Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lukšių pieninė“ vadovo G. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki susitarimų dėl pagalbos sudarymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Bendrovės finansinė padėtis nuo 2023 m. vasario mėn. nepagerėjo, todėl UAB „Lukšių pieninė“ registruotais laiškais kreipėsi į kreditorius su pranešimu dėl potencialaus bankroto arba restruktūrizavimo proceso, prašydama suteikti pagalbą. Nepaisant išsiųstų pranešimų, bendrovės atžvilgiu yra pritaikyti ribojimai, atliekami vykdymo veiksmai, taikomi areštai. Šiuo atveju areštų taikymas gali neigiamai paveikti bendrovės ir jos kreditorių galimybes susitarti, be to, gali suteikti prioritetą vienam kreditoriui prieš kitus, o tai gali pažeisti kreditorių interesus ir atimti galimybę sudaryti susitarimus dėl pagalbos.

2023 m. lapkričio 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV) areštavo bendrovės sąskaitas 240 012,97 Eur sumai. VSDFV nusprendus nurašyti 240 012,97 Eur sumą, tai galėtų būti laikoma kitų bendrovės kreditorių teisių pažeidimu, kadangi VSDFV reikalavimas yra analogiškas arba žemesnis kitų kreditorių eiliškumui, nes, pavyzdžiui, bendrovės įsipareigojimai akcinei bendrovei (toliau – AB) „Šiaulių bankas“ yra užtikrinti įkeitimu. Taigi, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali susidaryti situacija, kai reikalavimai bus įvykdyti pavieniams kreditoriams, nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) numatytų eiliškumo reikalavimų, taip pažeidžiant kitų lygiaverčių kreditorių teises ir interesus, be to, bendrovė negalės sudaryti susitarimų su kreditoriais, kadangi sumažės realus jos turto kiekis.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo, siekdamas sudaryti susitarimą dėl pagalbos, turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) panaikinimo. JANĮ detaliau nereglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros inicijavus nemokumo procesą, todėl šiam klausimui spręsti taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos (JANĮ 15 straipsnio 2 dalis).

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinta, kad kaip ir prašymo, teikiamo kartu su ieškiniu, atveju (CPK 144 straipsnis), laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo gali būti taikomos tik konstatavus, kad, pirma, ieškovo ieškinys, kurį jis artimiausiu metu pareikš, yra preliminariai pagrįstas, ir, antra, egzistuoja tikėtina ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-516/2020).

JANĮ 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad restruktūrizavimo byla keliama, jeigu tenkinamos šios sąlygos: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) juridinis asmuo yra gyvybingas; 3) juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto. Bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla (JANĮ 21 straipsnio 2 dalis). JANĮ nuostatos nustato pareigą juridinio asmens vadovui apie nemokumo proceso inicijavimą informuoti kreditorius, suteikti jiems terminą nuo pranešimo įteikimo dienos susitarimams dėl pagalbos sudaryti (JANĮ 8 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad bendrovė susiduria su sunkumais ir tikėtinai gali veiklą vykdyti toliau, todėl nuo kreditorių priklausys, ar bendrovė vykdys bankroto ar restruktūrizavimo procedūrą. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad 2023 m. vasario 10 d. vykusio bendrovės kreditorių susirinkime priimtas nutarimas UAB „Lukšių pieninė“ bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka. Dėl šio nutarimo buvo paduotas skundas, kuris Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-829-324/2023, atmestas. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-524-881/2023, Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 11 d. nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės – bendrovės 2023 m. vasario 10 d. kreditorių surinkimo sprendimas dėl jos bankroto proceso ne teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ir UAB „Lukšių pieninė“ bankroto procesas ne teismo tvarka nutrauktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-313/2023, kasacinis procesas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 8 d. nutarties nutrauktas). Taigi, šios nutarties priėmimo dienai bendrovei nėra keliama nei bankroto, nei restruktūrizavimo byla, o nutarimas dėl bankroto procedūros ne teismo tvarka pripažintas negaliojančiu.

Pareiškėjas su prašymu pateikė 2023 m. lapkričio 27 d. pranešimus kreditoriams dėl bendrovės neįvykdytų prievolių, galimos pagalbos ir potencialaus nemokumo proceso. Pranešimuose nurodoma, jog jeigu per 15 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, bendrovė žada kreiptis į teismą dėl bankroto arba restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos – tikėtino ieškinio (pareiškimo) pagrįstumo – nėra pagrindo konstatuoti, jog būsimas pareiškimas dėl nemokumo bylos negalėtų būti tikėtinai prima facie (liet. preliminariai) pagrįstas, tačiau pažymėtina tai, kad preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik leidžia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių (ne) taikymo poreikį. Toks vertinimas taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui.

Sprendžiant dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos būtina nustatyti, kad egzistuoja grėsmė, jog nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.

Pareiškėjas grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui (galimybei sudaryti susitarimus su kreditoriais) ir galimam restruktūrizavimo procesui sieja su tuo, jog VSDFV areštavo bendrovės sąskaitas 240 012,97 Eur sumai ir jei ši suma bus nurašyta, tai pakenks kitų UAB „Lukšių pieninė“ kreditorių interesams, nes VSDFV reikalavimas yra analogiškas arba žemesnis nei kitų kreditorių reikalavimai, pavyzdžiui, įsipareigojimui AB „Šiaulių bankas“ yra užtikrinti įkeitimu, taigi, gali susidaryti tokia situacija, kai kreditorių reikalavimai bus įvykdyti nesilaikant CK numatytos tvarkos. Be to, pareiškėjo manymu, bendrovė negalės sudaryti susitarimų su kitais kreditoriais, kadangi sumažės realus jos turto kiekis. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių realių įrodymų, patvirtinančių poreikį (būtinybę) taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – draudimas visiems tretiesiems asmenims išieškoti ar atlikti kitus vykdymo veiksmus, kol sueis terminas susitarimams dėl pagalbos sudaryti, yra nukreiptos ne į susitarimų su kreditoriais dėl pagalbos suteikimo sudarymą ar sklandų nemokumo procesą, o į bendrovės tolimesnės veiklos visiškai nevaržomą vykdymą, t. y. pareiškėjas nepagrindė, kokią įtaką laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turės derybose su kreditoriais dėl susitarimų dėl pagalbos sudarymo, ypač kai tokie susitarimai turi būti sudaryti itin greitai (t. y. per 15 dienų nuo 2023 m. lapkričio 27 d. pranešimų įteikimo bendrovės kreditoriams dienos).

Argumentai, susiję su VSDFV areštuotos sumos galimu nurašymu, taip pat nepagrįsti jokiais realiais įrodymais (nepateikti netgi dokumentai, kurie patvirtintų, kad iš tiesų VSDFV areštavo bendrovės sąskaitas 240 012,97 Eur sumai), ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog VSDFV reikalavimas yra analogiškas arba žemesnės eilės nei kitų bendrovės kreditorių, nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų, nors, vadovaujantis JANĮ 94 straipsnio 2 dalimi, VSDFV reikalavimai priskirtini pirmos eilės kreditorių reikalavimams. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal minėtą JANĮ nuostatą iš pareiškėjo teismui pateiktų duomenų matyti, jog su darbo santykiais susijusių darbuotojų reikalavimų bendrovė neturi (pranešimuose dėl susitarimų dėl pagalbos suteikimo beveik visi nurodyti bendrovės kreditoriai, išskyrus vieną, kurio finansinio reikalavimo suma sudaro vos 229,90 Eur sumą, yra juridiniai asmenys), todėl jei net ir VSDFV nusirašys areštuotą sumą, kitų (antros eilės) kreditorių teisės nebus pažeistos. Taigi, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė, kodėl laikinosios apsaugos priemonės privalo būti taikomos nedelsiant, dar neinicijavus nemokumo proceso teisme, ir neįrodė, kad yra reali grėsmė, jog, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas galimo pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl jo nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144–145 straipsniais, 147 straipsniu, 151 straipsniu, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lukšių pieninė“ vadovo G. B. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki susitarimų dėl pagalbos sudarymo dienos atmesti.

Nutarties kopiją išsiųsti pareiškėjui.

Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.