Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Surgailienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-471-860/2016 pagal ieškovo K. D. ieškinį atsakovei I. D. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir bendro turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo – notarė D. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas K. D. kreipėsi į teismą, prašydamas: pripažinti 2003 m. rugsėjo 10 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 9153 (toliau – Sutartis) 1 dalį negaliojančia dėl 1 300 kv. m. ploto žemės sklypo (unikalus (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas), įsigijimo bendrąja jungtine nuosavybe; pripažinti Sklypą asmenine ieškovo nuosavybe. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovę santuoką nutraukė 2001 m. gegužės 31 d. Buvę sutuoktiniai 2003 m. gegužės 21 d. pasirašė susitarimą, pagal kurį Sklypas turėjo pereiti ieškovui (toliau – Susitarimas). Taigi Sutartyje buvo padaryta klaida. Teisminio nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė pirmojo ieškinio reikalavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu priėmė ieškovo atsisakymą nuo pirmojo ieškinio reikalavimo, o antrąjį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad už Sklypą bylos šalys atsiskaitė 1994 m., kai buvo santuokoje. Tai, kad Sklypo privatizavimo procedūros buvo baigtos po santuokos nutraukimo nekeičia jo teisinio režimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sutartyje aiškiai nurodyta, jog Sklypas perkamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau ieškovas dėl tokios formuluotės notarei pretenzijų nereiškė. Dėl 2003 m. gegužės 21 d. susitarimo teisinės galios teismas nurodė, kad šalys negalėjo pasidalinti nuosavybės teisių, kurių neturėjo, o pats susitarimas nėra patvirtintas notaro ir juo tik išreikta valia, kuri vėliau pakeista, dėl būsimo turto pasidalinimo tvarkos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas tinkamai neįvertino to, kad apeliantas už Sklypą atsiskaitė asmeninėmis lėšomis – investiciniais čekiais. Be to, apeliantas už pagal susitarimą jam turėjusius atitekti sklypus mokėjo mokesčius. Tą patvirtina Vilniaus rajono savivaldybės 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažyma, kurią pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti (CPK 314 straipsnis). Susitarimu bylos šalys išreikė valią žemės sklypus įgyti asmeninėn nuosavybėn. Buvo susitarta dėl bylos šalims priklausančios turtinės teisės, bet ne dėl nekilnojamojo turto padalijimo. Teismas neatkreipė dėmesio, kad Sutartį pasirašė tik apeliantas, o Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. liepos 31 d. įsakyme Nr. 3921-41 buvo nurodyta, jog Sklypas parduodamas apeliantui. Priimdamas ieškinio dalies atsisakymą, teismas neišsprendė dalies žyminio mokesčio grąžinimo klausimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Už Sklypą buvo atsiskaityta bendromis bylos šalių lėšomis. Taigi pagal Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnį Sklypas pagrįstai parduotas kaip bendrosios jungtinės nuosavybės objektas. Teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – nustatyti ir ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir (ar) fakto klaidas. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė klaidingą išvadą, jog už Sklypą apeliantas atsiskaitė bendromis jo ir atsakovės lėšomis, taip pat netinkamai traktavo Susitarimo teisinę galią ir neišsprendė dalies žyminio mokesčio grąžinimo klausimo. Šie klausimai sudaro apeliacinio nagrinėjimo dalyką (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Visų pirma, kolegija pažymi, kad apeliantas, atsisakęs sprendimo 1.1 papunktyje nurodyto reikalavimo, byloje prašė pripažinti, jog Sklypą įgijo asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškinyje savo reikalavimą apeliantas grindė tuo, kad notarė, tvirtinusi Sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, padarė klaidą, t. y. nepagrįstai sutartyje įrašė, jog Sklypas parduodamas apeliantui ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme apeliantas iš esmės praplėtė savo reikalavimo pagrindą argumentu, kad Sklypas buvo įgytas už jo asmenines lėšas, todėl jis negalėjo būti įgytas bendrąja jungtine nuosavybe. Apeliaciniame skunde apeliantas siekia pakeisti ginčo ribas papildomomis aplinkybėmis, susijusiomis su galimais procedūriniais Sutarties sudarymo pažeidimais. Argumentu, kad Sutartis sudaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio veiklai tvarkos nuostatas, apeliantas pirmosios instancijos teisme nesirėmė. Atsižvelgdama į tai, dėl nurodytų aplinkybių kolegija nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto procesinė pozicija pasirinkto teisių gynimo būdo aspektu yra nevienareikšmė ir tą iš esmės lemia aplinkybė, jog apeliantas iš pradžių siekė ginčyti Sutartyje išreikštą valią, tačiau vėliau prašė teismo taikyti kitą teisių gynimo būdą, t. y. de facto iškėlė bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimo turto priteisimo jo asmeninėn nuosavybėn klausimą. Sutarties 1 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai įrašyta, kad apeliantui Sklypas parduodamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise su atsakove. Taigi pasirašydamas Sutartį apeliantas išreiškė savo valią įsigytą Sklypą bendrojon, o ne asmeninėn nuosavybėn. Apeliantas neįrodinėjo, kad pagal savo amžių, išsilavinimą ar dėl kitų priežasčių galėjo suklysti dėl tokios sąlygos turinio ir tikrosios reikšmės. Taigi veikdamas apdariai ir rūpestingai apie įrodinėjamą savo teisių pažeidimą apeliantas turėjo sužinoti Sutarties sudarymo dieną – 2003 m. rugsėjo 10 d. Sklypą apeliantas ir atsakovė bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo po to, kai buvo nutraukta jų santuoka. Tokia situacija susiklostė dėl Sklypo privatizacijos proceso trukmės, t. y. ji pradėta bylos šalims esant santuokoje, tačiau baigta po to, kai jų santuoka jau buvo nutraukta. Tęstinis privatizacijos proceso pobūdis lėmė ir apelianto ginčijamas teisines pasekmes. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė savo ir atsakovės Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui adresuotus 2003 m. vasario 20 d. prašymus, kuriuose jie nurodė, kad, nutraukus jų santuoką, atsakovės vardu turėtų būti privatizuotas 0,58 ha ploto žemės sklypas, o apelianto vardu 0,13 ha ploto sklypą ir Sklypą. Kolegijos nuomone, egzistuoja CPK 314 straipsnyje nustatyta išimtis (pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti) priimti papildomus apelianto pateiktus įrodymus ir juos vertinti. Sulyginus nurodytų bylos šalių prašymų ir Susitarimo turinį matyti, kad iki Sutarties pasirašymo jos buvo susitariusios, jog Sklypą asmeninės nuosavybės teise turėtų privatizuoti apeliantas. Tačiau šalys tokio susitarimo nesilaikė, kadangi pagal pateiktus dokumentus ir jų paaiškinimus visus nurodytus sklypus įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Aplinkybė, kad įmokas už Sklypą sumokėjo apeliantas, pati savaime neįrodo, jog už Sklypą jis atsiskaitė asmeninėmis lėšomis. Apelianto argumentus šioje dalyje paneigia jo veiksmai su atsakove sudarant Susitarimą, t. y. apeliantas iš pradžių pripažino tai, kad Sklypas dėl tęstinio privatizacijos proceso turėtų būti perleistas jam ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau po Sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo praėjus daugiau nei 12 metų savo poziciją pakeitė. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo atmesti ieškinio argumentus šioje dalyje pagrįstumo ir teisėtumo. Kolegija pažymi, kad netirs ir nepasisakys dėl to, ar buvo padaryti apeliaciniame skunde minimi procedūriniai Sutarties sudarymo pažeidimai, nes apeliantui, kaip apdairiam ir rūpestingam asmeniui, apie tai turėjo tapti žinomi Sutarties pasirašymo dieną. Apeliantas į teismą kreipėsi praleidęs bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, kurio atnaujinti nėra jokio pagrindo (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 2 dalis). Kaip nepagrįstus kolegija atmeta ir apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs atsisakymą nuo dalies ieškinio, neišsprendė žyminio mokesčio grąžinimo. Kolegija akcentuoja, kad pirmojo ieškinio reikalavimo atsisakymas iš esmės nepakeitė bylos nagrinėjimo ribų apelianto norimų sukurti teisinių pasekmių požiūriu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė žyminio mokesčio, sumokėto už abu reikalavimus, dalies grąžinimo klausimo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Vis dėlto, jeigu apeliantas mano, kad už pareikštą ieškinį sumokėjo pernelyg didelį žyminį mokestį, jis turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu grąžinti žyminio mokesčio permoką (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.