteisminiame tyrime nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip 2018 m. balandžio 6 d., susitarė su M. J. dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių dervos neteisėto perdavimo. Vykdydamas savo nusikalstamą sumanymą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijęs labai didelį kiekį virš 63 kg (63 009,4 g) narkotinės medžiagos – kanapių dervos, supakuotos į 229 įvairaus dydžio paketus, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip 2018 m. balandžio 6 d., šį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos nenustatytoje vietoje neteisėtai perdavė M. J. ir tokiu būdu neteisėtai išplatino labai didelį kiekį – virš 63 kg (63 009,4 g) narkotinės medžiagos – kanapų dervos.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro Mindaugo Sabaičio apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir skirti 11 metų laisvės atėmimo bausmę.
2.1. Skunde teigiama, kad Kauno apygardos teismas, priimdamas sprendimą atmesti kaltinimo dalį dėl narkotinių medžiagų įgijimo, rėmėsi vyraujančia teismų praktika ir teisingai pažymėjo, kad ši kaltinimo dalis nėra visapusiškai paremta tyrimo eigoje surinktais įrodymais. Prokuroras sutinka, kad kaltinimas šioje apimtyje preziumuojamas, todėl šios nuosprendžio dalies neskundžia.
2.2. Prokuroro teigimu, byloje iš esmės aptartas kiekvienas duomuo, tačiau šie duomenys nebuvo vertinami visumoje, išvados daromos vadovaujantis tik atsietais įrodymais. Be to, teismas, motyvuodamas nuosprendį, savarankiškai kėlė įvykių versijas, kurių patikimumas abejotinas.
2.3. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad nusikalstama veika buvo padaryta, t. y. automobilyje „Ford Escape“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neteisėtai gabenamas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos. Prokuroro nuomone, šioje byloje itin svarbi aplinkybė, kad ant vieno iš tyrimui pateiktų paketų buvo rasta vyro DNR biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, ir specialisto išvada buvo nustatyta, jog ant vieno iš tirtų paketų rastas V. L. DNR pėdsakas. Šios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu dėl ribotų lėšų nebuvo tiriami visi paketai, t. y. iš 229 paketų buvo ištirti tik 59 vienetai.
Žemesnės instancijos teismas
2.4. Pirmosios instancijos teismas, pasak prokuroro, teisingai pažymėjo, kad vieninteliu tiesioginiu įrodymu laikytinas šis V. L. DNR pėdsakas ant pakuotės su narkotinėmis medžiagomis. Šio duomens patikimumo nekvestionavo ir nuteistojo gynyba. Nuteistasis V. L. parodė, kad su narkotinėmis medžiagomis nėra susijęs, M. J. yra jo pusbrolis, su kuriuo nuolat bendrauja ir netgi yra gyvenęs pas jį bute. Kaip atsirado DNR pėdsakas ant paketo, jis nežino, nes pakuočių nėra lietęs ir jų net nematė. Tuo tarpu M. J. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus, todėl teismas paskelbė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu M. J. nurodė, kad bendrauja su pusbroliu V. L., pastarasis yra gyvenęs jo namuose.
2.5. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė V. L. parodymus, jiems suteikdamas didesnę reikšmę, ir savarankiškai iškėlė V. L. teisinančias versijas dėl galimo paketų lietimo, pačiam V. L. nežinant jų turinio, nors pats V. L. teigė nei matęs, nei lietęs tokius paketus. Be to, skunde teigiama, kad vertindamas apklaustos specialistės Jūratės Rybakovienės parodymus, teismas nepagrįstai suteikė prioritetą specialistės išsakytai teorinei galimybei apie biologinio pėdsako pernešimą po rankos paspaudimo. Tačiau teismas visiškai nevertino specialistės paaiškinimų, kad laikas yra itin svarbus faktorius biologinių pėdsakų pernešimui: rankų plovimas ar kiti kontaktai praktiškai eliminuoja tokią tikimybę. Specialistė papildomai paaiškino, kad epitelis įprastai po prisilietimo prie kažkokio daikto ant jo persineštų tik tada, jeigu tas daiktas būtų paliestas pirmas. Vėliau liečiant daiktus, epitelio pėdsakų palikimo galimybės mažėja.
Šalies argumentai
2.6. Skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas M. L. nurodė, kad V. L. nepažįsta, o narkotinės medžiagos jau buvo angare, į kurį automobiliu atvyko kartu su M. J. Pastarasis paketus su narkotinėmis medžiagomis atnešdavo iš kitos patalpos, o M. L. juos dėjo į automobilio slėptuves. Slepiant paketus, jis pats dirbo be pirštinių, o ar pirštines naudojo M. J., neprisimena. Narkotinės medžiagos jau buvo supakuotos ir sandėlyje nebuvo perpakuojamos.
2.7. Prokuroras papildomai nurodo, kad kitoje Panevėžio apygardos teismo byloje Nr. 1‑24-879/2020, 2020 m liepos 16 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu apklaustas M. J. parodė, kad 2018 m. balandžio 6 d., prieš vykstant pakuoti narkotikų, jis savo automobiliu atvyko iki M. L., persėdo į pastarojo vairuojamą automobilį „Ford Escape“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame vėliau ir buvo rastos narkotinės medžiagos, ir kartu vyko iki prekybos centro, lankėsi ne vienoje parduotuvėje, kuriose apsipirko, po to vyko į angarą, kur pakavo narkotines medžiagas. Taigi, pasak prokuroro, šių asmenų parodymų analizė vienareikšmiškai rodo, kad V. L. biologiniai pėdsakai ant paketo su narkotine medžiaga negalėjo atsirasti teismo preziumuojamomis aplinkybėmis, t. y. kad M. J. netrukus po rankos paspaudimo V. L. galėjo paliesti pakuotę su narkotinėmis medžiagomis, ir tokiu būdu palikti ant jos V. L. DNR pėdsakus.
2.8. Skunde pažymima, kad kaip tikėtiną biologinio pėdsako atsiradimo versiją išteisintasis nurodo, jog galimai tuo laikotarpiu V. L. gyveno pas M. J., naudojosi bendrais daiktais. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys paneigia šią aplinkybę. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuota, kad 2018 m. balandžio mėnesį V. L. gyveno Kaune. Taip pat ir administracinių nuobaudų registre yra duomenys, kad V. L. baustas dėl viešosios rimties trikdymo (duomenys neskelbtini) (tuometinis V. L. nuomojamas butas), 2018 m. sausio 1 d. kelto triukšmo, analogiškai baustas ir 2018 m. balandžio 2 d. ir 2018 m. balandžio 16 d. Taigi šios aplinkybės paneigia V. L. keltą versiją apie tuometinį gyvenimą M. J. bute.
2.9. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad ant ištirtų 52 paketų rastas tik V. L. biologinis pėdsakas, o, kaip minėta, M. L., kuris tiesiogiai slėpė paketus automobilyje, dirbo be pirštinių. Remiantis kratos, apžiūros protokolu ir slaptu įrašu akivaizdu, kad kiekvienas paketas buvo imamas ranka, supakuojamas taip siekiant jį pritaikyti slėptuvės ertmėms, dedamas į slėptuvę. Taigi šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad aplinkybė, jog ant paketų nerasta paketus į slėptuvę dėjusio asmens biologinio pėdsako, o rastas tik V. L. biologinis pėdsakas, patvirtina, kad V. L. kontaktas su paketu buvo pakankamai intensyvus. Be to, akivaizdu, kad M. J. turėjo eilę kontaktų su kitais paviršiais, sveikinosi su kitais asmenimis (M. L., A. J. G.), kas, vertinant kartu su specialistės paaiškinimais, leidžia pagrįstai teigti, kad biologinio pėdsako pernešimas nėra įmanomas ir negalėjo įvykti teismo nurodytomis aplinkybėmis.
2.10. Taigi, pasak prokuroro, byloje neginčijamai nustatyta, kad V. L. kontaktavo su minėtu paketu. Netiesioginiai duomenys, tokie kaip vairuotojo M. L. parodymai, patvirtina egzistavus organizuotą grupę, kurioje M. J. užtikrino narkotinių medžiagų tiekimą, pasitelkdamas trečiuosius, M. L. nežinomus, asmenis. Nurodytas narkotinių medžiagų patekimo mechanizmas, t. y. M. J. juos paimant iš nežinomo asmens ir M. L. nežinomomis aplinkybėmis angare perduodant slėpimui automobilio slėptuvėje, rodo, kad prieš paimant narkotines medžiagas, su minėtais paketais kontaktavo V. L.
2.11. Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo prielaida, kad V. L. nors ir galėjo kontaktuoti su minėtais paketais, tačiau galėjo nesuvokti ir nežinoti tų paketų turinio. Kratos ir apžiūros metu išimti paketai, specialisto išvados, kuriomis ne tik nustatyta medžiagos sudėtis, kiekis, tačiau aprašyti ir patys paketai, leidžia daryti kategorišką išvadą, kad asmeniui, kontaktuojančiam su šiais paketais, buvo visiškai akivaizdu, jog paketuose yra narkotinė medžiaga. Jau ikiteisminio tyrimo metu fiksuoti vairuotojo M. L. parodymai apie pakankamus požymius suvokti, kad minėtuose paketuose yra narkotinė medžiaga. Minėtų paketų kiekis akivaizdžiai patvirtina ir tai, kad asmuo suvokė ir šių paketų kiekį, t. y. labai didelį kiekį narkotinės medžiagos.
2.12. Pasak prokuroro, byloje pakanka tiesioginių duomenų, patvirtinančių objektyviuosius veikos požymius. Liudytojų M. L., M. J. nurodytos aplinkybės, paties V. L. paaiškinimai yra tarpusavyje susiję, papildo vienas kitą ir sudaro nuoseklią bei logišką V. L. apkaltinančių įrodymų grandinę. Taigi iš šių duomenų visumos galima daryti pagrįstą išvadą, kad V. L., nors ir nenustatytomis aplinkybėmis, perdavė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų M. J., suvokė, kad jis disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, ir to siekė.
Atsiliepimas
3. Išteisintojo V. L. gynėjo advokato Vykinto Gutausko atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma atmesti Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro M. Sabaičio apeliacinį skundą ir Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 15 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
3.1. Atsiliepime teigiama, kad prokuroras, neturėdamas pagrįstų argumentų, iškraipo ir neteisingai pateikia tiek baudžiamosios bylos įrodymų turinį, tiek pirmosios instancijos teismo išvadas. Pirmosios instancijos teismas iš tiesų nustatė, kad DNR pėdsakas ant vienos iš pakuočių su narkotinėmis medžiagomis buvo vienintelis duomuo, taip pat kad tai yra vienintelis įrodymas, tačiau skirtingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, teismas tikrai neteigė, kad tai yra tiesioginis įrodymas, kas suponuotų, jog jis, nors ir vienintelis, tiesiogiai patvirtina išteisintojo kaltę. Priešingai – pirmosios instancijos teismas pateikė išsamų įrodymų vertinimą, kodėl DNR pėdsakas, vertinant jį kitų aplinkybių kontekste, išteisintojo V. L. kaltės neįrodo.
3.2. Išteisintojo gynėjas taip pat nurodo, kad prokuroras apeliaciniame skunde bando iškraipyti teisiamajame posėdyje apklaustos 2022 m. gruodžio 9 d. specialisto išvadą Nr. IBPS-V-3292626-22 pateikusios teismo ekspertės J. Rybakovienės parodymus. Pavyzdžiui, prokuroras nurodė, kad specialistė neva paaiškino, jog laikas yra itin svarbus faktorius biologinių pėdsakų pernešimui, nes rankų plovimas ar kiti kontaktai praktiškai eliminuoja tokią tikimybę (pernešti biologinius pėdsakus). Taip pat kad epitelis gali būti perneštas tik tada, jeigu tas daiktas būtų paliestas pirmas. Tokių aplinkybių, pasak gynėjo, teisiamajame posėdyje apklausiama specialistė nenurodė, tačiau teigė, kad tikimybė, jog kelių dienų bėgyje rankos paspaudimo biologiniai pėdsakai išliktų ant kito žmogaus, yra maža; be to, DNR tyrimas nesuteikia informacijos apie pėdsako palikimo laiką, neapibūdina veiksmo, kuriuo pėdsakas buvo paliktas ant objekto, nepaaiškina pėdsakų palikimo eiliškumo ir pan.
3.3. Teismo ekspertė J. Rybakovienė teisiamajame posėdyje nurodė, kad žmogaus biologiniai pėdsakai, kuriuose aptinkamas DNR, gali būti pernešami ir kontaktuojant daiktams. Be to, ji paaiškino, kad pirmosios instancijos teismo pateiktoje hipotetinėje situacijoje, kai tam tikras asmuo liečia paviršius automobilio salone, o po to prie tų paviršių liečiasi tam tikri daiktai, žmogaus biologiniai pėdsakai, likę ant automobilio salono paviršių, taip pat gali persinešti ant kitų daiktų, kurie po to kontaktuoja su tais paviršiais. Taip pat atkreiptinas dėmesys į teismo ekspertės teiginį, jog nesant stiprių aplinkos poveikių, žmogaus biologiniai pėdsakai ant kitų objektų gali išsilaikyti ilgai.
3.4. Pasak išteisintojo V. L. gynėjo, biologinis pėdsakas, kuriame aptinkamas DNR, yra lengvai pernešamas, ir biologinio pėdsako aptikimas savaime nereiškia, kad asmuo, kurio biologinis pėdsakas buvo aptiktas ant tiriamo objekto, su tuo objektu kontaktavo. Šią išvadą patvirtina ir kriminalistikos literatūra, kurioje nurodoma, kad tiriant įvykio vietą, biologinio pėdsako medžiagos perkėlimas gali būti klaidingai suprastos informacijos priežastis. Pavyzdžiui, ranka atidarydamas duris, asmuo ant durų rankenos gali palikti biologinę medžiagą kito asmens, kurį lietė ranka. Klaidinga būtų teigti, kad duris atidarė asmuo, kurio biologinis pėdsakas nustatytas ant durų rankenos (Mykolo Romerio universiteto metodika „Kriminalistika“ (autoriai: Janina Juškevičiūtė, Snieguolė Matulienė, Daiva Kairienė, Laimutis Kraujalis, Giedrius Mickus, Audrius Kacelavičius, Vytautas Kažemikaitis, Aleksandr Valentij, Sigitas Sinkevičius, Gintautas Kaikaris, 2014, Vilnius). Prokuroras, pasak atsiliepimo, ignoruoja ir mokslą, ir objektyvias teismo išvadas, bando klaidinti apeliacinės instancijos teismą iškreipdamas įrodymų ir pirmosios instancijos teismo išvadų turinį.
3.5. Atsiliepime taip pat ginčijama, kad V. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje neteigė, kad būtent 2018 m. balandžio mėnesį gyveno pas savo pusbrolį M. J. V. L., kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, nurodė, kad iš pranešime apie įtarimą nurodytų aplinkybių jam yra žinoma tik jo pusbrolio M. J. pavardė. Su juo yra artimi, bendrauja, lankosi namuose, prieš keletą metų yra pas jį gyvenęs, taip pat laikinai apsistodavo tiek M. J. namuose, tiek jo nuomojamose butuose, kol jie nebuvo perdaryti į ofisų patalpas, tačiau su nusikaltimu, dėl kurio yra teistas M. J., jis nieko bendro neturi. Tyrėjai pasiteiravus, kokiu būdu ant vieno iš paketų su narkotinėmis medžiagomis galėjo atsirasti jo biologinis pėdsakas, V. L. nurodė, kad, jei iš tiesų ant vieno iš paketų buvo rastas jo biologinis pėdsakas, tai galbūt per bendrai su M. J. naudotus daiktus. Atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipiamas dėmesys, kad šias aplinkybes V. L. nurodė jo sulaikymo dieną dar iki teismo ekspertės J. Rybakovienės apklausos, kurios metu ekspertė patvirtino, jog biologinis pėdsakas gali būti pernešamas tiek per žmones, tiek per daiktus. Minėtas aplinkybes V. L. paaiškino ir teisiamajame posėdyje. Be to, ne kriminalinius, o draugiškus ir giminiškus išteisintojo V. L. ryšius su M. J. nustatė ir pats pirmosios instancijos teismas.
3.6. Pasak išteisintojo gynėjo, prokuroras apeliaciniame skunde bando sudaryti įspūdį, kad M. J. su paketais, kuriuose buvo narkotinės medžiagos, kontaktavo būtinai tik 2018 m. balandžio 6 d., kai jie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje buvo kraunami į slėptuves, įrengtas automobilyje „Ford Escape“. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paketų su narkotinėmis medžiagomis atsiradimo aplinkybės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlyje nėra žinomos. 2022 m. balandžio 4 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas A. J. G. parodė, kad M. J. kartu su M. L. narkotines medžiagas galėjo atsivežti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobiliu „Ford Escape“. Tuo tarpu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas M. L. nurodė, kad narkotinės medžiagos jau buvo minėtame sandėlyje iki jiems atvykstant su M. J.. Taigi lieka visiškai neaišku nei kaip, nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis narkotinės medžiagos pateko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį. Kaip ir visiškai neaišku kada, kiek kartų ir kaip su paketais, į kuriuos buvo supakuotos narkotinės medžiagos, kontaktavo M. J. Nežinomos ir narkotinių medžiagų pakavimo aplinkybės.
3.7. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad biologinių pėdsakų buvo ieškota tik ant 52 iš 219 paketų su narkotinėmis medžiagomis. Be to, M. L. teisiamajame posėdyje iš tiesų nurodė, kad greičiausiai dirbo be pirštinių, tačiau tai tik patvirtina, jog asmens biologinio pėdsako neaptikimas ant objekto savaime nereiškia, kad asmuo su šiuo objektu nekontaktavo, kaip ir biologinio pėdsako aptikimas ant objekto savaime nereiškia, kad asmuo su tuo objektu kontaktavo: kaip matyti iš teismo ekspertės paaiškinimų ir mokslinės literatūros, biologinis pėdsakas yra lengvai pernešamas per kitus asmenis ir kitus objektus.
3.8. Apibendrinant minėtus teiginius, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad šios bylos duomenų nuosekli loginė grandinė patvirtina, jog išteisintasis V. L. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Sulaikymo dieną jis nurodė, kad su šia nusikalstama veika neturi nieko bendro, tačiau su pusbroliu M. J. bendrauja, lankosi tiek jo namuose, tiek kitose jo valdomose patalpose, yra pas M. J. ir gyvenęs. Šiuos V. L. parodymus patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamajame posėdyje pagarsinti M. J. parodymai, tiek policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, iš kurių matyti, kad kontroliuojant elektroniniais ryšiais perduodamą informaciją, buvo nustatytas V. L. ir M. J. bendravimas tik tyrimui nereikšmingomis temomis. Teisiamajame posėdyje apklausta teismo ekspertė J. Rybakovienė patvirtino, kad biologinis pėdsakas, kuriame aptinkamas žmogaus DNR, gali būti pernešamas tiek per žmones, tiek per daiktus. Tokie teismo ekspertės paaiškinimai atitinka kriminalistinių žmogaus biologinių pėdsakų tyrimų mokslą. Teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti kartu su M. J. dėl šios nusikalstamos veikos nuteistas A. J. G. ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį atleistas M. L. patvirtino, kad V. L. nepažįsta ir nieko apie jį ar jo tariamą dalyvavimą nusikalstamoje veikoje nežino.
3.9. Atsiliepime papildomai nurodoma, kad prokuroras atsisakė kaltinimo dalies dėl kanapių dervos įgijimo, tačiau lieka ginčijamas vis dar palaikomas kaltinimas išteisintajam V. L. dėl tariamo narkotinių medžiagų perdavimo M. J. Jeigu aptiktas biologinis pėdsakas ant vieno iš 229 paketų, nepaisant nustatyto V. L. giminiško ir draugiško bendravimo su M. J., prokurorui leidžia manyti, kad V. L. yra susijęs su M. J. nusikalstama veika, lieka visiškai neaišku, kodėl prokuroras mano, kad V. L. įgijo ir perdavė minėtą kiekį paketų su kanapių derva M. J., o ne, pavyzdžiui, padėjo juos pakrauti į automobilį „Ford Escape“, arba, pavyzdžiui, padėjo sunešti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį. Taigi kaltinimo elementas – veikos padarymo būdas – nėra grindžiamas absoliučiai jokiais įrodymais ir gali būti pakeičiamas bet kokiu kitokiu tariamu veikos padarymo būdu, kuris, kaip ir pateiktas kaltinimas, nebūtų įrodytas jokiais duomenimis.
3.10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tačiau šioje byloje kaltinimas neapibrėžė veikos padarymo vietos net pagal valstybės teritoriją. Prokuroras mano, kad V. L. padarė nusikalstamą veiką, tačiau neturi nuomonės apie nusikalstamos veikos padarymo vietą net ir išplečiant šį požymį iki tam tikros valstybės teritorijos. Kitaip tariant, pagal kaltinimą, V. L. galėjo narkotines medžiagas perduoti M. J. bet kur, t. y. tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje valstybėje.
Atsiliepimas
3.11. BK 8 straipsnio 1 dalis, be kita ko, numato, kad jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio. Kaltinimui manant, kad V. L. padarė nusikalstamą veiką, tačiau neturint nuomonės, kurioje valstybėje tokia nusikalstama veika buvo padaryta, siekiant nepažeisti BK 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pasak gynėjo nuomonės, turėtų būti nustatomas švelniausią viršutinę sankcijos ribą už inkriminuotą veiką numatančios valstybės reguliavimas, nes tokios ribos negalima viršyti individualizuojant bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jei nėra atmestina, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta kurioje nors užsienio valstybėje.
3.12. Pasak išteisintojo gynėjo, V. L. nusikalstamos veikos nepadarė nei Lietuvoje, nei jokioje kitoje valstybėje, tačiau situacijos problemiškumui atskleisti atsiliepime cituoja dr. Dariaus Prankos 2019 m. leidinyje „Teisės problemos“ publikuotą straipsnį „Baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis praktinės problemos ir teisinio reguliavimo trūkumai“, kuriame autorius, remdamasis Šveicarijos Federacinės Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų 1951 m. spalio 3 d. (su 2018 m. sausio 1 d. pakeitimais) federalinio įstatymo 19-21 straipsniais, nurodo, kad kitose Europos valstybėse baudžiamųjų įstatymų griežtumas dėl nagrinėjamos nusikalstamos veikos neprilygsta Lietuvos baudžiamajam įstatymui. Štai, pavyzdžiui, Šveicarijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų 1951 m. spalio 3 d. įstatymo 19 straipsnyje už narkotinių medžiagų laikymą, siuntimą, importavimą, eksportavimą, gabenimą, taip pat ir pardavimą numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki trejų metų arba bauda. Taigi prokuroras apeliaciniame skunde prašo nuteisti išteisintąjį V. L. dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ne tik be jo kaltės įrodymų, tačiau ir pagal ydingą kaltinimą.
4. Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti, V. L. ir jo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro Mindaugo Sabaičio apeliacinis skundas atmetamas.
5. BK 260 straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Nagrinėjamoje byloje išteisintasis V. L. buvo kaltinamas labai didelio kiekio – virš 63 kg narkotinės medžiagos – kanapių dervos perdavimu M. J. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir proceso dalyvių argumentais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančių duomenų nepakanka V. L. kaltei pagrįsti.
6. Kitoje byloje neįsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu M. J. ir A. J. G. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 3 dalį. Teismas nustatė, kad ne vėliau kaip iki 2018 m. balandžio 6 d., M. J. kartu su A. J. G. atgabeno labai didelį kiekį – virš 63 kg narkotinės medžiagos – kanapių dervos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį, kur kartu su M. L., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, narkotines medžiagas krovė į automobilyje „Ford Escape“ įrengtas slėptuves. Atlikus kratą minėtame automobilyje, surasti paketai su narkotinėmis medžiagomis buvo išsiųsti į Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrą atlikti objektų tyrimą. 2018 m. balandžio 12 d. Policijos įstaigos tyrėjo Virginijaus Kuklio užduotyje atlikti objektų tyrimą užfiksuota, kad ištyrimui buvo pateikti 170 vienetų rudos spalvos paketų su galimai narkotine medžiaga, kurie buvo rasti 2018 m. balandžio 7 d. kratos metu automobilyje „Ford Escape“ (t. 1, b. l. 111–115). 2018 m. lapkričio 2 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(1928)-IS1-6091 konstatuota, kad ant vieno tirti pateikto paketo, tiriant pažymėto Nr. 15, rasta vyro biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, nepriklausančių M. L., M. J., A. J. G., Š. P., A. S. (t. 1, b. l. 118–120).
7. 2022 m. gegužės 27 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašte Nr. IP/03149/098/LT/22 užfiksuota, kad iš Interpolo Jungtinės Karalystės nacionalinio biuro buvo gautas atsakymas, kuriame pranešama, jog DNR profiliui Nr. (duomenys neskelbtini) yra priskirti V. L. asmens duomenys. Interpolo Jungtinės Karalystės nacionalinio biuro su atsakymu pateikti pirštų atspaudai sutapo su V. L. atspaudais (t. 1, b. l. 126–135). 2022 m. gruodžio 9 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-3292626-22 konstatuota, kad ant paketo, tiriant pažymėto Nr. 15, rastų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su V. L. genotipu (t. 1, b. l. 154–157). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme tyrimą atlikusi specialistė Jūratė Rybakovienė parodė, kad tyrimui buvo pateikta 170 vienetų paketų, tačiau atliekant užduotį buvo tikrinamas ne kiekvienas paketas, nes tyrimas buvo didelės apimties. Su tyrėju ir prokuroru buvo susitarta dėl tiriamų objektų skaičiaus sumažinimo ir nutarta, kad reikia ištirti objektus, esančius dvejuose specialiuose paketuose. Iš viso tyrimui buvo pateikti 52 paketai su narkotinėmis medžiagomis. Iš jų tik ant vieno buvo rasti DNR pėdsakai.
8. Prokuroro apeliaciniame skunde skiriamas didelis dėmesys šio DNR pėdsako atsiradimo aplinkybėms. Teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė J. Rybakovienė paaiškino, kad egzistuoja tikimybė, jog biologinis pėdsakas galėjo būti perneštas asmeniui tiesiogiai nekontaktuojant su objektu, ant kurio buvo rasti jo biologiniai pėdsakai. Pats biologinis pėdsakas nebuvo tirtas, kadangi nebuvo tokios užduoties. Taip pat specialistė paaiškino, kad biologinis pėdsakas gali būti perneštas ir paspaudus kitam žmogui ranką. Tačiau laikas yra svarbus biologinių pėdsakų pernešimui, todėl yra maža tikimybė, kad po rankos paspaudimo praėjus keletui dienų vieno žmogaus biologiniai pėdsakai dar galėtų išlikti ant kito žmogaus rankos. Tačiau DNR tyrimas nesuteikia informacijos apie pėdsako palikimo laiką, neapibūdina veiksmo, kuriuo pėdsakas buvo paliktas ant objekto, nepaaiškina pėdsakų palikimo eiliškumo ir pan. Taip pat specialistė pažymėjo, kad epitelio ant daikto paviršiaus išlikimo laikas priklauso nuo lietimo trukmės ir liečiamo paviršiaus. Teoriškai net ir momentinio prisilietimo metu ant paliesto daikto gali likti epitelis. Specialistė papildomai patikslino, kad epitelis išlieka ant visų objektų. Taip pat epitelį galima pernešti nuo vieno daikto ant kito. Epitelis įprastai po prisilietimo ant kelių pirmų daiktų persineštų. Tačiau su laiku epitelio pėdsakų palikimo galimybė mažėja. Be to, specialistė nurodė, kad epitelio išlikimui įtakos turi aplinkos sąlygos, tokios kaip pelėsis, drėgmė, cheminės medžiagos, ultravioletiniai spinduliai ir pan. Jeigu nėra tokių aplinkos poveikių, epitelis ant daikto paviršiaus gali išlikti ilgai (t. 4 , b. l. 189–191).
9. Taigi iš specialistės paaiškinimų matyti, jog DNR pėdsakas ant paketo galėjo atsirasti įvairiais būdais, neatmetant ir galimybės, kad galėjo būti perneštas kitaip negu asmeniui tiesiogiai liečiant paketą. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, pasak specialistės, pėdsako nustatymas nieko nesako apie jo atsiradimo aplinkybes, laiką, eiliškumą. Taigi nagrinėjamu atveju vien iš pėdsako atsiradimo fakto nėra galimybės nustatyti, kokiu būdu jis pateko ant vienos iš pakuočių su narkotinėmis medžiagomis. Nors prokuroras skunde teisingai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nurodomas galimas DNR pėdsako pernešimas paspaudus ranką yra prielaida (ko, tiesa, neneigė ir pats teismas), tačiau prielaida išlieka ir prokuroro kaip kategoriška pateikiama įvykių versija, kad išteisintasis V. L. perdavė narkotines medžiagas M. J.
10. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad visoje byloje V. L. DNR pėdsakas yra vienintelis reikšmingas duomuo. Tuo tarpu jo atsiradimo aplinkybės, t. y. kokius konkrečius veiksmus atliko ar neatliko išteisintasis V. L., lieka neaiškios. Kitų tiesioginių ar netiesioginių duomenų, kurie patvirtintų V. L. kaltę, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, gauta nebuvo.
11. Išteisintasis V. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje nuosekliai parodė, kad su M. J. jis bendravo nuo vaikystės iki 2018 m., nes M. J. yra jo pusbrolis, su kuriuo jis bendrauja artimiausiai. 2015–2018 m. V. L. gyveno pas M. J., turėjo jo buto raktą, o tame bute nuolatos gyveno ir pusbrolis. Pasak V. L., jis nežino, kaip ant pakuotės su narkotinėmis medžiagomis atsirado jo DNR pėdsakas, su šioje byloje minimomis narkotinėmis medžiagomis jis neturi nieko bendro, pakuočių nėra matęs ir lietęs, automobilis „Ford Escape“ jam nėra žinomas. Tokių asmenų kaip A. J. G. ir M. L. jis nepažįsta ir su jais nėra bendravęs. Be to, gyvendamas Kaune, lankydavosi ir M. J. namuose Vilniuje, o būdamas Vilniuje likdavo nakvoti pas M. J. (t. 4, b. l. 191). Iš esmės tokią pačią versiją pateikė ir šioje byloje liudytoju apklaustas M. J., patvirtindamas savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 190–193; t. 4, b. l. 188–189). Todėl prokuroro skundo argumentas, kad V. L. 2018 metais nuomojosi butą Kaune, savaime nepaneigia galimybės, kad jis galėjo lankytis pusbrolio namuose Vilniuje.
12. Liudytojas A. J. G. parodė, kad V. L. į sandėlį, kuriame buvo kraunamos narkotinės medžiagos, nebuvo niekada atvykęs, teisme mato jį pirmą kartą (t. 4, b. l. 151–154). Liudytojas M. L. parodė, kad V. L. jis nepažįsta ir jo niekada nėra matęs, narkotines medžiagas į automobilį krovė su M. J. ir A. J. G., patalpose buvo trise, t. y. jis, M. J. ir A. J. G., o pats M. J. nėra minėjęs V. L. Narkotines medžiagas krovė be pirštinių. Kaip jos pateko į sandėlį, nežino. (t. 4, b. l. 154–156). Kitaip negu teigiama prokuroro skunde, aplinkybė, jog liudytojas M. L. paketus į automobilio slėptuvę krovė be pirštinių, tačiau jo biologinių pėdsakų nustatyta nebuvo, taip pat nei patvirtina, nei paneigia V. L. kaltės, nes tai nieko nepasako apie pėdsako kontakto su narkotinių medžiagų paketu intensyvumą (ar kodėl jis turėtų būti kitokio intensyvumo negu kraunant medžiagas), juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tirti ne visi paketai. Kitaip negu nurodoma skunde, M. L. parodymai taip pat niekaip nepatvirtina kaltinimo versijos apie narkotinių medžiagų perdavimą, atvirkščiai, liudytojas nurodė apie jų kilmę nieko nežinantis.
13. Teisėjų kolegija papildomai pastebi, kad ikiteisminio tyrimo metu procesinės prievartos priemonėmis bei kitais būdais gautoje informacijoje apie byloje nagrinėjamus įvykius, išskyrus DNR pėdsaką, V. L. nefigūruoja. 2019 m. kovo 14 d. pokalbių suvestinėje dėl 2018 m. balandžio 6 d. sekimo metu užfiksuotų pokalbių nurodyta, kad nuo 2018 m. kovo 12 d. iki 2018 m. birželio 12 d. atliktas automobilio „Ford Escape“ slaptas sekimas. Tyrimo metu atliekant minėto automobilio slaptą sekimą buvo panaudotos garsą įrašančios priemonės, kurių metu užfiksuoti M. J., M. L. ir A. J. G. pokalbiai (t. 2, b. l. 161–170). 2022 m. gruodžio 13 d. ir lapkričio 21 d. slapto sekimo protokoluose užfiksuota, kad V. L. slaptas sekimas nebuvo vykdomas (t. 3, b. l. 11–12; 55). Iš 2022 m. lapkričio 21 d. ir 2022 m. gruodžio 13 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų matyti, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės bei įrašų pagalba negauta reikšmingų duomenų atliekamame ikiteisminiame tyrime V. L. atžvilgiu (t. 2, b. l. 188–189; t. 3, b. l. 25–26), taip pat ir kontroliuojant M. J. pokalbius (t. 3, b. l. 45–46). 2022 m. lapkričio 10 d. kratos protokole užfiksuota, kad V. L. namo gyvenamosiose ir negyvenamosiose patalpose buvo atlikta krata, tačiau draudžiamų ar tyrimui reikšmingų daiktų nerasta (t. 2, b. l. 130–132). UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose esančios vaizdo kameros V. L. nefiksavo (t. 2, 136–146, 147–151). 2018 m. kovo 29 d. policijos įstaigos tyrėjo tarnybiniame pranešime „Dėl procesinių poveikio priemonių taikymo“ nurodyta, kad M. J. prieš išvykstant į Ispanijos Karalystę susitiko su V. L. (t. 2, b. l. 173), tačiau šio susitikimo turinys nėra užfiksuotas. Be to, pareigūnai, atlikdami tyrimo veiksmus M. J. atžvilgiu, nefiksavo jokių kitų su šiuo susitikimu susijusių ar kitaip V. L. įkaltinančių duomenų. Taip pat ir aplinkybė, jog narkotinėmis medžiagomis galimai buvo prekiaujama organizuotoje grupėje, savaime nei patvirtina, nei paneigia V. L. dalyvavimo.
14. Taigi nagrinėjamoje byloje esantis vienintelis reikšmingas duomuo – DNR pėdsakas ant vienos iš 52 tirti pateiktų pakuočių – nepatvirtina prokuroro kaltinime nurodytų nusikaltimo aplinkybių, kad V. L. byloje inkriminuotą labai didelį kanapių dervos kiekį perdavė M. J. Byloje liko nenustatyta nei kur, nei kada, nei kaip ant narkotinių medžiagų atsirado V. L. pėdsakas, nei, kaip jau minėta, kokiais veiksmais jis galėjo prisidėti prie disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Savaime procesas nedraudžia tokio įrodinėjimo, kuomet tam tikras pozityvus faktas laikomas nustatytu, jei visos kitos alternatyvos atmetamos. Nagrinėjamu atveju V. L. kaltei pagrįsti bet kokia reali DNR pėdsako atsiradimo galimybė bylos duomenimis turėtų įtikinamai bei neabejotinai patvirtinti V. L. įkaltintą kanapių dervos perdavimą M. J., kategoriškai atmetant alternatyvias įvykių versijas. Tačiau neturint jokios papildomos informacijos apie DNR pėdsako atsiradimą šiuo atveju galima tik spekuliuoti keliant kuo įvairiausias prielaidas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas negali veikos kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyti ir neginčytinai įrodyti; kaip ir apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, ir V. L. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisino pagrįstai.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro Mindaugo Sabaičio apeliacinį skundą atmesti.