Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Jurgio Kiškio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš Ž. K. priteista 147,05 (vienas šimtas keturiasdešimt septyni eurai, 5 centai) turtinei žalai atlyginti, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ž. K. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2017 m. balandžio 28 d. apie 13.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, tyčia rankomis bei kojomis sudavė E. B. ne mažiau kaip šešis smūgius į galvos sritį, kitas kūno vietas, tuo nukentėjusiajam E. B. padarė smegenų sukrėtimą, kairės akiduobės išorinės sienelės, kairio žandinio ančio priekinės sienelės, kairio skruostikaulio lanko daugybinius lūžimus su dislokacijomis, o taip pat kraujosruvas veide ir galvoje su kraujo išsiliejimu į minkštuosius audinius, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendyje konstatavo, kad byloje surinkti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina, jog Ž. K. tyčia nesunkiai sužalojo nukentėjusijį ir nesunkiai jam sutrikdė sveikatą, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teismas, pripažinęs Ž. K. kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, atsižvelgė į bausmės skyrimui svarbias aplinkybes ir nusprendė skirti jam laisvės atėmimo bausmę, lygią sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. K. prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.Skunde teigiama, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas, todėl keistinas, nes buvo paskirta per griežta bausmė, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas nepakankamai atsižvelgė į svarbias įvykio aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, todėl neteisingai kvalifikavo apelianto veiksmus, neatsižvelgė į svarbias, galėjusias turėti įtakos bausmės paskyrimui, aplinkybes, neteisingai pritaikė BK bendrosios dalies normas. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo prisipažinimo dėl padarytos nusikalstamos veikos nevertino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Apeliantas kaltu prisipažino nuo įtarimų jam pareiškimo, kaltės neneigė, nuoširdžiai gailėjosi, davė išsamius ir nuoseklius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl tai negali būti vertinama kaip kaltės nepripažinimas.Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis, neteisėtas ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, tuo labiau, kad nukentėjusysis buvo neblaivus ir elgėsi netinkamai bei įžūliai. Konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko tik dėl pastarojo kaltės, nes nukentėjusysis pirmas kumščiu smogė į veidą, todėl nuteistajam teko gintis. Tai patvirtino ir liudytoja V. G., parodžiusi, kad nukentėjusysis E. B. išvadino nuteistąjį ožiu ir gaidžiu bei liudytojas T. G., kuris nurodė, kad matė, kaip nukentėjusysis ir nuteistasis vienas kitam sudavė smūgius į veidą. Pirmos instancijos teismas turėjo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojamąjį nukentėjusiojo elgesį, turėjusį įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skunde apeliantas nurodo, kad nebuvo užtikrinta apelianto teisė į gynybą, nors jis ir prašė teismo paskirti jam gynėją, tačiau pirmos instancijos teismas to nepadarė. Tokiu būdu buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b ir c punktai, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies b punkto reikalavimai, užtikrinantys teisę, kad valstybė užtikrintų realią galimybę pasirengti gynybai.Apeliantas taip pat prašo teismo atsižvelgti ir vertinti kaip lengvinančią aplinkybę, tai kad apelianto sugyventinė laukiasi jo kūdikio, jie ruošiasi kurti šeimą, apeliantas dirba.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo Ž. K. gynėja pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir jį pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, teigdama, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nuteistojo Ž. K. apeliacinis skundas atmetamas. Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas.Atsižvelgdamas į Ž. K. apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuteistajam individualizuojant ir skiriant bausmę.Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. K. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. K. bausmę atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas vienas nesunkus nusikaltimas, kaltės formą – nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia bei į tai, kad padaryta baigta veika. Apylinkės teismas, vertindamas Ž. K. asmenybę ir pavojingumą, skundžiamame teismo nuosprendyje taip pat visiškai pagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, teismo nuosprendyje jau įvertinta, nustatant šią aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir kitas Ž. K. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes - ankščiau teistas 11 kartų ( 2 t., b. l. 19–28), jo ankstesni teistumai rodo, kad jis linkęs smurtauti, baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 39–49). Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. K. nuteistas už smurtinį elgesį, todėl skiriant bausmę Ž. K. pagrįstai buvo atsižvelgta į tai, jog tai ne pirmas tokio pobūdžio nusikaltimas, kurį įvykdė nuteistasis (2 t., b. l. 19–28). Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Ž. K. įvykdyta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o yra nu­lemta susiformavusių nei­gia­mų ver­ty­binių nuos­ta­tų. Nors Ž. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, tačiau nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad jis kaltu visiškai prisipažino ir gailėjosi, davė nuoseklius parodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino Ž. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai galisi. Apylinkės teismas padarė išvadą, jog pagal šios bylos aplinkybes nuteistojo veiksmai nerodo jokio jo nuoširdaus gailėjimosi dėl savo veiksmų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo nesutikti.Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.).Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis Ž. K. kaltu prisipažino tik iš dalies. Pirmosios instancijos teisme Ž. K. tvirtino, kad kaltę pripažįsta ir gailisi, tačiau duodamas parodymus nebuvo nuoširdus, vengė išsamiai atsakyti į teismo bei prokuroro užduotus klausimus, tvirtindamas, jog nukentėjusiajam smūgius sudavė tik rankomis, bet, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, nuteistasis siekė sumažinti savo neteisėtų veiksmų apimtį. Nuteistasis dėl savo elgesio tinkamų išvadų nepadarė, savo elgesio neigiamai nevertino, dėl savo smurtinio elgesio prieš nukentėjusįjį labiau kaltino pastarojo elgesį su juo, nukentėjusiojo jam pasakytus necenzūrinius žodžius ir provokuojantį jo elgesį. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės nepripažino Ž. K. atsakomybę lengvinančia. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nuteistojo sugyventinė laukiasi jo kūdikio, nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Ž. K., darydamas nusikalstamą veiką turėjo suprasti ne tik savo, bet ir savo artimųjų atžvilgiu kilsiančias pasekmes bei jas įvertinti.Skunde apeliantas taip pat kelia klausimą dėl jo teisės į gynybą pažeidimo, nurodydamas, kad nors ir prašė teismo skirti jam gynėją, tai nebuvo padaryta. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi išaiškino kaltinamajam Ž. K. teisę savo nuožiūra pasirinkti gynėją, ginsiantį jį teisme arba kreipti dėl gynėjo paskyrimo į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo, kaip tai numato BPK 50 straipsnio 3 dalis (2 t., b. l. 70-71). Ši nutartis apeliantui buvo įteikta (2 t., b.l. 76). Be to, kaip matyti iš Marijampolės rajono apylinkės 2017 m. rugsėjo 20 d. teisiamojo posėdžio protokolo, apeliantui tinkamai ir laiku parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje buvo išaiškintos kaltinamojo asmens teisės, numatytos BPK 22 straipsnyje, tarp jų ir teisė turėti gynėją. Pastarasis jas suprato ir tai patvirtino (2 t., b. l. 105). Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme buvo padaryti tokie baudžiamojo proceso principų pažeidimai, kurie sukliudė nuteistajam tinkamai ir efektyviai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant skundą apeliacinės instancijos teisme, kai buvo nustatyti privalomi gynėjo dalyvavimo pagrindai, Ž. K. buvo paskirti gynėjai, kurie dalyvavo tiek atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (1 t., b. l. 126-128, 134, 2 t., b. l. 124-125). Taigi, kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų, sprendimą skirti sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, iš esmės nulėmė aptartos nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančios aplinkybės ir duomenys apie tai, kad Ž. K. anksčiau yra ne kartą teistas, tame tarpe ir už smurtinius nusikaltimus, atlikęs paskirtas bausmes, jis ir vėl nusikalto, kas rodo, kad anksčiau paskirtos baus­mės nepa­darė po­veikio Ž. K. elgesiui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju Ž. K. už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta sankcijoje numatyta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ar neteisinga.Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo Ž. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo Ž. K. apeliacinį skundą atmesti ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.