Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-49-794/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31829-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.;3.2.4.4.; 3.2.4.12.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.2.; 3.3.1.20.

2017 m. liepos 7 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio ir Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. patikslintą ieškinį atsakovui A. K., trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 33-jo notarų biuro notarei P. J., dėl paprastojo neprotestuotino vekselio, vekselio išrašymo ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. K. teismui pateikė ieškinį, kurį vėliau patikslino, ir prašė pripažinti negaliojančiu 2012 m. lapkričio 29 d. paprastą neprotestuotiną vekselį, kurį ieškovas pasirašė atsakovo A. K. naudai dėl 58 600 Lt (16 971,73 Eur) sumos bei pripažinti negaliojančiu patį vekselio išrašymą. Taip pat prašė pripažinti negaliojančiu ir 2014 m. balandžio 3 d. vykdomąjį įrašą, išduotą notarės P. J., bei taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo A. K. 1 431,56 Eur sumą, kuri buvo išieškota vykdomojo įrašo pagrindu, bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jog 2012 m. balandžio 18 d. UAB „Natalex“, kurios vadovas yra atsakovas, ir bendrovė Reenex pasirašė paskolos sutartį Nr.2012/04/18-1, pagal kurią bendrovei Reenex buvo suteikta 50 000 Lt paskola. Tarp ieškovo A. K., atsakovo A. K. ir atsakovo sutuoktinės 2012 metais vyko derybos dėl bendrovės Reenex dalies akcijų iš atsakovo ir jo sutuoktinės išpirkimo ir susitarta, jog atsakovas A. K. ir jo sutuoktinė parduos ieškovui turimas bendrovės akcijas su sąlyga, kad ieškovas išduos atsakovo naudai asmeninį vekselį, tuo užtikrindamas bendrovei Reenex suteiktos paskolos grąžinimą. Vykdant šį susitarimą, 2012 m. lapkričio 29 d. ieškovas išdavė atsakovo naudai paprastąjį neprotestuotiną vekselį 58 600 Lt sumai, tuo užtikrindamas paskolos grąžinimą uždarajai akcinei bendrovei „Natalex“. Pasirašius vekselį, tarp ieškovo, atsakovo ir atsakovo sutuoktinės 2012 m. gruodžio 5 d. buvo pasirašyta bendrovės Reenex dalies akcijų pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas įsigijo 1 075 Eur vertės bendrovės Reenex akcijas. Ieškovo teigimu, vykdydama paskolos sutartį bendrovė Reenex dalimis grąžino uždarajai akcinei bendrovei „Natalex“ 17 000 Eur paskolą ir sumokėjo metines palūkanas, todėl paskolos sutartis buvo įvykdyta. Tačiau nepriklausomai nuo to, atsakovas kreipėsi į notarą ir jo prašymu buvo išduotas vykdomasis įrašas dėl visos vekselyje nurodytos sumos išieškojimo ir buvo išieškota iš ieškovo ir jo sutuoktinės atsakovo naudai 1 431,56 Eur suma. Nurodė, kad vekselis išduotas suklydimo įtakoje. Atsakovas A. K. ieškinio nepripažino, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad vekselis ir paskola nesusiję, nesutampa nei šalys, nei datos. Jei vekselis būtų kaip paskolos užtikrinimo priemonė, jis vis tiek galiotų, nes bendrovė Reenex skolos nėra grąžinusi. Trečiasis asmuo notarė P. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino.Teismas pripažino, jog išrašydamas paprastąjį neprotestuotiną vekselį ieškovas prisiėmė įsipareigojimus (laidavo) pagal UAB „Natalex“ ir bendrovės „Reenex“ 2012 m. balandžio 18 d. pasirašytą paskolos sutartį. Ieškovas negavo vekselyje nurodytos sumos ir vekselio išrašymas neatitiko tikrosios jo valios. Pasirašydamas vekselį ieškovas suprato, jog įsigijęs bendrovės Reenex akcijų dalį, papildomai laiduoja, kad ši bendrovė įvykdys įsipareigojimus uždarajai akcinei bendrovei „Natalex“, tačiau neprisiėmė jokių kitų įsipareigojimų, kaip tai nurodyta vekselyje. Teismas nurodė, kad vekselis galėjo būti išduotas vekselio davėjo (ieškovo) piniginei skolai vekselio turėtojui (atsakovui) patvirtinti ir įforminti, o šiuo konkrečiu atveju nepateikti įrodymai patvirtinantys, jog atsakovas suteikė ieškovui asmeninę paskolą, išmokėdamas vekselyje nurodytą sumą, todėl tai teismas vertino, kad vekselis buvo pasirašytas tikslu garantuoti UAB „Natalex“ bendrovei „Reenex“ suteiktos paskolos grąžinimą. Teismas nurodė, kad pasirašydamas vekselį ieškovas suklydo ir suklydimas yra esminis, todėl yra pagrindas dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas sprendimu absoliučiai ignoruoja vekselio kaip vertybinio popieriaus teisinę prigimtį ir netgi jį diskredituoja. Teismas nurodo, kad vekselio išrašymui privalėjo būti tam tikras pagrindas, nors pagal kasacinio teismo praktiką, vekseliu sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja kaip savarankiška abstrakti prievolė. Teismas, teigdamas, kad nepateikti įrodymai apie ieškovui suteiktą asmeninę paskolą, akivaizdžiai paneigia vekseliui būdingą viešo patikimumo savybę, kadangi teismo nuomone, paskolos suteikimo faktą turėjo įrodyti atsakovas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paskolos sutartis ir vekselis buvo sudaryti skirtingu laiku, skirtingai sumai ir skiriasi įvykdymo terminai. Taip pat teismas nevertino, jog paskolos sutartį ir vekselį sudarė visiškai skirtingi subjektai. Akcininkų ir bendrovės turto yra aiškiai atskirtas, todėl ieškovo pozicija prieštarauja ne tik elementariai verslo logikai, bet ir teisės aktams. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Teismas įrodinėjimo pareigą perkėlė vekselio turėtojui, kadangi jis turėjo įrodyti, jog išmokėjo vekselio sumą ieškovui, tokiu būdu teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo, tai yra skolininko pareiga. Vekselio išrašymo faktas patvirtina pinigų perdavimą, o ieškovas šios aplinkybės nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnį bei neanalizavo ir nevertino šiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių. Neatsižvelgė į ieškovo amžių, sukauptą patirtį ir tai, kad jam turėjo būti žinoma vekselio, kuris plačiai taikomas versle, esmė. Esant neaiškumas galėjo skirti laikot teisinėms konsultacijoms. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas ginčyti vekselį pradėjo ne iš karto, o tik tada, kai atsakovas pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas būtų kažkaip siekęs suklaidinti ieškovą. Tai, kad ieškovas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu kreipėsi praėjus daugiau kaip trims metams, parodo, jog vekselis atitiko ieškovo valią.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas A. K. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Teismas pagrįstai konstatavo, kad vekselis buvo išduotas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Vekselis atsiranda tam tikro teisinio santykio pagrindu. Ginčo atveju teismas tinkamai įvertino tikrąją šalių valią, išduotas dokumentas neatitinka vekselio požymių, todėl pagrįstai pripažintas negaliojančiu. Ieškovo prievolė pagal vekselį baigėsi, kadangi bendrovė „Reenex“ įvykdė prievoles pagal paskolos sutartį su UAB ,,Natalex“. Teismas pagrįstai konstatavo, kad vekselis buvo išduotas suklydimo įtakoje. Ieškovas vekselį išdavė siekdamas užtikrinti, kad bendrovė įvykdys prievoles pagal paskolos sutartį, o ne sudaryti atsakovui galimybę dvigubai pasipelnyti, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog tai laikoma esminiu suklydimu dėl sandorio esmės.Teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Vekselio davėjui (atsakovui) teko pareiga įrodyti, kad vekselio pagrindas iš esmės neegzistuoja. Bylos nagrinėjimo metu išdėstytų aplinkybių, pateikiamų įrodymų bei teismo nustatytų aplinkybių visuma patvirtina faktą, kad ieškovas išduodamas vekselį negavo jokių pinigų, o patį vekselį išdavė tik užtikrindamas bendrovės paskolos grąžinimą.Trečiasis asmuo notarė P. J. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. balandžio 18 d. tarp UAB „Natalex“, kurios vadovas yra apeliantas, ir bendrovės Reenex, kurios akcininkas yra ieškovas, buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr.2012/04/18-1, pagal kurią bendrovei Reenex buvo suteikta 50 000 Lt paskola. 2012 m. lapkričio 29 d. ieškovas (vekselio davėjas) išdavė apelianto (vekselio turėtojas) naudai paprastąjį neprotestuotiną vekselį 58 600 Lt sumai. 2012 m. gruodžio 5 d. tarp ieškovo, apelianto ir apelianto sutuoktinės buvo pasirašyta bendrovės Reenex dalies akcijų pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas įsigijo 1 075 Eur vertės akcijas. 2014 m. balandžio 3 d. notarė P. J. išrašė vykdomąjį raštą Nr. PJ-1486, pagal kurį antstolė A. S. pradėjusi išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0177/14/00952. Iki vykdomosios bylos sustabdymo iš ieškovo sutuoktinės S. K. išieškota 1 431,56 Eur suma.

Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. lapkričio 29 d. ieškovo išduotą vekselį pripažino negaliojančiu dėl ieškovo suklydimo. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Pirmosios instancijos nustatė, jog vekselio išrašymas yra susijęs su bendrovės įsipareigojimų vykdymu, jo pasirašymas neatitiko ieškovo tikrosios valios ir ketinimų. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, liudytojo S. K. (S. K.) parodymais, o iš dalies ir elektroniniais laiškais tarp šalių, nustatė, jog iš ieškovo buvo papildomai reikalaujama laiduoti už bendrovę Reenex, todėl ieškovas suklydo pasirašydamas vekselį, tačiau ne laidavimo ar garantijos susitarimą su atsakovu. Sutiktina su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovas iš esmės suklydo, neištyrė visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos, kai sprendžiama dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, neatsižvelgė į teismų praktikoje išdėstytus CK 1.90 straipsnio taikymo išaiškinimus. Pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015). Ieškovas nurodė, jog jis vekselį pasirašė turėdamas tikslą, kad užtikrintų bendrovės Reenex turtinius įsipareigojimus. Ieškovo teigimu, jis nesiekė sudaryti atsakovui galimybės gauti papildomą naudą iš ieškovo. Toks ieškovo teiginys patvirtina faktą, jog pats ieškovas suvokė kas yra vekselis, kokia yra jo reikšmė, esmė bei kokios teisinės pasekmės gali kilti, tačiau nesitikėjo, jog atsakovas pradės išieškojimą. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ieškovas kreipėsi į teismą tik tada, kai buvo pradėtas išieškojimas (praėjus beveik trims metams). Normaliai atidus ir protingas asmuo, suvokęs, jog suklydo, iškart imtųsi priemonių dėl tokios klaidos šalinimo. Suklydimas galimas tik sandorio sudarymo momentu, o ne sandorio vykdymo metu. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Byloje nustatyta, jog tarp šalių 2012 m. birželio, rugpjūčio bei lapkričio mėnesiais vyko elektroniniai susirašinėjimai, susitikimai, kurių metu derinami paskolų, vekselio klausimai. Iš susirašinėjimų matyti, kad tiek ieškovą, tiek atsakovą siejo ne vieni civiliniais teisiniai santykiai, kadangi kalbama apie paskolos sutartį tiek su atsakovu, tiek UAB ,,Natalex“, apie asmeninį ieškovo vekselio pasirašymą, tačiau nekonkretizuoja kam vekselis išrašomas bei kokiu tikslu. Tačiau, akivaizdu, kad ieškovas, per beveik penkis mėnesius trukusias derybas (nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2012 m. lapkričio 28 d.) turėjo pakankamai laiko įvertinti tai, kad išrašomas vekselis yra tarp skirtingų šalių, t. y. vekselis išrašytas atsakovui, nors, ieškovo neva užtikrinama paskolos sutartis, sudaryta tarp bendrovės Reenex ir UAB ,,Natalex“. Be to, jog neatitinka vekselio ir paskolos šalys, neatitinka ir vekselio bei paskolos dydžio suma – vekseliu mokėtinos sumos dydis yra 58 600 Lt (16 971,73 Eur), o paskolos ir palūkanų suma pagal sutartį – 75 800 Lt (21 953,19 Eur). Taip pat tai, jog vekselio išrašymo bei paskolos sudarymo datos, iki kada jos turi būti įvykdytos, nesutampa. Paskola buvo suteikta iki 2013 m. balandžio 1 d., o vekseliu ieškovas įsipareigojo besąlygiškai sumokėti atsakovui iki 2013 m. rugsėjo 20 d. Kiekvienas apdairus, rūpestingas asmuo, esant minėtoms aplinkybėms turėjo suvokti kokius įsipareigojimus prisiima, o jei tokie įsipareigojimai nėra aiškūs, matyti, kad turėjo pakankamai laiko kreiptis teisinės pagalbos. Byloje nėra jokių duomenų, ar ieškovas, turėdamos abejonių dėl savo atliekamų veiksmų, kreipėsi į kompetentingus asmenis dėl teisinės konsultacijos, ar apskritai analizavo vekselio pasirašymo teisinius padarinius. Vien tai, jog ieškovas nesitikėjo, jog bus vykdomas išieškojimas, negali būti vertintina kaip esminis suklydimas (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Tai pat sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog įstatymas nedraudžia į vekselį įrašyti papildomus duomenis, tame tarme ir nurodyti, kad vekselis skirtas kitai prievolei užtikrinti, todėl ieškovas, ypač šiuo atveju, kai teigia užtikrinęs prievolę, neturinčią jokio teisinio santykio su ieškovu ir atsakovu, turėjo įsitikinti, kad užtikrinimas būtų tinkamai įformintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015). Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė savo suklydimo, aiškiai suvokė pasirašomo vekselio esmę ir veikė savo rizika (CK 1.90 straipsnio 5 dalis, CPK 178 straipsnis).Kaip minėta, aplinkybę, jog ieškovas suklydo ir šis suklydimas buvo esminis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, remdamasis šalių paaiškinimais, liudytojo S. K. parodymais, elektroniniais laiškais tarp šalių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių pateikti susirašinėjimai niekaip neįrodo aplinkybės, jog ieškovas, išrašydamas 2012 m. lapkričio 28 d. vekselį buvo suklaidintas ar būtų kitaip suvokęs sandorio esmę. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik nurodymu, kad šias aplinkybes iš dalies patvirtina tarp šalių vykęs susirašinėjimas elektoriniais laiškais, tačiau detaliau dėl to nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie į bylą pateikti elektroniniai laiškai ne tik, kad neįrodo šios aplinkybės, o priešingai patvirtina, jog tarp šalių vyko ilgalaikiai ir įvairaus pobūdžio susitarimai, kurie neleidžia daryti išvados, jog iš ieškovo buvo papildomai reikalaujama laiduoti už bendrovę Reenex ar patvirtina kitas ieškovo nurodytas aplinkybes. Ieškovo nurodomas faktines aplinkybes, susijusias su vekseliu pasirašymu, patvirtino tik liudytojas S. K., kuris akivaizdu, kad yra susijęs su ieškovu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad derybose dalyvavo ir minėtas liudytojas, buvo derybų tarpininku, tikėtina, jog jo parodymai gali būti nulemti tam tikrų asmeninių santykių su ieškovu ir atsakovu pagrindu, todėl nesutiktina, jog tik jo parodymų pakanka pripažinti ieškovo nurodomas faktines aplinkybes įrodytomis (CPK 185 straipsnis). Nepriklausomai nuo to, net ir minėto liudytojo parodymai niekaip nepagrindžia aplinkybės, jog ieškovas pasirašydamas vekselį suklydo (CPK 178, 185 straipsniai). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, be kitų apsirikimų, sprendime, ieškovui neprašant, nurodo ir CK 1.87 straipsnį, kuris nustato, kokie sandoriai laikytini apsimestiniais bei kokios apsimestinių sandorių pasekmės, tačiau plačiau apie tai nepasisako, todėl kylą pagrįstos abejonės, ar pirmosios instancijos teismas vekselį pripažino negaliojančiu vien tik CK 1.90 straipsnyje nustatytais pagrindais, ar sandoris buvo vertinamas ir kaip apsimestinis. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog ieškovas suklydo, neištyrė visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos, kai sprendžiama dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, netinkamai taikė CK 1.90 straipsnyje nustatytas bei kasacinio teismo praktikoje išaiškintas taisykles, rėmėsi nepatikimais įrodymais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl suklydimo, o taip pat nenustačius, jog ieškovas pateikė pagrįstus įrodymus, kurie leistų teigti, jog ieškovas vekselio pasirašymo metu suklydo, teigtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė klaidingą išvadą dėl ieškovo suklydimo vekselio pasirašymo metu, kas lėmė ir nepagrįstą sprendimą pripažinti 2012 m. lapkričio 29 d. vekselį negaliojančiu.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, tokiu būdu nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko netinkamai paskirstė ir įrodinėjimo naštą bei paneigė kasacinio teismo formuojamą praktiką.Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, jog ieškovas neigia gavęs kokius nors pinigus iš atsakovo, o pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog ieškovas gavo pinigų iš atsakovo, padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo pasirašyti 2012 m. lapkričio 29 d. vekselį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-181/2011, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012; ir kt.). Vadinasi, laikytina, jog tarp ieškovo ir apelianto susiklostęs teisinis santykis laikytinas galiojančiu, kol neįrodyta priešingai. Šiuo atveju, kai vekselio davėjas (ieškovas) teigia, kad paskolos sutarties tarp jo ir atsakovo, buvusios prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, nebuvo, taip pat, kad jis negavo pinigų, todėl būtent jis, o ne vekselio turėtojas (atsakovas) turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013, 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014,2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; ir kt.). Pareigą atsakovui įrodyti vekselio išdavimo pagrindą pirmosios instancijos teismas aiškina remdamasis kasacinio teismo praktika, kurioje teigiama, kad vekselio kaip vertybinio popieriaus abstrakti prievolė yra savarankiška, tačiau yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Logiška, jog vekselis neišduodamas be pagrindo, tačiau kaip minėta – vekselio besąlygiškumas lemia tai, kad pareiga įrodyti, jog tokio pagrindo nėra tenka būtent ieškovui. Pirmosios instancijos teismas, perkeldamas įrodinėjimo naštą atsakovui, visiškai paneigė minėtą teismų praktiką, materialinės tesiės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, sukūrė sąlygas piktnaudžiauti vekselių išdavimo institutu bei paneigė paties vekselio, kaip besąlyginio įsipareigojimo, esmę ir teisinę reikšmę. Taip pat pažymėtina, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnis). Taigi pagal minėtą straipsnį įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus asmeninio pobūdžio santykiais, tiesioginiam kontrahentui pagal vekselį, kuris žinojo, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, arba žinojo kitokius vekselių teisinių santykių dalyvių defektus, tačiau, nepaisant to, vis tiek pateikė jį apmokėti, nes tokie vekselio turėtojo veiksmai reiškia tyčinį veikimą skolininko nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Taigi, vėlgi ieškovas privalėjo įrodinėti, o ne tik deklaratyviai nurodyti atsakovo, kaip vekselio turėtojo, nesąžiningumą (CPK 178 straipsnis). Ieškovas neteikė jokių įrodomų, kurie pagrįstų atsakovo nesąžiningumą, pirmosios instancijos teismas atsakovo sąžiningumo, jo atliktų veiksmų taip pat nevertinto, todėl atsakovo, kaip sąžiningo vekselio turėtojo prezumpcija liko nepaneigta. Kadangi ieškovas neįrodė, kad 2012 m. lapkričio 29 d. vekselis pasirašytas dėl suklydimo, teismas neturi pagrindo pripažinti minėto vekselio negaliojančiu. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ir 2014 m. balandžio 3 d. vykdomojo įrašo, Vilniaus miesto 33-iojo notaro biuro notarės P. J., notarinio registro Nr. PJ-1486, bei taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo vykdomojo įrašo pagrindu išieškotos 1 431,56 Eur sumos.Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikos. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, yra teisinis pagrindas atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. To paties straipsnio 5 dalies nuostatomis, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos).Bylos duomenimis, atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 380,00 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 159,95 Eur išlaidų, susijusių su elektroninių laiškų vertimu iš rusų į lietuvių kalbą. Atsižvelgiant į tai, kad panaikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teisinga ir protinga nustatyti, kad atsakovui iš ieškovo priteistina 539,95 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme. (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1, 5 dalys, 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktai, 98 straipsnis, Rekomendacijų 2, 8.2 punktai). Be to, patenkinus atsakovo apeliacinio skundo reikalavimus, atsakovui atlygintinos apeliacinėje instancijoje turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1, 5 dalys). Atsakovas už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 509,16 Eur žyminio mokesčio. Už advokato pagalbą rengiant apeliacinį skundą atsakovas patyrė 600 Eur dydžio išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovui iš ieškovo priteistina 1 109,16 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Valstybei iš ieškovo priteistinos 7,18 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijose teismuose (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 2014 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos Respublikos finansų ir teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdytas išieškojimas antstolės A. S. vykdomojoje byloje Nr. 0177/14/00952 iš ieškovo atsakovo naudai, vykdant Vilniaus miesto 33-iojo notaro biuro notarės P. J. 2014 m. balandžio 3 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. PJ-1486 dėl skolos pagal 2012 m. lapkričio 29 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė papildomas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos išieškojimą antstolės A. S. vykdomojoje byloje Nr. 0177/14/00952 iš ieškovo sutuoktinės S. K. atsakovo naudai, vykdant Vilniaus miesto 33-iojo notaro biuro notarės P. J. 2014 m. balandžio 3 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. PJ-1486 dėl skolos pagal 2012 m. lapkričio 29 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Atsižvelgiant į tai, kad tuo atveju, kai ieškinys atmetamas, teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos, 2015 m. spalio 8 d. ir 2016 m. gegužės 19 d. nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos nuo šio sprendimo priėmimo dienos (CPK 150 straipsnio 2 dalis, 331 straipsnio 6 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo A. K. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. K. atsakovui A. K. 1 649,11 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt devynis eurus 11 euro ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo A. K. 7,18 Eur (septynis eurus 18 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Panaikinti 2015 m. spalio 8 d. ir 2016 m. gegužės 19 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones.