Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Nuorašas: Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-826-315/2014

Teisėjas V. Paškevič Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00282-2013-6

NUOSPRENDIS

2014 m. gruodžio 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir išteisintojo S. A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. bei 155 str. 1 d. išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, S. A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, S. A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. atleistas esant šiai nusikalstamai veikai mažareikšmei (Lietuvos Respublikos BK 37 str.), ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta.

Priteista iš S. A. B. 500 Lt L. G. naudai neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas. S. A. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. A. B. prašė patraukti L. G. baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. už tai, kad ji apšmeižė ir įžeidė jį:

L. G. pateikė teismui priešpriešinį privataus kaltinimo skundą (jį pasirašė kaip bendrijos pirmininkė, tačiau taikinamajame teismo posėdyje paaiškino, kad šiuo skundu į teismą ji kreipiasi kaip fizinis asmuo, dėl to teismas pripažįsta, kad šis skundas pateiktas L. G. kaip fizinio asmens). Šiuo skundu ji prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn S. A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. už šmeižtą ir jos įžeidimą, kurie pasireiškė tuo, kad laikraščio „Lietuvos aidas“ 2012-09-15 numeryje išspausdintame straipsnyje S. A. B.:

1) užgauliai pažemino ją, pavadinęs sūdyta silke, ir paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią, pasitikėjimą ja pakertančią informaciją, nurodydamas, kad:

ji kaip bendrijos pirmininkė ne tik ne paiso įstatymo raidės, gyventojų interesų, bet ir sudaro įtartinus sandėrius, ji ėmėsi kėsintis į gyventojų pinigines, niekas negali paneigti, kad ji nepasidalino su „aptarnautoju“ ir rangovu iš gyventojų surinktų piniginių lėšų, jai pavyko suklaidinti ir papirkti nuolaidomis bendrijos narių įgaliotinių principingumą, ji skleidžia gąsdinimus, kad S. A. B. ir kai kurie kiti gyventojai neva už įmokų nemokėjimą bendrijai bus iškeldinti iš buto, ji kaip bendrijos pirmininkė savo sukčiavimo jau net nebeslepia, ji visokiais būdais apgaudinėja gyventojus, renka nepagrįstus mokesčius, reikalauja neteisėtų mokesčių, kartu su bendrija „sugalvoja“ naujus mokesčius, o tai yra plėšikavimas,iniciatyvinė grupė teisiniais būdais stengiasi sustabdyti plėšikavimą, vien tik darbo užmokesčiui iš gyventojų kišenių 2012 m. buvo paimta 41 480,78 Lt, ji telefonui iš gyventojų kišenių paėmė dar 720 Lt ir visokiais būdais apgaudinėja bendrijos narius.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo ir išteisintojo S. A. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

L. G. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. išteisinta pagrįstai, jai nepadarius veikų, turinčių inkriminuotų nusikaltimų požymių.

Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų, jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes.

Įžeidimas ir šmeižimas yra tyčiniai nusikaltimai, kurių objektas yra žmogaus garbė ir orumas.

Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų.

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-545/2005).

Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal baudžiamąjį kodeksą, tiek vienu, tiek kitu atveju būtini ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Nesant bent vienam iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis.

Pažymėtina, jog baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės (pvz.: sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.). Ši samprata taip pat apima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.).

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. G. nepateikė skundo S. A. B. atžvilgiu privataus kaltinimo tvarka, be to, teismas nepagrįstai ir šališkai 2014-01-13 nutartimi įvardijo jį kaltinamuoju bei perdavė teismui teisti, taip pažeidė jo konstitucinę teisę į gynybą, šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip iš matyti iš bylos medžiagos, teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad L. G. minėtą skundą pateikė kaip fizinis asmuo, o ne bendrijos pirmininkė. 2014-01-13 nutartimi pirmosios instancijos teismas perdavė S. A. B. ir L. G. privatuas kaltinimo skundus nagrinėti teisiamajame posėdyje, taip pat S. A. B. ir L. G. pripažino nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais. Šia nutartimi teismas taip pat leido advokatui A. Remeikiui dalyvauti byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. A. B. įgaliotajam atstovui, taigi teigti, kad apelianto teisė į gynybą buvo pažeista ar suvaržyta, o jis nepagrįstai pripažintas kaltinamuoju, nėra jokio pagrindo.

Byloje nustatyta, kad L. G. ir S. A. B. nesutaria dėl mokesčių 250 DNSB, tarp jų jau ilgą laiką vyksta nesutarimai. Tačiau šiuo atveju S. A. B. nurodytos aplinkybės apie L. G. veiksmus, t.y. neigiamas apelianto L. G., kaip minėtos bendrijos pirmininkės, veiklos vertinimas niekaip nepatvirtina to, kad L. G., atlikdama S. A. B. pareiškime nurodytus veiksmus, turėjo tiesioginę tyčią S. A. B. apšmeižti ar įžeisti. Pripažintina, kad baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamoji paskleidė apie kitą žmogų (šiuo atveju – nukentėjusįjį S. A. B.) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis. Nukentėjusysis S. A. B. nepateikė jokių įrodymų, kurie nebuvo aptarti pirmosios instancijos teisme, patvirtinančių išteisintosios L. G. tyčią S. A. B. apšmeižti ar įžeisti.

Kolegijos nuomone, vertinant L. G. veiką, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas yra sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo išsakyta, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad konfliktas tarp L. G. ir S. A. B. tęsiasi jau kurį laiką. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį yra svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus. Šiuo atveju yra nustatyta, kad tarp L. G. ir S. A. B. vyksta nesutarimai dėl L. G. veiklos 250 DNSB, tačiau teigti, kad L. G. apšmeižė apeliantą, nėra pagrindo. Taip pat nėra aišku, kurie konkretūs L. G. veiksmai, apelianto manymu, laikytini šmeižiančiais ar įžeidžiančiais apeliantą, be to, kaip jau minėta aukščiau, tarp išteisintosios ir nukentėjusiojo jau senokai vyksta konfliktai.

Faktų vertinimas, požiūris į juos baudžiamosios teisės prasme traktuotina išimtinai tik kaip nuomonė apie tam tikrą informaciją bei tam tikrus turimus duomenis. Iš byloje surinktų duomenų visumos matyti, kad L. G. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išdėstė tik savo subjektyvų tam tikrų faktų vertinimą, neperžengdama bendražmogiškos moralės reikalavimų, išsakydama savo poziciją, kuriai galima pritarti arba nesutikti su ja.

Byloje pagrįstai nustatyta, kad nėra pagrindo L. G. veiksmus vertinti kaip išeinančius už ribų, nuo kurių prasideda baudžiamojo įstatymo taikymas.

Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad L. G. veiksmais vertinami kaip žmogaus, esančio konfliktinėje situacijoje, elgesio elementai, kurie nors ir nėra malonūs S. A. B., tačiau dėl subjektyvaus pastarojo vertinimo nėra vertinti kaip nusikalstama veika. Kolegija įvertinusi bylos medžiagą, yra įsitikinusi, jog L. G. pagal BK 154 str. 1 d. ir BK 155 str. 1 d. išteisinta pagrįstai.

Kolegija taip pat sprendžia, jog S. A. B. nepagrįstai nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. atleistas, esant šiai nusikalstamai veikai mažareikšmei (Lietuvos Respublikos BK 37 str.), baudžiamoji byla nepagrįstai šioje dalyje nutraukta, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (LR baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 3 punktas).

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. LR BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais procesiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi taisykle, kad visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinami nuteistojo naudai.

Pagal LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Įžeidimas, numatytas BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi, įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija.

Turi būti vertinama ar S. A. B. padaryti veiksmai gali būti vertinami kaip nusikaltimas, numatytas LR BK 155 str. 1 d. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju, tam, kad nustatyti ar yra padaryta nusikalstama veika, teismas turi ne tik įvertinti ar yra nusikalstamos veikos sudėties požymių, bet ir įvertinti tai ar veika, kurios padarymu kaltinamas asmuo, atitinka LR BK 11 ir 12 straipsniuose nurodytus nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo apibūdinimus. LR BK 11 str. nusikaltimą apibūdina kaip pavojingą ir šiame kodekse uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Kaip matyti iš pateikto nusikaltimo apibūdinimo, kiekviena veika tam, kad būtų pripažinta nusikaltimu, turi būti pripažinta pavojinga.

Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje veikos pavojingumas suprantamas kaip objektyvi nusikaltimo savybė, nepriklausanti nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Nusikalstamos veikos pavojingumas pasireiškia žalos, padaromos baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams, dydžiu, ir apibūdinamas dviem rodikliais - pavojingumo pobūdžiu, t.y. objekto, kuriam padaroma žala, vertingumu, ir pavojingumo laipsniu, t.y. kokio dydžio žala yra padaryta tam tikram įstatymo saugomam teisiniam gėriui. Tik pavojinga veika gali būti pripažinta nusikaltimu. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio) ginant pažeistas teises, siekiant apsaugoti teisinius gėrius, vertybes.

Kolegija pažymi, kad tai, jog S. A. B. laikraščio „Lietuvos aidas“ 2012-09-15 numeryje išspausdintame straipsnyje „Su kolūkio pirmininko sindromu galvoje“ palygino L. G. tylėjimą su „sūdyta silke“ ir tai, L. G. nuomone, ją įžeidė, nesudaro pagrindo teigti, kad šis palyginimas yra savaime įžeidžiantis. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad S. A. B. veiksmai tik formaliai atitinka BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Padoria forma išsakytas palyginimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas. Taigi iš aukščiau nustatytų aplinkybių matyti, kad S. A. B., laikraščio „Lietuvos aidas“ 2012-09-15 numeryje išspausdintame straipsnyje „Su kolūkio pirmininko sindromu galvoje“, palyginęs L. G. tylėjimą su „sūdyta silke“, nesiekė įžeisti nukentėjusiąją, t.y. byloje neįrodyta kaltininko tiesioginė tyčia padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Vertinant L. G. privataus kaltinimo tvarka pateiktą kaltinimą dėl įžeidimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. A. B. padaryti veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima pripažinti nusikaltimu. Nors S. A. B. minėtame straipsnyje nukentėjusiosios L. G. tylėjimą palygino su „sūdyta silke“, tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kad tai buvo parašyta, S. A. B. ir L. G. nesutariant dėl pastarosios veiklos 250 DNSB, todėl, įvertinus šių žodžių pavartojimo aplinkybes, šiuo atveju tai negali būti vertinama kaip nepadoria, ciniška forma, šiurkščiai pažeidžiančia visuomenėje priimtas etines normas ir elgesio taisykles, išreikštas nukentėjusiosios paniekinimas ir pažeminimas. Atsižvelgus į LR BK 155 str. 1 d. pateiktą įžeidimo sąvoką, šio nusikaltimo esmę ir šio BK straipsnio ginamo objekto reikšmę, darytina išvada, kad S. A. B. veiksmai akivaizdžiai neturėjo tokio pavojingumo laipsnio, kad juos galima būtų pripažinti nusikaltimu.

Tam, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 155 straipsnio 1 dalį būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tarp jų ir tyčia, o nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima. Kadangi nenustatyta, jog pasakydamas kaltinime nurodytus žodžius S. A. B. siekė įžeisti nukentėjusiąją, jo padaryti veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima pripažinti nusikaltimu, daroma išvada, kad nėra visų būtinų BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl S. A. B. išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Išteisinus S. A. B. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, byloje pareikštas L. G. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 p., 329 str. 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nukentėjusiojo ir išteisintojo S. A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį dalyje, kurioje S. A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. atleistas esant šiai nusikalstamai veikai mažareikšmei (Lietuvos Respublikos BK 37 str.), ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta, panaikinti.

S. A. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiosios L. G. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.