Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovams N. V. ir V. Č.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjų I. K. ir R. K. atstovo advokato Deivido Gagio skundą dėl 2014 m. rugpjūčio 7 d. Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Institucija) sprendimo Nr. (7.12.-V) 2V-873 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. liepos 7 d. R. K. ir I. K. kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos prašydami konstatuoti kultūros paveldo objekte esančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininkės V. I. P. tyčinius neteisėtus veiksmus ir spręsti jos administracinės atsakomybės klausimą Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK ) 246² straipsnyje nustatyta tvarka, dėl to, kad ji iki šiol nevykdo 2009 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimo, ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atstatyti perdengimą tarp palėpės ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), į buvusią iki rekonstrukcijos padėtį, t. y. išardyti betoninį perdengimą ir vietoj jo įrengti medines sijas ir medinį perdengimą.

2014 m. rugpjūčio 7 d. Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sprendimu Nr. (7.12.-V) 2V-873 atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą bei nurodė, jog teismas jau yra konstatavęs, kad statytoja V. I. P. atliko kapitalinio remonto darbus pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, todėl statybos darbai pripažintini savavališkais, kartu išaiškino, jog, įvertinus tai, kad darbai atlikti 2006 metais, administracinėn atsakomybėn V. I. P. patraukti pagal ATPK 91 straipsnį, pažeidus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas nėra galimybės, kadangi suėję administracinės nuobaudos skyrimo senaties terminai.

Pareiškime nurodoma, jog R. K. ir I. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Šį butą jie įgijo iš ankstesnio savininko E. G., kuris 2008 m. rugsėjo 8 d., siekdamas apginti savo daikto teises, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovę V. I. P. atstatyti perdengimą tarp palėpės ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), į buvusią iki rekonstrukcijos padėtį, t. y. išardyti betoninį perdengimą ir vietoj jo įrengti medines sijas ir medinį perdengimą. 2009 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismas, atsižvelgus į tai, jog 2007 m. gruodžio 28 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu V. I. P. išduotas statybos leidimas pripažintas neteisėtu, ieškovo ieškinį tenkino visiškai. Pasak pareiškėjų, įsigiję butą, jie tuo pačiu į perduotą daiktą įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas (CK 4.48 straipsnis 2 dalis), o tuo pačiu ir reikalavimo teisę, pašalinti bet kuriuos savininko teisės pažeidimus (CK 4.98 straipsnis).

Pareiškėjų atstovas atkreipia dėmesį į tai, jog panaikinus V. I. P. išduotą statybos leidimą bei pripažinus jos statybos darbus neteisėtais, šio asmens administracinės atsakomybės klausimas apskritai nebuvo sprendžiamas, o Institucija, skundžiamu sprendimu, nepagrįstai siekia sutapatinti V. I. P. atsakomybę už savavališkus darbus ir atsakomybę už Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pažeidimus.

Motyvuojamoji dalis

Nurodytų argumentų pagrindu Institucijos atsisakymas spręsti administracinės atsakomybės taikymo klausimą yra naikintinas. Institucija įpareigotina pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ATPK 246² straipsnyje nustatyta tvarka.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas advokatas D. Gagys palaikė pareiškėjų reikalavimą bei nurodė, jog pareiškėjai siekia apginti savo teises, tikėdamiesi pagrįstos administracinės procedūros pradėjimo, kuomet, tyrimo metu, būtų patvirtintos arba paneigtos jų pareiškime nurodytos aplinkybės. Institucijos pozicija grindžiama tuo, kad darbai turi būti vykdomi pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą, kurio kontrolę turi atlikti antstolis. Pareiškėjų manymu, esminę reikšmę turi aplinkybė, kad dėl teismo sprendimo nevykdymo atsirado savarankiškas pažeidimas, nes žala daroma ir bendro naudojimo patalpoms, kurių dalys įtrauktos į paveldo apsaugos registrą, todėl pareiškėjai siekia nustatyti kaltus asmenis. Minėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas tik dėl statybos veiksmų teisėtumo, žalingos pasekmės atsirado daug vėliau ir nebuvo šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pasekmės yra tragiškos, linksta perdengimas, kuris yra susijęs su bendro naudojimo laiptine. Dėl to buvo kreiptasi pagalbos į namą prižiūrinčią instituciją, kuri pastatė konstrukciją. Be to, visa gipsatūra jau yra pažeista ir už tai įstatymas numato atsakomybę . Institucijos argumentai dėl senaties nepagrįsti, kadangi pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir jo pasekmės didėja. Kreipiantis į Instituciją nebuvo pateikta konkreti pažeidimo kvalifikacija, tačiau nurodytos faktinės aplinkybės ir jas aiškintis bei įrodyti pažeidimo buvimo faktą turėjo pareigą būtent Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

Teismo posėdyje Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovas V. Č. prašė pareiškėjų skundo netenkinti ir paaiškino, jog pareiškėjai visų pirma kreipėsi į administracinį teismą, kuris vėliau atsisakė priimti skundą, nurodydamas, kad šis teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Kultūros paveldo departamento atskiru skundu buvo skundęs šią nutartį, tačiau apygardos administracinis teismas atsisakė jį priimti, kadangi, atsisakius priimti pareiškėjų skundą, Departamentas neįgijo proceso šalies teisių, todėl negalėjo skųsti atsisakymo ar kitų procesinių veiksmų. Vadovaujantis analogija, pareiškėjui nesant šalimi, būtent tokio prašymo jis teikti negalėjo, todėl procesas netinkamas. Pareiškėjų prašymas Institucijai susidėjo iš dviejų dalių – buvo prašoma konstatuoti pažeidimą ir spręsti dėl pareiškime nurodyto asmens administracinės atsakomybės. Tiek pareiškėjų prašymas Institucijai, tiek šis skundas remiasi 2009 m. teismo sprendimu. Prašymas Institucijai buvo įvardintas „dėl kalto asmens, nevykdančio teismo sprendimo, patraukimo atsakomybėn“, o tai taip pat turėjo subjektyvios įtakos rengiant atsakymą.

Teismo posėdyje Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovė N. V. prašė pareiškėjų skundo netenkinti ir paaiškino, jog Institucija lieka prie savo išsakytos pozicijos, jog pažeidimas nėra tęstinis, jis yra baigtas. Remontas atliktas 2006 m., pagal teismo sprendimą buvo numatytas savavališkų statybų šalinimas, todėl, Institucijos vertinimu, 2006 m. suėjo senaties terminas ir būtent dėl to administracinio teisės pažeidimo teisena nebuvo pradėta. Pareiškėjų prašymas buvo svarstytas remiantis ATPK nuostatomis, tačiau atsakymas buvo pateiktas laisva forma, kuri tokia gali būti. 2009 m. teismo sprendimu V. I. P. statybos leidimas buvo panaikintas ne dėl to, kad perdanga buvo padaryta žala, o dėl to, kad šis leidimas buvo išduotas neteisėtai. Nebuvo spręstas ir priežastinis ryšis, ar būtent dėl tos perdangos kilo padariniai ir pats žalos faktas nebuvo konstatuotas. Institucijos manymu, šias aplinkybes turėtų nurodyti pareiškėjai.

Pareiškėjų I. K. ir R. K. atstovo advokato D. Gagio skundas tenkintinas.

2014 m. rugpjūčio 7 d. Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos raštu Nr. (7.12.-V) 2V-873 atsisakius tenkinti pareiškėjų prašymą pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, pastarųjų kreipimasis su skundu į teismą, vykdantį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos kontrolę, yra pagrįstas ir garantuojamas įstatymo.

ATPK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma griežtai laikantis teisėtumo, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tam įgalioti organai ir pareigūnai taiko administracinio poveikio priemones jų kompetencijos ribose, tiksliai pagal įstatymus. Taigi, pareigą laikantis teisėtumo principo atskleisti ir tirti administracinius teisės pažeidimus bei surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus, ATPK priskiria eilei tam tikrose srityse kompetentingų institucijų ir jų pareigūnų. ATPK 246² straipsnyje numatyta, jog Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos nagrinėja šio kodekso 91, 165³ straipsniuose, 214¹ straipsnio trečiojoje dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas. Tuo pačiu, šios institucijos pareigūnams suteikiama diskrecijos teisė, atliekant valstybės saugomų objektų apsaugos funkcijas, surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus dėl pažeidimų, kurių išaiškinimas ir tyrimas priklauso Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kompetencijai. Tačiau, pažymėtina, kad diskrecijos teisė veikti savo nuožiūra, negali sudaryti tokios situacijos, kai pareigūnas ar institucija nuklysta nuo valstybinėms institucijoms priskirtų bendrųjų tikslų ir, susitelkus į specifinius konkrečios institucijos tikslus, pažeidžia piliečių teisės ir teisėtus lūkesčius. Tai reiškia, kad ši Institucija turi reaguoti į pareiškėjų (pranešėjų) skundus bei pareiškimus, nešališkai atlikti visus reikalingus veiksmus, kad administracinis teisės pažeidimas būtų atskleistas, jeigu tam nėra aplinkybių, dėl kurių administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną gali būti atsisakoma pradėti.

ATPK tiesiogiai nenustato atsisakymo pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną tvarkos ir priežasčių, tačiau sistemiškai aiškinant šį teisės aktą darytina išvada, kad Institucija priimti sprendimą atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną gali tik tuo atveju, kai pareiškėjo pateikti faktai dėl galimai padaryto pažeidimo yra akivaizdžiai neteisingi, arba kai preliminaraus tyrimo metu yra nustatomos ATPK 250 straipsnyje numatytos aplinkybės, kurioms esant administracinio teisės pažeidimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta. Esant tokioms pirmiau aptartų įstatymų nuostatoms konstatuotina, kad pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną gali būti atsisakoma tik kruopščiai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes ir įsitikinus, kad egzistuoja objektyvus pagrindas priimti tokį procesinį sprendimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ATPK iš esmės nustato dvi pagrindines kompetentingų institucijų priimamų procesinių sprendimų formas, t. y. nutarimą ir nutartį. Vis dėlto, pagrindinė procesinė administracinių teisės pažeidimų bylas tiriančių ir pirmąja instancija nagrinėjančių institucijų priimamų sprendimų forma yra nutarimas, todėl būtent nutarimu ir gali būti atsisakoma pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną. Tinkama procesinio sprendimo forma šiuo atveju gana svarbi, kadangi būtent nuo to priklauso suinteresuotų asmenų galimybės tokį sprendimą skųsti ir žinoti, kokia tvarka tai daryti.

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą, teismas konstatuoja, jog skundžiamas 2014 m. rugpjūčio 7 d. Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sprendimas Nr. (7.12.-V) 2V-873, kuriuo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ATPK 246² straipsnyje nustatyta tvarka, nustatyti kaltus asmenis ir patraukti juos administracinėn atsakomybėn, priimtas skubotai, neištyrus ir neišsiaiškinus visų aplinkybių, turinčių reikšmės tokio procesinio sprendimo priėmimui.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas tuo atveju, kai nustatytas administracinio teisės pažeidimo faktas, žinomas pažeidimą padaręs asmuo, taip pat visi būtini tokio pažeidimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pateiktu 2014 m. liepos 7 d. pareiškimu dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo prašė pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną ATPK 246² straipsnyje nustatyta tvarka, nurodė galimo pažeidimo požymius, reikšmingas faktines aplinkybes, galimai pažeidimą padariusį asmenį. Tokių aplinkybių ir faktų nurodymas nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjo pateikti faktai dėl galimai padaryto pažeidimo yra akivaizdžiai neteisingi, todėl Institucija privalėjo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ir toliau savo iniciatyva aiškintis ir tirti galimai padaryto pažeidimo aplinkybes ir atlikti jų teisinį įvertinimą. Nepaisant to, Institucija priėmė netinkamos formos sprendimą Nr. (7.12.-V) 2V-873, kuriuo iš esmės atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną ATPK 246² straipsnyje nustatyta tvarka. Atsisakydama pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną Institucija visų pirma atkreipė dėmesį į tai, jog dėl pareiškėjų nurodyto asmens, galimai padariusio administracinį teisės pažeidimą t. y. V. I. P. civilinėje byloje Nr. 2-176-643/2009 2009 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, jog jos atlikti statybos darbai name, adresu Vilniuje, Basanavičiaus g. 19, pripažintini savavališkais ir ji buvo įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius, atkuriant tokią objektų padėtį, kokia buvo iki rekonstrukcijos. Institucija pažymėjo, jog teismo sprendimo vykdymas, o kartu ir šalių teisių bei interesų gynimas įvykdant tokį teismo sprendimą yra antstolio pareiga. Šiame kontekste teismas sutinka su pareiškėjų atstovo advokato D. Gagio argumentais, jog Institucija nepagrįstai sutapatino V. I. P. atsakomybę už savavališkus darbus ir atsakomybę už Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pažeidimus. Pažymėtina, kad minėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas apsiribojo tik statybos darbų teisėtumo klausimu, tačiau nebuvo svarstomas žalos Nekilnojamajam kultūros paveldui prasme. Nagrinėjant civilinę bylą, kaip teismo posėdyje nurodė tiek pareiškėjų atstovas, tiek Institucijos atstovė N. V., nebuvo keliamas klausimas dėl savavališkos statybos pagrindu atsiradusios žalos Nekilnojamajam kultūros paveldui, nebuvo nustatinėjamas priežastinis ryšys, ar sprendžiamas tokios žalos atlyginimo klausimas, juo labiau nebuvo nustatytas faktas, jog savavališki statybos darbai atlikti pastate, kuris įtrauktas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą ir dėl to buvo pažeisti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimai. Pažymėtina, kad byloje Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nebuvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, todėl bylos duomenų pagrindu nėra aišku, kada Institucijai tapo žinoma apie galimai Nekilnojamajam kultūros paveldui padarytą žalą, kas taip pat turėtų reikšmę sprendžiant nuobaudos skyrimo senaties klausimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2009 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimas iš esmės priimtas 2007 m. gruodžio 28 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 1998 m. liepos 24 d. statybos leidimo dalis dėl palėpės, esančios virš buto (duomenys neskelbtini), pagrindu. Priimdamas šį sprendimą teismas konstatavo, jog išduodant leidimą buvo pažeisti tuo metu galiojusio Statybių techninio reglamento reikalavimai, numatantys, jog dėl tokių statybos darbų, šiuo atveju, palėpės įrengimo, visi namo, esančio Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 19 butų ir kitų patalpų savininkai turėjo išreikšti sutikimą dėl statybos darbų, tačiau, vėlgi, nebuvo keliamas klausimas dėl Statybos techninių reglamentų reikalavimų, susijusių su kultūros paveldo objekto tvarkyba, pažeidimų. Teismo vertinimu, pareiškėjai į Instituciją kreipėsi su prašymu pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną dėl visiškai savarankiško teisės pažeidimo, kuris niekada nebuvo keliamas, tai teismo posėdyje iš dalies pripažino ir Institucijos atstovas, teigdamas, kad pareiškėjų prašymas Institucijai susidėjo iš dviejų dalių – buvo prašoma konstatuoti pažeidimą ir spręsti dėl pareiškime nurodyto asmens administracinės atsakomybės. Tokiu būdu, Institucija turėjo pareigą pradėti administracinio teisės pažeidimo tyrimą, patikrinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes, apklausti pačius pareiškėjus, galimai pažeidimą padariusį asmenį, aiškintis kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti, ar yra šio administracinio teisės pažeidimo požymiai, t. y. imtis visų priemonių galimai padarytam administraciniam teisės pažeidimui atskleisti, ir, tik atlikus tyrimą, priimti vieną iš ATPK 287 straipsnyje numatytų nutarimų.

Be kita ko, teismas nepagrįstu pripažįsta Institucijos atstovo teismo posėdyje išsakytą argumentą, jog atsisakant pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, subjektyvios įtakos tam turėjo pareiškėjų pareiškimo pavadinimas, kuris buvo įvardintas „dėl valstybės saugomo kultūros paveldo objekto apsaugos ir kalto asmens, nevykdančio teismo sprendimo, patraukimo atsakomybėn“. Pažymėtina, kad pareiškime buvo išdėstytos pažeidimo padarymo aplinkybės ir prašoma spręsti galimai pažeidimą padariusio asmens administracinės atsakomybės klausimą, todėl Institucija, atsižvelgdama vien į pareiškimo pavadinimą, neturėjo būti suklaidinta ar kitaip įtakota. Priešingai, Institucija turėjo pareigą objektyviai vertinti pareiškėjų prašymą ir jį tirti bei priimti tinkamos formos ir turinio sprendimą, tačiau to nepadarė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Institucija vienu atveju tvirtina, jog „2014 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. (7.12.-V)2V-873 „Dėl atsakymo pateikimo“ nėra sprendimas administracinio teisės pažeidimo teisenoje ATPK prasme, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nebuvo pradėta; minėtas raštas vertintinas kaip atsakymas priimtas atsakant į pareiškėjų prašymą...“. Tuo tarpu teismo posėdyje Institucijos atstovas leidžia spręsti, kad būtent tokiu raštu buvo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną. Teismo vertinimu, Institucijai neatlikus jokio tyrimo ir priėmus netinkamos formos ir iš esmės neargumentuotą procesinį sprendimą atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, jei laikyti, kad tokiu sprendimu buvo 2014 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. (7.12.-V)2V-873 „Dėl atsakymo pateikimo“, buvo iš esmės pažeistos ATPK 1 ir 7 straipsnių nuostatos.

Taigi, apibendrinant darytina išvada, jog Institucijos pateiktas aplinkybių vertinimas negali būti pripažintinas pakankamu ir neatitinka teisėtumo principo reikalavimų, jau nekalbant apie tai, kad ir šios Institucijos priimto sprendimo forma neatitinka įstatymo reikalavimų.

Nepagrįsta ir Institucijos pozicija, jog administracinio teisės pažeidimo teisena nepradėta, kadangi suėjęs administracinės nuobaudos skyrimo, už galimai ATPK 91 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, senaties terminas, nes V. I. P. remonto darbus, kurie galimai pažeidžia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, ir, kurie buvo pripažinti neteisėtais, atliko 2006 metais. Tokia Institucijos išvada iš esmės reiškia, kad buvo nustatinėjami bent du iš būtinų minėto administracinio teisės pažeidimo požymių, t. y. pažeidimo faktas (remonto darbai, kuriais galimai padaryta žala Nekilnojamajam kultūros paveldui), šio galimai padaryto pažeidimo laikas, kuris reikšmingas sprendžiant dėl senaties terminų, taip pat tokių veiksmų teisinis įvertinimas, nurodant pirmiau minėto įstatymo galimai pažeistas nuostatas. Tačiau teismo vertinimu tokios skundžiamo Institucijos sprendimo išvados, negali būti daromos nepradėjus administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir Institucija savo atsiliepime nurodė, jog skundžiamas Institucijos raštas Nr. (7.12.-V) 2V-873 nėra sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje, o administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nebuvo pradėta (b. l. 1). Taigi, įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog Institucija išvadą dėl administracinės nuobaudos skyrimo termino senaties priėmė net neišsiaiškinusi, ar apskritai buvo padaryta įstatymo uždrausta, administracinio teisės pažeidimo požymių turinti veika, taip netyrusi aplinkybių, svarbių sprendžiant senaties, tiek pagal ATPK 35 straipsnio, tiek pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 31¹ straipsnio nuostatas, klausimą, t. y. netyrė ir netikrino faktinių aplinkybių, reikšmingų darant išvadą ar pažeidimas laikytinas trunkamuoju, kas būtų svarbu sprendžiant dėl nuobaudos skyrimo senaties.

Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių 2014 m. rugpjūčio 7 d. Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sprendimas Nr. (7.12.-V) 2V-873 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti 2014 m. rugpjūčio 7 d. Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sprendimą Nr. (7.12.-V) 2V-873 ir grąžinti bylą Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, įgaliotam surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus.

Nutartis per dvidešimt dienų gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.