Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui N. Š. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo – J. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės D. V. (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovui N. Š. (toliau – ir atsakovas) dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo – J. J., kuriame ieškovė prašo pripažinti, kad A. V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini), butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav., Grigiškėse, (duomenys neskelbtini), įgytą santuokos metu su tėvu N. Š., įgijo asmeninės nuosavybės teise.

3. Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio, 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – ir SŠK) 21 ir 22 straipsnių, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnio 1 dalies, 3.88 straipsnio 2 dalies, 3.89 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, jog nors Butas buvo įgytas 1992 m., dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos.

Motyvuojamoji dalis

4. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikomas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ar lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

5. Ieškovė paaiškina, kad jos motina A. V. Š. ir tėvas N. Š. susituokė (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) Trakų rajono liaudės teismo sprendimu A. V. Š. ir N. Š. santuoka buvo nutraukta, tačiau santuokos nutraukimas nebuvo įregistruotas civilinės metrikacijos skyriuje iki 2000 m. liepos 28 d. (SŠK 40 straipsnis). A. V. Š. Butą įsigijo 1992 metais, t. y. formaliai būdama santuokoje su N. Š. Tačiau iki Buto įsigijimo 1992 metais A. V. Š. ir N. Š. kartu nebegyveno ir nevedė bendro ūkio 18 metų, t. y. nuo 1974 m. Šį faktą patvirtina N. Š. ieškininis pareiškimas dėl santuokos nutraukimo, Trakų rajono liaudės teismo 1986 m. lapkričio 17 d. sprendimas bei šią aplinkybę gali patvirtinti liudytojai.

6. Taip pat ieškovė paaiškina, kad A. V. Š. Butą įsigijo už asmenines lėšas: 2 400,60 rublių ir 17 284,31 rublių valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis, turint tikslą įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn. A. V. Š. Butą iki savo mirties išlaikė viena, nuo pat jo įgijimo save laikė vieninteliu šio turto savininku, o N. Š. jokių pretenzijų ir teisių dėl šio turto A. V. Š. nereiškė.

7. Darytina išvada, kad nors ieškovės motina Butą įgijo formaliai būdama santuokoje, tačiau Butas buvo įgytas išskirtinai asmeniniams, su santuoka nesusijusiems poreikiams tenkinti, už A. V. Š. asmenines lėšas.

8. Teismo posėdžio metu ieškovė prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi jame nurodytais motyvais. Paaiškino, kad tėvai buvo išsiskyrę, bet mama laiku neįregistravo ištuokos. Ieškovė atkreipė dėmesį, jog namas, kuriame yra Butas, buvo pastatytas praėjus 5 metams po tėvų santuokos nutraukimo Trakų rajono liaudies teismo sprendimu. Butas ieškovės motinai paskirtas, kai buvo paskutiniai privatizavimo metai.

9. Taip pat ieškovė paaiškino, jog tėvai susituokė ir gyveno Rusijoje. Lietuvoje, kiek jai žinoma, kartu jie arba negyveno visiškai, arba gyveno labai trumpai, kadangi tėvas buvo kariškis, tarnavo Rusijoje ir ten liko. Be to, pareiškimas dėl santuokos nutraukimo Trakų rajono liaudies teismui buvo pateiktas tėvo iniciatyva, kadangi jis norėjo Rusijoje kurti naują šeimą bei siekė, jog Rusijoje įgytas butas galėtų atitekti naujai sutuoktinei.

10. Ieškovės teigimu, motina, įgydama Butą, siekė įgyti jį asmeninėn, o ne sutuoktinių bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Jokių aplinkybių, kad motina būtų siekusi butą įgyti kartu su tėvu, nėra. Su tėvu, likusiu Rusijoje, kurį laiką palaikė ryšį tik ieškovė. Tačiau bendravimas prieš maždaug 26 metus nutrūko, tėvas nebeatrašė. Butu tėvas niekada nesidomėjo, niekada į jį nepretendavo. Butą išlaikė, mokėjo mokesčius tik ieškovė.

11. Trečiasis asmuo J. J. teismo posėdyje nedalyvavo. Teisme gautas jos prašymas leisti nedalyvauti parengiamajame teismo posėdyje. Trečiojo asmens teigimu, su civiline byla ji susipažinusi, pretenzijų neturi.

12. Atsakovui skirti procesiniai dokumentai du kartus siųsti paskutinių žinomų gyvenamųjų vietų adresais – (duomenys neskelbtini) Grikiškės, Vilniaus m. sav. bei (duomenys neskelbtini) Grikiškės, Vilniaus m. sav., tačiau AB „Lietuvos paštas“ dokumentus grąžino, nurodydamas, kad pirmuoju atveju – siunta neatsiimta pašte per siuntos saugojimo terminą (2022 m. sausio 12 d. DOK-7432), antruoju – netikslus adresas (2022 m. sausio 31 d DOK-18800).

13. 2022 m. vasario 3 d. nutartimi teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir paskelbė atsakovo N. Š. paiešką. 2022 m. vasario 10 d. byloje gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos raštas, kuriame nurodyta, jog atsakovo N. Š. paieška neskelbiama, kadangi surinkti duomenys, kad asmuo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Rusiją. Taip pat rašte nurodyta, jog jokių duomenų apie asmenį Lietuvos policijos informacinėje sistemoje nėra. 2022 m. vasario 11 d. nutartimi buvo nutarta atsakovui procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu.

14. Iki teismo nustatyto termino atsakovo atsiliepimas į ieškinį nebuvo gautas.

Teismas Konstatuoja:

15. Ieškinys tenkintinas pilnai.

16. Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo bylą pagal ieškovės D. V. (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovui N. Š. (toliau – ir atsakovas) dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo – J. J.. Ieškovė prašė pripažinti, kad A. V. Š. (ieškovės motina), a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini), butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini), įgytą santuokos metu su ieškovės tėvu N. Š., įgijo asmeninės nuosavybės teise.

17. Iš byloje esančio Trakų rajono liaudies teismo 1986 m. lapkričio 17 d. sprendimo matyti, jog A. V. Š. ir N. Š. santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Sprendime konstatuota, jog šalys jau 12 metų gyvena atskirai. Sprendime užfiksuotuose šalių paaiškinimuose patvirtinama, jog jie kartu negyvena nuo 1974 metų. Kurį laiką sutuoktiniai kartu gyveno Murmanske, o 1974 metais A. V. Š. su vaikais grįžo gyventi į Lietuvą ir pas vyrą nebegrįžo.

18. A. V. Š. ir N. Š. santuokos nutraukimas Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje užregistruotas (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Įraše nurodoma, jog santuokos nutraukimo įrašo pagrindas – Trakų rajono liaudies teismo 1986 m. lapkričio 17 d. sprendimas dėl ištuokos (Civilinė byla Nr. 2-658, 1986 m.).

19. Remiantis į bylą pateiktomis VĮ Registrų centro Gyventojų registro pažymomis apie asmens duomenis, A. V. Š. ir N. Š. turi 2 dukras: J. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. V., gim. (duomenys neskelbtini).

20. Iš byloje pateikto VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog A. V. Š. 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo pardavimo sutarties pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 5765, įgijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus miesto savivaldybėje, Grigiškėse, (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 66,71 kv. m.

21. Į bylą pateikta 1992 m. rugsėjo 30 d. sudaryta Sutartis tarp Bendros Lietuvos – JAV įmonės „Grigiškės“ (pardavėjas) ir A. V. Š. (pirkėjas), pagal bendros Lietuvos – JAV įmonės „Grigiškės“ 1991 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 122, pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko butą, kurio bendras plotas 66,71 kv. metrų, ir ūkinius pastatus bei 0,00 kv. m. rūsį, esančius Grigiškėse, (duomenys neskelbtini) žemės sklype. Nurodytų namo, namo dalies, buto su priklausiniais bendra kaina yra 32 808 rubliai 19 kap. Namas, namo dalis, butas su priklausiniais parduoti už (įvertinus nuolaidas) 19 684 rublius 91 kap., iš kurių a) 2400 rublių 60 kap. pirkėjas įmokėjo į Bendros Lietuvos-JAV įmonės „Grigiškės“ kasą grynaisiais pinigais 1992 m. liepos 3 d., b) valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis 17 284 rublius 31 kap.

22. Iš 2012 m. sausio 16 d. A. V. Š. oficialiojo testamento nustatyta, jog A. V. Š. jai nuosavybės teise priklausantį butą / patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav., Grigiškėse, (duomenys neskelbtini), palieka savo dukrai D. V., o visą kita jai nuosavybės teise priklausantį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, kuris jai priklausys mirties dieną, palieka savo dukrai J. J.

23. VšĮ Šv. Roko ligoninės išduotas Medicininis mirties liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog A. V. Š. mirė (duomenys neskelbtini).

24. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo pripažinti, kad Butas, kuris įgytas tėvams formaliai būnant santuokoje, iš tiesų yra motinos A. V. Š. asmeninė nuosavybė. Ieškovės tėvų santuoka nutraukta 1986 m. lapkričio 17 d. Trakų rajono liaudies teismo sprendimu, tačiau, kadangi ištuoka užregistruota tik (duomenys neskelbtini), formaliai butas, įgytas 1992 metais, laikomas įgytu santuokoje. Ieškovė, būdama įpėdinė, siekia paveldėti ginčo butą.

25. Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo ir gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu suformuota, joje įtvirtinta, kad kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-K-3-24/2010; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo butas priklauso jau mirusiam asmeniui, įrodinėjimo pareiga tenka jo įpėdiniams, šiuo atveju mirusiosios dukrai (ieškovei), kuri remiantis oficialiuoju testamentu, turi teisę paveldėti ginčo Butą.

26. Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; kt.).

Dėl lėšų pobūdžio

27. Byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kad ginčo butą jos motina įsigijo už savo investicinius čekius bei grynus pinigus: 1992 m. rugsėjo 30 d. Sutartyje dėl buto pirkimo, sudarytoje tarp Bendros Lietuvos – JAV įmonės „Grigiškės“ (pardavėjas) ir A. V. Š. (pirkėjas), nurodyta, jog Butas parduotas už 19 684 rublius 91 kap., iš kurių a) 2400 rublių 60 kap. pirkėjas įmokėjo į Bendros Lietuvos-JAV įmonės „Grigiškės“ kasą grynaisiais pinigais 1992 m. liepos 3 d., b) valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis 17 284 rublius 31 kap.

28. Taupomojo banko 1992 m. liepos 21 d. pranešime nurodyta, kad Š. A. V., P., nebalansinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Trakų privatizavimo tarnybai už buto išpirkimą nurašyti 14 300 rub.; Taupomojo banko 1992 m. liepos 21 d. pranešime nurodyta, kad iš D. V. N., nebalansinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Trakų privatizavimo tarnybai už buto pirkimą nurašyti 3 200 rub.; kvite Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad už buto privatizavimą A. V. Š. A. P. mokėjo 2 400 rub.

29. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Valstybinio turto privatizavimo tvarka buvo reglamentuota specialiu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (žr. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-5 m. 29/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018; kt.).

30. Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, liudijančius, kad už buto įgijimą buvo mokėta A. V. Š. ir ieškovės valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), taip pat grynaisiais pinigais, kurie buvo asmeninės ieškovės motinos lėšos, remiantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, vertintina, kad ginčo buto įgijimui buvo panaudotos asmeninės A. V. Š. ir ieškovės lėšos. Šias nustatytas aplinkybes patvirtina ieškovės procesiniame dokumente ir posėdžio metu nurodytos aplinkybės. Byloje nėra priešingų įrodymų, t. y. duomenų, kad atsakovas būtų prisidėjęs prie ginčo buto pirkimo. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad ginčo butas buvo įsigytas (privatizuotas) už asmenines A. V. Š. ir ieškovės lėšas.

Dėl valios įsigyti ginčo butą asmeninėn nuosavybėn

31. Kasacinis teismas ne kartą, taip pat ir naujausioje savo praktikoje, yra nurodęs, kad 1991-1992 metais vykęs butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Butų kodekso 54 straipsnis, 1964 m. CK 330 straipsnis), taip pat ir šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Taigi, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusia gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai, bendram naudojimui, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. Tai užtikrina abiejų sutuoktinių lygias teises santuokos metu įgyto turto atžvilgiu. Sutuoktinių turtui sutartinio teisinio režimo taikymas SŠK nustatytas nebuvo. SŠK galiojimo metu įgytam turtui galėjo būti taikomas tik toks teisinis režimas, kuris šiame kodekse buvo nustatytas, t. y. turto teisinis režimas pagal įstatymą. Susitarimai dėl turto, kuris santuokos metu sutuoktinių bus įgyjamas ateityje, teisinio režimo pagal SŠK nebuvo galimi, skirtingai nuo naujojo CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d. Vadinasi, sutuoktiniai turtą pasidalyti galėjo tik po to, kai jis jau įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (SŠK 23 straipsnis). Kasacinis teismas pažymi, kad nustačius, jog butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai turėjo būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Aplinkybė, kad butas privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį teisinį režimą. Teismų praktikoje suformuluota griežta SŠK 21 straipsnyje nustatyto sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymo taisyklė bylose dėl butų, įgytų pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes tai užtikrina sutuoktinių lygias teises į santuokos metu privatizuotą butą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2006; 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021; kt.).

32. Taigi, bendru atveju, butas įgytas remiantis 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymu Nr. I-1374, laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kaip jau nurodyta šiame sprendime, iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad ginčo butą A. V. Š. įgijo remiantis LR 1991.05.28 Įstatymu Nr. I-1374, t. y. Butų privatizavimo įstatymu.

33. Kita vertus, ieškovė patvirtino, kad jos motina Butą laikė savo butu, jį įsigijo, suvokdama, jog jos santuoka su atsakovu jau nutraukta, be to, sutuoktiniams jau beveik 20 metų negyvenant kartu. Ieškovė taip pat patvirtino, kad ji visą rūpinosi butu, išlaikė, per tą laiką atsakovas niekada nereiškė jokių pretenzijų į ginčo butą.

34. Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovės motinos ir atsakovo santuoka Trakų rajono liaudies teismo sprendimu nutraukta dar (duomenys neskelbtini), t. y. likus 5 metams iki Buto įsigijimo. Be to, minėtame sprendime nurodyta tiek aplinkybė, kad šalys jau nuo 1974 m. negyveno kartu, tiek aplinkybė, kad abi šalys siekė sukurti naujus santykius. Šias aplinkybes patvirtino ir ieškovė, teikdama paaiškinimus teismo posėdžio metu. Taigi, akivaizdu, jog dar iki ieškovės motinai įsigyjant Butą, buvę sutuoktiniai ilgą laiką bendro ūkio nebevedė, ieškovės motina butą siekė įgyti būtent asmeninėn, o ne bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Tėvas (atsakovas) butu niekada nesidomėjo, jo neišlaikė, be to, jis liko gyventi Rusijoje, ten kūrė naują šeimą. Vien tai, kad santuokos nutraukimas užregistruotas (duomenys neskelbtini), nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog realiai ieškovės tėvų santuoka jau buvo nutraukta, jie bendro ūkio nebevedė, turto bendrojon jungtinėn nuosavybėn nebeįsigijo.

35. Teismas sprendžia, kad šioje byloje, remiantis rašytine bylos medžiaga ir ieškovės parodymais, yra nustatytas prejudicinis faktas, kad A. V. Š. aiškiai išreikšta valia buvo įsigyti ginčo butą jos (savo) asmeninėn nuosavybėn. Teismo konstatuotos aplinkybės, o būtent tai, kad teismui (duomenys neskelbtini) nutraukiant ieškovės motinos ir atsakovo santuoką buvo konstatuota, kad šalys jau 12 metų negyvena kartu, neveda bendro ūkio, kas reiškia, kad sutuoktiniai turėjo atskirus namų ūkius, leidžia daryti išvadą, kad sutuoktiniai nesiekė įgyti ginčo buto bendram jų šeimos naudojimui, taigi nebuvo valios įgyti ginčo butą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, priešingai – tikėtina buvus sutuoktinių valią, jog ginčo butas įgyjamas asmeninėn A. V. Š. nuosavybėn.

36. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

37. Vertintina, kad ieškovės ieškinyje nurodomi ir posėdžio metu patvirtinti teiginiai yra pagrįsti. Teismas sprendžia esant įrodyta, jog ieškovės motina A. V. Š. ginčo butą įsigijo asmeninėmis lėšomis ir turėdamas aiškiai išreikštą valią įgyti butą savo asmeninėn nuosavybėn. Vertintina, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei prieštaravimų nebuvimas paneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Atsižvelgiant į tai, visas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Grigiškėse, Vilniaus miesto savivaldybėje, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintinas asmenine A. V. Š. nuosavybe.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (pagal pareigas). Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, t. y. bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla, bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimą teismas turi išspręsti neatsižvelgdamas į šalių prašymą – tai yra teismo pareiga (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39. Remiantis bylos dokumentais, ieškovė teikdama ieškinį sumokėjo 100 Eur dydžio žyminį mokestį (mokėjimo nurodymai „Swedbank“, AB: 2021 m. kovo 18 d.– 38 Eur, 2021 m. liepos 13 d. – 62 Eur). Likusios žyminio mokesčio dalies (500 Eur) mokėjimas atidėtas.

40. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidas sudaro 22,40 Eur. Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovei priteistina 100 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis) ir 522,40 Eur (22,40 Eur+500 Eur) valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268–270, 376 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovės D. V. ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad A. V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini), butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav., Grigiškėse, (duomenys neskelbtini), įgytą santuokos metu su tėvu N. Š., įgijo asmeninės nuosavybės teise.

Priteisti iš N. Š., gimusio (duomenys neskelbtini), D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš N. Š., gimusio (duomenys neskelbtini), valstybei 522,40 Eur (penkis šimtus dvidešimt du eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Mokėjimo paskirtyje būtina nurodyti bylos, kurioje priteistos išlaidos, numerį.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Įsiteisėjusią sprendimo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centras.