Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Balterma ir Ko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Senukų prekybos centras“ ieškinį atsakovui UAB „Balterma ir Ko“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u statė:

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-12-22 sprendimu patenkino ieškovo UAB „Senukų prekybos centras“ prašymą ir grąžino ieškinį atsakovui UAB „Balterma ir Ko“ dalyje dėl 1632 Lt skolos priteisimo, šioje dalyje palikdamas ieškinį nenagrinėtą; kitoje dalyje ieškinį patenkino visiškai – priteisė iš atsakovo UAB „Balterma ir Ko“ ieškovo UAB „Senukų prekybos centras“ naudai 645,32 Lt skolos, 613,56 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 1258,88 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2009-03-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1037,89 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 3.3.1 ir 3.3.2 punktais, kurie nustato, kad pirkėjas atsako už pardavėjo nuostolius, atsiradusius dėl šio įpareigojimo nevykdymo arba netinkamo vykdymo, konstatavo, kad atsakovas nenuginčijo ieškovo nurodytų argumentų dėl prekių pagal PVM sąskaitą-faktūrą 645,32 Lt sumai gavimo (CPK 12 str.,178 str.), todėl ieškovas turėjo pagrindo manyti, kad prekių pristatymo vietoje esantys asmenys, šiuo atveju už prekes pasirašęs A. B., turėjo teisę atsakovo vardu priimti užsakytas prekes (CK 2.133 str. 2 d.). Tuo pagrindu teismas sprendė, kad atsakovas privalo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus ieškovui (CK 6.200 str.) – sumokėti 645,32 Lt skolos, prašomus priteisti delspinigius – 613,56 Lt, dėl kurių šalys susitarė (sutarties 5.1 p.), nepripažindamas juos neprotingai dideliais, procesines 6 proc. palūkanas nuo priteistos 1258,88 Lt sumos bei bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (43,55 proc.) – 1037,89 Lt. Prašymą priteisti iš atsakovo 196,33 Lt išlaidų antstoliui atmetė, nurodydamas, kad tai yra vykdymo išlaidos, kurios turi būti išieškomos vykdymo procese (CPK 609 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktine ir teisine prasme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovo pareikštų reikalavimų, tinkamai išaiškino ir pritaikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su prekių perdavimu atsakovo nuosavybėn ir padarė pagrįstą išvadą apie atsakovo pareigos atsiskaityti už ieškovo perduotas jam sutarties pagrindu prekes buvimą. Apeliacinio skundo argumentai bei motyvai priešingai išvadai susiformuoti prielaidų nesudaro.

Byloje kilo ginčas dėl šalių 2008-05-09 sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties vykdymo (b.l. 4-6). Apeliantas, remdamasis šios sutarties 3.3. p. nuostatomis, tvirtina, kad ieškovas (pardavėjas) prekes, nurodytas 2008-10-21 PVM sąskaitoje - faktūroje (b.l. 7, 54), perdavė neįgaliotam jas apelianto (pirkėjo) vardu priimti asmeniui, kuris nebuvo jo darbuotojas ir prekių jam neperdavė, todėl pareiga apmokėti šių prekių kainą jam neatsiranda. Teisėjų kolegija su tokiu šios situacijos vertinimu nesutinka. Kiekviena sutartis turi būti vykdoma pagal joje šalių suderintas sąlygas (CK 6. 156 str. 4 d.) arba įstatymo nurodymą. Šalių valia, sudarant sutartį, aiškintina vadovaujantis CK 6.193 str. nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios taikytinos ne tik sprendžiant dėl raštu užfiksuotų sutarties sąlygų reikšmės, bet ir dėl tokia sutartimi prisiimtų teisių ir pareigų tikrumo, jų privalomumo ir nekintamumo. Kiekviena atskira sutarties sąlyga negali būti aiškinama atsietai nuo visos sutarties teksto bei kitų jos sąlygų, o teisinę reikšmę turi ne pažodinis sutarties teksto (atskirų jos sąlygų) aiškinimas, bet šalių vidinės valios įvertinimas, kuri neretai paaiškėja remiantis faktinių bylos aplinkybių, šalių elgesio iki ir po sutarties sudarymo tyrimu. Taip pat visuomet privalu atsižvelgti ir į šalių tarpusavio santykių praktiką.

Nepaisant ginčo sutarties tęstinumo ir nevienkartiškumo, joje šalys susitarė, kad kiekvieną kartą dėl konkretaus prekių pirkimo ir pardavimo turi būti susitariama pirkėjui (apeliantui) teikiant užsakymą, taip pat atskiru susitarimu prekes pardavėjas pristato pirkėjui savo sąskaita pirkėjo nurodytu adresu (sutarties 1.2. p., 3.1. p.). Prekių gavimą pirkėjas privalo patvirtinti jas priimančio asmens parašu PVM sąskaitoje – faktūroje, o tuo atveju, kai jas savo transportui pristato pardavėjas, pirkėjas sąskaitas turi suantspauduoti ir firmos antspaudu (3.6 p.). Sutarties 3.3. p. reikalavimas dėl prekių perdavimo šiame punkte tiesiogiai įvardintiems įgaliotiems asmenims nėra imperatyvus, tai matyti ir iš sutarties 3.2. p., 3.3.1. p., 3.3.3. p. formuluočių ir iš šalių bendradarbiavimo praktikos. Be to, asmenimis, įgaliotais priimti tiesiogiai į objektą, kuriame apeliantas vykdė veiklą, ieškovo pateikiamas prekes, nebūtinai turėjo būti apelianto darbuotojai. Išvadą apie būtent tokią susiklosčiusią šalių bendradarbiavimo praktiką, kuomet prekės perduodamos kuriam nors objekte esančiam ir apelianto vardu veikiančiam asmeniui, atitinkamai pažymint sąskaitoje – faktūroje prekių gavimą, patvirtina kita į šią bylą pateikta PVM sąskaita-faktūra, iš kurios ieškinyje taip pat buvo kildinamas ieškovo reikalavimas (b.l.8). Ją pasirašęs kaip įgaliotas apelianto asmuo M. P. nebuvo apelianto UAB „Baltrema ir ko“ darbuotojas, tai matyti iš paties apelianto pateiktų į bylą darbuotojų sąrašų (b.l.75-79). Ir nors kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė naują rašytinį dokumentą – M. P. išduotą įgaliojimą priimti prekes (b.l. 88), tvirtindamas, jog šis buvo tinkamas įgaliotinis, teisėjų kolegija šiais skundo argumentais bei įgaliojimu nesiremia. Viena vertus, įstatymų leidėjas draudžia grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme, bei įrodymais, kurie šiam teismui nebuvo pateikti (CPK 306 str. 2 d., 314 str.). Dėl jos apmokėjimo ieškovas teisme taip pat buvo pareiškęs ieškinį. Ir nors apelianto pozicija procesiniuose dokumentuose dėl M. P. pasirašytos ir laiku neapmokėtos sąskaitos aiškiai nebuvo įvardinta, tačiau iš jo paties ieškovui adresuoto 2009-02-09 pranešimo (b.l. 44) akivaizdu, kad ir ši sąskaita laiku buvo nepamokėta dėl tos pačios priežasties, kaip ir A. B. pasirašyta sąskaita - ją pirkėjas traktavo kaip pasirašytą neįgalioto asmens, todėl negaliojančią. Antra vertus, šis pranešimas (b.l. 44) yra surašytas ženkliai vėliau, nei nurodyta įgaliojimo išdavimo data – 2008-10-20 (b.l.88), kas taip pat teisėjų kolegijai sudaro pagrįstas prielaidas abejoti šio dokumento, kaip įrodymo, patikimumu ir jo tikrumu.

Galiausiai pažymėtina tai, kad prekių pagal nagrinėjamą sąskaitą (b.l.54) užsakymo fakto apeliantas neginčijo, kaip neginčijo ir joje esančio spaudo, kuriame nurodyta data, objekto, į kurį prekės pristatytos, identifikavimo numeris, paskirtis, atsakingo asmens pavardė ir jo parašas, autentiškumo ir/ar priklausymo bendrovei, kas visiškai atitinka sutarties 3.6 p. nuostatas. Apeliantas nepaaiškino ir to, kaip su juo visiškai nesusijusiam asmeniui buvo sutekta galimybė disponuoti šiuo spaudu, taigi tokio disponavimo rizika tenka pačiam apeliantui. Dar daugiau, kadangi sutarties nuostatos neįpareigojo pardavėjo prekių perdavimo momentu paimti prekes gavusio asmens dokumentų ar įgaliojimo kopijų, pakako tokius dokumentus pateikti prekes atvežusiam asmeniui, nepaneigta galimybė, kad ir A. B. galėjęs būti išduotas įgaliojimas prekėms apelianto vardu priimti, juo labiau, kad M. P. vardu išduotą įgaliojimą teismui apeliantas pateikė tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Dar vienas šiuo atveju svarbus aspektas yra tai, kad apeliantas, pagal sutarties 1.2. p. nuostatas susitaręs su ieškovu dėl konkrečių prekių įsigijimo ir jų nugabenimo į tam tikrą objektą, vėliau šių prekių nepasigedo ir neieškojo, netvirtino, kad jo užsakytos pagal sutartį prekes nebuvo į reikiamą vietą pristatytos ir kad sutarties neįvykdė pats pardavėjas.

Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę (CPK 185 str.). Vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčų dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais arba priešingai, nenustatytais. Šiuo atveju pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutapatino abi situacijas su M. P. ir A. B. pasirašytomis sąskaitomis, juo labiau, kad šių dviejų sąskaitų neapmokėjimą pirkėjas pardavėjui motyvavo tomis pačiomis aplinkybėmis (b.l.44), bei padarė pagrįstą išvadą apie būtent tokį šalių susiklosčiusį bendradarbiavimą. Šioje byloje yra didesnė tikimybė, kad prekės pirkėjui (apeliantui) buvo perduotos tinkamu būdu (CK 6.317 str.), o tai nulemia, kad apeliantui prievolė už jas atsiskaityti su ieškovu egzistuoja (CK 6.200str., 6.314 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais netesybų dalyje. Pareigos jas teismui mažinti CK 6.73 str. 2 d. nuostatos, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nenustato, teismas turi diskrecijos teisę kiekvieną atvejį vertinti individualiai ir spręsti, ar yra sąlygos netesybų mažinimui. Kadangi netesybos atsiranda iš sutarties, tai ši šalių atsakomybė yra sutartinė. Sutartinės atsakomybės proporcijų keitimas kartu reiškia ir šalių sutarties keitimą. Dėl to yra pasisakęs ir kasacinis teismas, konstatavęs, kad netesybos yra ne tik prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę, bet ir sutartinės civilinės atsakomybės forma, todėl netesybų mažinimu negali būti paneigtas sutarties laisvas principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-503/2007; 2010 -11-02 nutartis c.b. Nr.3K-7-409/2010). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvacija bei išvada, kad netesybų dydis šios konkrečios prievolės neįvykdymo atveju negali būti laikomas neprotingu, leidžiančiu paneigti dviejų privačių verslo subjektų susitarimą šioje sutarties dalyje.

Apeliacinio skundo netenkinant, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 7,05 Lt (b.l. 106) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

n u tarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Baltrema ir Ko“ 7 (septynis) litus 05 centus pašto išlaidų valstybės naudai.