- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-02
- Bylos Nr.
- 2S-1897-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15043-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Suinteresuotas asmuo
- B. P.
- Pareiškėjas
- V. P.
- Kategorijos
- 34.4.7.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotojo asmens B. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, suinteresuotasis asmuo – B. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas prašė patvirtinti A. J., mirusio (duomenys neskelbtini), asmeninį testamentą, sudarytą 2007-02-13. Nurodė, kad A. J. surašė asmeninį testamentą, pagal kurį jam priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pusę su visu jame esančiu inventoriumi po jo mirties paliko savo sesers V. J.-P. sūnums V. ir K. P.. A. J. asmeninis testamentas nustatyta tvarka nebuvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui užsienyje. Asmeniniame testamente nurodytos visos būtinos sąlygos, jis aiškus ir nedviprasmiškas. Asmeniniame testamente vienas nurodytų įpėdinių – K. P. mirė (duomenys neskelbtini), iki palikimo atsiradimo momento. Pareiškėjas V. P. yra vienintelis A. J. įpėdinis. Pareiškėjas nebuvo įtrauktas į procesą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl palikimo priėmimo nustatymo, kurį inicijavo suinteresuotas asmuo, nors jam buvo žinomos aplinkybės, kad egzistuoja asmeninis testamentas. Todėl pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjui asmeninis testamentas buvo perduotas iš karto po sudarymo. Visa giminė žinojo faktą, kad egzistuoja asmeninis testamentas. Gali būti, kad ir S. J. pati nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo po vyro mirties, kadangi žinojo savo sutuoktinio valią.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškimu. Nurodė, kad, nors A. J. patvarkyme yra nurodyti ir paveldėtojai, ir paveldėtinas turtas, tačiau jame taip pat yra nurodyta ir dar viena esminę reikšmę to patvarkymo esmei bei vykdymui turinti aplinkybė – šiame patvarkyme yra nustatyta sąlyga, jog nurodyti asmenys įpėdiniais tampa tik testatoriaus A. J. ir jo sutuoktinės S. J. (t.y. jų abiejų) mirties atveju (taip pat pažymint ir to turto išlikimo po jų mirties aplinkybę). Palikėjas A. J. savo patvarkymą dėl jam priklausančio turto paveldėjimo duoda ne savo paties mirties atveju, kas yra esminė ir būtinoji asmeninio testamento sudedamoji dalis ir kuri suponuoja paveldėjimo teisinių santykių tarp testatoriaus ir testamentinio įpėdinio atsiradimą, o tokį patvarkymą jis duoda siedamas jį būtent su dviejų asmenų – savo paties ir savo sutuoktinės – mirtimi. Iš testamento turinio aiškiai matyti, kad jokio patvarkymo dėl palikimo paskyrimo būtent savo paties mirties atveju A. J. nėra davęs. A. J. patvarkyme nesant išreikštos testamentinės valios dėl įpėdinio po savo mirties paskyrimo, testamentiniai paveldėjimo teisiniai santykiai pagal šį testamentą po jo mirties neatsiranda. A. J. mirus, jo įstatymine paveldėtoja tapo jį pergyvenusi sutuoktinė S. J.. Pagal CK 5.12 straipsnį pastaroji turėjo teisę į paveldėjimą kartu su pirmos eilės įpėdiniais. Kadangi sutuoktiniai vaikų (t.y. asmenų, pagal įstatymą laikomais pirmos eilės įpėdiniais) nebuvo susilaukę, S. J., remiantis aukščiau nurodyta nuostata, buvo vienintelė įpėdinė, turinti teisę savo sutuoktinio palikimą paveldėti pirmąja eile, ir šią teisę realizavo. Priėmusi atsiradusį palikimą pagal įstatymą S. J. tapo šio turto savininke, kuris pastarajai mirus, atsižvelgiant į tai, kad mirusioji testamento sudariusi nebuvo, buvo priimtas pagal įstatymą. Tokiu būdu nežiūrint tos aplinkybės, jog A. J. patvarkyme pareiškėjas V. P. buvo paminėtas kaip paveldėtojas, remiantis galiojančiu reguliavimu, testamentinis paveldėjimo santykis tarp jų neatsirado ir tuo pačiu paveldėjimo pasekmių nesukūrė. Todėl teisiškai nėra įmanomas ir šio asmeninio testamento vykdymas. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad testatoriaus patvarkyme esančios sąlygos neatitinka asmeninio testamento turiniui keliamų reikalavimų, todėl pastarasis negali būti teismo patvirtintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi tenkino pareiškimą ir patvirtino A. J., mirusio (duomenys neskelbtini), 2007 m. vasario 13 d. surašytą asmeninį testamentą.
Teismas išaiškino, kad pareiškimas dėl asmeninio testamento patvirtinimo nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Teismas nagrinėdamas prašymus dėl asmeninio testamento patvirtinimo, patikrina, ar jis atitinka CK 5.30 straipsnyje nustatytus reikalavimus asmeninio testamento formai, turiniui, ar jame yra išreikšta testatoriaus valia dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Testatoriaus valia yra esminis būtinas testamento elementas, ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą dėl paveldėjimo. Testamentą patvirtinus teismui, jis įgauna teisinę galią ir suteikia teisę testamente nurodytiems asmenims priimti palikimą, jo atsisakyti, gauti paveldėjimo teisės liudijimą, o suinteresuoti asmenys įgyja teisę pareikšti ieškinius dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.
Nustatyta, kad A. J., miręs (duomenys neskelbtini), 2007 m. vasario 13 d. surašė asmeninį testamentą, kuriuo jam priklausiusią buto, esančio (duomenys neskelbtini), pusę su visu jame esančiu inventoriumi po mirties paliko savo sesers V. J.-P. sūnums V. ir K. P.. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad vienas iš asmeniniame testamente nurodytų įpėdinių – K. P., mirė iki palikimo atsiradimo momento – (duomenys neskelbtini). Testatorius mirė santuokoje, jo sutuoktinė S. J. mirė (duomenys neskelbtini), duomenų apie vaikus nėra. Testamentų registre nėra įregistruotų A. J. sudarytų testamentų ir palikimo priėmimo faktų. Po S. J. mirties palikimą pagal įstatymą priėmė suinteresuotas asmuo, mirusiosios brolis B. P.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-02 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-12085-534/2014 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po A. J. mirties faktiškai priėmė ir pradėjo valdyti palikimą jį pergyvenusi S. J.. Iš Liteko duomenų bazės nustatyta, kad minėtoje civilinėje byloje yra priimtas pareiškimas dėl proceso atnaujinimo.
A. J. mirė (duomenys neskelbtini), o pareiškimas teisme gautas 2014 m. balandžio 29 d., taigi vienerių metų terminas, pateikti teismui patvirtinti testamentą, nepraleistas.
Teismui nekilo abejonių dėl A. J. parašo tikrumo. Byloje nėra duomenų, kad testamentą galėjo surašyti ar pasirašyti kitas asmuo, surašytame testamente yra aiškiai išreikšta mirusiojo valia, testamente nurodyta jo surašymo data ir vieta, nurodytas testatoriaus giminystės ryšys su įpėdiniu, testamentas surašytas ranka kaip vientisas dokumentas ir pasirašytas testatoriaus. Pareiškėjo giminystės ryšys su testatoriumi yra įrodytas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, jis yra testatoriaus sesers sūnus.
Pagal kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, šis turi būti nustatomas vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, būtina aiškintis tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys).
Su suinteresuoto asmens išdėstytais argumentais dėl negalimumo patvirtinti A. J. asmeninio testamento teismas nesutiko. CK 5.18 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko. A. J. pasirašytame testamente aiškiai išreiškė savo valią, kokį jam priklausantį turtą ir kuriems asmenims palieka. Fakto, kad A. J. savo valią dėl paveldėjimo susiejo ir su sutuoktinės mirtimi, negalima pripažinti kaip testatoriaus valios trūkumo ir tuo pagrindu laikyti, kad testamentas nesukuria paveldėjimo teisinių santykių. Teismas šią testatoriaus valios išraišką sieja su testamentine išskirtine po jo mirties likusiai gyvai sutuoktinei teise netrukdomai naudotis jam priklausiusia dalimi iki jos mirties. Pažymėtina, kad testatorius savo nuožiūra gali ne tik visą turtą ar jo dalį arba kokį nors konkretų daiktą ar daiktus palikti bet kuriam asmeniui (tiek fiziniam, tiek juridiniam), bet ir įpareigoti įpėdinį, kuriam paliko nekilnojamąjį daiktą, suteikti kitam asmeniui teisę naudotis tuo daiktu arba jo dalimi tam tikrą laiką arba iki gyvos galvos (CK 5.25 straipsnio 4 dalis). CK 5.36 straipsnio 1 dalį testatorius įpėdinį ar testamentinės išskirtinės gavėją gali paskirti nurodydamas sąlygą ar sąlygas, kurias jie privalo įvykdyti, kad galėtų paveldėti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotasis asmuo B. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismo išvada yra suformuluota dviem sakiniais, kurie vienas kito atžvilgiu yra nelogiški. Teismas rašo: „Fakto, kad A. J. savo valią dėl paveldėjimo susiejo ir su sutuoktinės mirtimi, negalima pripažinti kaip testatoriaus valios trūkumo ir tuo pagrindu laikyti, kad testamentas nesukuria paveldėjimo teisinių santykių. Teismas šią testatoriaus valios išraišką sieja su testamentine išskirtine po jo mirties likusiai gyvai sutuoktinei teise netrukdomai naudotis jam priklausiusia dalimi iki jos mirties“. Taigi, jei iš pirmojo sakinio matyti, kad teismas kaip ir neginčija aplinkybės, jog A. J. paveldėjimo atsiradimą susiejo ne tik su savo, bet ir su sutuoktinės mirtimi, tai vystydamas savo mintį toliau, šią išvadą paneigia, kadangi aukščiau minėtą aplinkybę teismas jau laiko sąlyga testamentinei išskirtinei atsirasti. Išanalizavus dviejų teiginių turinį matyti, kad jie aiškiai vienas kitą paneigia ir kartu egzistuoti negali. Tai yra pripažinus faktą, jog A. J. valia dėl paveldėjimo santykių atsiradimo yra susijusi ne su jo vieno, o kartu ir su jo sutuoktinės mirtimi, tuo atveju teismo išvada dėl testamentinės išskirtinės šios sutuoktinės naudai pripažinimo jai tampa nebeaktuali, kadangi su pastarosios mirtimi išnyksta ir teisinis pagrindas išskirtinės nustatymui. Kitaip tariant, jei teismas neginčijamai laiko, kad paveldėjimo momentas šiame dokumente apibrėžiamas abiejų juridinių faktų sudėtimi (abiejų sutuoktinių mirtimi), tuomet visiškai neaiški yra kita teismo minties dalis dėl tariamai A. J. nustatytos testamentinės išskirtinės, kuria jis savo sutuoktinei tariamai suteikia teisę gyventi tame bute iki gyvos galvos.Teismo vertinimui, jog testatoriaus valia prilyginama testamentinei išskirtinei, nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų. Testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė. Todėl būtina vadovautis CK 6.1 straipsniu, pagal kurį esminis prievolės bruožas – jos privalomumas, o jos atsiradimo pagrindas – įpareigojimas. Testamentinės išskirtinės verbalinė išraiška taip pat turi atitikti privalomumo ir neišvengiamumo kriterijus. Tai reiškia, kad testamentinė išskirtinė turi būti suformuluota aiškiai ir nedviprasmiškai, tai yra tokiu būdu, kad tiek pagal šią prievolę įpareigotam asmeniui, tiek ir tam, kurio naudai ši išskirtinė yra suformuluota, nekiltų jokių abejonių dėl jos turinio ir apimties, o taip pat jos privalomumo ir neišvengiamumo. Priešingu atveju prievolinis teisinis santykis nėra sukuriamas (neatsiranda). Analizuojant A. J. testamentą matyti, jog joks prievolinis teisinis santykis jame nėra suformuluotas. Iš šio dokumento turinio negalima daryti išvados dėl konkrečių asmenų įpareigojimo konkretiems veiksmams atlikti, taip pat šio įpareigojimo apimties ir jo apibrėžtumo bei privalomumo. Todėl teismo išvados dėl šios išskirtinės buvimo yra akivaizdžiai nepagrįstos. Teismas netinkamai aiškino A. J. asmeninio testamento turinį.Teismas išvadą apie testamentinės išskirtinės buvimą padarė nenurodydamas jokių šią išvadą patvirtinančių argumentų bei įrodymų. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi nurodyti proceso metu nustatytas bylos aplinkybes, pateikti įrodymų, kuriais teismas grindžia daromas išvadas, teisinį vertinimą, bei nurodyti argumentus, dėl kurių jis atmetė kuriuos nors įrodymus. Teismo nutarties dalis, kurioje vertinama A. J. valia, yra visiškai be motyvų. Konstatuotina, kad nenurodydamas teisinių bylos nagrinėjimo metu nustatytų argumentų toms normoms taikyti, teismas šiurkščiai pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kas yra laikytina absoliučiu teismo nutarties negaliojimo pagrindu. Teismas viršijo jam įstatymų nustatytas ribas ir nutartyje pripažino esant nustatyta aplinkybę, kuri teismo proceso metu tirta nebuvo ir nė vienas iš suinteresuotųjų pusių ja nesirėmė (tai yra testamentinė išskirtinė). Pareiškėjas A. J. testamentinės valios turinio ta apimtimi, kurią nustatė teismas, neįrodinėjo. Suinteresuotojo asmens atsiliepimuose ir paaiškinime ja taip pat nebuvo remiamasi. Todėl, turėdamas įstatymo nustatytą pareigą būti aktyvus ir jos neišnaudojęs (tuo pačiu nesuteikęs galimybės dalyvaujantiems procese asmenims jame dalyvauti lygiaverčiai su teismu, tam, kad jie galėtų visapusiškai ginti savo interesus), teismas negalėjo šia nenustatyta aplinkybe (testamentine išskirtine) remtis.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas V. P. nesutinka su skundu, prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad S. J. buvo žinoma apie tai, kad A. J. savo turto dalį palieka savo sesers sūnums. Ji per įstatyme nustatytą 3 mėnesių terminą nesikreipė į notarą dėl mirusio sutuoktinio palikimo priėmimo. Civilinėje byloje, kurioje buvo išnagrinėtas B. P. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, yra priimtas V. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo, kadangi nuo teismo buvo nuslėptas faktas apie A. J. asmeninį testamentą. Minėtas testamentas atitinka CK 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, mirusiojo valia aiškiai išdėstyta, jame nėra klaidų, praleistų žodžių arba neteisingai parašytų žodžių, dėl kurių testamentą galima būtų pripažinti negaliojančiu. Todėl nėra pagrindo netvirtinti A. J. asmeninio testamento.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo patvirtintas asmeninis testamentas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su asmeninio testamento patvirtinimu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Nagrinėjamoje byloje pateiktame asmeniniame A. J. testamente nurodyta: „Aš, J. A., J., jausdamas artėjančią neišvengiamą baigtį savo vardu palieku nurodymą. Butas su visu jame esančiu inventoriumi, esantis (duomenys neskelbtini) įgytas bendrai gyvenant su žmona S. J. ir išlikęs po mūsų abiejų mirties, man priklausančią pusę paskiriu sesers V. J.-P. sūnums V. ir K. P., P.“
Pagal kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, šis turi būti nustatomas vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, būtina aiškintis tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į testamento prigimtį, esmę bei jo dalyką, reikšmė (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 3 dalis) (LAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2011). Sprendžiant dėl tikrosios testatoriaus valios išraiškos ir dėl to, kokią reikšmę (šnekamosios ar specialiosios – teisės kalbos) priskirti testamente pavartotiems žodžiams bei sąvokoms, asmeninio testamento atveju atsižvelgtina į testamento turinio išdėstymo būdą, o visas testamento tekstas vertintinas kaip vientisas dokumentas (LAT 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).
Aukščiau cituotame asmeninio testamento tekste yra aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota testatoriaus valia („palieku nurodymą“) jam priklausiusią pusę buto palikti („paskiriu“) sesers sūnums. Nėra jokio nurodymo, jog turtas yra paliekamas sutuoktinei, ir tik jai mirus anksčiau už palikėją, - testatoriaus sesers sūnums. Suinteresuotasis asmuo testamento tekstą ir jo pasekmes aiškina iš esmės remdamasis CK 5.21 straipsnio nuostatomis, kada testamente yra nurodomas kitas įpėdinis tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina suinteresuotajam asmeniui, kad jis neteisingai aiškina testamento tekstą. Jame nėra nurodyta, kad A. J. savo turtą palieka sutuoktinei. Tačiau paties teksto formuluotė leidžia jį suprasti kaip sąlygą, jog testatoriui priklausantis turtas atitenka jo sesers vaikams tik po sutuoktinės mirties. Taigi, nurodyto testamento teksto reikšmė yra artimiausia CK 5.25 straipsnio 4 dalyje apibrėžtai testamentinės išskirtinės rūšiai, kada įpėdinis, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas, testatoriaus yra įpareigojamas duoti kitam asmeniui tam tikram terminui arba iki gyvos galvos naudotis nekilnojamuoju daiktu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ta aplinkybė, kad testatorius tekste nesuformulavo tikslaus CK 5.23-5.25 straipsniuose apibrėžto įpareigojimo įpėdiniams atlikti tam tikrus veiksmus, nedaro šio testamento negaliojančiu bei nepaneigia nurodytos palikėjo valios kaip testamentinės išskirtinės išaiškinimo. Negalima reikalauti, kad asmeninio testamento, kuris nėra sudaromas pas notarą, turinys tiksliai atitiktų įstatymo formuluotes ir teisinę kalbą. Pakanka, kad teksto esmė būtų aiški ir dėl jame nurodytų sąlygų prasmės nekiltų neaiškumų (CK 5.30 straipsnio 2 dalis). Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino testamento turinį, testatoriaus nuorodą į sutuoktinės mirtį susiedamas su testamentine išskirtine po jo mirties likusiai gyvai sutuoktinei teise netrukdomai naudotis jam priklausiusia dalimi iki jos mirties. Šios išvados pagrįstumą bei teisingumą patvirtina ir aplinkybė, jog testatoriaus sutuoktinė po jo mirties nesikreipė į notarus dėl palikimo priėmimo, bei liudytojo V. P. parodymai, jog A. J. ketino surašyti testamentą, tačiau buvo pažadėjęs nenuskriausti savo sutuoktinės. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šis pažadas ir buvo įgyvendintas testamente nurodant, jog buto dalis atiteks sesers vaikams tik po sutuoktinės mirties, tai yra jie privalo leisti sutuoktinei gyventi paliekamame bute iki jos mirties ir tik tada įgyvendinti savo nuosavybės teises į buto dalį.
Negalima sutikti su suinteresuotojo asmens teiginiais, jog skundžiama nutartis yra be motyvų bei teismas viršijo pareikštų reikalavimų ribas. Pažymėtina, jog pagrindinis byloje pateiktas dokumentas buvo asmeninis testamentas ir byloje kilęs ginčas iš esmės buvo dėl šio testamento turinio aiškinimosi, o ne dėl jo sudarymo aplinkybių ar autentiškumo. Todėl pirmos instancijos teismas savo sprendimą motyvavo testamento teksto prasmės analize ir išaiškinimu pagal CK galiojančias normas. Šio aiškinimo metu ir buvo nustatyta, jog ginčą kelianti testamento frazė „išlikęs po mūsų abiejų mirties“ yra suprastina kaip testamentinė išskirtinė. Ši teismo išvada negali būti vertinama kaip pareikštų reikalavimų peržengimas, kadangi pareiškimu buvo reikalaujama patvirtinti asmeninį testamentą, kurio patvirtinimo sąlygos nustatytos CK 5.30 straipsnyje. Vertindamas, ar egzistuoja minėtame straipsnyje nurodytos sąlygos – aiški testatoriaus valia – teismas ir padarė išvadą apie faktinį testamentinės išskirtinės nustatymą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, aiškindamas testamento turinį, laikėsi teismų praktikoje suformuotų testamento kaip vienašalio sandorio aiškinimo taisyklių, ištyrė ir įvertino testamento tekstą, atsižvelgė į jo teiginių prasmę, tarpusavio ryšį ir pagrįstai sprendė, kad testamente išreikšta testatoriaus valia turtą po savo mirties palikti pareiškėjui ir jo broliui. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o suinteresuotojo asmens atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.