- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-23
- Bylos Nr.
- 2-689-330/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00335-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- D. R.
- Kategorijos
- 3.4.2.8Kiti su bankroto procesu susiję klausimai
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo D. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-296-253/2017, kuria patenkintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alitoma“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Miesto erdvės“ prašymas uždarosios akcinės bendrovės „Alitoma“ bankrotą pripažinti tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi UAB „Alitoma“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Miesto erdvės“. Bankroto administratorė, vykdydama 2016 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą BUAB „Alitoma“ bankrotą pripažinti tyčiniu.Bankroto administratorė teigė nustačiusi, kad 2013 metų pabaigoje įmonės finansinė veikla buvo stabili. Tačiau 2012–2014 metais tarp UAB „Atostogų parkas“ (užsakovės) ir UAB „Alitoma“ (rangovės) buvo sudaryta eilė rangos sutarčių dėl darbų turizmo ir sveikatingumo centre, esančiame (duomenys neskelbtini). Administratorė teigė pastebėjusi, kad visose sutartyse numatytos itin didelės baudos – po 5 000 Lt (1 448,10 Eur) už kiekvieną pradelstą dieną. Pagal rangos sutartis užsakovė UAB „Atostogų parkas“ priskaičiavo 1 091 867,52 Eur, o rangovė UAB „Alitoma“ sumokėjo 606 753,93 Eur baudų. Administratorės teigimu, UAB „Alitoma“ 2014 metais su UAB „Atostogų parkas“ sudarinėjo naujas rangos sutartis, kuriose buvo numatytos didelės baudos, neatsižvelgdama į tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. geranoriškai sumokėjo 340 303,52 Eur baudų. Atlikus auditą konstatuota, kad 2014 metų liepos mėnesį UAB „Alitoma“ tapo nemoki, tačiau nei įmonės vadovas, nei akcininkai neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, tęsė nuostolingą veiklą ir blogino įmonės finansinę padėtį. Bankroto administratorė nurodė, kad UAB „Alitoma“ vadovas vykdė mokėjimus, pažeisdamas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką: bendrovei esant nemokiai, jis toliau mokėjo baudas UAB „Atostogų parkas“, visiškai atsiskaitė su UAB „Saukupa“, kuri yra UAB „Atostogų parkas“ steigėja ir akcininkė. Teismo posėdžio metu bankroto administratorės įgaliotas asmuo nurodė, jog 2016 m. spalio 17 d. įvykęs BUAB „Alitoma“ kreditorių susirinkimas įpareigojo kreiptis į teismą su pareiškimu atsiimti prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.BUAB „Alitoma“ kreditorė UAB „Pilkasis granitas“ atsiliepime į bankroto administratorės pareiškimą prašė UAB „Alitoma‘ bankrotą pripažinti tyčiniu, nurodė nesutinkanti, kad administratorė atsiimtų pareiškimą dėl tyčinio bankroto. Kreditorės UAB „Lubritechas“ ir UAB „Atostogų parkas“, ieškovas D. R. nurodė nesutinkantys su reikalavimu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. sausio 30 d. nutartimi BUAB „Alitoma“ bankrotą pripažino tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas netenkino bankroto administratorės įgalioto asmens prašymo atsiimti pareiškimą dėl tyčinio bankroto. Nurodė, kad bankroto bylos nagrinėjimas yra susijęs su viešuoju interesu. Pažymėjo, kad kreditorės UAB „Lemora“, kurios iniciatyva buvo iškeltas tyčinio bankroto klausimas, finansinį reikalavimą 2016 m. rugsėjo 2 d. perėmė UAB „Lubritechas“, kurios vieninteliu akcininku nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. ir vadovu nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo D. R., iki bankroto bylos iškėlimo ėjęs UAB „Alitoma“ vadovo pareigas.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų dinamiką bei galiojantį teisinį reguliavimą, sprendė, kad įmonės vadovas privalėjo analizuoti ir matyti sunkią įmonės finansinę padėtį jau 2014 metų viduryje, kuomet įmonė patyrė didžiausius nuostolius. Įvertinęs aplinkybę, kad 2014 metų kovo–birželio mėnesiais bendrovė geranoriškai sumokėjo užsakovei UAB „Atostogų parkas“ 223 007 Eur baudų pagal rangos sutartis, teismas padarė išvadą, kad įmonės vadovo 2012–2014 metais sudarytos rangos sutartys, kuriose buvo numatytos 5 000 Lt (1 448,10 Eur) baudos už kiekvieną pradelstą dieną, buvo nuostolingos ir vedė įmonę prie bankroto. Aplinkybė, kad ne visos rangos sutartys su UAB „Atostogų parkas“ buvo sudarytos bendrovei dalyvaujant viešajame pirkime, kad įmonės vadovas žinojo įmonės pajėgumus, kad buvo vėluojama atlikti darbus pagal ankstesnes sutartis ir po to sudaromos analogiškos sutartys, jose vėlgi numatant baudas, tačiau netaikant jokių sankcijų subrangovams, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog įmonės bankrotą sąlygojo ne verslo nesėkmė, bet sąmoninga įmonės vadovo veikla.Pirmosios instancijos teismas tyčinį bankrotą kvalifikuojančiu požymiu pripažino ir tai, kad įmonė stabiliai atsiskaitinėjo tik su tam tikrais tiekėjais, mokant netgi avansu ar nenurodant mokėjimo paskirties. UAB „Atostogų parkas“ buvo mokamos baudos, kai tuo tarpu kitiems tiekėjams nebuvo mokamos skolos nuo 2014 metų.Pirmosios instancijos teismas nurodytas aplinkybes pripažino tyčinio bankroto požymiais, kadangi įmonės finansiniai rodikliai nuolat prastėjo ir dėl netinkamo įmonės veiklos organizavimo bendrovės kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas D. R. atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti ir bankroto administratorės pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas, būdamas UAB „Alitoma“ vadovu, netinkamai vykdė Buhalterinės apskaitos įstatymu nustatytas pareigas. Teismas nenustatė šio įstatymo normų pažeidimų. Teismo išvada, kad su UAB „Atostogų parkas“ sudarytos rangos sutartys buvo nenaudingos ar netinkamai vykdomos, nepagrįsta. Netesybų mokėjimas nereiškia, kad rangos sutartys buvo nuostolingos. Teismas nevertino rangos sandorių vertės ir netesybų santykio. Įmonė sumokėjo 223 006 Eur netesybų, kai pagal penkias rangos sutartis bendra darbų vertė sudarė 9 240 618 Eur. Tokios netesybos yra protingos. Įmonė, sudarydama sutartis, turėjo pakankamų resursų, daug darbuotojų, todėl pagristai tikėjosi, kad laiku įvykdys prisiimtus įsipareigojimus. Įmonė su užsakove kiekvienu atveju derino netesybų sumą ir netesybos buvo stipriai sumažinamos. Teismas tyčinio bankroto požymiu pripažinęs tai, jog bendrovė sudarė sandorius su UAB „Atostogų parkas“ ne tik viešųjų pirkimų būdu, bet ir sudarė daug sutarčių dėl papildomų darbų, nevertino byloje tirtų aplinkybių. Byloje nenustatyta, kad įmonė būtų mokėjusi užsakovei netesybas pagal šias sutartis, todėl yra neteisingas teiginys, jog tos sutartys buvo nuostolingos.Teismas neteisingai įvertino 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. liepos 8 d. skolų suvestinę, konstatuodamas, kad įmonė atsiskaitinėjo tik su pavieniais kreditoriais. Suvestinėje atskleidžiama, kad viso laikotarpio metu įmonė atsiskaitinėjo iš esmės su visais savo kreditoriais, išskyrus dalį naujų 2015 metais atsiradusių reikalavimų. Atsiskaitoma nebuvo iš esmės su trimis tiekėjais. Suvestinė patvirtina ir tai, kad aptariamu laikotarpiu įsipareigojimai kreditoriams nepadidėjo. UAB „Saukupa“ reikalavimai buvo laikomi prioritetiniais, nes ta įmonė buvo viena iš pagrindinių teikėjų, kurios praradimas galėjo sąlygoti veiklos sustabdymą. Ieškovas D. R. kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą.Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorė UAB „Šilalės mediena“ prašo ieškovo D. R. atskirąjį skundą patenkinti – Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti, o prašymą dėl BUAB „Alitoma“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Nurodė, kad UAB „Šilalės mediena“ reikalavimai kilo 2013 metų pabaigoje – 2014 metais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, kad atsiskaitymai su bendrove vyko visu 2014 metų laikotarpiu. Dėl UAB „Alitoma“ įsipareigojimo likučio, sudarančio 26 339,99 Eur, apmokėjimo tarp šalių buvo pasiektas susitarimas.Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Alitoma“ bankroto administratorė UAB „Miesto erdvės“ prašo atskirąjį skundą patenkinti, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti. Nurodė, kad po prašymo pateikimo teismui buvo surinkta papildomų įrodymų, kurie patvirtina, kad bankrotas nėra tyčinis.Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB „Pilkasis granitas“ prašo atskirąjį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Baudų pagal rangos sutartis mokėjimas gera valia, net ir įmonei tapus nemokia, leidžia tikėti, kad tarp UAB „Alitoma, UAB „Atostogų prakas“ ir jos steigėjos bei akcininkės UAB „Saukupa“ valdymo organų buvo išankstinis susitarimas UAB „Alitoma“ kreditorių sąskaita kuo pigiau užsakovei pastatyti jai priklausantį objektą. Ta aplinkybė, kad UAB „Alitoma“ atsiskaitė su 82 tiekėjais, nepaneigia jos pareigos įmonei tapus nemokia inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, o atsiskaitymus vykdyti nepažeidžiant įstatymų nuostatų. UAB „Alitoma“ liko neatsiskaičiusi su pirmos ir antros eilės kreditoriais ir nemaža dalimi trečios eilės kreditorių.D. R., net ir nebūdamas apskaitą tvarkančiu asmeniu, turėjo suprasti, kad jau 2013 metais įmonei priskaičiavus 340 303,61 Eur baudų, o iš viso virš milijono eurų baudų, likusios sumos nepakaks užbaigti pasirašytose sutartyse numatytus darbus ir atsiskaityti su kreditoriais. Direktorius ir akcininkas nusikalstamai aplaidžiai vykdė savo pareigas, organizuodami sutarčių pasirašymą ir vykdymą, nesiėmė jokių veiksmų, kad pagal jų pasirašytas tiekimo arba subrangos sutartis būtų išreikalautos netesybos ar nuostoliai iš sutartines prievoles pažeidusių UAB „Alitoma“ kontrahentų. 2015 lapkričio 9 d. veiklos ataskaitos 8-ame punkte yra nurodyta, kad įmonės nuosmukis padidėjo 2014 metų gruodžio mėnesį dėl medžiagų nurašymo, kas sąlygojo 503 964,34 Lt nuostolį ir buvo pažeistas palyginamumo principas. Tai reiškia, kad direktorius nurašymo aktus teikė ne nuolat ir dėl to pažeidė Pelno mokesčio įstatymo 7 straipsnį, Finansinės atskaitomybės įstatymo 10 straipsnį. Iš pateikiamų UAB „Lemora“ elektroninių laiškų matyti, kad UAB „Alitoma“ direktorius šiai įmonei ir draudimo įmonei 2014 m. kovo 12 d. ir 2015 m. balandžio 1 d. teikė finansines ataskaitas už 2013 ir 2014 metus, kurios buvo suklastotos ir neatitiko Juridinių asmenų registrui vėliau pateiktų ataskaitų duomenų. Būtinybė teismui pateikti šiuos elektroninius laiškus atsirado tik D. R. pateikus atskirąjį skundą, kuriuo jis neigia pažeidęs Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, bei aiškina, kad iki 2014 metų balanso negalėjo žinoti apie tikrąją įmonės finansinę padėtį. Ieškovo aiškinimas, kad jis visada derėjosi dėl netesybų sumažinimo ir šios buvo mažinamos, prieštarauja byloje turimai medžiagai, iš kurios matyti, kad D. R. tik gavęs pretenzijas, jas pripažindavo ir netrukus per kelių dienų laikotarpį sumokėdavo netesybas.Trečiasis asmuo UAB „Pilkasis granitas“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus.Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB „Atostogų parkas“ prašo atskirąjį skundą patenkinti, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti. Trečiasis asmuo nesutinka su teismo išvadomis dėl BUAB „Alitoma“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nes tokios išvados yra nepagrįstos ir neatitinka tiek byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tiek formuojamos teisminės praktikos tyčinio bankroto klausimais. Atsiliepime akcentuojama, kad pagal byloje surinktų duomenų visumą nebuvo faktinių ir teisinių pagrindų BUAB „Alitoma“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų ir argumentų
Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutarties, kuria BUAB „Alitoma“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis ieškovo D. R. atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Ieškovas D. R. (apeliantas) kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – UAB „Audito gairės“ 2017 m. vasario 3 d. atsakymą į D. R. paklausimą. Šiuo įrodymu apeliantas grindžia atsikirtimus į pirmosios distancijos teismo išvadas dėl įmonės pajėgumo (įmonės darbuotojų skaičiaus aspektu) įvykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal rangos sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui reikalinga įvertinti įrodymų, pagrindžiančių šalių pozicijas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, visumą, apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus duomenis (CPK 314 straipsnis).BUAB „Alitoma“ kreditorė UAB „Pilkasis granitas“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad UAB „Alitoma“ direktorius turto nurašymo aktus teikė ne nuolat ir dėl to pažeidė Pelno mokesčio įstatymo ir Finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatas. Taip pat nurodė, kad iš UAB „Lemora“ elektroninių laiškų, kurie naujų įrodymų pavidalu pateikti kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, matyti, jog UAB „Alitoma“ direktorius šiai įmonei ir draudimo įmonei 2014 m. kovo 12 d. ir 2015 m. balandžio 1 d. teikė finansines ataskaitas už 2013 ir 2014 metus, kurios buvo suklastotos ir neatitiko Juridinių asmenų registrui vėliau pateiktų ataskaitų duomenų. UAB „Pilkasis granitas“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – UAB „Lemora“ elektroninius laiškus. Nurodė, kad būtinybė teikti teismui šiuos elektroninius laiškus atsirado tik D. R. pateikus atskirąjį skundą, kuriuo jis neigia pažeidęs Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas bei teigia, kad iki 2014 metų balanso negalėjo žinoti apie tikrąją įmonės finansinę padėtį. Įvertinęs nutarties 23 punkte nurodytos kreditorės argumentus, apeliacinis teismas juos pripažįsta naujais. Tokie argumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinio nagrinėjimo ribos apibrėžtos atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Kreditorė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė naujus, jos nuomone, tyčinio bankroto požymius ir pagrindus, kurie nebuvo nei proceso dalyvių nurodyti, nei teismo analizuoti. Tokiu būdu siekiama neleistinai išplėsti apeliacinio nagrinėjimo ribas, paneigiant apeliacinio proceso tikslą – pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, nes aptariamu atveju tyčinio bankroto klausimas apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjamas naujais aspektais. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės kontrolės metu nebus vertinami trečiojo asmens UAB „Pilkasis granitas“ argumentai, paminėti nutarties 18.3 ir 23 punktuose. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti nauji įrodymai yra neatsiejamai susiję su argumentais, kurie apeliacinės kontrolės metu nebus vertinami, todėl UAB „Pilkasis granitas“ pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis).
Dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu
CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą joms konkuruojant. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis nustato, kad tyčiniu bankrotu laikomas įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Esant šioje normoje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai, kurių bent vieno nustatymas, jei yra pagrindas pripažinti, kad jis turėjo įtakos (priežastinis ryšys) įmonės bankroto būsenai kilti, suponuoja galimybę pripažinti bankrotą tyčiniu. To paties straipsnio 3 dalis nustato atvejus, kai šioje dalyje nurodytų veiksmų atlikimas reiškia tyčinio bankroto prezumpciją. Pirmosios instancijos teismas UAB „Alitoma“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose įtvirtintais pagrindais: įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).Faktiniu tyčinio bankroto pagrindu buvo nurodytos aplinkybės, jog: 1) įmonės vadovas turėjo dar 2014 metų viduryje pastebėti blogus ir prastėjančius įmonės finansinius rodiklius; 2) įmonės vadovo 2012–2014 metais sudarytos rangos sutartys, kuriose buvo numatytos 5 000 Lt (1 448,10 Eur) baudos už kiekvieną pradelstą dieną, buvo nuostolingos ir vedė įmonę prie bankroto; 3) įmonė atsiskaitinėjo tik su pasirinktais kreditoriais. Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs surinktus duomenis, neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis remiantis konstatuota, kad UAB „Alitoma“ prie bankroto privesta tyčia. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai.Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos teisinėje sistemoje verslo sprendimo taisyklės taikymas yra aktualus ta prasme, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojus Įmonių bankroto įstatymo pakeitimams, įstatymų leidėjas praplėtė įmonės vadovo atsakomybės taikymo ribas. ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta galimybė taikyti bankrutavusios įmonės vadovo atsakomybę įmonės kreditoriams tuo atveju, kai bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnio pagrindu įmonės vadovas gali būti traukiamas ir baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kai nustatoma, kad jis sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams.Nurodytų teisinių nuostatų kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad sprendžiant, ar įmonės bankrotas konkrečiu atveju buvo tyčinis, kai įmonės kreditoriaus, reiškiančio tokį reikalavimą byloje, teigimu tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti.Apeliacinis teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turiniu, pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, nustatė, jog esminiu tyčinio bankroto požymiu buvo pripažintas įmonės su užsakove UAB „Atostogų parkas“ sudarytų rangos sutarčių sąlygų įvertinimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės sudaryti rangos sandoriai, kuriuose buvo numatytas įsipareigojimas nesavalaikio darbų atlikimo atveju mokėti baudas po 5 000 Lt (1 448,10 Eur) už uždelsimo dieną, buvo ekonomiškai nenaudingi, nuostolingi ir sukėlė įmonės bankrotą. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai.Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, jog UAB „Alitoma“ ir UAB „Atostogų parkas“ 2012 – 2014 metų laikotarpiu sudarytose rangos sutartyse buvo numatytos atitinkamo dydžio sankcijos (baudos) rangovui netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju, nesudaro pagrindo išvadai, kad tokiais sandoriais buvo sąmoningai siekiama įmonės bankroto. Kaip ir ta aplinkybė, jog galutiniame rezultate rangos sandoriai nesuteikė prognozuotos finansinės naudos, savaime neduoda pagrindo išvadai, jog tokių sandorių nuostolingumas buvo akivaizdus dar jų (sandorių) sudarymo metu. Sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nebuvo nustatyta, kad rangos sutartys įmonei būtų buvusios žalingos net ir tinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo atveju. Priešingai, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad rangos sutartys bendrovei potencialiai buvo naudingos ir ginčui aktualiu metu užtikrino įmonės veiklos tęstinumą. Esmine aplinkybe, lemiančia rangos sandorių akivaizdų nuostolingumą, teismas pripažino į sutarties sąlygas įtrauktą rangovo įsipareigojimą nesavalaikio darbų atlikimo atveju mokėti baudas (po 1 448,10 Eur už uždelstą dieną). Pirmosios instancijos teismas sutartyse numatytą baudų dydį pripažino nepagrįstu ir neteisėtu. Apeliacinis teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog UAB „Alitoma“ dar sutarčių sudarymo etape buvo pajėgi padaryti įtaką tokios sutarties sąlygos (dėl baudų) pašalinimui ar esminiam koregavimui. Kita vertus, netesybos yra įprasta verslo santykių priemonė, skatinanti tinkamą prievolių vykdymą (CK 6.70 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl rangos sutartimis prisiimtų įsipareigojimų mokėti baudas ydingumo grindė absoliutaus baudų dydžio kriterijumi. Teismas akcentavo, kad įmonė įsipareigojo mokėti 5 000 Lt (1 448,10 Eur) netesybų už kiekvieną uždelstą dieną ir tokiu būdu užsakovui sumokėjo 770 000 Lt (223 007 Eur). Tačiau apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas šių netesybų dydžio neįvertino bendros prievolės masto ar rangos darbų vertės kontekste. Pritartina apelianto pozicijai, jog 223 006 Eur sumokėtų netesybų dydis nėra neprotingai didelis įvertinus tai, kad darbų kaina sudarė 9 240 618 Eur sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016). Prie aplinkybių ir kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama mažinant netesybas, priskirtina: šalių sutartinių santykių pobūdis ir sutarties tikslai, tikrieji sutarties šalių ketinimai, sutarties sąlygų tarpusavio ryšys, šalių statusas (ar šalys yra vartotojai, ar šalys yra viešieji juridiniai asmenys, vykdantys visuomenines funkcijas), skolininko elgesys, kreditoriaus patirtų nuostolių dydis, sutarties šalių interesų pusiausvyra. Apeliacinis teismas, rangos sutarčių šalis siejusius santykius įvertinęs šių kriterijų kontekste, atsižvelgęs į nustatytą sumokėtų netesybų ir įmonės darbų vertės santykį, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokio dydžio netesybas pripažino neprotingomis ir neteisėtomis, o sutarties sąlygos dėl tokio dydžio netesybų įtraukimą į sutartis – lemiančiu akivaizdų sandorių nuostolingumą. Tuo atveju, jeigu prievolės pagal rangos sutartis būtų vykdomos laiku ir tinkamai, jos rangovei būtų ekonomiškai naudingos. Ta aplinkybė, jog rangovė netesybas pagal sutartį mokėjo geranoriškai, savaime negali būti laikoma tyčinio bankroto požymiu. Ši aplinkybė nėra tapati lėšų mokėjimui be jokio teisinio pagrindo. Bylos duomenys patvirtina, kad įmonė buvo sudariusi eilę rangos sutarčių dėl darbų tame pačiame statybų objekte, todėl baudų pagal dalies sutarčių sąlygas mokėjimas pateisintinas siekiu užtikrinti šalių bendradarbiavimo ir pagrindinės įmonės veiklos (statybos projekto) tęstinumą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, kad dar rangos sutarčių sudarymo metu buvo ar turėjo būti žinoma, jog įmonė nėra pajėgi įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Apeliacinis teismas pagal byloje surinktus duomenis tokios išvados daryti neturi pagrindo. Bylos medžiaga patvirtina, kad įmonė vykdė įsipareigojimus pagal sudarytas sutartis. Tokie veiksniai, kaip darbuotojų kaita ar kitos sutarčių vykdymo etape iškilusios objektyvios kliūtys, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad dar sutarčių sudarymo etape buvo aišku, kad įmonė nebus pajėgi įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o sutartys tokiomis aplinkybėmis sudarytos sąmoningai siekiant piktavališkų tikslų. Apeliacinis teismas deklaratyvia pripažįsta kreditorės UAB „Pilkasis granitas“ išreikštą poziciją, jog prisiimant per didelius įsipareigojimus ir geranoriškai mokant užsakovės apskaičiuotas baudas, susijusių asmenų tarpusavio susitarimo pagrindu esą buvo siekiama finansinės naudos tik užsakovei. Tokiai išvadai daryti nėra pagrįstų prielaidų. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes neturėjo pakankamo pagrindo išvadai, jog UAB „Alitoma“ bankrotą sukėlė įmonės vadovo veiksmai sąmoningai sudarant ir vykdant akivaizdžiai neteisėtus ir nuostolingus rangos sandorius. Šalių sudarytų rangos sandorių turinys (sąlygos), platus įmonės prisiimtų įsipareigojimų mastas, didelė rangos darbų vertė byloje nustatytų aplinkybių kontekste leidžia šiuo atveju daryti labiau tikėtiną išvadą, kad rangos sandoriai buvo sudaryti ir vykdomi egzistuojant rizikai patirti nuostolius, tačiau tokia ekonominė rizika (didesnio masto darbų, ilgalaikių verslo santykių plėtojimas, prisiėmimas pareigos pažeidus sutartį mokėti nemažas netesybas) nelaikytina neįprasta, nenormalia ar neprotinga. Kitaip vertinant tokiomis sąlygomis sudarytus sandorius ir jų vykdymo aplinkybes, kai nėra aiškių požymių, rodančių akivaizdų veikimą prieš įmonės ir jos kreditorių interesus, būtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas – siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus būtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, būdinga plėtojant ūkinį komercinį verslą.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įmonės vadovas turėjo dar 2014 metų viduryje pastebėti blogus ir prastėjančius įmonės finansinius rodiklius. Apeliacinis teismas neįžvelgia aiškaus tokios teismo išvados ryšio su byloje sprendžiamais tyčinio bankroto klausimais. Teismas nenurodė ir nekonkretizavo, koks įmonės vadovo elgesio modelis tokioje situacijoje būtų tinkamiausias. Jeigu teismas įmonės finansinių rodiklių prastėjimą įvertino kaip kliūtį naujiems įsipareigojimams prisiimti, tokiu atveju turėjo būti nustatytos aplinkybės, jog pagal konkretaus laikotarpio rodiklius įmonė buvo nemoki ir nepajėgi vykyti tiek esamus įsipareigojimus, tiek prisiimti naujus. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės – įsipareigojimų didėjimas, įmonės nuostolių dinamika – tokios išvados nesuponuoja. Pirmosios instancijos teismo išryškinti finansiniai rodikliai (įsipareigojimų, nuostolių dydis) nesudaro pagrindo teigti, jog rangos sutartys buvo sudaromos subjektyviai suvokiant, kad įmonė tikrai bus nepajėgi jų įvykdyti, kad bandymas vykdyti įsipareigojimus tokiomis aplinkybėmis sukels kitų įmonės kreditorių interesų pažeidimą. Įmonės nemokumo būsenai, buvusiai ginčui aktualiu laikotarpiu, konstatuoti būtina nustatyti to laikotarpio pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto vertės santykį. Aptariamu atveju toks įstatyme numatytas santykis (ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas) nebuvo nustatytas, o ir kiti požymiai taip pat nerodo, kad sudarant rangos sutartis įmonė jau buvo nemoki. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonė, ištikta finansinių sunkumų, atsiskaitinėjo tik su pasirinktais kreditoriais. Tokiu būdu buvę ignoruojami kitų kreditorių (C.C.B. Importex Czerialis Sp.J., UAB „Šviesos technologijos“, UAB „Šilalės mediena“, UAB „Pilkasis granitas“, UAB „Rudupis“, UAB „Skaistgirio skalda“) interesai. Apeliacinis teismas neturi pagrindo visiškai sutikti su tokia išvada. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tyčinio bankroto požymiu pripažįstami atvejai, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Analizuojant šį tyčinio bankroto požymį, mokėjimų eiliškumo tvarkos pažeidimo reikšmė negali būti vertinama izoliuotai nuo tyčinio bankroto sąvokos ir esminių kriterijų – sąmoningai blogo įmonės valdymo, sąmoningai blogų, įmonės bei jos kreditorių interesus pažeidžiančių, sandorių sudarymo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog kelių kreditorių finansinių reikalavimų įmonė netenkino (ko apeliantas iš esmės ir neneigia), turėjo būti įvertinta paminėtų kriterijų kontekste. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas nenustatė požymių, jog mokėjimų eiliškumo pažeidimas buvo sąlygotas įmonės valdymo organų tyčios, t. y. suvokiant grupės kreditorių interesų pažeidimo faktą ir to sąmoningai siekiant. Byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, jog įmonės nemokumo būsenos akivaizdoje buvo tenkinami tik tam tikros dalies kreditorių reikalavimai, sąmoningai ignoruojant kitus kreditorius. Bylos duomenys teikia pagrindą išvadai, jog tokiu veikimu buvo siekiama užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą. Prioritetiniais kreditoriais buvo tie kontrahentai, nuo kurių pirmiausiai priklausė įmonės veiklos tęstinumas ir perspektyvumas (pvz., darbų užsakovė, tiekėjai). Nors nurodytos aplinkybės savaime (be išsamesnio tyrimo) nepateisina mokėjimų eiliškumo pažeidimo, tačiau nėra pakankamos pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Juolab kad bylos duomenys liudija, jog UAB „Alitoma“ ginčui aktualiu metu atsiskaitymus vykdė su didesne dalimi kreditorių, o net tik su keliais pasirinktais kreditoriais, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo nutartyje. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, apeliacinis teismas daro išvadą, kad bankroto administratorės prašyme bei teismo nutartyje nurodytos aplinkybės bei argumentai nepatvirtina ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje, 20 straipsnyje apibrėžtų sąmoningai atliekamų veiksmų, nukreiptų į įmonės žlugdymą, blogą įmonės valdymą sudarant akivaizdžiai nuostolingus sandorius ar atliekant kitą verslo logikai prieštaraujančią veiklą, kuri būtų priežastiniame ryšyje su tyčiniu įmonės nemokumo būsenos sukūrimu. Pateikti į bylą įrodymai ir nustatytos aplinkybės nepatvirtina požymių, dėl kurių UAB „Alitoma“ bankrotas galėtų būti pripažintas tyčiniu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 puntas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alitoma“ bankroto administratorės prašymą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alitoma“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.