- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-14
- Bylos Nr.
- I-5732-244/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00381-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. J. prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad nuo 2013-10-16 buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimo kamerose, kuriose nebuvo įrengti specialūs kabliukai ar pakabos, todėl jis neturėjo, kur pasikabinti rankšluosčių. Kalėjimų departamento prie Teisingumo misterijos neteisėtas neveikimas, aplaidumas ir neįžvalgumas pasireiškė tuo, kad ši institucija nepriėmė jokio teisės akto, reglamentuojančio specialių kabliukų arba pakabų rankšluosčiams pasikabinti įrengimą įkalinimo įstaigų kamerose. Nusiprausęs ar nusiplovęs rankas, pareiškėjas yra priverstas šlapią rankšluostį laikyti tarp asmeninių daiktų arba dėti jį ant nešvarios lovos, o taip padėtas rankšluostis negali išsivėdinti bei išdžiūti, nuo jo sklinda pelėsių kvapas. Tokiu rankšluosčiu S. J. yra priverstas šluostyti veidą bei kūną. Nesudarius minimalių higienos sąlygų, buvo žeminamas pareiškėjo orumas, jis patyrė dvasinių ir emocinių išgyvenimų, diskomfortą.
Teisės aktuose nenustačius specialių kabliukų ar pakabų įrengimo, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neturi teisės jų įrengti savo nuožiūra. Pagal teisės aktus, ant kameros sienų, langų ir durų grotų, miegamųjų vietų ir grindų negalima kabinti bei džiauti daiktų, drabužių ir rankšluosčių, kadangi teisės aktai nustato, jog suimtieji negali uždengti gyvenamosios patalpos langų ir durų grotų, sienų, lubų, grindų, miegamųjų vietų bei keisti kameros įrangos konstrukcijų. Už šių reikalavimų nesilaikymą skiriamos nuobaudos. Rankšluosčiai Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime keičiami kartą per savaitę, todėl S. J. 6 dienas per savaitę yra priverstas naudotis šlapiu ir nemaloniai kvepiančiu rankšluosčiu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad visose įstaigos gyvenamosiose kamerose yra įrengta nuo 4 iki 12 pakabų. Pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2010-02-17 įsakymo Nr. 1-23 „Dėl suimtųjų elgesio taisyklių patvirtinimo“ 3.7 punktą, suimtiesiems draudžiama uždengti miego vietą ar kitaip trukdyti stebėti asmenis, laikomus įstaigoje. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2015-05-07 įsakymo Nr. 1-110 „Dėl suimtųjų elgesio taisyklių patvirtinimo“ 13 punkte nurodyta, kad suimtieji turi neuždengti miego vietos, stebėjimo langelio bei kitaip netrikdyti stebėti suimtųjų. Suimtieji turi laikytis minėtų taisyklių reikalavimų, o už jų pažeidimus teisės aktų nustatyta tvarka gali būti skiriamos nuobaudos.
Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti nuolatinę laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Jeigu miego vieta, durys ir langas būtų uždengti, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2004-03-29 įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais bei kitų teisės aktų reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo bei etikos principų.
Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. S. J. patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Mano, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Kadangi žala S. J. galimai kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmų, institucija prašė pakeisti jos padėtį iš atsakovės atstovės į trečiojo suinteresuoto asmens.
Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos pareiškėjo skundų, kreipimųsi dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde teismui pateiktų aplinkybių nenagrinėjo. Mano, kad S. J. nesilaikė Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas atsisako priimti skundą.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, manydamas, jog pažeistos jo teisės, nepagrįstai ilgai jų negynė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Skundą teismui dėl patirtos žalos atlyginimo S. J. pateikė tik 2015-11-02, t. y. praėjus daugiau nei 2 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad institucija būtų sąmoningai siekusi nežmoniškai su juo elgtis. S. J. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi sujos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Norminiuose teisės aktuose yra detaliai reglamentuojamas tardymo izoliatoriaus kameros įrengimas, tačiau nėra konkrečiai nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija turi pareigą tardymo izoliatoriaus kamerose įrengti specialius kabliukus ar pakabas rankšluosčiams. Suimtieji gali rankšluosčius pasikabinti ant lovų, pertvarų kraštų ar ant radiatorių. S. J. nepateikė duomenų, kad su prašymu dėl kabliukų ar pakabų rankšluosčiams įrengimo kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ir ši prašymo netenkino. Tvirtina, kad subjektyvus pareiškėjo nepasitenkinimas galiojančia tardymo izoliatorių kamerų įrengimo tvarka nėra pagrindas pripažinti ją neteisėta ar nepagrįsta.
Pažymėjo, kad valstybė sprendžia asmenų kalinimo problemas, Vyriausybė 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo tikslas – užtikrinti saugią, efektyvią ir ekonomišką laisvės atėmimo vietų veiklą, nuteistiesiems (suimtiesiems) – teisės aktų nustatytas laikymo, o personalui – darbo sąlygas.
S. J. nepateikė jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, jis nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. S. J. nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis konkrečiai apskaičiuotas. Mano, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo, o tai įrodo, kad jis į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos.
Pareiškėjas bei atsakovės atstovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta S. J. ir Lietuvos valstybės atstovų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nenustačius teisinio reglamentavimo dėl specialių kabliukų arba pakabų rankšluosčiams pasikabinti įrengimo įkalinimo įstaigų kamerose.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Kaip jau minėta, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkintas tik nustačius neteisėtus Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos veiksmus, t. y. šiai institucijai priskirtų funkcijų nevykdymą arba netinkamą vykdymą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos funkcijos yra įtvirtintos teisingumo ministro 2012-02-28 įsakymu Nr. 1R-58 patvirtintuose Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos nuostatuose (toliau – ir Nuostatai). Pagal šių nuostatų 7 punktą, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos veiklos tikslai yra dalyvauti nacionalinės bausmių vykdymo ir probacijos politikos formavimo procese organizuojant, koordinuojant ir kontroliuojant tinkamą ir vienodą probacijos, bausmių (išskyrus baudas), baudžiamojo poveikio priemonių (išskyrus turto konfiskavimą, išplėstinį turto konfiskavimą ir įmokas į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą), auklėjamojo poveikio priemonių (išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą) ir kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose, nepažeidžiant asmens teisių ir laisvių. Funkcijos, kurias Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atlieka siekdamas jam nustatytų veiklos tikslų, įtvirtintos Nuostatų 8 punkte. Nuostatų 8.18 punkte nurodyta, kad Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos pagal kompetenciją rengia ir tvirtina Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir ministrų įsakymams įgyvendinti reikalingus teisės aktus, Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų veiklą reglamentuojančius tvarkos aprašus ir normatyvus, kontroliuoja, kaip jie vykdomi.
Įgyvendindamas aptartą funkciją, Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtino Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – Taisyklės), kuriuose nustatė tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas yra reglamentuojamas minėtų taisyklių III skyriuje. Taisyklių 13 punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriuose suimtieji ir nuteistieji, išskyrus ūkio darbus atliekančius nuteistuosius, laikomi rakinamose kamerose. Gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal Taisyklių 14 punkto nuostatas, kameroje turi būti langas su metalinėmis grotomis, metalinės durys, dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, vidinio ryšio sistema, sanitarinio mazgo patalpa, metalinės lovos, stalas, taburetės (suoliukai), dėžė asmeniniams daiktams susidėti, spintelė arba sieninė lentyna knygoms bei daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba, natūralus arba mechaninis vėdinimas, patalpos šildymo įranga (Taisyklių 14.1–14.11 punktai). Pagal tų pačių taisyklių 15 punktą, drausmės izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinis mazgas, praustuvas, pritvirtinta prie grindų metalinė lova, sieninė lentyna asmens higienos reikmenims sudėti, viršutinių drabužių pakaba ir pritvirtinti prie grindų stalas bei taburetė. Lango stiklas iš vidaus aptraukiamas metaliniu tinklu. Elektros lemputė įrengiama nišoje virš kameros durų arba lubose ir aptraukiama metaliniu tinklu. Kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui (Taisyklių 17 punktas).
Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad Taisyklėse yra nurodyti pagrindiniai ir svarbiausi baldai bei įrenginiai, be kurių asmenų kalinimas negalėtų būti laikomas tinkamu. Kaip nurodė S. J., teisinis reglamentavimas nenustato kabliukų ar pakabų rankšluosčiams pasikabinti įrengimo, tačiau atsižvelgiant į aptartą reglamentavimą, darytina išvada, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos nustatytas teisinis reglamentavimas dėl tardymo izoliatorių kamerų įrengimo yra tinkamas ir pakankamas. Jokie Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos veiklą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja šios institucijos nustatyti tokio reglamentavimo, pagal kurį kamerose privalėtų būti specialūs kabliukai ar pakabos rankšluosčiams pasikabinti. Drėgnus rankšluosčius asmenys gali pasidžiauti ant lovų ar pertvarų kraštų bei radiatorių taip, kad jie netrukdytų stebėti suimtųjų ir nuteistųjų.
Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl specialių kabliukų arba pakabų rankšluosčiams pasikabinti nei į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją, nei į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos nesikreipė, nors Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kali nuo 2013-10-16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad jokių neigiamų išgyvenimų S. J. nepatyrė ir teisių pažeidimų ar suvaržymų nejautė. Taigi, nei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, nei Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmai negalėjo pareiškėjui sukelti žalos. Konstatavus, kad Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos ir Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovų darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti neturtinę žalą. S. J. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas,
nusprendė:
Pareiškėjo S. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.