Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-03-23 · Civilinė byla Nr. 2A-229-467/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-23
Bylos Nr.
2A-229-467/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Virginija Volskienė, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
J. G.
Ieškovas
O. G.
Trečiasis asmuo
Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro
Kategorijos
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-229-467/2010Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.2.6.; 49.; 121.15.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. kovo 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų Virginijos Volskienės, Tatjanos Žukauskienės,sekretoriaujant Julijai Štreimikienei,dalyvaujant ieškovės teisių perėmėjos L. R. atstovei adv. Solveigai Gečaitei,atsakovui J. G. ,atsakovo atstovui adv. Ramūnui Mikulskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės O. G. teisių perėmėjos L. R. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. G. teisių perėmėjos L. R. ieškinį atsakovui J. G. dėl dovanojimo sutarčių iš dalies pripažinimo negaliojančiomis, tretysis asmuo – Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notarė Vaclava Pelakauskaitė.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė O. G. , 2008-07-17 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinusi, prašė panaikinti 2004-03-19 dovanojimo sutartyse punktus, kuriais yra padovanotas nekilnojamasis turtas J. G. , t.y. po ½ dalį gyvenamojo namo, garažo, klojimo, tvarto ir lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini), o taip pat įpareigoti atsakovą J. G. grąžinti ieškovei sutartimi perduotą nurodytą nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad ieškovė kartu su sutuoktiniu J. G. 2004-03-19 sudarė dvi dovanojimo sutartis, pagal kurias lygiomis dalimis – po ½ dalį padovanojo savo vaikams L. R. ir J. G. gyvenamąjį namą, garažą, klojimą, tvartą ir lauko virtuvę, esančius (duomenys neskelbtini). Nors sutartyse nebuvo numatyta sąlyga, kad vaikai už dovanotą nekilnojamąjį turtą juos prižiūrės iki gyvos galvos, tačiau žodžiu apie išlaikymą iki gyvos galvos buvo susitarta. Atsakovas po dovanojimo sutarčių pasirašymo daugiau nebuvo atvykęs į gimtuosius namus, nelankė ieškovės, neprisidėjo prie sunkiai sergančio tėvo slaugymo ir jo laidotuvių, nelankė jų ligoninėse, jais bei padovanotu turtu nesirūpino ir turtą įgijo suklaidindamas ieškovę (CK 6.145 str.). Sudarydama dovanojimo sandorį su sūnumi ieškovė tikėjosi, kad jis ja pilnai rūpinsis, prižiūrės pastatus ir kitą namų ūkį.

Ieškovė O. G. 2008-11-23 mirė. Teismo posėdžio metu ieškovės teises perėmė jos dukra L. R. , kuri ieškinį palaikė ir paaiškino, kad jos mama O. G. kartu su tėvu padovanojo turtą atsakovui nesupratę sandorio esmės. Tėvai padovanojo turtą ir nesitikėjo, kad jų sūnus J. G. jų neprižiūrės. Atsakovas visiškai nelankė ir neprižiūrėjo tėvų. Tada tėvai suprato, kad jiems nebuvo išaiškinta dovanojimo sutarties esmė, jie nesuprato, jog lieka be namų, o vaikai jų neprižiūrės. Jie manė, kad vaikai turės abu tėvus išlaikyti iki gyvos galvos. Dėl to sandoriai ginčijami suklydimo pagrindu. Dovanojimo sutartis, jos sąlygos ieškovei nebuvo perskaitytos. Teisių perėmėja tėvams taip pat nepaaiškino sandorio esmės, kadangi pati dovanojimo sutartį perskaitė tik po mėnesio ir suprato, jog taip pat nesuvokė sandorių esmės, nes sutartyje neįrašyta sąlyga apie tėvų išlaikymą iki gyvos galvos. Atsakovas pas tėvus atvažiuodavo tik pabendrauti, tačiau nieko nepadėdavo. Prieš sudarant dovanojimo sutartis žodžiu buvo susitarta su atsakovu, kad tėvai gyvens name, nors jiems nuosavybės teise jis nepriklausys. Tėvai, prieš sudarant dovanojimo sutartis, šį turtą testamentu buvo palikę jai ir atsakovui.

Šalies argumentai

Atsakovas J. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2004-03-19 tėvai jam ir ieškovei padovanojo po ½ dalį gyvenamojo namo, garažo, klojimo, tvarto, lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini). Sutartis tvirtino notaras, kuris važinėjo pas tėvus kelis sykius, išaiškino, kad turtą galima padovanoti arba palikti testamentu. L. R. nesutiko, kad turtas būtų paliktas testamentu, todėl mama norėjo turtą padovanoti. Tėvai prašė, kad atsakovas surastų notarą ir sutvarkytų dovanojimą. Nei prieš sudarant dovanojimo sutartis, nei jų sudarymo metu, nei po sudarymo nebuvo jokios kalbos apie tėvų išlaikymą iki gyvos galvos. Tėvai jam ir ieškovei buvo surašę įgaliojimus, pagal kuriuos jie tvarkė turto bei žemės grąžinimo klausimus. Atsakovas, 2005 m. mirus vyresniajam broliui, vežė ieškovę ir motiną į laidotuves, padėjo viską pirkti, rūpinosi laidotuvėmis. 2005-07-23, kaime kilus gaisrui, atsakovas padėjo likviduoti gaisrą. Taip pat sergančią motiną vežiodavo pas gydytojus, slaugė ligoninėse. Po gaisro L. R. elgesys pasikeitė. Ji be atsakovo žinios pardavė tėvų mišką, pasakė, kad jis daugiau nieko negaus. Nuo to laiko santykiai su seserimi tik blogėjo. L. R. gyveno kartu su tėvais ir darė jiems įtaką. Atsakovas su tėvais bendravo telefonu, daugiausiai - su mama. Sudarant dovanojimo sutartis tėvai suprato sandorių esmę, suprato, kad perleidę turtą neturės kur gyventi, tačiau buvo sutarta, kad tėvai gyvens padovanotuose namuose. Jis pats dalyvavo sudarant sandorį, notarė sutarties pasekmes išaiškino, apie tėvų išlaikymą iki gyvos galvos kalbos nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2004-03-19 buvo sudarytos dvi dovanojimo sutartys, pagal kurias dovanotojai O. G. ir J. G. padovanojo L. R. ir J. G. lygiomis dalimis gyvenamąjį namą, garažą, klojimą, tvartą, lauko virtuvę, esančius (duomenys neskelbtini). Dovanotojai mirė: J. G. 2008-02-21, O. G. 2008-11-23, todėl teismo posėdyje jų tikrosios valios dėl sandorių sudarymo išaiškinti nebuvo galimybės. Teismas jų tikrąją valią nustatė iš šalių, liudytojų paaiškinimų bei kitų byloje esančių įrodymų ir padarė išvadą, kad dovanotojai aiškiai suprato, kokį sandorį sudaro ir norėjo būtent šį sandorį sudaryti. Teismas konstatavo, jog vien aplinkybės, kad dovanotojai buvo senyvo amžiaus ir jiems reikalinga atitinkama priežiūra, pačios savaime nėra pagrindas pripažinti dovanojimo sutartis negaliojančiomis. Ambulatorinių kortelių duomenys rodo, kad sandorių sudarymo metu, nors dovanotojai buvo garbaus amžiaus ir silpnos fizinės sveikatos, bet jų psichinė sveikata buvo gera, jie buvo šviesaus proto. Pati ieškovė O. G. ieškinyje nenurodė, jog ji sirgo kokiomis nors ligomis, dėl kurių galėjo sutrikti jos mąstymas ir atmintis ar dėl šios priežasties ji negalėjo suvokti, kokį sandorį pasirašo. Teismas laikė, kad ieškovės argumentas, jog iki ginčo sandorių sudarymo O. G. buvo sudariusi testamentą, kuriuo visą savo turtą lygiomis dalimis palieka L. R. ir J. G. , nėra pakankamas pagrindas paneigti nebuvus O. G. valios dėl ginčo turto dovanojimo be jokių sąlygų (CK 4.37 str. 1 d., 5.35 str. 1 d.). Teismas taip pat konstatavo, jog suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Atsižvelgęs į tai, kad J. G. į teismą dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nesikreipė ir, kol jis buvo gyvas (jis mirė 2008-02-21), santykiai tarp tėvų ir atsakovo J. G. buvo geri, taip pat į tai, kad O. G. , ypač po savo sutuoktinio mirties, tapo priklausoma nuo dukros L. R. ir buvo jos įtakojama, pasirašė atsakovui O. G. vardu L. R. kompiuteriu 2008-04-08 ir 2008-04-30 rašytus laiškus, daugiau nei po 4 metų nuo sandorių sudarymo atsiradusį ieškinį, kuriuo O. G. prašė pripažinti negaliojančiu ne visą sandorį, o tik jo dalį dėl turto dovanojimo atsakovui, teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė suklydimo fakto, t.y. vienos iš būtinųjų sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį sąlygų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovės O. G. teisių perėmėja L. R. prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nusprendė, jog tikroji ieškovės valia buvo dovanoti ginčo sutartimis perleistą turtą, o tokio sandorio pasekmės ieškovei tinkamai išaiškintos. Teismas nevertino byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, iš kurių matyti, kad dovanoti turtą buvo ne ieškovės, o dovanotojų valia, nes iki dovanojimo sutarčių sudarymo dėl to paties turto ieškovė buvo sudariusi testamentą. Tai, kad ieškovė ir jos sutuoktinis kitokio sutarties pavadinimo, kaip dovanojimo sutartis, nežinojo, nešalina notarės pareigos parengti tokį sutarties tekstą, kokį sudaryti buvo tų asmenų valia, t.y. padovanoti turtą vaikams, kurie už dovaną privalėtų jais rūpintis. Ieškovė ir jos sutuoktinis siekė padovanoti turtą ir įgyti teisę būti išlaikomais bei reikalauti suteikti tokį išlaikymą, tačiau notarė tokios sandorį sudarančių šalių valios į sutartį neįrašė. Dėl to toks sandoris neatitiko tikrosios šalies valios. Teismo išvada, jog ieškovė ir jos sutuoktinis norėjo dovanoti turtą, siekdami išvengti ginčų tarp vaikų, pagrįsta vien tik notarės paaiškinimu, nors tiek ieškovės, tiek liudytojos parodymai patvirtina, kad jokių ginčų dėl tėvų tarp apdovanotojų tuo metu nebuvo. Be to turto dovanojimas apdovanotiesiems dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų nepakeistų, jos būtų adekvačios paveldint turtą pagal testamentą. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl notarės pasisakymo apie ieškovės teisių perėmėją ir atsakovą, kodėl ieškovė turtą nusprendė palikti jiems. Ieškovės silpna sveikata buvo priežastis ieškovei ir jos sutuoktiniui perleisti turtą ir reikalauti už tą turtą būti išlaikomais. Dėl to paties ligoninėje buvo sudarytas testamentas. Teismas nevertino aplinkybės, jog ginčo sutartis atsakovui faktiškai jokių pasekmių nesukėlė. O. G. ir J. G. po dovanojimo sutarčių sudarymo ir toliau gyveno padovanotame name, mokėjo mokesčius, draudė dovanotus statinius nuo rizikos. Dovanojimo sutartimi šalims sutarus, jog tėvai ir toliau gyvens perleistame name, buvo susitarta dėl vienos iš esminių išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sąlygų, jog apdovanotieji užtikrins dovanotojams gyvenamąjį būstą. Tai, kad ieškovė 2004-01-21 pakeitė testamentą ir vienintele savo turto paveldėtoja nurodė ieškovės teisių perėmėją, patvirtina, jog tik ieškovės teisių perėmėja vykdė sandorį už dovanotą turtą išlaikyti tėvus ir jais rūpintis iki gyvos galvos. Dėl to sandoris ir ginčijamas tik dalyje dėl perleisto turto atsakovui, kuris sutartos prievolės nevykdė. Teismas taip pat nesvarstė, ar atsakovas sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti teismo sprendimą. Nurodo, kad teismas surinktus byloje įrodymus įvertino nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių, savo sprendimą pagrindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu, remiantis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje. Ieškovės tikroji valia buvo padovanoti lygiomis dalimis savo turtą abiems vaikams. Tiek J. G. , tiek O. G. apie dovanojimo sandorį žinojo nuo pat dovanojimo sutarties sudarymo pradžios. Kad dovanojimu buvo išreikšta tikrojo jų valią, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teismas padarė teisingą išvadą, kad suklydimo faktas konstatuotinas tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių atsiradusių po jo sudarymo (CK 1.90 str. 2 d.). Notarė tiek J. G. , tiek O. G. išaiškino dovanojimo sutarčių sąlygas, turinį bei kylančias teisines pasekmes, ką jie patvirtino parašais. Tėvas J. G. į teismą dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nesikreipė. Iki tol, kol J. G. buvo gyvas, santykiai tarp jo ir atsakovo buvo itin geri. Su seserimi L. R. santykiai pašlijo po 2005 m. kilusio gaisro. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovė po savo sutuoktinio mirties buvo itin priklausoma ir įtakojama dukros L. R. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės O. G. teisių perėmėjos atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovas ir jo atstovas – prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės O. G. teisių perėmėjos L. R. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, išklausiusi į teismo posėdį atvykusių asmenų kalbas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui panaikinti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors apeliantė ir teigia, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.

Dauguma apeliantės skundo argumentų yra tiesiogiai susiję su įrodymų pakankamumo problema. Tačiau, nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismo sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti panaikinamas tik tada, kai apeliantas įrodo, kad nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima išvada dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir apskritai joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs faktų nustatytais. Nagrinėjamu atveju apeliantė tokių aplinkybių neįrodė.

Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t.y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Įstatymo nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai suponuoja, kad sandoriai ir jų pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai santykiai būtų stabilūs, būtų apgintos civilinių teisinių santykių subjektų teisės, įgytos šių sandorių pagrindu. Tiriant kiekvieno ginčijamo sandorio teisėtumo klausimą, viena esminių nustatinėtinų aplinkybių yra civilinio teisinio santykio dalyvių valia, buvusi sandorio sudarymo metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, savo nutartyse yra ne kartą išaiškinęs, jog pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai yra neteisingai suvokiamas pats sudaromas sandoris, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Jeigu ta sandorio šalis būtų žinojusi ir supratusi tikrąją padėtį ir tikrąsias aplinkybes, ji tokios sau nenaudingos sutarties nebūtų sudariusi. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Dėl to, asmuo suklydo ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-09-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-745/2001; 2005-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-514/2005; 2006-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-585/2006; 2007-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-150/2007 ir kt.).

Apeliantė skunde tvirtina, kad teismas netinkamai, vertindamas byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad tikroji ieškovės valia buvo dovanoti ginčo sutartimis perleistą turtą, nes tokio sandorio pasekmės ieškovei nebuvo išaiškintos, ji jų nesuprato ir nenorėjo. Teismas nevertino byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, kad dovanotojų valia ir tikslas buvo padovanoti turtą ir įgyti teisę būti išlaikomais bei reikalauti suteikti tokį išlaikymą, bet notarė tokios sandorį sudarančios šalies valios į sutartis neįrašė. Dėl to, apeliantės teigimu, ginčijami sandoriai neatitiko tikrosios šalies valios. Tačiau sutikti su tokiais apeliantės argumentais nėra teisinio pagrindo, kadangi jie nėra paremti įrodymais. Bylos duomenys tvirtina, kad 2004-03-19 buvo sudarytos dvi dovanojimo sutartys, pagal kurias sutuoktiniai O. G. ir J. G. padovanojo savo vaikams L. R. ir J. G. lygiomis dalimis gyvenamąjį namą, garažą, klojimą, tvartą, lauko virtuvę, esančius (duomenys neskelbtini). (b.l. 22-25). Bylos nagrinėjimo eigoje nebeliko nė vieno gyvo dovanotojo: J. G. mirė dar iki ieškinio padavimo teismui - 2008-02-21, O. G. mirė 2008-11-23 – jau prasidėjus teismo procesui, tačiau teismo posėdyje nebuvo apklausta. Tokiu būdu tikrosios dovanotojų valios dėl sandorių sudarymo tiesiogiai išsiaiškinti nėra galimybės. Pirmosios instancijos teismas jų tikrąją valią nustatė iš šalių, liudytojų paaiškinimų bei kitų byloje esančių įrodymų. Teisėjų kolegija sutinka su teismo atliktu įrodymu vertinimu ir pritaria išvadai, jog dovanotojai pakankamai aiškiai suprato, kad sudaro dovanojimo sandorį ir norėjo būtent tokį sandorį sudaryti. Byloje apklausta sandorius patvirtinusi notarė V.Pelakauskaitė, būdama nesuinteresuotu asmeniu, nurodytą aplinkybę patvirtino besąlygiškai (b.l. 130-131). Savo parodymuose notarė nurodė, kad dovanotojai buvo apsisprendę turtą padovanoti be jokių sąlygų, nors tokia galimybė jiems buvo išaiškinta, taip pat jiems buvo išaiškintos dovanojimo sandorio sudarymo sąlygos bei pasekmės. Tai buvo padaryta dalyvaujant atsakovui J. G. ir L. R. bei liudytojai R.G. (b.l. 127-136). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, išnagrinėjo ir įvertino visumą faktinių aplinkybių bei šiomis aplinkybėmis pagrindė savo išvadą dėl susiformavusios ieškovės valios sudaryti dovanojimo sutartis ir tokios valios buvimo būtent ginčijamų sutarčių sudarymo metu.

Apeliantė teigia, kad teismo išvada, jog ieškovė ir jos sutuoktinis norėjo dovanoti turtą, siekdami išvengti ginčų tarp vaikų, pagrįsti vien tik notarės paaiškinimu, nors tiek ieškovės, tiek liudytojos parodymai patvirtina, kad jokių ginčų dėl tėvų tarp apdovanotojų ginčo sandorių sudarymo metu nebuvo. Be to, apeliantės tvirtinimu, turto dovanojimas apdovanotiesiems dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų nepakeistų, jos būtų adekvačios paveldint turtą ir pagal testamentą, kuris jau egzistavo, sudarant ginčo sandorius. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta, kadangi tiek pačios ieškovės, tiek atsakovo bei kiti byloje esantys paaiškinimai patvirtina, jog tarp šalių tarpusavio santykiai buvo konfliktiški (b.l. 127-135). Aplinkybė, kad turto dovanojimas atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų nepakeistų, t.y. jos būtų adekvačios paveldint turtą ir pagal testamentą, taip pat nepaneigia ieškovės O. G. valios jai priklausiusį turtą perleisti savo vaikams dovanojimo būdu, kadangi kiekvienas asmuo turi teisę laisvai disponuoti jam priklausiančiu turtu, sudaryti bet kokį įstatymui neprieštaraujantį sandorį, pakeisti sudarytą testamentą ar jį panaikinti (CK 4.37 str. 1 d., 5.35 str. 1 d.).

Apeliantės skundo argumentas, jog ieškovės O. G. silpna sveikata buvo priežastis ieškovei ir jos sutuoktiniui perleisti turtą ir reikalauti už tai būti išlaikomais, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi jis grindžiamas prielaida. Ši aplinkybė pati savaime nepatvirtina, jog ieškovė dėl savo sveikatos būklės suklydo, sudarydama dovanojimo, o ne perleidimo su išlaikymu iki gyvos galvos, sutartis. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad vien aplinkybės, kad dovanotojai buvo senyvo amžiaus ir jiems reikalinga atitinkama priežiūra, pačios savaime nėra pagrindas pripažinti dovanojimo sutartis negaliojančiomis, nesant objektyviai konstatuotos dovanotojų valios išraiškos dėl atitinkamo išlaikymo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nurodė, jog sutarčių tekstas ieškovei ir jos sutuoktiniui buvo perskaitytas, dovanotojai aiškiai suprato, kokius sandorius sudaro ir norėjo sudaryti būtent dovanojimo sutartis. Tokią išvadą patvirtina ir šalių parašai notaro patvirtintose dovanojimo sutartyse bei notarės parodymai teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme (b.l. 130, 131). Tiek ieškovė ieškinyje, tiek apeliantė apeliaciniame skunde bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nenurodė, kad ieškovė sirgo ligomis dėl kurių galėjo sutrikti jos mąstymas ar atmintis ir dėl šios priežasties ji negalėjo suvokti, kokį sandorį pasirašo, o pats asmuo, nepriklausomai nuo amžiaus ar sveikatos būklės, turi teisę sudaryti bet kokius sandorius. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė O. G. sandorių sudarymo metu buvo geros psichinės būklės ir šviesaus proto, nėra paneigta jokiais įrodymais.

Apeliantė taip pat nepagrįstai nurodo, jog teismas nevertino aplinkybės, kad ginčo sutartis atsakovui faktiškai jokių pasekmių nesukėlė, kadangi dovanojimo sutartimi šalys susitarė, jog tėvai ir toliau gyvens perleistame name, kas ir buvo daroma. Toks susitarimas, apeliantės teigimu, yra susitarimas dėl vienos iš esminių išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sąlygų. Iš tikrųjų dar ieškovė O. G. savo ieškinyje nurodė bei apeliantė patvirtino, kad ieškovė, sudarydama dovanojimo sutartis su L. R. ir J. G. , tikėjosi, kad atsakovas ja pasirūpins, prižiūrės pastatus ir kitą namų ūkį, tačiau po kiek laiko įsitikino, kad klydo. Tačiau tokie ieškovės teiginiai patys savaime teisiškai nėra reikšmingi, kadangi ginčijamų sandorių šalis siejo artimi giminystės (tėvų ir vaikų) ryšiai, todėl akivaizdu, jog tėvai senatvėje tikėjosi vaikų paramos ir pagalbos. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir nepaneigė apeliantė, ieškovė O. G. buvo savo dukters L. R. įtakoje (pastaroji kompiuteriu motinos vardu rašė laiškus atsakovui, jai padovanotos turto dalies ieškovė neginčijo), todėl ir ieškinys teismui neabejotinai buvo surašytas su vėliau ieškovės teises perėmusios L. R. pagalba. Tuo tarpu, sprendžiant klausimą, ar ginčijamas sandoris sudarytas suklydimo įtakoje, suklydimas apibūdinamas kaip klaidingas faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimas. Dėl to, asmuo suklydo ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra konstatuojama praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad, jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės nėra taikomos. Todėl vien apeliantės nurodoma aplinkybė, jog po dovanojimo sutarties ieškovė ir toliau gyveno perleistame name, mokėjo mokesčius, prižiūrėjo ūkį, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo susitarta dėl vienos iš esminių išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sąlygų, o sudarant dovanojimo sutartis O. G. suklydo ir nesuprato sudaromų sutarčių esmės ar jų turinio.

Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, netenkindamas ieškinio, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistina 11,10 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės O. G. teisių perėmėjos L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 11 (vienuolika) litų 10 centų pašto išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjos Virginija VolskienėTatjana Žukauskienė