Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Donato Šerno, sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, Joanai Tamašauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės M. K. T.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo dalies, kuria ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-280-623/2009 pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovei M. K. T., tretieji asmenys D. M. ir Vilniaus m. 10-asis notarų biuras, dėl nuosavybės teisių pripažinimo, nuosavybės dalies palikėjo turte nustatymo ir atidalinimo šio turto.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Be to, 2002 m. birželio 25 d. ieškovė ir R. T. už bendras lėšas lygiomis dalimis nusipirko žolės miltų gamybos agregatą AVM-0,65. 2005 m. gegužės 26 d. R. T. agregatą pardavė už 150 000 Lt, bet su ieškove neatsiskaitė. 120 000 Lt R. T. įnešė į savo sąskaitas Ūkio ir Nord LB bankuose, o 30 000 Lt, pridėjęs 8 000 Lt, išleido įsigydamas lengvąjį automobilį Jeep Grand Cherokee Laredo. Ūkio bankui pareiškus pretenzijas dėl R. T. viršyto kredito kortelės limito, ieškovė į jo sąskaitą įnešė 12 000 Lt ir 610 Lt. Nuo 2005 m. kovo 3 d. iki pat mirties R. T. gydėsi B. S. odontologijos klinikoje. Bendra medicininių paslaugų suma siekė 37 463 Lt, iš jų 20 175 Lt sumokėjo ieškovė. R. T. laidojimo išlaidos sudarė 10 202,99 Lt. 9 045,50 Lt ieškovė sumokėjo savo sąskaita, 407,49 Lt panaudojo VSDFV Vilniaus m. skyriaus pervestą R. T. invalidumo pensiją, dar 750 Lt sudarė Vilniaus m. savivaldybės Socialinės paramos centro skirta laidojimo pašalpa.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad 194 380 Lt už ginčo butą sumokėjo G. K. , veikiantis kaip R. T. atstovas, dar 200 000 Lt R. T. paskolino ieškovė. Taigi ginčo butas buvo nupirktas už R. T. nuosavas lėšas - tiek turėtas, tiek skolintas.

Savo, kaip kreditoriaus teisę, ieškovė turėjo realizuoti CK 5.63 str. nustatyta tvarka per 3 mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšdama reikalavimus palikimą priėmusiai atsakovei arba ieškinį teisme dėl paveldimo turto. Tokio reikalavimo ieškovė nustatytu laiku nepareiškė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiais Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. ir Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendimais dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, atsakovės paaiškinimais ir liudytojo A. E. V. parodymais, konstatavo, kad R. T. ir ieškovė apie 10 m. iki R. T. mirties 2005 m. gruodžio 27 d., formaliai nenutraukę santuokų su savo sutuoktiniais, pradėjo gyventi kartu, tvarkyti bendrą ūkį, kaip tai būdinga šeimai, todėl ne vėliau nei nuo 1995 m. vidurio tarp ieškovės ir R. T. susiklostė bendro gyvenimo partnerystės santykiai, kurių vienas iš tikslų buvo abiejų asmenų lėšomis įgyti bendrąją dalinę nuosavybę lygiomis dalimis. Iš nurodytų teismų sprendimų dėl santuokos nutraukimo matyti, kad abiejų partnerių sutuoktiniai A. E. V. nei D. M. nepretendavo įgyti nuosavybės teisių į turtą, kurį gyvendami kartu įgijo ieškovė ir R. T. . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-1029/2001, Nr. 3K-3-236/2003, Nr. 3K-3-37/2004, Nr. 3K-3-305/2006, Nr.3K-7-332/2006).

2004 m. kovo 8 d. R. T. ir UAB „Talainė“ sudarė ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 17-20), pagal kurią R. T. už 394 380 Lt (mokėjimas atidėtas) įsigijo butą. 2004 m. liepą R. T. ištiko insultas. 2004 m. rugsėjo 21 d. ieškovė per R. T. įgaliotą atstovą G. K. (t. 1, b. l. 27-28) suteikė R. T. 100 000 Lt tikslinę paskolą, skirtą iš dalies atsiskaityti už ginčo butą (t. 2, b. l. 16-17). R. T. atstovas 2004 m. rugsėjo 22 d. sumokėjo UAB „Talainė“ 194 380 Lt (t. 1, b. l. 22). 2004 m. spalio 15 d. ieškovė ir R. T. atstovas G. K. sudarė antrą tikslinę 100 000 Lt paskolos sutartį (t. 2, b. l. 18-19). Pati ieškovė per 4 kartus (t. 1, b. l. 23-26) pervedė UAB „Talainė“ po 50 000 Lt už ginčo buto dalį. Kadangi R. T. sumokėjo 194 380 Lt, o ieškovė – 200 000 Lt (50 000 Lt x 4) už ginčo butą, ieškovei priklauso nuosavybės teisė į 51/100 ginčo buto dalį, atsakovei, kaip R. T. įpėdinei, – 49/100. 49/100 ginčo buto dalių vertė pagal byloje atliktos turto vertinimo ekspertizės išvadas (t. 3, b. l. 27) sudaro 317 411,43 Lt (644 000 Lt x 0,492874892).

Ieškovė, kaip R. T. kreditorė, turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės, kaip įpėdinės, jos R. T. suteiktą 200 000 Lt paskolą (CK 5.63 str.) ir kitas skolas už 116 830,50 Lt: 12 610 Lt už padengtą R. T. kredito kortelės limito perviršį, 20 175 Lt už R. T. suteiktas stomatologines paslaugas, 75 000 Lt už žolės miltų gamybos agregatą AVM-0,65, nes byloje nėra įrodymų, jog R. T. būtų atsiskaitęs su ieškove už jai tenkančią ½ agregato dalį; ieškovė sumokėjo 9 045,50 Lt R. T. laidojimo išlaidų, kurios taip pat tenkinamos iš paveldimo turto (CK 5.59 str. 2 d. 1 p.), iš viso - 316 830,50 Lt. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovė CK 5.63 straipsnyje numatyto 3 mėn. termino pareikšti kreditorinius reikalavimus nepraleido, nes ji dar 2006 m. vasario 7 d. kreipėsi į Vilniaus m. 3-ojo notarų biuro notarę su pareiškimu, kuriame nurodė esanti R. T. kreditorė, 2006 m. kovo 14 d. - į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovė atsisako savo teisių arba nemano, kad jos subjektinės teisės buvo pažeistos.

Pripažinus ieškovei nuosavybės teisę į 51/100 dalis ginčo buto, ieškovė turi teisę reikalauti atidalinti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.). Atsižvelgęs į tai, jog ieškovė rūpinosi ginčo buto įgijimu ir įrengimu, jai priklauso didesnioji buto dalis, šio buto pobūdį (skirtas poilsiui, didžiąją ginčo buto ploto dalį sudaro bendro naudojimo patalpos), pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei ginčo butą natūra, o atsakovei iš ieškovės – 317 411,43 Lt kompensaciją (644 000 Lt x 49/100). Įskaitęs priešpriešinius reikalavimus, galutinai pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 580,93 Lt kompensaciją (317 411,43 Lt - 316 830,50 Lt).

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės ieškinio dalies dėl automobilio priteisimo, todėl sumažino ieškovei iš atsakovės priteistino žyminio mokesčio dalį. Iš ieškovės proporcingai netenkintų reikalavimų daliai priteisė atsakovės turėtas 3 789, 43 Lt išlaidas už ekspertizes (t. 2, b. l. 102, 111, 121), 302, 50 Lt išlaidų, susijusių su paskelbimu spaudoje apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą (t. 2, b. l. 191), bei 7 040 Lt išlaidų už advokato pagalbą. Iš abiejų šalių proporcingai priteisė 222,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą (t. 1, b. l. 2; t. 2, b. l. 0, t. 3, b. l. 0; t. 4, b. l. 1).

R. T. ir D. M. nebuvo sudarę povedybinės sutarties, kas reiškia, jog galiojo įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas (CK 3.87-3.100 str.). CK 3.87 straipsnis nustato, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė tol, kol jis nėra padalintas arba bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nepasibaigė kitokiu būdu. Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią patvirtino Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimu, 2.1 punktas sako, kad R. T. įsipareigojo grąžinti 200 000 Lt skolą, 2.2 punktas – ginčo butas atitenka R. T. . Atkreipė dėmesį, jog nekilnojamojo turto registre juridiniu ginčo buto įregistravimo pagrindu nurodytas Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas; taip pat jog 2005 m. gegužės 5 d. UAB „Energetinių sistemų lizingas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad akcijos priklauso R. T. bei D. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Vadinasi, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija galioja ne tik ginčo butui, bet ir ginčo bute esantiems baldams, velionio sąskaitoje buvusioms piniginėms lėšoms ir t. t. Ieškovė deklaravo, kad ji ir velionis 10 m. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, bet ginčo dalyku byloje ieškovė nurodė tik tą turtą, kuris buvo registruotas velionio vardu arba kuris yra jo banko sąskaitose, t. y. nemini to turto, kuris tuo pačiu laikotarpiu buvo įsigytas ir registruotas ieškovės ar jos oficialaus vyro vardu. Pvz., 2001 m. birželio 20 d. ieškovė nusipirko 48,16 m² pastatą, 2002 m. rugpjūčio 12 d. ieškovė ir A. E. V. įsigijo 2 k. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas kaip bendroji jungtinė ieškovės ir A. E. V. nuosavybė.

Rašytinės jungtinės veiklos sutarties, juolab – notarinės, kurios dalykas būtų nekilnojamasis daiktas, ieškovė nepateikė, taigi klaidinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovę ir velionį siejo partnerystės santykiai, kurių vienas iš tikslų – abiejų asmenų lėšomis įsigyti bendrąją dalinę nuosavybę. Negaliojant partnerystės teisinius santykius reglamentuojančioms normoms, asmenų bendro gyvenimo nesudarius santuokos faktas nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t. y. vien šis faktas, nesant kitų bendrosios nuosavybės atsiradimo pagrindų, nėra pakankamas atsirasti vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/ 2004).

3. Byloje yra rašytinis įrodymas, patvirtinantis, jog G. K. , veikdamas kaip velionio įgaliotas atstovas, sumokėjo atstovaujamojo vardu 194 380 Lt už ginčo butą. Rašytinių įrodymų, kad velionis per G. K. būtų pasiskolinęs 200 000 Lt, nėra. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas konstatavo šį faktą, remdamasis liudytojo G. K. parodymais, ką daryti draudžia CK 1.93 straipsnio 2 dalis.

Net kelis sykius paminėjęs, kad ieškovė ir R. T. siekė įsigyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė didesnę „lygią“ dalį ginčo buto negu atsakovei, t. y. ne po 50 %, bet atitinkamai 51 % ir 49 %, nors nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartyje, kuri laikytina prima facie įrodymu (CPK 197 str. 2 d.), pirkėju įvardinamas tik vienas asmuo – R. T.

Dirbtinai padidinęs ieškovei tenkančią ginčo buto dalį, pirmosios instancijos teismas tokiu būdu rado motyvų, kodėl būtent ieškovei reikia priteisti ginčo butą natūra.

4. Prieštaringa pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, susijusi su ginčo bute esančiais baldais ir buitine technika. Bendra baldų ir kitų kilnojamųjų daiktų vertė siekia 27 559 Lt. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog ieškovė ir velionis partnerystės sutartimi siekė abiejų asmenų lėšomis įsigyti bendrąją dalinę nuosavybę lygiomis dalimis, vis dėlto priteisė ieškovei kilnojamųjų daiktų už 19 699,93 Lt, o ne 13 779,50 Lt (27 559 Lt ÷ 2).

5. Su „lygių dalių“ principu nesiderina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti (padalinti) velionio skolas. Teismas pripažino ieškovei 20 175 Lt, o ne 18 731,50 Lt (37 463 Lt ÷ 2) kreditorinį reikalavimą už velionio dantų protezavimą, 12 610 Lt, o ne 6 305 Lt (12 610 Lt ÷ 2) kreditorinį reikalavimą už viršytą kredito kortelės limitą, kurį ji padengė.

7. Vėliausiuose patikslinto ieškinio redakcijose (2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 16 d.) ieškovė „prisiminė“, kad per du kartus paskolino velioniui po 100 000 Lt, ir paprašė juos priteisti iš atsakovės. Ne vėliau kaip per 3 m. nuo palikimo atsiradimo (šis terminas naikinamasis) kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą vienam iš šių subjektų: įpėdiniui, testamento vykdytojui, palikimo administratoriui, teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2006). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2006 m. vasario 7 d. CK 5.63 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka pareiškė kreditorinius reikalavimus, bet iš tiesų ieškovė kreditorinius reikalavimus pareiškė Vilniaus m. 10-ojo notarų biuro notarui, t. y. ne įstatymo nustatyta tvarka. Be to, 2008 m. kovo 8 d. kreipimesi į notarą ieškovė minėjo tik 200 000 Lt velionio skolą už ginčo butą ir nenurodė likusios 116 830,50 Lt skolos dalies. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl šių atsakovės argumentų ir naikinamojo termino pasekmių netaikė.

8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 75 000 Lt skolos priteisimo už žolės miltų agregatą (dar kitaip vadinamą pjuvenų džiovinimo ir granuliavimo linija), netinkamai paskirstė tarp bylos šalių įrodinėjimo naštą. 2005 m. gegužės 26 d. žolės miltų agregato pirkimo pardavimo sutartyje sakoma, kad parduodamo daikto savininkas yra R. T. , kas paneigia ieškovės žodžius esą agregato savininkais buvo jie abu su velioniu, todėl jai taip pat priklauso pusė už parduotą agregatą sumokėtos sumos. Dar daugiau, pagal bendrąjį įrodinėjimo principą „įrodinėja tas, kas teigia“, tad ne velionio įpėdinė privalo įrodinėti, jog R. T. nėra skolingas ieškovei, bet, atvirkščiai - ieškovė turėjo įrodyti, kad jis su ja neatsiskaitė. Ieškovės aiškinimai viename iš patikslintų ieškinių, kad pinigai buvo įnešti į velionio sąskaitą, nes ieškovė negalėjo deklaruoti jai priklausiusios gauti sumos, skamba neįtikinamai. O jei taip iš tiesų yra, ieškovės reikalavimai, kaip pažeidžiantys viešąjį interesą, neturėtų būti ginami.

9. Reikalavimų dalis dėl 9 045,50 Lt laidojimo išlaidų priteisimo (CK 5.59 str. 2 d. 1 p.) turėjo būti atmesta, nes ieškovė praleido sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą, kylantį iš deliktinių santykių (CK 1.125 str. 8 d.), ir šį reikalavimą pareiškė tik 2009 m. kovo 6 d. patikslintame ieškinyje. Maža to, ieškovė raštu pripažino, jog pasiėmė velionio 407,49 Lt dydžio invalidumo pensiją, bet pirmosios instancijos teismas šia suma priteistinų iš atsakovės laidojimo išlaidų nemažino.

Dėl sumokėjimo už ginčo butą ieškovė akcentuoja, kad R. T. vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2004 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytą turtą (lėšas) velionis panaudojo grąžinti 250 000 Lt skolą G. M. (velionis šiam kreditoriui liko skolingas dar 45 600 Lt). Netrukus po to (2004 m. pavasarį) velionis iš AB Ūkio banko paėmė 3 000 Lt vartojimo kreditą, o jau 2004 m. liepą viršijo AB Ūkio banko kredito kortelės EC/MC Gold kredito limitą, kurį padengė ieškovė. Nuo 2004 m. liepos R. T. sunkiai susirgo: paralyžuotas po dviejų insultų, atliktos dvi kraujagyslių operacijos, jį buvo ištikusi klinikinė mirtis, atlikta sudėtinga smegenų operacija, R. T. kurį laiką gulėjo komos būklės, galiausiai susirgo plaučių uždegimu (ir mirė). Velioniui priklausiusios 50 % UAB „Energetinių sistemų lizingas“ akcijos ir žolės miltų gamybos agregatas buvo parduoti gerokai vėliau – tik 2005 m. Tokiu atveju gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačiu darbu, yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1029/2001, 3K-3-37/2004, 3K-3-553/2004).

Į R. T. vardu nupirktą ginčo butą ieškovė investavo praktiškai visas savo asmenines lėšas. 100 000 Lt ieškovė gavo pardavusi dovanotą butą ir priėmusi tėvo P. P. palikimą, 100 000 Lt ieškovei 2004 m. spalio 15 d. sutartimi dovanojo motina K. D. P. , dar 200 000 Lt ieškovė pasiskolino iš L. P. ir per G. K. perskolino juos R. T. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamai sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Sugyventinių turtinėms teisėms į bendrai įgytą turtą apsaugoti taikytinos CK 4 kn. normos, nustatančios bendrąją nuosavybės teisę bendraturčiams (CK 34 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Kadangi už ginčo butą 200 000 Lt sumokėjo ieškovė, 194 380 Lt – R. T. , pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 51 % buto, o 49 % ginčo buto dalį laikė palikimo dalimi. Pagal LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir 2000 m. CK 1.93 straipsnio 6 dalį draudimas remtis liudytojų parodymais, ginčijant sandorius, kurie turėjo būti sudaryti paprasta rašytine forma, nėra absoliutus. Nesant gyvo R. T. pirmosios instancijos teismas teisingai pasielgė apklausdamas ir pasiremdamas priimant sprendimą G. K. bei L. P.

Dėl žolės miltų gamybos agregato ieškovė paaiškino, kad ant agregato pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo jos pavardės, todėl už parduotą agregatą gauti pinigai buvo pervesti į R. T. sąskaitą banke, nors šį agregatą pirko R. T. su ieškove, t. y. jie abu buvo bendrasavininkiai. Kaip minėta, 2005 m. R. T. už 77 000 Lt pardavė 50 % UAB „Energetinių sistemų lizingas“ akcijų ir agregatą už 150 000 Lt. Jokių pajamų, išskyrus apie 400 Lt/mėn. invalidumo pensiją, R. T. daugiau negaudavo. 2005 m. spalio 14 d. R. T. už 38 000 Lt įsigijo lengvąjį automobilį. Teoriniais skaičiavimais jo sąskaitoje turėtų būti 189 000 Lt (77 000 Lt + 150 000 Lt – 38 000 Lt). Realiai R. T. sąskaitoje po mirties liko 184 200 Lt, bet jei velionis būtų perdavęs ieškovei 75 000 Lt - lėšų jo banko sąskaitoje būtų likę gerokai mažiau.

Ieškovė pareiškė kreditorinius reikalavimus per 3 mėn. nuo palikimo atsiradimo atsakovės įstatyminei atstovei D. M. , vėliau – dar ir Vilniaus m. 10-jame notarų biure, todėl mano, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką įgyvendino tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde (atsiliepime į jį) nurodytus argumentus (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą; surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis įrodinėjimo taisyklių; iš esmės tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas bei teismų praktiką, kurį pakeisti arba panaikinti nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Iš byloje surinktos medžiagos nustatyta, kad R. T. ir D. M. susituokė (duomenys neskelbtini) (Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-6343-535/05 4 l.). Jiems (duomenys neskelbtini) gimė atsakovė M. K. T. (Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-6343-535/05 6 l.). Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendime (Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-6343-535/2005 13-14 l.) konstatavo, kad R. T. ir D. M. 10 m. gyvena atskirai, nebeveda bendro ūkio, todėl santuoka faktiškai iširusi, ir ją nutraukė.

A. E. V. ir ieškovė R. V. (iki santuokos sudarymo – P.) susituokė (duomenys neskelbtini) (Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1925-20/2004 8 l.). Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2004 m. balandžio 19 d. sprendime (Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1925-20/2004 37-38 l.) nustatė, kad A. E. V. ir ieškovė ilgą laiką gyvena atskirai, nebeveda bendro ūkio, todėl santuoka iširusi galutinai, ir ją nutraukė.

Ieškovė ir R. T. keletą metų palaikė artimus ryšius, tuo metu įgijo įvairaus turto ir/ar skolų. 2005 m. gruodžio 27 d. R. T. mirė (t. 1, b. l. 12). R. T. palikimą priėmė pirmos eilės pagal įstatymą įpėdinė – dukra. Ieškovė užprieštaravo, kad notaras išduotų atsakovei paveldėjimo teisės liudijimą, teigdama, kad dalis R. T. vardu registruoto turto, sudarančio palikimą, priklauso jai.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių pripažinimo ieškovei į 0,507125107 dalis ginčo buto; į virtuvės baldus su buitine technika, stalviršį, batų dėžę, komodą, spintą, stumdomas duris ir žaliuzes, dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tarp bylos šalių būdo ir proporcijų, dėl 316 830,50 Lt skolos priteisimo iš atsakovės ir dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paskirstymo. Sprendimo dalis, kuria ieškovės reikalavimas dėl nuosavybės teisų pripažinimo į ½ dalį lengvojo automobilio Jeep Grand Cherokee Laredo atmestas, nėra apeliacijos dalykas, tad ši teismo sprendimo dalis neanalizuojama.

Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės motyvu, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra laikomas bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 str., 2000 m. CK 3.87 str.). Skunde apeliantė pripažįsta, kad ši nuostata reiškia įstatymų leidėjo įtvirtintą bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpciją. Akcentuotina, jog prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti nuginčijama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007).

Prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ieškovė ginčijo remdamasi Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. ir Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendimais dėl atitinkamai R. T. ir D. M. , A. E. V. ir ieškovės santuokos nutraukimo. Aplinkybė, kad R. T. ir D. M. , A. E. V. ir ieškovė kaip šeima de facto negyveno jau seniai, t. y. nebeegzistuoja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos prielaida, buvo nustatyta įsiteisėjusiais sprendimais dvejose skirtingose bylose dėl santuokos nutraukimo, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (CPK 185 str. 2 p.), o ieškovė sėkmingai ją nuginčijo. Priešingai negu nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje R. T. ir D. M. atžvilgiu atsisakydamas taikyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-566-623/2008) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, t. y. paskutinės R. T. gyvenamosios vietos nustatymo, nesirėmė.

Teisėjų kolegija kaip de jure nepagrįstus atmeta apeliantės motyvus, susijusius su bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos taikymu.

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir įrodinėjimo taisyklių

Iš bylos šalių – ieškovės ir atsakovės – paaiškinimų, liudytojo A. E. V. parodymų ir kitų byloje esančių netiesioginių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė ir R. T. apie dešimt metų iki R. T. mirties formaliai nenutraukę santuokų su savo sutuoktiniais faktiškai pradėjo gyventi kartu ir bendrai tvarkyti ūkį. Šiuos tarp ieškovė ir R. T. susiklosčiusius santykius pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo kaip jungtinę (partnerystės) veiklą ir, spręsdamas bylos šalių ginčą, taikė normas, kurios reglamentuoja bendrąją jungtinę veiklą bei bendrąją dalinę nuosavybę, į kurią nukreipia 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis.

Apeliantės įsitikinimu, ginčo turtas negali būti laikomas ieškovės ir R. T. bendrąja daline nuosavybe, taigi ir atidalintas, nes nėra partnerių ieškovės ir R. T. sudarytos rašytinės, juo labiau - notarinės bendrosios jungtinės veiklos sutarties, o paprastos ar kvalifikuotos rašytinės formos nesilaikymas jungtinės (partnerystės) veiklos sutartį daro negaliojančią (2000 m. CK 6.969 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors ieškovė prašė pripažinti nuosavybės teisę ir atidalinti turto dalį, įgytą jų abiejų su R. T. po 2001 m. liepos 1 d., t. y. kai įsigaliojo naujasis CK, kitaip nei 1964 m. CK reglamentuojantis bendrosios jungtinės (partnerystės) veiklos sutarties formą, nustatantis kitokias sutarties sudarymo įrodinėjimo taisykles ir sutarties formos nesilaikymo pasekmes, bet, kaip buvo minėta, bendrosios jungtinės (partnerystės) veiklos, iš kurios kildinama bendroji dalinė ieškovės ir R. T. nuosavybė, santykių pradžia yra 1995 m. vidurys. 1995 m. galiojo 1964 m. CK, o 2000 m. LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad sandorio formai yra taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Todėl ieškovės ir R. T. bendrosios jungtinės (partnerystės) veiklos sutarties forma, sutarties formos nesilaikymo pasekmės nustatomos vadovaujantis 1964 m. CK, kuris galiojo atsirandant bendrosios jungtinės (partnerystės) veiklos santykiams, o turto įgijimo (sukūrimo), pardavimo, paskolos sutarčių forma ir sutarčių formos nesilaikymo pasekmės – 2000 CK, kuris galiojo atitinkamų sandorių sudarymo metu. Tuo tarpu sandorių sudarymo, įvykdymo faktas nustatinėjamas pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančias proceso teisės normas, nepaisant to, kad jos įtvirtintos materialiosios teisės šaltinyje – 2000 m. CK 1.93 straipsnyje.

Speciali norma (1964 m. CK 472¹ str.) reglamentuoja tik jungtinės veiklos sutarties steigiant ūkinę bendriją formą. Vadinasi, kitokiais tikslais sudaromos bendrosios jungtinės veiklos sutarties forma nustatoma pagal bendrą normą – 1964 m. CK 43 straipsnį. 1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalis sako, kad rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, nebent ką kita numatytų įstatymai. Nors jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu neįmanoma a priori žinoti tikslios bendrosios jungtinės veiklos sutarties vertinės išraiškos, tačiau savaime suprantama, jog iki 500 Lt suma pernelyg maža ilgesnį laiką gyventi dviese ir vesti bendrą ūkį, tad darytina išvada, kad ieškovės ir R. T. bendrosios jungtinės veiklos sutartis turėjo būti paprastos rašytinės formos. Rašytinės bendros jungtinės veiklos sutarties ieškovė į bylą nepateikė (CPK 178 str.).

Pagal 2000 m. CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ir/ar jo įvykdymo, remtis liudytojų parodymais siekiant šį faktą įrodyti. Kita vertus, 2000 m. CK 1.93 straipsnio 6 dalis nustato, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Bendro ūkio tvarkymo ir prisidėjimo darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, faktus, kaip jungtinės veiklos sandorio sudarymo patvirtinimą, ieškovė įrodinėjo savo paaiškinimais (CPK 177 str. 2 d.) ir netiesioginiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos kontekste įrodymų leistinumo taisyklės išimtį pirmosios instancijos teismas taikė pagrįstai, antraip gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, kad nėra bendrą jungtinę (partnerystės) veiklą patvirtinančios rašytinės sutarties, nors ieškovės ir R. T. tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, jų elgesys įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti dalinės tam tikrą turtą nuosavybės teise.

Atmesdama apeliantės motyvus, jog negaliojant partnerystės santykius reglamentuojančioms teisės normoms asmenų bendro gyvenimo nesudarius santuokos faktas nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t. y. vien šio fakto, nesant kitų bendrosios nuosavybės atsiradimo pagrindų, nepakanka, kad vienas sugyventinis įgytų teisių į kito sugyventinio turtą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovei nuosavybės teisę į tam tikrą R. T. vardu esantį turtą atsižvelgdamas ne vien tik į bendrą gyvenimą kartu, bet ir į kiekvieno iš partnerių indėlį įgyjant (sukuriant) bendrąją dalinę nuosavybę piniginėmis lėšomis ir/ar darbu. Kitaip tariant, keli savarankiški juridiniai faktai - bendras gyvenimas kartu ir piniginis (darbinis) gyvenančiųjų kartu indėlis į įgyjant, sukuriant turtą - sudaro vieną sudėtinį juridinį faktą, t. y. bendrą dalinę nuosavybę.

Dėl atsakovės prievolės grąžinti ieškovei 200 000 Lt , kuriuos iš jos pasiskolino R. T.

Priešingai nei kad skunde nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. T. 2004 m. per du kartus pasiskolino iš ieškovės iš viso 200 000 Lt (100 000 Lt + 100 000 Lt), ne remdamasis vien liudytojo G. K. parodymais, bet notaro patvirtintomis dviem paskolos sutartimis (t. 2, b. l. 16-19; t. 4, b. l. 20-23), kurių atsakovė neginčijo.

Be paskolos sutarčių, 200 000 Lt R. T. paskolos sutarties faktą netiesiogiai taip pat įrodo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, priimtas R. T. ir D. M. santuokos nutraukimo byloje. Minėtu sprendimu R. T. inter alia teismo buvo įpareigotas grąžinti neįvardintam kreditoriui 200 000 Lt.

Ta aplinkybė, kad R. T. , pasiskolinęs 200 000 Lt, už ginčo butą sumokėjo pardavėjui ne visą sumą, bet mažiau, t. y. 194 380 Lt (t. 1, b. l. 22), nepaneigia paskolos sutarčių sudarymo ar bendros sumos dydžio (100 000 Lt + 100 000 Lt).

R. T. 2005 m. balandžio 21 d. pildytoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje (t. 2, b. l. 13-15) nurodyta, kad praėjusiais kalendoriniais metais (2004 m.) jis turėjo turto už 215 100 Lt ir 270 000 Lt piniginių lėšų, laikomų ne banke (iš viso – 485 100 Lt). Kaip teisingai pastebėjo ieškovė, 2004 m. sausio 5 d. R. T. , vykdydamas 1998 m. birželio 22 d. paskolos sutartį, grąžino kreditoriui G. M. dalį paskolos - 250 000 Lt (t. 2, b. l. 47-49). Tokiu atveju R. T. 2004 m. pradžioje turėjo likti 20 000 Lt (270 000 Lt – 250 000 Lt). Aplinkybę, jog R. T. trūko lėšų atsiskaityti su ginčo buto pardavėju UAB „Talainė“, patvirtina tai, kad 2004 m. kovo 8 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties 2 punktu ginčo buto pardavėjas pirkėjui atidėjo atsiskaitymo už ginčo butą terminą iki 2004 m. liepos 15 d. (t. 1, b. l. 17-20), kad jau 2004 m. kovo 24 d. R. T. iš AB Ūkio banko paėmė 3 000 Lt vartojamąją paskolą (t. 2, b. l. 50), kad nuo 2004 m. liepos 22 d. iki pat mirties R. T. sunkiai sirgo, todėl nebegalėjo dirbti ir užsidirbti, kaip iki tol; kad žolės miltų gamybos agregatą (t. 1, b. l. 50) ir 70 000 vnt. UAB „Energetinių sistemų lizingas“ akcijų (t. 1, b. l. 221-22) R. T. pardavė 2005 m., t. y. jau atsiskaitęs už ginčo butą su pardavėju UAB „Talainė“.

2000 m. CK 5.63 straipsnio 1 dalis numato, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiam palikimą įpėdiniui, testamento vykdytojui, palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ieškovė teigė, o atsakovė ar tretysis asmuo D. M. nepaneigė (CPK 185 str. 5 p., 187 str.), kad bankinių pavedimų ir sutarčių kopijas 2006 m. vasario pabaigoje ieškovė pateikė D. M., kaip tuometinei atsakovės įstatyminei atstovei, siekė susitarti taikiai dėl paveldimo turto atidalinimo, o nepavykus to padaryti 2006 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismą. Apie 200 000 Lt paskolą D. M. žinojo jau 2005 m. vykstant ištuokos su R. T. procesui.

Dėl termino pareikšti kitus kreditoriaus reikalavimus įpėdinei

Reikalavimą priteisti likusią skolos dalį - 107 785 Lt (316 830,50 Lt – 200 000 Lt - 9 045,50 Lt laidojimo išlaidų) – ieškovė pareiškė 2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 16 d., t. y. praleidusi 3 mėn. terminą (CK 5.63 str. 1 d.), tačiau atsižvelgiant į faktinių aplinkybių sudėtingumą ir gausą bei būtinybę surinkti faktus patvirtinančius rašytinius įrodymus yra pagrindas atnaujinti terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

CK 5.63 straipsnio 4 dalis numato galimybę pratęsti 3 mėn. terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip 3 m. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo du kartus sustabdytas paskyrus atlikti rašysenos ir turto vertinimo ekspertizes (nuo 2007 m. balandžio 12 d. iki 2007 m. birželio 21 d. ir nuo 2008 m. vasario 7 d. iki 2008 m. gegužės 12 d.) (t. 2, b. l. 95-96, 122, 232-234, 277-278). Sustabdžius bylos nagrinėjimą, jokie procesiniai veiksmai neatliekami, išskyrus klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendimą (CPK 166 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovė (jos atstovė) veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų neteisinga ieškovės atžvilgiu taikyti naikinamąjį terminą.

Dėl nuosavybės teisių į ginčo butą proporcijų nustatymo ir atidalinimo būdo

Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 0,507125107 dalis ginčo buto (atitinkamai atsakovė paveldėjo 0,492874893 ginčo buto dalis) atsižvelgęs į partnerių piniginių lėšų, kuriuos kiekvienas iš jų sumokėjo buto pardavėjui UAB „Talainė“: 200 000 Lt ÷ 394 380 Lt ir 194 380 Lt ÷ 394 380 Lt (t. 1, b. l. 22-26). Ieškovės dalies atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą pirmosios instancijos teismas pasirinko įvertinęs ne tik ieškovei tenkančią ginčo buto dalį (51 %), bet ir kitas svarbias aplinkybes, pvz., kad jis įrengtas ieškovės pastangomis, pagal jos (ir R. T.) skonį bei poreikius. Todėl apeliantės argumentai, susiję su nuosavybės teisių į ginčo butą dalių nustatymu ir atidalinimo būdu, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl lygių dalių principo laikymosi dalinant partnerių turtą (skolas)

Kaip (būsimi) sutuoktiniai vedybų sutartyje turi teisę susitarti dėl įvairaus turto režimo (pvz., visiško turto bendrumo, dalinio turto bendrumo, visiško turto atskirumo), turto režimo kombinacijų (pvz., nekilnojamiesiems daiktams taikomas visiškas turto atskiro principas, o kilnojamiesiems – visiško turto bendrumo principas) (2000 m. CK 3.104 str. 1-2 d.), taip jungtinės veiklos sutarties dalyviai irgi gali susitarti dėl skirtingo turto režimo priklausomai nuo jo pobūdžio (2000 m. CK 6.156 str.).

Iš ieškovės, kaip vienos iš bendrosios jungtinės (partnerystės) veiklos sutarties narės, paaiškinimų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nekilnojamajam turtui taikytinas dalinio turto bendrumo, o kilnojamajam turtui ir skoloms, nesusijusioms su nekilnojamuoju turtu, - visiško turto atskirumo principas. Toks partnerių pasiskirstymas neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, gerai moralei ar viešajai tvarkai (2000 m. CK 1.80-1.81 str.), o apeliantė neįrodė, kad toks pasiskirstymas neatitiko realybės.

Apeliantės skunde nurodytas turtas, kuris buvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė ieškovės ir A. E. V. nuosavybė (48,16 m² pastatas ir 2 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini)), nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, todėl teisėjų kolegija dėl jo plačiau nepasisako.

Dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su priešieškinio byloje nepareiškimu

Ieškovė pripažino, kad sofą-lovą, du fotelius „Adelaida“, dvi sofas-lovas, keturias virtuvės kėdes, vonios kambario baldus, lauko baldus R. T. pirko savo vardu ir sąskaita (kilnojamojo turto atskirumo principas) (t. 1, b. l. 32), taigi pripažinti jai nuosavybės teisę į išvardintus daiktus ieškiniu neprašė. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies teisėjų kolegija šalina teismo argumentus, susijusius su tuo, jog atsakovė nereiškė priešieškinio prašydama priteisti jai paveldėtą turtą (sofą-lovą, du fotelius „Adelaida“, dvi sofas-lovas, keturias virtuvės kėdes, vonios kambario baldus bei lauko baldus), kaip R. T. palikimo dalį, kurią galima atidalinti, nes nėra poreikio juos atidalinti.

Dėl 75 000 Lt priteisimo iš atsakovės už R. T. parduotą žolės miltų agregato ½ dalį

Kaip matyti iš notaro patvirtintos 2002 m. birželio 25 d. žolės miltų gamybos agregato Nr. AVM-0,65 pirkimo-pardavimo sutarties (t. 1, b. l. 49), pardavėjai V. K. ir N. K. už 79 000 Lt pardavė ieškovei ir R. T. , kurie kiekvienas atskirai sumokėjo po 39 500 Lt, žolės miltų gamybos agregatą. Todėl tiek ieškovė, tiek R. T. tapo ½ žolės miltų gamybos agregato dalies bendrasavininkiais.

Tuo tarpu 2005 m. gegužės 26 d. visą (100 %) žolės miltų gamybos agregatą pardavė vien tik R. T. . Kadangi R. T. pardavė dalį daikto, kuris jam nepriklausė, ieškovė galėjo ginti savo teises 2000 m. CK 6.307 straipsnio nustatyta tvarka arba patvirtinti sandorį (2000 m. CK 1.79 str.) ir prašyti priteisti dalį žolės miltų agregato pardavimo kainos (150 000 Lt ÷ 2), ką ji ir padarė. Nebūdama įrašyta į 2005 m. gegužės 26 d. sutartį kaip žolės miltų gamybos agregato viena iš savininkių ir pardavėjų, ieškovė būtų turėjusi juridinių sunkumų deklaracijoje pagrįsti 75 000 Lt gavimą, tačiau pats šių lėšų gavimas nėra neteisėtas, todėl nepažeidžia viešojo intereso ir gali būti ginamas.

Dėl laidojimo išlaidų priteisimo ir jų dydžio

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės motyvu, kad reikalavimas priteisti velionio laidojimo išlaidas kyla iš deliktinių santykių. 2000 m. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 m. ieškinio senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš deliktinių santykių. Kita vertus, turint minty faktų sudėtingumą ir gausą, pripažintina, kad sutrumpintą ieškinio senaties terminą ieškovė praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintinas (2000 m. CK 1.131 str. 2 d.).

R. T. laidojimo išlaidos sudarė 10 202,99 Lt (2 400 Lt + 4 500 Lt + 2 615 Lt + 160 Lt + 98 Lt + 429,99 Lt) (t. 1, b. l. 62-65). Iš šios sumos ieškovė minusavo 750 Lt laidojimo pašalpą bei 407,49 Lt R. T. mokėtiną invalidumo pensiją ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 9 045,50 Lt (10 202,99 Lt – 750 Lt – 407,49 Lt). Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas šią ieškinio dalį, neturėjo faktinio pagrindo dar sykį, kaip pageidauja apeliantė, atimti 407,49 Lt pensiją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 8 638,01 Lt (9 045,50 Lt – 407,49 Lt).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias atsakovė patyrė pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

Ieškinio suma lygi 459 939 Lt. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio dalį, kuria ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį lengvojo automobilio Jeep Grand Cherokee Laredo, v/n (duomenys neskelbtini) už 38 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad patenkino 92 % [(459 939 Lt – 38 000 Lt) ÷ 459 939 Lt] ieškinio, o atmetė – 8 % (100 % - 92 %) ir nurodytu santykiu paskirstė bylos šalių pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimo išlaidas (CPK 93 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai apskaičiavo patenkino (atmesto) ieškinio dalis. Ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į pusę lengvojo automobilio, o ne visą, todėl pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų patenkino 96 % [(459 939 Lt – 19 000 Lt) ÷ 459 939 Lt] ieškinio, o atmetė – 4 % (100 % - 96 %), t. y. priteisė ieškovei iš atsakovės per mažą bylinėjimosi išlaidų dalį.

Antra vertus, kadangi ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimo (dalies) neskundė, o CPK 313 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą (nutartį), jei sprendimą skundžia tik viena iš šalių, pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas, kuris yra atsakovei palankus, paliekamas be pakeitimų.

Susiklosčius tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), todėl paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.