Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-14-935/2021 Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03052-2014-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4; 2.4.6.2

2021 m. gegužės 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

nuteistųjų gynėjams advokatams Irinai Beleškienei, Jovitui Elzbergui, Dovilei Užkurėnei, Mindaugui Dūdai ir Elenai Žilėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B., M. V. ir jų gynėjų advokatų, nuteistojo D. K. gynėjo advokato bei nuteistojo E. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir E. B. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams bei 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 627 Eur.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, E. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, o praradus darbą – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 400 MGL (15064 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir M. V. paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams bei 600 MGL (22596 Eur) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per dvidešimt keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 941 Eur.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, M. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, o praradus darbą – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 400 MGL (15064 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir D. K. paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams ir 400 MGL (15064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per aštuoniolika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 836 Eur.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą, o praradus darbą – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 13 d. UAB „K.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir 2014 m. sausio 15 d. UAB „K.“ kasos perdavimo akto pagaminimas) 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, E. G. skirtos bausmės subendrintos ir paskirta 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda, įpareigojant nuteistąjį baudą sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 440 Eur.

E. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (2014 m. birželio 30 d. pažymos Nr. 1 (Forma Nr. 3), 2014 m. birželio 30 d. atliktų darbų akto A001, 2014 m. lapkričio 27 d. atliktų darbų akto A001, 2014 m. lapkričio 27 d. atliktų darbų akto A001, 2014 m. lapkričio 27 d. atliktų darbų akto A001 klastojimas) buvo išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. V., D. K. ir E. B. nuteisti už tai, kad M. V. bei D. K., siekdami apgaule įgyti Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau – NMA) administruojamas Europos Sąjungos paramos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, skirtas finansuoti projektus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programą, 2013 m. gruodžio 13 d. E. G. vardu įsigijo UAB „K.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), su kuria NMA buvo sudariusi Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos srities „Ne žemės ūkio veikla“ paramos sutartį, taikomą 2011 metų paraiškoms (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurią UAB „K.“ įsipareigojo įgyvendinti projektą „UAB „K.“ verslo paslaugos“, o NMA kompensuos 65 procentus UAB „K.“ patirtų išlaidų: iki 205401 Lt, patirtų įsigyjant plovimo mašinas; iki 125306 Lt, patirtų įsigyjant pastolius; iki 359853 Lt, patirtų įsigyjant ekskavatorių, surašydami ir valstybės įstaigoms teikdami dokumentus, pagal kuriuos minėtos įmonės akcininkas ir direktorius tariamai yra E. G..

M. V. ir D. K., tęsdami nusikalstamą sumanymą, realiai patys valdydami UAB „K.“, t. y. disponuodami minėtos įmonės dokumentais, antspaudais, mokėjimo priemonėmis, veikdami UAB „K.“ vardu, 2014 m. vasario 28 d. E. G. pasirašytu raštu NMA paprašė keisti investicijų dalyką: vietoje ekskavatoriaus, pastolių ir plovimo mašinos kompensuoti greiderio įsigijimo išlaidas.

M. V. ir D. K., tęsdami nusikalstamą sumanymą, žinodami, kad greiderio kaina, pastarąjį įsigyjant iš UAB „R.“, yra 335000 Lt (97022,71 Eur) be PVM, žinodami, kad NMA, administruojanti Europos Sąjungos paramos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, skirtas finansuoti projektus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programą, kompensuoja 65 procentus patirtų išlaidų, patirtų įsigyjant Paramos sutartyje nurodytą turtą, siekdami padidinti UAB „K.“ įsigyjamo greiderio kainą, tuo pačiu – ir NMA kompensuotinų išlaidų dydį, su UAB „E.P.“ direktoriumi E. B. susitarė, kad pastarojo vadovaujama įmonė dalyvaus UAB „K.“ organizuojamame greiderio pirkime ir pastarąjį laimės, po ko bus surašyti dokumentai, tariamai patvirtinantys, kad E. B. vadovaujama UAB „E.P.“ nupirko greiderį iš D. K. vadovaujamos UAB „Ž.I.“ ir pastarąjį pardavė D. K. ir M. V. valdomai UAB “K.“.

E. B., vykdydamas susitarimą su M. V. ir D. K., 2014 m. kovo 20 d. UAB „E.P.“ vardu pateikė UAB „K.“ pasiūlymą dėl greiderio įsigijimo, UAB „K.“ 2014 m. kovo 21 d. pirkimo komisijos sprendimu nugalėtoju pripažinus UAB „E.P.“ pasiūlymą, NMA ir UAB „K.“ 2014 m. kovo 25 d. sudarius susitarimą Nr. 1 dėl 2013 m. lapkričio 26 d. Paramos sutarties pakeitimo, kuriuo NMA įsipareigojo UAB „K.“ suteikti paramą iki 690560 Lt išlaidoms, patirtoms įsigyjant greiderį, kompensuoti, UAB „E.P.“, atstovaujama E. B., ir UAB „K.“, atstovaujama E. G., 2014 m. gegužės 5 d. sudarė technikos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2014-05, kuria UAB „E.P.“ įsipareigojo už 868054 Lt parduoti, o UAB „K.“ – nupirkti naują ir nenaudotą greiderį, UAB „E.P.“, atstovaujama E. B., ir UAB „Ž.I.“, atstovaujama D. K., 2014 m. gegužės 6 d. sudarė technikos pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „Ž.I.“ įsipareigojo už 862004 Lt parduoti, o UAB „E.P.“ – nupirkti naują ir nenaudotą greiderį. UAB „R.“, atstovaujama R. T., ir UAB „Ž.I.“, atstovaujama D. K., 2014 m. gegužės 14 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriomis UAB „R.“ įsipareigojo už 308550 Lt parduoti, o UAB „Ž.I.“ – nupirkti traktorių „Valtra T213V“, UAB „R.“ įsipareigojo už 96800 Lt parduoti, o UAB „Ž.I.“ – nupirkti kelių lygintuvą „FMG TLN 430“. D. K. vadovaujamai UAB „Ž.I.“ iš UAB „R.“ už 335000 Lt (97022,71 Eur) be PVM, 405350 Lt (117397,47 Eur) su PVM 2014 m. birželio 2 d. nupirkus bei priėmus naują kelių lygintuvą „FMG TLN 430“ ir naują traktorių „Valtra T213V“,

D. K., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, surašė 2014 m. birželio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), tariamai patvirtinančią, kad UAB „Ž.I.“, atstovaujama D. K., UAB „E.P.“, atstovaujamai E. B., parduoda greiderį, kurio kaina 714400 Lt be PVM, 862004 Lt su PVM, D. K., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, ir E. B., vykdydamas susitarimą su M. V. ir D. K., surašė 2014 m. birželio 2 d. technikos priėmimo-perdavimo aktą, tariamai patvirtinantį, kad UAB „Ž.I.“, atstovaujama D. K., UAB „E.P.“, atstovaujamai E. B., perduoda greiderį, E. B., vykdydamas susitarimą su M. V. ir D. K., surašė UAB „E.P.“ 2014 m. birželio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), tariamai patvirtinančią, kad UAB „E.P.“ parduoda UAB „K.“ greiderį, kurio kaina 717400 Lt be PVM, 868054 Lt su PVM, M. V., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, ir E. B., vykdydamas susitarimą su M. V. ir D. K., surašė 2014 m. birželio 2 d. priėmimo-perdavimo aktą, tariamai patvirtinantį, kad UAB „E.P.“, atstovaujama E. B., perdavė, o UAB „K.“, atstovaujama E. G., priėmė greiderį.

M. V. ir D. K., tęsdami nusikalstamą sumanymą, 2014 m. birželio 2 d. NMA pateikė UAB „K.“ mokėjimo prašymą paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, kuriame deklaruota tinkamų finansuoti išlaidų suma – 717400 Lt, prašoma išmokėti paramos suma – 466310 Lt. NMA 2014 m. rugpjūčio 1 d., būdama suklaidinta, į UAB „K.“ vardu AB „DnB banke“ atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 466310 Lt (135052,71 Eur). Tokiu būdu D. K. ir M. V., padedant E. B., apgaule įgijo didelės – 71987,95 Eur vertės svetimą turtą – NMA administruojamas Europos Sąjungos paramos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas.

Tokiais savo veiksmais D. K. ir M. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, o E. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat M. V. buvo nuteistas už tai, kad jis, žinodamas, jog UAB „K.“ realiai iš UAB „E.P.“ jokių prekių nepirko, į UAB „K.“ buhalterinę apskaitą įtraukė UAB „E.P.“ direktoriaus E. B. surašytą 2014 m. birželio 6 d. UAB „E.P.“ PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė komercinė operacija – naujo ratinio traktoriaus „Valtra T213V“ ir greiderio „TLN430P“ pardavimas UAB „K.“ už 251405,81 Eur (868054 Lt);

žinodamas, kad UAB „K.“ realiai jokių paslaugų UAB „Ž.I.“ nesuteikė, surašė ir į UAB „K.“ buhalterinę apskaitą įtraukė 2014 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – kelių greideriavimo darbai (duomenys neskelbtini), už 35153,16 Eur, 2014 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – techninės aikštelės įrengimo, kelio įrengimo, kelio planiravimo, lyginimo darbai (duomenys neskelbtini), už 8418,45 Eur, 2014 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – krūmynų ir augmenijos valymo nelygioje vietoje darbai ir transportavimo paslaugos (duomenys neskelbtini), už 1793,90 Eur, 2014 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – kraštovaizdžio tvarkymo darbai (duomenys neskelbtini), už 10141 Eur. Šiais savo veiksmais M. V. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, to paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, to paties įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. Tokiais veiksmais M. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

3. Taip pat D. K. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „Ž.I.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal BAĮ 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už UAB „Ž.I.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė UAB „Ž.I.“ buhalterinę apskaitą:

žinodamas, kad UAB „Ž.I.“ realiai UAB „E.P.“ jokių prekių nepardavė, surašė ir į UAB „Ž.I.“ buhalterinę apskaitą įtraukė 2014 m. birželio 2 d. UAB „Ž.I.“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė komercinė operacija – naujo ratinio traktoriaus „Valtra T213V“ ir greiderio „TLN430P“ pardavimas UAB „E.P.“ už 249653,61 Eur (862004 Lt);

žinodamas, kad UAB „K.“ realiai jokių paslaugų UAB „Ž.I.“ nesuteikė, į UAB „Ž.I.“ buhalterinę apskaitą įtraukė M. V. surašytas 2014 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – kelių greideriavimo darbai (duomenys neskelbtini), už 35153,16 Eur, 2014 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – techninės aikštelės įrengimo, kelio įrengimo, kelio planiravimo, lyginimo darbai (duomenys neskelbtini), už 8418,45 Eur, 2014 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – krūmynų ir augmenijos valymo nelygioje vietoje darbai ir transportavimo paslaugos (duomenys neskelbtini), už 1793,90 Eur, 2014 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – kraštovaizdžio tvarkymo darbai (duomenys neskelbtini), už 10141 Eur. Šiais savo veiksmais D. K. pažeidė BAĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, to paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, to paties įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „Ž.I.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Tokiais savo veiksmais D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

4. Taip pat E. B. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „E.P.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi pagal BAĮ 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už UAB „E.P.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė UAB „E.P.“ buhalterinę apskaitą:

žinodamas, kad UAB „Ž.I.“ realiai UAB „E.P.“ jokių prekių nepardavė, į UAB „E.P.“ buhalterinę apskaitą įtraukė D. K. surašytą 2014 m. birželio 2 d. UAB „Ž.I.“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė komercinė operacija – naujo ratinio traktoriaus „Valtra T213V“ ir greiderio „TLN430P“ pardavimas UAB „E.P.“ už 249653,61 Eur (862004 Lt);

žinodamas, kad UAB „E.P.“ realiai UAB „K.“ jokių prekių nepardavė, surašė ir į UAB „E.P.“ buhalterinę apskaitą įtraukė 2014 m. birželio 6 d. UAB „E.P.“ PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė komercinė operacija – naujo ratinio traktoriaus „Valtra T213V“ ir greiderio „TLN430P“ pardavimas UAB „K.“ už 251405,81 Eur (868054 Lt). Šiais savo veiksmais E. B. pažeidė BAĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, to paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, to paties įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „E.P.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Tokiais savo veiksmais E. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

5. E. G. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „K.“ direktoriumi, pagal BAĮ 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už UAB „K.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, aplaidžiai tvarkė UAB „K.“ buhalterinę apskaitą:

pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėdamas numatyti, kad M. V. jam pateikiamuose dokumentuose užfiksuotos ūkinės komercinės operacijos realiai neįvyko, pasirašė ir pateikė M. V. įtraukti į UAB „K.“ buhalterinę apskaitą UAB „E.P.“ direktoriaus E. B. surašytą 2014 m. birželio 6 d. UAB „E.P.“ PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė komercinė operacija – naujo ratinio traktoriaus „Valtra T213V“ ir greiderio „TLN430P“ pardavimas UAB „K.“ už 251405,81 Eur (868054 Lt);

2014 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – kelių greideriavimo darbai (duomenys neskelbtini), už 35153,16 Eur, 2014 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – techninės aikštelės įrengimo, kelio įrengimo, kelio planiravimo, lyginimo darbai (duomenys neskelbtini), už 8418,45 Eur, 2014 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – krūmynų ir augmenijos valymo nelygioje vietoje darbai ir transportavimo paslaugos (duomenys neskelbtini), už 1793,90 Eur, 2014 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota tariamai įvykusi ūkinė operacija – kraštovaizdžio tvarkymo darbai (duomenys neskelbtini), už 10141 Eur. Šiais savo veiksmais E. G. pažeidė BAĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, to paties įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, to paties įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. Tokiais savo veiksmais E. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.

6. Taip pat E. G. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 13 d. pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), baudžiamojo proceso metu tiksliau nenustatytoje vietoje, pasirašė baudžiamojo proceso metu nenustatytos tapatybės asmens parengtą dokumentą – UAB „K.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, tariamai patvirtindamas, kad S. P. už 90000 Lt (26065,80) Eur pardavė, o jis nupirko 425 UAB „K.“ akcijas, nors jis minėtų akcijų nepirko ir pinigų už jas nemokėjo; 2014 m. sausio 15 d. Vilniuje, baudžiamojo proceso metu tiksliai nenustatytoje vietoje, E. G. pasirašė baudžiamojo proceso metu nenustatytos tapatybės asmens parengtą UAB „K.“ kasos perdavimo aktą, tariamai patvirtindamas, kad S. P. perdavė, o E. G. priėmė UAB „K.“ kasą, kurioje buvo 228364,64 Lt (66138,97 Eur) arba jų ekvivalentai, nors S. P. jokių pinigų E. G. neperdavė, o E. G. jokių pinigų nepriėmė. Tokiais savo veiksmais E. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

7. Taip pat M. V. nuteistas už tai, kad jis, realiai valdydamas UAB „K.“, žinodamas, jog UAB „K.“ jokių paslaugų UAB „Ž.I.“ nesuteikė, nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., baudžiamojo proceso metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, UAB „K.“ dokumentuose įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją apie UAB „K.“ UAB „Ž.I.“ tariamai atliktus darbus, tokiu būdu pagamino netikrus dokumentus ir pastaruosius davė pasirašyti E. G.: 2014 m. birželio 30 d. pažymoje Nr. 1 (Forma Nr. 3) įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „K.“ nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. atliko kelio greideriavimo darbus UAB „Ž.I.“ adresu (duomenys neskelbtini), už 35153,156 Eur (121376,82 Lt), nors darbai realiai nebuvo atlikti; 2014 m. birželio 30 d. atliktų darbų akte A001 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „K.“ nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. atliko kelio greideriavimo darbus UAB „Ž.I.“ adresu (duomenys neskelbtini), už 35153,156 Eur (121376,82 Lt), nors darbai realiai nebuvo atlikti; 2014 m. lapkričio 27 d. atliktų darbų akte A001 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „K.“ nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d. atliko techninės aikštelės įrengimo, kelio įrengimo, kelio planiravimo, lyginimo darbus UAB „Ž.I.“ adresu (duomenys neskelbtini), už 8418,45 Eur (29067,23 Lt), nors darbai realiai nebuvo atlikti; 2014 m. lapkričio 27 d. atliktų darbų akte A001 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „K.“ nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d. atliko krūmynų ir augalijos valymo ir transportavimo darbus UAB „Ž.I.“ adresu (duomenys neskelbtini), už 1793,90 Eur (6193,99 Lt), nors darbai realiai nebuvo atlikti; 2014 m. lapkričio 27 d. atliktų darbų akte A001 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „K.“ nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. atliko 20 cm storio dangos įrengimo darbus UAB „Ž.I.“ adresu (duomenys neskelbtini), už 10140,99 Eur (35014,83 Lt), nors darbai realiai nebuvo atlikti. Tokiais savo veiksmais M. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. ir jo gynėja advokatė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba išteisinti E. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o baudžiamąją bylą E. B. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nutraukti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje yra paminėta itin daug faktinių aplinkybių, kurios buvo nustatytos remiantis duomenimis iš viešų registrų. Šie duomenys teisiamojo posėdžio metu nebuvo tiriami, jie nebuvo pagarsinti, proceso dalyviai dėl jų negalėjo pasisakyti. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, rėmėsi duomenimis, kurie nebuvo ištirti bylos nagrinėjimo metu. Skunde pabrėžiama, kad pačiame skundžiamame nuosprendyje pripažįstama, jog jame yra aptariami faktai, kurie nebuvo nagrinėjami teisiamajame posėdyje, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos faktus konstatuoja ir būtent jų kontekste daro išvadas apie nusikalstamos veikos buvimą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas rodo savo šališkumą, faktus išdėsto subjektyviai, neturėdamas proceso dalyvių pozicijos dėl konkrečių faktų. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino faktus, kurie nebuvo nagrinėtos bylos dalykas, jie nebuvo paminėti kaltinamajame akte, nebuvo inkriminuoti E. B.. Skundžiame nuosprendyje minimas ne vienas asmuo, kuris nebuvo paminėtas kaltinamajame akte bei E. B. suformuluotame kaltinime, tačiau daroma išvada, jog konkretūs faktai neva turi reikšmės baudžiamosios bylos išnagrinėjimui. E. B. neturėjo galimybės pasisakyti dėl savo sąsajų su skundžiamame nuosprendyje nurodytais asmenimis, su kuriais jis kaltinamajame akte niekaip nebuvo siejamas. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tokiu būdu siekė pagrįsti savo išvadas dėl E. B. kaltės, suformuodamas išankstinę subjektyvią nuomonę apie jo veiksmus, kurie apskritai nebuvo tiriami.

10. Apeliantai tvirtina, kad skundžiame nuosprendyje yra minimi asmenys, kurie neva prisidėjo prie galimai atliekamos nusikalstamos veikos, tačiau šie asmenys nebuvo kaltinami nusikaltimo padarymu, pavyzdžiui, liudytoju apklaustas L. S., I. grupės įmonės, kurių naudai, pasak pirmosios instancijos teismo, ir buvo naudojama gaunama parama. Šios aplinkybės nebuvo tiriamos bei nagrinėjamos teisiamojo posėdžio metu, tačiau pirmosios instancijos teismas jas itin detaliai aprašė nuosprendyje, jomis rėmėsi ir darė išvadas dėl E. B. veiksmų kvalifikavimo. E. B. suformuluotas kaltinimas buvo aiškus ir apibrėžtas, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl tų veiksmų, kurie apibrėžti kaltinime, buvimo arba nebuvimo. Vis tik pirmosios instancijos teismas išėjo už kaltinimo ribų, aptarė ir pasisakė nuosprendyje dėl apeliantui neinkriminuotų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje pažeidė esminius BPK principus, savo iniciatyva gautų faktinių duomenų netyrė ir nevertino teisiamajame teismo posėdyje, padarė išskirtinai savo subjektyviu požiūriu pagrįstas išvadas dėl tokių duomenų sąsajumo su byla.

11. Apeliaciniame skunde tikinama, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu būdu E. B. sukčiavo, kaip pasireiškė jo veiksmai. Skundžiame nuosprendyje nurodoma, jog nėra duomenų, kad E. B. būtų žinomos visos D. K. ir M. V. vykdomos veiklos detalės, tačiau jis suprato, kad realiai jo vadovaujama įmonė greiderio neperka ir neparduoda, jo vadovaujamos įmonės dalyvavimas reikalingas tik siekiant gauti Europos Sąjungos paramą, ir siekė taip veikti. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog E. B., žinodamas tik tam tikras kitų nuteistųjų sugalvoto plano detales, vis dėl to padėjo kitiems nuteistiems asmenims sukčiauti, siekiant gauti Europos Sąjungos paramą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Skunde pažymima, jog UAB „E.P.“ realiai dalyvavo UAB „K.“ paskelbtame konkurse, teisėtai įsigijo iš UAB „Ž.I.“ traktorių ir greiderį, už kuriuos atsiskaitė, teisėtai pardavė UAB „K.“ traktorių ir greiderį. E. B. vadovaujama įmonė negavo jokios paramos, o už traktoriaus ir greiderio pardavimą gautas 6000 Lt pelnas buvo apskaitytas įmonės buhalterinėje apskaitoje, sumokėti mokesčiai valstybei.

12. Apeliantai teigia, kad visi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys ūkinių operacijų tarp įmonių atlikimo realumą, buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, pirkimo-pardavimo sutartys nėra nuginčytos ir yra galiojančios, PVM sąskaitos-faktūros yra išrašytos, apskaitytos įmonių buhalterinėje apskaitoje, mokesčiai valstybei taip pat sumokėti. Tokia veikla, kuri skundžiamu nuosprendžiu buvo kriminalizuota, įprastai vadinama tarpininkavimu, kai asmuo įsigyja prekę pardavimui. Šiuo atveju būtent tokius veiksmus E. B. įmonė ir atliko. Be to, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nenurodo nuosprendyje, kad juridinis asmuo UAB „E.P.“ yra kaltinamas šioje baudžiamojoje byloje, tačiau jo išvados dėl šio juridinio asmens dalyvavimo nusikalstamoje veikoje yra akivaizdžios – UAB „E.P.“ buvo naudojama nusikalstamai veikai padaryti, kadangi fiktyviai dalyvavo paskelbtame konkurse, taip pat fiktyviai dalyvavo ir traktoriaus bei greiderio pirkimo-pardavimo sandoryje.

13. Apeliantai nesutinka su išvada, jog UAB „E.P.“ dalyvavimas traktoriaus ir greiderio pirkime buvo fikcija ir E. B. tai puikiai suprato. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, E. B. niekada nesakė, jog dėl traktoriaus ir greiderio pirkimo tarpusavyje dalyvavo M. V. ir D. K.. Taip pat nepagrįsta išvada, kad E. B. veikoje dalyvavo tik kaip padėjėjas, sutikęs savo vadovaujamą UAB „E.P.“ įterpti į greiderio pirkimo-pardavimo grandinę kaip tarpininkę bei šios įmonės vardu surašyti dokumentus, tariamai patvirtinančius, kad jo vadovaujama įmonė dalyvavo realiuose komerciniuose sandoriuose su UAB „Ž.I.“ ir UAB „K.“. Šioje byloje nebuvo nustatyta, kokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip sukčiavimas, ėmėsi E. B.. Išvados dėl E. B. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, kurią, pasak pirmosios instancijos teismo vykdė D. K. ir M. V., yra prieštaringos, kadangi skundžiamame nuosprendyje buvo pripažinta, jog E. B. nežinojo paminėtų asmenų sumanymo dėl paramos gavimo, tačiau tuo pačiu pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad E. B. padėjo įgyvendinti nusikalstamą veiką, žinodamas apie nusikalstamos veikos atlikimą. Be to, skundžiame nuosprendyje nėra nurodyta, dėl kokių priežasčių E. B. galėjo daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ar jam buvo naudingas tokių veiksmų atlikimas, nenustatė jo motyvų, kurie paaiškintų nusikaltimo padarymo aplinkybes.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas aprašydamas D. K. ir M. V. veikas, akcentavo, jog E. B. nežinojo jų sumanymo, tačiau vykdė susitarimą su jais. Išvada apie E. B. žinojimą dėl vykdomos nusikalstamos veikos yra nepagrįsta, prieštaraujanti logikai. Tuo atveju, jeigu asmuo nežino, ką ketina daryti kiti asmenys, jis negali suvokti, jog daro priešingą teisei veiką, taip pat negali norėti taip elgtis, suvokti, kad padeda kitiems asmenims įgyvendinti nusikaltimą.

15. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės kriminalizavo įprastą ūkinę-komercinę veiklą, kuria užsiima daugelis Lietuvoje veikiančių įmonių. Be to, viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu NMA nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, kad buvo padaryta žala valstybei. Visas kaltinimas yra paremtas vertinimo paslaugas atliekančio specialisto konsultacine išvada, kurioje net nenurodyti konkretūs naudoti metodai, kuriais remiantis buvo padaryta išvada dėl per didelės kainos už įsigytą traktorių. Taip pat nebuvo paneigti argumentai, susiję su įsigyto traktoriaus ir greiderio kaina. UAB „E.P.“ pasiūlė mažiausią kainą iš konkurse dalyvavusių juridinių asmenų. Taigi traktorius bei greideris buvo nupirkti už realią kainą.

16. Apeliaciniame skunde nesutinkama su išvada, kad į UAB „E.P.“ buhalterinę apskaitą įtraukus UAB „Ž.I.“ 2014 m. birželio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir UAB „E.P.“ 2014 m. birželio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, negalima iš dalies nustatyti UAB „E.P.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Tokia teismo išvada prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kuriuose yra aiškiai išvardintos ūkinės operacijos, aprašytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose, šių ūkinių operacijų kaina taip pat yra aiški ir nustatyta. Be to, BK 222 straipsnis yra BK XXXII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“, taigi baudžiamoji atsakomybė už šiame skyriuje nustatytas draudžiamas veikas gali būti taikoma tais atvejais, kai konkrečių veikų padarymo kyla grėsmė normaliam valstybės finansų sistemos funkcionavimui. Šiuo atveju pažeidimų, susijusių su mokesčių mokėjimu, nenustatyta. Todėl padarytos veikos jokia reali grėsmė baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams nekilo. Net ir tuo atveju, jeigu minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos neįvyko, tai tokie pažeidimai nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, tokie veiksmai vertintini kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, atlikimo būdas.

17. Apeliaciniame skunde pažymima, jog skundžiamas nuosprendis E. B. nebuvo paskelbtas, jis nebuvo informuotas apie šio nuosprendžio paskelbimo vietą ir laiką. Nuosprendis buvo įteiktas nuteistajam per gynėją elektroniniu paštu. Tokiu būdu buvo pažeistos BPK 308 straipsnio 1 dalies nuostatos.

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. V. ir jo gynėjas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir M. V. išteisinti.

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi nuteistojo E. G. parodymais, kurie yra prieštaringi, nepatikimi ir laikytini gynybine šio asmens versija. E. G. parodymų prieštaravimai nebuvo pašalinti. E. G. konkrečius parodymus galėjo duoti siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jo parodymai turėjo būti vertinami itin kritiškai. Skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas, kadangi jame nėra pasisakyta, kodėl vienų liudytojų parodymais yra remiasi, o kitų liudytojų parodymai yra atmetami arba jais nesiremiama.

20. Apeliantai tvirtina, jog šiuo atveju NMA dėl to, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. kompensavo 65 procentus greiderio įsigijimo išlaidų, nepatyrė jokios žalos. Tokį teiginį patvirtina pats pirmosios instancijos teismas, kuris atmetė NMA pareikštą civilinį ieškinį, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priteisė NMA iš UAB „K.“ 181174,70 Eur už neteisėtai gautas išmokas. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog nėra būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymio – padarinių, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį šiuo atveju negalima.

21. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma rodo, jog nuteistasis M. V. neturėjo jokio tikslo suklaidinti NMA. M. V. prisidėjo prie įmonės UAB „K.“ valdymo tik ta dalimi, kuri apėmė projekto įgyvendinimą, tačiau eigoje matydamas, kad E. G. sunkiai sekasi valdyti įmonę ir jai vadovauti, jis padėjo tvarkyti tam tikrus įmonės reikalus, tačiau jokių neteisėtų ir/ar nusikalstamų veiksmų ir/ar sumanymų M. V. neturėjo. Vis tik pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog UAB „K.“ akcijas, veikdami kartu pirko D. K. ir M. V., kurie realiai ir valdė šią įmonę, pasirūpindami, kad fiktyviu direktoriumi oficialiuose dokumentuose būtų nurodytas E. G.. Pirmosios instancijos teismas paminėtą išvadą nepagrįstai grindė S. P. ir E. G. parodymais. S. P. yra išreiškęs tik savo subjektyvią nuomonę, kad jam buvo panašu, jog įmonę perka ne E. G., o vadovautis E. G. duotais parodymais negalima dėl jų prieštaringumo.

22. Apeliantai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė, jog E. B. išrašydamas tariamą 2014 m. birželio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) veikė vykdydamas susitarimą su M. V.. E. B. apklausiamas teisme parodė, jog M. V. iki paskelbto konkurso nepažinojo, traktorių „Valtra 193H“ kartu su prikabinamu greideriu iš UAB „Ž.I.“ įsigijo už 8620004 Lt. E. B. aiškiai parodė, jog jokių susitarimų pasisavinti paramos lėšas tarp jo ir kitų sandoryje dalyvavusių asmenų nebuvo, bei patvirtino, kad realiai traktoriaus ir greiderio pirkimo-pardavimo sandoriai įvyko. E. B. parodymus patvirtina ir D. K. duoti parodymai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų buvus kokį nors neteisėtą ir/ar nusikalstamą susitarimą tarp E. B., M. V. ir D. K.. Taip pat apeliantai tikina, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų išvadą, jog M. V. ir D. K. veikė bendrai ir koordinuotai, o net ir tuo atveju, jeigu toks teiginys pasitvirtintų, nebūtų pagrindo tvirtinti, jog greiderio įsigijimas buvo fikcija.

23. Skunde pažymima, jog skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis. Tokį teiginį patvirtina skundžiamo nuosprendžio turinys, kuriame nurodoma, kad dalis aplinkybių yra tikėtino pobūdžio. Tiek D. K., tiek E. B. davė išsamius parodymus apie įsigyto greiderio kainą. Už įsigytą greiderį iš UAB „E.P.“ buvo tinkamai atsiskaityta. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti, jog greiderio įsigijimo sandoris būtų buvęs fiktyvus. Be to, ir E. G. pirmosios instancijos teismui nurodė, kad UAB „K.“ įsigijo traktorių ir greiderį.

24. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kvietimas UAB „W.“ dalyvauti konkurse išsiųstas nebuvo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu bei NMA pirkimo taisyklėmis, minėtu atveju buvo privaloma paskelbti viešąjį pirkimo konkursą. Remiantis taisyklėmis konkurso duomenys skelbiami nacionaliniame dienraštyje, skelbimų skiltyje. Taigi įmonė, kuri skelbia viešąjį pirkimo konkursą, turi siųsti kvietimus tiekėjams dalyvauti konkurse, bet būtent suinteresuotos įmonės gali teikti savo pasiūlymus. Taigi, priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, viešojo pirkimo konkursas buvo teisėtas ir būtent siekiant išvengti bet kokių teisės aktų ir taisyklių pažeidimo, nebuvo kreiptasi į UAB „W.“. Priežastys, dėl kurių UAB „W.“ nusprendė nedalyvauti konkurse, nėra žinomos. Visi kiti dalyviai apie skelbiamą konkursą sužinojo iš viešai paskelbto pranešimo. Be to, šiuo atveju nėra jokio teismo ar kito subjekto sprendimo, kuriuo įvykęs konkursas būtų pripažintas neteisėtu. Todėl abejoti vykusio konkurso skaidrumu nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

25. Apeliantai tvirtina, kad UAB „K.“ patyrė 868054 Lt išlaidų už greiderio įsigijimą, todėl kreipėsi į NMA dėl dalies tokių išlaidų kompensavimo, t. y. UAB „K.“ vykdė savo sutartinę teisę ir jokių neteisėtų, ar juo labiau nusikalstamų veiksmų neatliko. Visi veiksmai siekiant gauti kompensaciją iš NMA buvo teisėti ir atitiko teisės aktų reikalavimus. Priešingu atveju, NMA nebūtų priėmusi sprendimo kompensuoti patirtas UAB „K.“ išlaidas.

26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė apie tai, kaip M. V. veikime/neveikime pasireiškė apgaulė. UAB „K.“ veiksmai, kuriais įmonė pateikė duomenis NMA apie įsigytą greiderį ir jo kainą, niekaip negalėjo suklaidinti NMA, kadangi buvo pateikti tikrovę atitinkantys duomenys, kurių pagrindu NMA ir priėmė sprendimą kompensuoti dalį patirtų išlaidų. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-614-331/2018, kuriuo NMA UAB „K.“ buvo priteista 181174,70 Eur už neteisėtai gautas išmokas, buvo priimtas ne dėl to, kad neva UAB „K.“ pateikė NMA duomenis apie dirbtinai padidintą greiderio įsigijimo kainą, o dėl visai kitų priežasčių. Skunde pažymima, kad NMA yra puikiai žinomos įvairiausių priemonių/įrangos vidutinės rinkos kainos, todėl, jeigu UAB „K.“ įsigyto greiderio kaina būtų dirbtinai padidinta ir neatitiktų rinkos kainos, manytina, jog NMA tikrai atsisakytų kompensuoti tokias patirtas išlaidas ir/ar pradėtų tyrimą ir/ar imtųsi kitų veiksmų siekiant užkirsti kelią galimam pažeidimui ir/ar nusikalstamos veikos darymui. Vis tik vien ta aplinkybė, jog NMA gavusi UAB „K.“ prašymą ir patikrinusi visus duomenis priėmė sprendimą kompensuoti 65 procentus patirtų už greiderio įsigijimą išlaidų rodo, kad UAB „K.“ neatliko jokių neteisėtų ar juo labiau nusikalstamų veiksmų.

27. Nuteistasis bei jo gynėjas teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog M. V. galėjo žinoti ir juo labiau, kad žinojo apie pirminę greiderio įsigijimo kainą. M. V. neturi specialių žinių apie techniką/įrangą ir juo labiau apie technikos/įrangos rinkos kainas. Taigi jam negalėjo kilti jokių įtarimų, kad greiderio kaina yra dirbtinai padidinta.

28. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Šiuo atveju kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo atlikti kokie nors nusikalstami veiksmai. Teisinių santykių šalis šiuo atveju siejo civiliniai teisiniai santykiai, kylantys iš sutarties. NMA išmokėjus UAB „K.“ kompensaciją, NMA nustačiusi bet kokius teisės aktų, ir/ar paramos sutarties pažeidimus galėjo be kliūčių bet kuriuo metu susigrąžinti išmokėtą kompensaciją, ką ji sėkmingai ir padarė. Taigi nei UAB „K.“, nei E. G., nei juo labiau M. V. veiksmai negali būti laikomi nusikalstamais. Be to, veika turi ne tik formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme numatytos nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga. Kiekvienu atveju turi būti įvertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas veiką pripažinti nusikalstama, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. V. iš esmės nukrypo nuo Lietuvos teismų nuosekliai suformuotos praktikos bei nepagrįstai kaltinime nurodytas faktines aplinkybes ir atliktus kaltinamųjų veiksmus įvertino kaip užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę.

29. Skunde pabrėžiama, kad tarp UAB „K.“ ir NMA sudaryta paramos sutartis yra teisėta ir reali, sutartis tarp UAB „K.“ ir UAB „E.P.“ dėl greiderio įsigijimo taip pat teisėta (nėra nuginčyta) ir yra reali. Sutarties realumą patvirtina ir pinigų mokėjimo pagal sutartį faktas. Taigi, vertinant bylai reikšmingas aplinkybes, neturėtų būti vertinamos aplinkybės po greiderio įsigijimo, t. y., kur jis buvo laikomas, kokie darbai su juo buvo atliekami ir pan., kadangi bet kokie tolimesni neteisėti veiksmai su įsigytu greideriu galėtų būti laikomi tik kaip paramos sutarties sąlygų pažeidimais, kas leistų NMA nutraukti paramos sutartį ir taikyti atsakomybę UAB „K.“.

30. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai nustatė nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnyje, dalyką. M. V. veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – svetimo turto įgijimo, kadangi M. V. asmeniškai neįgijo jokio svetimo turto. NMA kompensaciją gavo ne M. V., o UAB „K.“, kurios vardu veikė E. G.. Be to, pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, jog NMA mokėjimo prašymą 2014 m. birželio 2 d. pateikė D. K. ir M. V.. Tokios faktinės aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Tuo labiau, kad, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, E. G. tik 2014 m. birželio 25 d. išdavė įgaliojimą M. V. atstovauti UAB „K.“ NMA, o UAB „K.“ mokėjimo prašymas buvo pateiktas dar 2014 m. birželio 2 d.

31. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų tai, jog UAB „K.“, gavusi kompensaciją iš NMA, šias lėšas būtų pervedusi M. V.. Iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokiu būdu M. V. įgijo didelės vertės svetimą turtą. M. V. niekaip negalėjo suklaidinti NMA, kadangi mokėjimo prašymą paramai gauti pateikė UAB „K.“, o ne jis, taip pat jis negavo ir negalėjo gauti jokios naudos.

32. Apeliantai tikina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog M. V. veiksmuose būtų buvusi subjektyvioji sukčiavimo pusė. Pirmosios instancijos teismas net nesiaiškino, ar M. V. veikime/neveikime yra tiesioginė tyčia siekiant suklaidinti NMA. NMA išmokėta UAB „K.“ kompensacija paramos sutarties pagrindu, atitinka paramos, subsidijos sąvokas. Baudžiamoji atsakomybė už paramos ar subsidijos gavimą apgaule yra numatyta BK 207 straipsnyje. Taigi M. V. veiksmuose galėtų būti tik nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 straipsnyje, požymių.

33. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog M. V. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą vien remiantis tuo, kad jis faktiškai valdė UAB „K.“. Vadovaujantis tokia pirmosios instancijos teismo logika, M. V. nėra ir negali būti atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, kadangi įmonės vadovas turi pareigą tik organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi tam, kad vadovas būtų laikomas tinkamai organizavęs buhalterinę apskaitą, jam pakanka deleguoti buhalterinės apskaitos tvarkymo funkciją buhalteriui ir/ar vyriausiajam buhalteriui. Vienintelis tinkamas atsakomybės subjektas šiuo atveju gali būti buhalteris, kuris tvarkė UAB „K.“ buhalterinę apskaitą.

34. Skunde pabrėžiama, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog tarp UAB „K.“ ir UAB „P.“ buvo sudaryta 2013 m. gruodžio 31 d. sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo. Konkrečiai UAB „K.“ buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo pavestas buhalterei N. S.. Visos PVM sąskaitos faktūros buvo tiesiogiai teikiamos N. S., kuri vienintelė turėjo prisijungimus prie buhalterinės programos „Rivilė“, joks kitas asmuo tokio prisijungimo neturėjo ir tai tik patvirtina, kad UAB „K.“ buhalterinę apskaitą galėjo tvarkyti ir tvarkė vienas subjektas – buhalterė N. S.. Ta pati buhalterė tvarkė ir UAB „Ž.I.“ buhalterinę apskaitą. M. V. niekada netvarkė UAB „K.“ buhalterinės apskaitos, kadangi net neturėjo prieigos prie buhalterinės programos „Rivilė“.

35. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad UAB „K.“ neatliko jokių darbų ir nesuteikė jokių paslaugų pagal PVM sąskaitas faktūras, kadangi A. T. nebuvo susijęs su UAB „K.“ jokiais civiliniais teisiniais santykiais. Tokią išvadą paneigia aplinkybė, kad su A. T. dėl darbų atlikimo buvo sudarytas žodinis susitarimas. Tokio sandorio sudaryti žodžiu teisės aktų nuostatos nedraudžia. Vien tai, kad susitarimas buvo sudarytas ne raštu, o žodžiu, nedaro tokio susitarimo negaliojančiu ir/ar neteisėtu. Juo labiau, kad, kaip parodė ir A. T., minėti darbai buvo realiai atlikti. Taigi PVM sąskaitos faktūros už minėtus darbus buvo pagrįstai įtrauktos į buhalterinę apskaitą. Faktą, kad darbai pagal sąskaitas faktūras buvo atlikti, patvirtino ir D. K.. UAB „Ž.I.“ atliko mokėjimus pagal išrašytas UAB „K.“ PVM sąskaitas faktūras už atliktus darbus. Net ir E. G. parodė, jog apie UAB „K.“ atliktus darbus Ukmergės rajone jis yra girdėjęs iš M. V. jau pradėjus ikiteisminį tyrimą.

36. Nuteistajam ir jo gynėjui nėra aišku, kuo su bylai reikšmingomis aplinkybėmis yra susiję pirmosios instancijos teismo nurodomi telemetriniai duomenys, kadangi nei vienas iš nuteistųjų nenurodė, kad būtent su šia technika buvo atliekami darbai Ukmergėje. Priešingai, D. K. parodė, jog į objektus UAB „K.“ traktoriaus ir greiderio nevežė, M. V. jis davė tik UAB „Ž.I.“ priklausantį ekskavatorių.

37. Apeliantų įsitikinimu, į UAB „K.“ buhalterinę apskaitą teisėtai ir pagrįstai buvo įtraukta UAB „E.P.“ 2014 m. birželio 2 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi ši PVM sąskaita faktūra atspindėjo realiai įvykusią ūkinę operaciją.

38. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinime nurodytų PVM sąskaitų faktūrų, kai jose nurodytos konkrečios buhalterinės operacijos piniginės išraiškos bei kiti duomenys, įtraukimas į UAB „K.“ buhalterinę apskaitą nenulėmė BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje reikalaujamų padarinių kilimo, t. y. negalėjimo iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Be to, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesiaiškino subjektyviosios pusės požymių.

39. Apeliantai nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog M. V. suklastojo dokumentus. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kas surašė/pagamino skundžiamame nuosprendyje nurodytus atliktų darbų aktus. Pirmosios instancijos teismas neuždavė M. V. klausimų apie tai, ar jis surašė/pagamino atliktų darbų aktus, jeigu ne tai, ar jam žinoma, kas surašė minėtus atliktų darbų aktus. Baudžiamojoje byloje liko nenustatyta, kas iš tikrųjų surašė atliktų darbų aktus, ši aplinkybė neginčytinai patvirtina, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių M. V. kaltę dėl atliktų darbų aktų ir pažymos suklastojimo. Dokumentai atspindi realiai atliktus darbus, todėl jie negali būti laikomi BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyku. Be to, byloje nėra nustatyta, kad nurodyti dokumentai yra suklastoti, t. y. jie neatitinka tikrovės. Jokių ekspertizių dėl šių dokumentų suklastojimo byloje nebuvo atlikta, todėl objektyviai nėra nustatytas pats dokumento suklastojimo faktas.

40. Apeliantai aiškina, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino veikos pavojingumo ir tokios veikos padarinių. M. V. pripažintas kaltu suklastojęs ne PVM sąskaitas faktūras, bet atliktų darbų aktus, kas akivaizdžiai, net ir pripažinus asmenį kaltu dėl tokios inkriminuojamos veikos padarymo, nelaikytina tokia pavojinga veika, kuri užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Minėtų aktų surašymas savaime nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių padarinių, taip pat nepažeidė ir negalėjo pažeisti jokių trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl subjektyviosios pusės požymių M. V. veiksmuose, o nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia.

41. Nuteistasis ir jo gynėjas tikina, kad aplinkybę, jog skundžiamas nuosprendis buvo priimtas netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą, patvirtina ir tai, kad už inkriminuojamas veikas nebuvo kaltinamas ir/ar pripažintas kaltu juridinis asmuo UAB „K.“. Greiderį iš UAB „E.P.“ įsigijo ne E. G., ar M. V., o UAB „K.“. Prašymą kompensuoti 65 procentus patirtų įsigijimo išlaidų NMA taip pat pateikė UAB „K.“. Be to, NMA išmokėjo kompensaciją ne E. G. ar juo labiau M. V., bet būtent UAB „K.“. Taigi, pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad yra visi nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį sudėties požymiai, tokiu atveju baudžiamojon atsakomybėn turėjo būti patraukta UAB „K.“.

42. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas akcentuodamas nuteistųjų ir liudytojų tarpusavio ryšius, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį M. V. vien remiantis tuo, kad jis su konkrečiais nuteistaisiais ir liudytojais buvo pažįstamas iš anksčiau, nors jokių realių neteisėtų ir/ar nusikalstamų veiksmų jis neatliko. Aplinkybė, kad tam tikri sandoriai sudaromi tarp pažįstamų asmenų savaime nedaro tokių sandorių neteisėtais ir/ar nusikalstamais.

43. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad aplinkybę, jog įrodymai buvo netinkamai ištirti ir įvertinti, patvirtina prielaidomis grindžiama pirmosios instancijos teismo išvada, kad prie UAB „K.“, UAB „Ž.I.“ ir UAB „P.“ vardais atidarytų banko sąskaitų jungėsi ir finansines operacijas atliko tie patys žmonės. Vis tik pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais objektyviais duomenimis remiantis buvo padaryta išvada, jog būtent tie patys žmonės jungėsi prie anksčiau paminėtų įmonių banko sąskaitų, bei nenustatė, koks asmuo jungėsi prie minėtų įmonių banko sąskaitų. Skunde pažymima, kad visos anksčiau paminėtos įmonės (UAB „K.“, UAB „Ž.I.“ ir UAB „P.“) savo veiklą vykdė Spaudos rūmuose esančiose patalpose, todėl IP adresai dėl šios priežasties galėjo sutapti. Be to, iš vienos ir tos pačios darbo vietos galėjo būti jungiamasi tiek prie UAB „K.“, tiek prie UAB „Ž.I.“ banko sąskaitų, paaiškinama tuo, jog ta pati buhalterė N. S. tvarkė tiek UAB „K.“, tiek UAB „Ž.I.“ buhalterinę apskaitą.

44. Apeliantai aiškina, kad pirmosios instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį aprašė įvairius epizodus, kurie yra visiškai nesusiję su pareikštais kaltinimais nuteistiesiems. Vertinant pirmosios instancijos teismo nurodytus papildomus epizodus, gaunant Europos Sąjungos paramą, liko neaišku, kuo šis konkretus atvejis (UAB „K.“ epizodas) skiriasi nuo kitų epizodų, kad būtent UAB „K.“ epizodas turi užtraukti baudžiamąją atsakomybę, kai visi kiti atvejai buvo išspręsti pasitelkiant tik civilinės teisės priemones. Be to, pirmosios instancijos teismas didelį dėmesį skyrė UAB „K.“ atliktiems mokėjimams į valstybės biudžetą bei kitiems tiekėjams nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. gegužės 7 d., nors M. V. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo laikas apibrėžtas aiškiai, t. y. iki 2014 m. gruodžio 30 d. Įmonės mokėjimai į valstybės biudžetą ir atsiskaitymai su tiekėjais nėra ir negali būti laikomi nusikalstamais veiksmais, todėl yra neaišku, kuo ši aplinkybė yra reikšminga.

45. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas už padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistajam skyrė net ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. paskyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuri, vertinant pagal nuteistajam inkriminuojamos veikos pavojingumą, yra ženkliai per griežta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. V. bausmę, nepakankamai ją individualizavo, neįvertino to, kad nuteistasis yra teigiamai charakterizuojamas – pirmą kartą teisiamas, turi darbą, dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų niekam nebuvo padaryta žala, t. y. neatsirado jokių sunkių padarinių. Šios aplinkybės sudaro pagrindą skirti mažesnę už sankcijos vidurkį bausmę. Akivaizdu ir tai, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, atidedant jos vykdymą maksimaliam trejų metų laikotarpiui, yra neproporcinga bausmė. Taip pat pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kuo remiantis paskyrė konkretaus dydžio baudas, kai baudžiamasis įstatymas leido pirmosios instancijos teismui paskirti ženkliai mažesnes baudas. Apeliantai pažymi, kad nuteistojo finansinė padėtis nėra itin gera, o paskirtos baudos dydis yra itin didelis. Tokio dydžio baudos sumokėjimas gali nulemti ir M. V. nemokumą ateityje.

46. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. K. gynėjas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, arba D. K. priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

47. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, vertinant visą baudžiamąjį procesą ir priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas D. K. atžvilgiu ir padarė esminių pažeidimų, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtintus teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, teisės, kad kaltinamo asmens bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas bei rungimosi principus, taip pat BPK 255 ir 256 straipsniuose reglamentuotą veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarką. Pirmosios instancijos teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad šis teismas savo iniciatyva iš esmės pakeitė kaltinimą, kuris buvo suformuluotas ir perduotas teisminiam nagrinėjimui kaltinamuoju aktu, t. y. padarė bylai reikšmingas teisines išvadas apie už pareikšto kaltinimo ribų esančias kitas situacijas dėl išmokų iš NMA gavimo, kuriose dalyvavo D. K. bei kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat jų tarpusavio santykius nepaisant to, jog nei nuteistieji, nei kiti asmenys ir šių įmonių dalyviai bei vadovai proceso metu net nebuvo apklausti, o proceso dalyviams nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimus, nuteistiesiems realiai gintis nuo to. Tokių aiškiai už kaitimo ribų esančių situacijų aprašymas užima ypatingai didelę ir reikšmingą skundžiamo nuosprendžio dalį.

48. Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodė kaltinamajame akte neinkriminuotas faktines aplinkybes apie D. K. ryšį su UAB „K.“ ir tokiu būdu inkriminavo didesnę apgaule įgyto svetimo turto vertę. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai išplėsdamas kaltinimo ribas buvo šališkas bei nesilaikė BPK 255 ir 256 straipsnių reglamentuotos kaltinimo keitimo tvarkos ir taip esmingai pažeidė D. K. teisę į gynybą. Pirmosios instancijos teisme D. K. gynėsi nuo to kaltinimo, kuris buvo išdėstytas kaltinamajame akte. Bylos nagrinėjimo metu visiems proceso dalyviams pasakius baigiamąsias kalbas, teismas nurodytą nuosprendžio paskelbimo dieną, t. y. 2019 m. balandžio 19 d., priėmė nutartį dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo bei nurodė, jog atnaujinto įrodymų tyrimo metu būtina iš NMA išsireikalauti papildomus duomenis ir jų kontekste vertinti proceso metu surinktus duomenis. Vėliau paaiškėjo, jog pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo ir kreipimosi į NMA dėl papildomų duomenų į bylą pateikimo grindė išimtinai tik savo iniciatyva dar įrodymų tyrimo metu gautais duomenimis iš Konkurencijos tarybos. Proceso dalyviai apie tokių duomenų iš Konkurencijos tarybos buvimą byloje nei įrodymų tyrimo metu, nei baigiamųjų kalbų stadijoje, nebuvo informuoti. Šie duomenys buvo renkami slapta nuo proceso dalyvių, nors šioje dalyje net vyko ginčas ir skundų nagrinėjimas aukštesnės instancijos teisme, apie ką nei kaltinimas, nei gynyba nebuvo informuoti.

49. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad dėl aptartų pirmosios instancijos teismo veiksmų šiam teismui buvo pareikštas nušalinimas, kuris buvo atmestas, nurodant, jog gauta medžiaga iš Konkurencijos tarybos nebuvo ruošiamasi remtis. Vis tik duomenų iš Konkurencijos tarybos pagrindu ir buvo atnaujintas įrodymų tyrimas. Baigus įrodymų tyrimą, 2019 m. lapkričio 29 d. vėl buvo priimta nutartis dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo ir papildomų duomenų į bylą išreikalavimo. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, skundžiamo nuosprendžio struktūra leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo iniciatyva surinkta informacija iš Konkurencijos tarybos, NMA bei bankų sąskaitų išrašų apie kitas su šia byla visiškai nesusijusias situacijas dėl kitų fizinių ir juridinių asmenų išmokų iš NMA gavimo tapo pagrindu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

50. Apeliantas tikina, kad skundžiame nuosprendyje suformuluotas kaltinimas ir jo dėstymo struktūra iš esmės skiriasi nuo to kaltinimo, kuris buvo suformuluotas kaltinamajame akte, o tai reiškia, jog gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva surinkdamas už kaltinimo ribų esančius duomenis ir nuteisdamas D. K. pagal kaltinimą, kuris iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo, iš anksto neinformavęs proceso dalyvių apie tokią galimybę, buvo šališkas. D. K. yra nuteistas už tai, nuo ko proceso metu neturėjo galimybės gintis, jam nebuvo suteikta galimybė išdėstyti argumentus dėl skirtingo kaltinimo nepagrįstumo.

51. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepaskelbė nuosprendžio tą dieną, kai buvo numatyta jį paskelbti. Nuosprendžio paskelbimas buvo atidėtas, tačiau nurodytu laiku nuosprendis nebuvo paskelbtas. Nei D. K., nei jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai apie nuosprendžio paskelbimo atidėjimą, numatomą nuosprendžio paskelbimo datą ar teismo sprendimą nuosprendį skelbti nedalyvaujant kaltinamiesiems, jų gynėjams ir prokurorui, nebuvo informuoti jokia forma. Iš teismo raštinės skyriaus sekretorės, praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo numatytos nuosprendžio paskelbimo dienos, buvo gautas elektroninis laiškas, kuriame nurodyta, kad yra siunčiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio nuorašas. Taigi proceso dalyviams ne tik, kad nebuvo pranešta apie planuojamą nuosprendžio paskelbimo datą, bet priimtas nuosprendis net nebuvo paskelbtas, kaip tai numatyta BPK 308 straipsnyje. Nuosprendis iki šiol vis dar yra nepaskelbtas, o nepaskelbtas nuosprendis niekam negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Šiuo atveju buvo aiškiai pažeista D. K. teisė į gynybą ir teisingą procesą, nes pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė BPK 308 straipsnio reikalavimus, t. y. iš anksto nepranešė apie planuojamą nuosprendžio paskelbimo datą, priimto nuosprendžio realiai nepaskelbė, kas lėmė, jog nagrinėjimo teisme dalyviams nebuvo išaiškinta nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai bei paskirtų bausmių vykdymo ypatumai.

52. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, t. y. padarytos išvados dėl D. K. kaltės nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstą ir nemotyvuotą pirmenybę teikiant neva D. K. kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšminant tam tikrus įrodymų aspektus, nevertinant šių įrodymų kitų įrodymų kontekste. Be to, skundžiamame nuosprendyje yra remiamasi pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus neištirtais ir nepatikrintais duomenimis, visi neaiškumai buvo vertinami D. K. nenaudai, o išvados yra grindžiamos prielaidomis ir duomenų interpretavimu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti naudinga linkme, taip pažeidžiant in dubio pro reo principą.

53. Nuteistojo gynėjas aiškina, kad pirmosios instancijos teismo iniciatyva į bylą surinkta informacija apie kitas situacijas dėl išmokų iš NMA gavimo nei paneigia, nei patvirtina šios konkrečios bylos aplinkybių, t. y. aiškiai neatitinka įrodymų sąsajumo kriterijaus, todėl, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalimi, negali būti įrodomąją reikšmę byloje turinčiais duomenimis. Be to, skundžiamame nuosprendyje įvardinti duomenys apie kitas situacijas dėl išmokų iš NMA gavimo nebuvo patikrinti, tyrimas neatliktas, asmenys neapklausti bei kaltinimas nepareikštas. Vis tik tokia informacija yra grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo pačiu nėra vadovaujamasi D. K. duotais paaiškinimais, iš kurių matyti, jog jis veikė teisėtai ir ne UAB „K.“ naudai, o išimtinai UAB „Ž.I.“ naudai ir interesais. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstytos abstrakčios, prielaidinio pobūdžio išvados, neatitinkančios atskirų įrodymų ar jų visumos, nepagrįstai sumenkinama teisinančių įrodymų reikšmė bei vadovaujamasi informacija nesusijusia su konkrečios bylos aplinkybėmis.

54. Apeliantas tvirtina, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. K. ir M. V. tiek iki šio baudžiamojo proceso metu nagrinėjamų UAB „K.“ vardu sudarytų sandorių, tiek šių sandorių metu vykdė bendrą veiklą, kurios tikslas buvo su NMA sudarius paramos sutartis gauti minėtos institucijos administruojamas Europos Sąjungos lėšas. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, padaryta vadovaujantis prielaidomis ir spėliojimais bei už suformuoto kaltinimo ribų esančia informacija. Jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad tarp D. K. ir M. V. būtų buvęs susitarimas bendrai daryti nusikalstamas veikas, skundžiamame nuosprendyje nenurodoma, tokių duomenų nėra ir bylos medžiagoje. Skundžiamame nuosprendyje nurodytos kitos situacijos, susijusios su D. K. ir kitų fizinių bei juridinių asmenų veikla, kurios tikslas galėjo būti ar buvo su NMA sudarius paramos sutartis gauti minėtos institucijos administruojamas lėšas neturi jokio sąsajumo su šioje byloje esančiais įrodymais ir tirta situacija. Šiuo atveju D. K. ir M. V. veikimas iš esmės yra preziumuojamas remiantis situacijomis, kurios nėra susijusios su šia konkrečia byla, ir kurios nebuvo vertintos baudžiamojo įstatymo prasme. Nenustačius susitarimo, nėra pagrindo teigti ir to, kad buvo veikiama bendrai.

55. Skunde nurodoma, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog UAB „K.“ akcijas, veikdami kartu, pirko D. K. ir M. V., kurie realiai ir valdė minėtą įmonę. D. K. ir M. V. bendradarbiavimas yra grindžiamas remiantis S. P. parodymais. Vis tik šio liudytojo parodymai yra aiškiai nenuoseklūs, nepatikimi ir keitėsi ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, S. P., duodamas parodymus, galėjo turėti interesą perkelti jam pačiam gresiančią atsakomybę kitiems asmenims, kadangi jis pats šioje byloje buvo įtariamuoju. Iš S. P. parodymų matyti, jog, keičiantis jo procesiniam statusui, keitėsi ir jo duodami parodymai. S. P. parodymai apie UAB „K.“ akcijų įsigijimo/pardavimo procesą nėra nuoseklūs, jie neatitinka byloje nustatytos faktinės situacijos. Be to, S. P. taip ir nepaaiškino, iš kokių konkrečių duomenų ar veiksmų sprendė, kad pirkėjas yra ir D. K., kai patalpoje buvo bei tarpusavyje bendravo net iki dešimties žmonių, o D. K. nepasirašinėjo jokių dokumentų. Skunde pažymima ir tai, kad liudytojas nurodė, jog buvo statytinis direktorius, pats nieko nesprendė ir akcijų pirkėjų neieškojo, viską darė J. M., kuris ir tarėsi dėl to, kam bus perleistos UAB „K.“ akcijos. Vis tik pirmosios instancijos teismas J. M. neapklausė, kam realiai jis pardavė UAB „K.“ akcijas, nenustatė.

56. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad S. P. parodymų nepatvirtina ir E. G. parodymai, iš kurių matyti, jog tikrasis UAB „K.“ akcijų pirkėjas buvo M. V., kuris ir atliko įvairius veiksmus, susijusius su šia įmone. E. G. parodymai leidžia teigti, jog D. K. niekaip ir jokiu būdu neprisidėjo prie UAB „K.“ įsigijimo ir realaus šios bendrovės valdymo, sprendimų priėmimo. Be to, tiek E. G., tiek M. V. nuosekliai tvirtino, kad UAB „K.“ akcijų įgijimo/pardavimo procese D. K. nedalyvavo.

57. Nuteistojo gynėjas pabrėžia, kad E. G. 2015 metais UAB „K.“ akcijas perleido išimtinai M. V. nurodymu ir būtent jo surastiems asmenims. Šį faktą patvirtino M. V., liudytojai G. S., I. J., T. K., kurie D. K. nei pažįsta, nei yra matę, nors pagal jų parodymus, forminant akcijų perleidimo sandorį, su M. V. buvo ir dar vienas asmuo. Ši aplinkybė patvirtina faktą, jog D. K. UAB „K.“ įsigijime, valdyme ir veiklos organizavime nedalyvavo ir jokio intereso neturėjo.

58. Apeliantas aiškina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog UAB „Ž.I.“ ir UAB „K.“ atskiri dokumentai tikėtina buvo atspausdinti tuo pačiu spausdintuvu, o prie banko sąskaitų buvo jungiamasi naudojant tą patį IP adresą. Šios aplinkybės iš esmės nebuvo tiriamos. Jokie bylos duomenys nepagrindžia aplinkybės, kad visus dokumentus spausdino D. K. ar kad visais atvejais jis jungėsi prie banko sąskaitų ar kontroliavo atitinkamus prisijungimus. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas net neapklausė UAB „Ž.I.“ ir UAB „K.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusių asmenų, o tokiems asmenims sutampant, kaip yra šiuo atveju, nustatyti sutapimai galėtų būti visiškai logiški ir paaiškinami, niekaip nesietini su D. K..

59. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nustatyta traktoriaus ir greiderio įsigijimo/pardavimo sandorių faktinių aplinkybių grandinė patvirtina, jog šioje grandinėje dalyvavę juridiniai asmenys siekė ne nusikalstamų tikslų, t. y. UAB „K.“ siekė įgyvendinti su NMA sudarytą paramos sutartį dėl traktoriaus ir greiderio įsigijimo, UAB „E.P.“ siekė pelningai įgyvendinti laimėtą konkursą, o UAB „Ž.I.“ siekė pigiau įsigyti techniką iš UAB „R.“, ją sukomplektuoti ir parduoti brangiau, t. y. gauti pelną. Bendrovės UAB „R.“, UAB „Ž.I.“, UAB „E.P.“ ir UAB „K.“ sudarė realius, verslo logika pagrįstus, sandorius. Dokumentuose atspindėti tikri sandoriai, juose nurodytos tikros ir realiai įvykusios faktinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „K.“ organizuotas traktoriaus ir greiderio pirkimas buvo fikcija, yra nepagrįsta ir prieštaringa.

60. Nuteistojo gynėjas aiškina, kad byloje yra nustatyta, jog į UAB „K.“ organizuotą konkursą savo komercinius pasiūlymus pateikė trys bendrovės. Byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovių pateikti komerciniai pasiūlymai buvo formalūs, t. y., jog konkursas buvo organizuotas formaliai iš anksto žinant konkurso nugalėtoją. Liudytojai Ž. J. ir M. Š. paaiškino, kad komerciniai pasiūlymai buvo realūs ir jais buvo siekta laimėti konkursą. Konkurse dalyvavusių asmenų parodymai aiškiai patvirtina, jog UAB „K.“ organizuotas konkursas traktoriui ir greideriui įsigyti buvo organizuotas laikantis nustatytų reikalavimų. UAB „E.P.“ pateiktas komercinis pasiūlymas buvo pagrįstai pripažintas laimėjusiuoju, nes kitų bendrovių komerciniai pasiūlymai nors ir atitiko organizuoto konkurso reikalavimus, tačiau buvo aukštesnės kainos. Kitų bendrovių pateiktuose komerciniuose pasiūlymuose nurodyta technika buvo geresnės komplektacijos, nei buvo nurodyta organizuoto konkurso sąlygose, todėl jų pasiūlymai buvo brangesni, o konkurso nugalėtojas buvo išrinktas pagal mažiausios kainos kriterijų ir pasiūlymo universalumą.

61. Skunde pažymima, kad bylai aktualiu laikotarpiu UAB „E.P.“ užsiiminėjo prekyba statybine ir specialia technika, t. y. bendrovės veiklos specifika ir buvo ta, kad pastaroji, radusi pirkėjus, atlikdavo tarpininko vaidmenį tarp technikos pardavėjų ir pirkėjų. Šioje byloje apklaustas UAB „E.P.“ direktorius E. B. apie UAB „K.“ organizuotą konkursą, paaiškino, jog šis konkursas niekuo neišsiskyrė. UAB „E.P.“, laimėjusi UAB „K.“ organizuotą konkursą, pradėjo ieškoti būdo kaip jį įgyvendinti. UAB „R.“ reikalavo avanso įsigyjamai technikai, o nei UAB „E.P.“, nei UAB „K.“ tokių pinigų neturėjo, todėl E. B. pradėjo ieškoti alternatyvaus konkurso įgyvendinimo būdo. Konkurso sėkmingam įgyvendinimui buvo nuspręsta pasitelkti D. K. ir jo atstovaujamą UAB „Ž.I.“. D. K. į traktoriaus ir greiderio pirkimo/pardavimo sandorių grandinę įsijungė siekdamas vienintelio tikslo, t. y. pelno UAB „Ž.I.“ naudai gavimo. Dėl šios priežasties D. K. susitiko su UAB „R.“ atstovu J. T. dėl technikos įsigijimo, su kuriuo buvo aptartos technikos įgijimo sąlygos, o vėliau jos kaina buvo derinama su E. B.. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti bent prielaidą, kad UAB „E.P.“ minėtame traktoriaus ir greiderio pirkime/pardavime dalyvavo tariamai.

62. Apeliantas teigia, kad priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, D. K. teiginiai apie peilių greideriui pirkimą iš Latvijos įmonės „P.L.“ pasitvirtino. Baudžiamojoje byloje esančios sutartys tarp UAB „Ž.I.“, UAB „E.P.“ ir UAB „K.“ patvirtina, kad traktorius ir greideris buvo parduodamas/perkamas jau su peiliais. Tai reiškia, kad sandoris tarp įmonės „P.L.“ ir UAB „Ž.I.“ tikrai įvyko, t. y. peiliai buvo nupirkti, 2014 m. birželio 2 d. UAB „Ž.I.“ peilius jau turėjo. Tokias išvadas patvirtina ir 2014 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB „Ž.I.“ ir UAB „R.“. Sandoris buhalteriškai buvo įformintas 2014 m. gruodžio 2 d., tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog UAB „Ž.I.“ tik paminėtą dieną įsigijo peilius, nes jau 2014 m. birželio 2 d. greideris buvo perkamas/parduodamas su peiliais, be to, sąskaita faktūra gali būti išrašoma pateikus prekes. Greideris buvo apžiūrėtas ir jis tikrai buvo su peiliais.

63. Skunde nurodoma, kad 2014 m. birželio 2 d. PVM sąskaitos faktūros, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, skiriasi ne vien tik tuo, jog vienoje iš jų „Nuolaidos” grafa yra nurodyta, o kitoje tokios grafos nėra. Palyginus PVM sąskaitas faktūras tampa akivaizdu, jog jos skiriasi iš esmės, t. y. skiriasi PVM sąskaitose faktūrose nurodytos informacijos apimtis, dėstymo struktūra ir kita. PVM sąskaitų faktūrų skirtingumas yra visiškai natūralus, nes iš buhalterinės programos PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą informaciją galima atspausdinti skirtingais būdais bei skirtinga apimtimi. Vien tai, kad tą patį juridinį faktą patvirtinančios PVM sąskaitos faktūros skiriasi, dar nepatvirtina jų neteisėtumo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokios priežastys nulėmė, jog paminėtosios PVM sąskaitos faktūros skiriasi, tačiau skundžiamame nuosprendyje vis tiek buvo padarytos išvados, kurios yra aiškiai prielaidinio pobūdžio. Be to, UAB „R.” išrašydama PVM sąskaitą faktūrą neturėjo pareigos nurodyti konkrečią taikytos nuolaidos sumą. Sąskaitine prasme nuolaidos neprivaloma apskaityti, ji gali būti suteikiama ir žodiniu susitarimu, kas aptariamu atveju ir buvo padaryta. Tiek D. K., tiek J. T. patvirtino, kad D. K. įsigydamas techniką iš UAB „R.“ gavo ženklią nuolaidą dėl ilgalaikio bendradarbiavimo, taip pat dėl to, kad traktorius ir greideris buvo nesurinktas ir neišbandytas, be peilių ir buvo palikta galimybė šią techniką demonstruoti parodose.

64. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo išvadoje nurodyta greiderio rinkos kaina iš esmės atitinka minėto greiderio kainą, už kurią UAB „R.“ pardavė greiderį UAB „Ž.I.“. UAB „R.“ komercijos direktoriaus J. T. rašte yra nurodyta tiksli UAB „Ž.I.“ suteiktos nuolaidos suma. Šiame rašte yra nurodyta ir įrangos kaina be nuolaidų. UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. C-64 nurodytos traktoriaus ir greiderio rinkos kainos 436661,57 Lt be PVM nepagrįstumą patvirtina turto vertintojų pateikti traktoriaus ir greiderio vertinimai. UAB „Turto ir verslo tyrimo centro“ kilnojamojo turto retrospektyvinio vertinimo ataskaitoje Nr. 1508/02 nustatyta traktoriaus „Valtra T213V“ su prikabinamu greideriu rinkos vertė – 246000 Eur, o IĮ „Eksperts“ parengtoje kilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje Nr. 15/09-050, konstatuota, jog traktoriaus „Valtra T213V“ su prikabinamu greideriu rinkos vertė 2014 m. birželio 2 d. buvo 239701,00 Eur su PVM.

65. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad konsultavimo ataskaita turi turto vertinimo požymių, nes joje pateikiama ekspertinė konsultacija apima turto rinkos vertės nustatymą. Tokią išvadą patvirtina tai, kad konsultavimo ataskaitoje nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis pateikiamos išvados bei nurodomas siekiamas rezultatas. Turto ir verslo vertinimo metodika reglamentuoja turto arba verslo vertinimo tikslus, vertinimo tvarką, turto vertinimo metodus ir jų taikymą bei yra patvirtina vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu (toliau – TIVVPĮ). Pagal TIVVPĮ nuostatas atlikti turto arba verslo vertinimą ir nustatyti turto arba verslo vertinimo rinkos vertę gali tik turto arba verslo vertintojas ir turto arba verslo vertinimo įmonė, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Atlikus turto arba verslo vertinimą yra rengiama nustatytos formos turto arba verslo vertinimo ataskaita. UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaita neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kadangi ši įmonė neturėjo ir šiuo metu neturi teisės verstis turto vertinimo veikla, nes nėra įrašyta į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą. Be to, asmuo, parengęs konsultavimo ataskaitą, nėra identifikuotas, t. y. nėra pateikta jokių įrodymų apie jo žinias ir specialius gebėjimus, jis neapklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme apie savo pateiktos ataskaitos rezultatus, jų pagrįstumą. Paminėtus faktus patvirtina ir buvusio UAB „Civitta“ vadovo D. V. parodymai, iš kurių matyti, jog nei jis ar kiti įmonės darbuotojai, nei pati įmonė 2015 m. sausio 23 d. nebuvo įrašyti į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą.

66. Nuteistojo gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į netinkamą traktoriaus ir greiderio rinkos kainos nurodymą, padarė nepagrįstą išvadą, jog apgaule įgyto turto – Europos Sąjungos paramos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų vertė yra 71987,95 Eur. Iš kaltinimo ir skundžiamo nuosprendžio turinio visiškai neaišku ir nesuprantama, kokiu būdu ir skaičiavimo metodu yra gaunama tokia apgaule įgyto turto vertė. UAB „Ž.I.“ UAB „R.“ mokėta kaina už traktorių ir greiderį visiškai nepagrįstai nurodoma, kaip atskaitos taškas vertinant apgaule įgyto turto vertę, nes ši suma aiškiai neatitinka rinkos kainos, kurią galėjo gauti UAB „K.“. Byloje nustatyta, kad UAB „Ž.I.“ įsigijusi techniką su nuolaida iš UAB „R.“ ją pagerino, t. y. nupirko peilius ir pilnai sukomplektavo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad traktoriaus ir greiderio rinkos kaina atitinka UAB „Ž.I.“ UAB „R.“ mokėtai kainai, prieštarauja ir paneigia elementarią verslo logiką, nes vertinti reikia UAB „K.“ realią galimybę įsigyti konkrečią techniką ir realiai įgytą techniką.

67. Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje aiškiai nustatyta, jog UAB „Ž.I.“ ir jos direktorius D. K. jokiuose santykiuose su UAB „K.“ dėl išmokos iš NMA nedalyvavo. D. K. ir UAB „Ž.I.“ sutapatinimas su M. V. ir UAB „K.“ yra visiškai nepagrįstas, nes tai du atskiri juridiniai asmenys, kurie, turėdami skirtingus tikslus ir interesus, veikė atskirai. Šiuo atveju D. K. veikė išimtinai tik UAB „Ž.I.“ naudai ir teisėtais būdais siekė gauti pelno iš sandorių.

68. Apeliantas aiškina, kad skundžiamame nuosprendyje ir kaltinime visiškai neatskleistas būtinasis apgaulės požymis, nėra nurodoma kada, kur ir kaip D. K. panaudojo apgaulę NMA darbuotojų atžvilgiu. D. K. su NMA darbuotojais nebendravo, jokių dokumentų neteikė ir paramos lėšų neprašė. Byloje esantys įrodymai nei atskirai, nei kaip visuma, nepatvirtina, kad D. K. veikė kartu su kitais asmenims bei siekė neteisėtų (nusikalstamų) pasekmių.

69. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad paramos lėšų gavimas apgaule yra kriminalizuotas BK 207 straipsnyje, numatant atsakomybę tam, kas apgaule gavo tikslinę paramą. BK 207 straipsnis yra specialioji norma sukčiavimo atžvilgiu, todėl pagal normų konkurencijos taisykles būtent ji ir turėtų būti taikoma.

70. Skunde tikinama, kad sudarytus verslo sandorius ir susiklosčiusią situaciją būtina vertinti ir ultima ratio principo kontekste, kuris įtvirtina, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė ir taikytina tik tuomet, kai kitomis teisinėmis priemonėmis negalima pasiekti siekiamų tikslų. Šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas ginčas pirmiausiai laikytinas civilinio pobūdžio ginču. Todėl baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė priemonė, kuria galima užkirsti kelią teisės pažeidimams, esant visoms sąlygoms ir galimybėms taikyti švelnesnę atsakomybės rūšį, šiuo atveju neturi būti taikoma, kadangi kilęs ginčas tarp NMA ir UAB „K.“ dėl įsigyto traktoriaus-greiderio vertės (kainos) pagrįstumo turėjo ir galėjo būti sprendžiamas kitomis teisinėmis priemonėmis, t. y. įstatymų nustatyta civilinio proceso tvarka. Šis taip ginčas ir buvo sprendžiamas ir yra išspręstas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimu NMA iš UAB „K.“ buvo priteista 181174,70 Eur. Be to, nei D. K., nei jo vadovaujama UAB „Ž.I.“ kilusiame civiliniame ginče tarp NMA ir UAB „K.“ net nėra šalis, nes UAB „Ž.I.“ ir jos direktorius jokiuose santykiuose dėl išmokos iš NMA nedalyvavo.

71. Nuteistojo gynėjui yra akivaizdu, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas klausimas – traktoriaus-greiderio įsigijimo kaina, jos pagrįstumas, dėl ko pretenzijas reiškia NMA yra civilinio pobūdžio. NMA išanalizavo UAB „K.“ pateiktus dokumentus paramai gauti, atliko tikrinimus ir priėmė sprendimą išmokėti bei išmokėjo paramą. Vėliau tarp NMA ir UAB „K.“ kilo ginčas dėl UAB „K.“ įsigyto traktoriaus-greiderio kainos. Šį ginčą galima buvo išspręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, tačiau buvo priimtas visiškai nepagrįstas ir ultima ratio principą neatitinkantis sprendimas – kriminalizuoti tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad šiuo atveju buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad NMA nebegalėtų ar būtų apsunkinta galimybė civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo galimai pažeistas teises.

72. Apeliaciniame skunde yra tvirtinama, kad bendrovės sudarė realius ir teisėtus traktoriaus ir greiderio įsigijimo/pardavimo sandorius, todėl į UAB „Ž.I.“ buhalterinę apskaitą pagrįstai buvo įtraukta 2014 m. birželio 2 d. pardavimo PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju nebuvo padaryta jokio buhalterinės apskaitos pažeidimo, kuris sąlygotų, jog dėl to būtų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Visos kitos inkriminuojamos PVM sąskaitos faktūros taip pat pagrįstai įtrauktos į UAB „Ž.I.“ buhalterinę apskaitą, t. y. sąskaitose faktūrose nurodyti darbai buvo atlikti bei už tai atsiskaityta. Darbų atlikimo faktą patvirtina į bylą pateiktos darbų rangos sutartys, atliktų darbų aktai, Ukmergės aikštelės ir krūmų aerofotografinės nuotraukos bei byloje esantys asmenų parodymai.

73. Apeliantas pažymi, kad įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juo įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas, arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, tačiau skundžiamame nuosprendyje net nesiaiškinta subjektyviosios pusės požymių. Skundžiamame nuosprendyje iš esmės pripažįstama, kad išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti darbai buvo atlikti. Šiuo atveju D. K. nesidomėjo ir jam nerūpėjo bei neturėjo rūpėti, ar aptariamus darbus atliko UAB „K.” darbuotojai, ar A. T., ar pats M. V.. Su UAB „K.“ buvo atsiskaitoma pagal atliktų darbų faktą, už kuriuos UAB „Ž.I.“ sumoka. Tai tik patvirtina, kad D. K., įsitikinęs, jog atitinkami darbai buvo padaryti, pagrįstai atsiskaitė su rangovu bei išrašytas sąskaitas faktūras įtraukė į UAB „Ž.I.“ buhalterinę apskaitą.

74. Taip pat nuteistojo gynėjas pabrėžia, kad specialisto išvada Nr. 5-4/90 dėl UAB „Ž.I.“ ūkinės finansinės veiklos yra sąlyginė. Pateiktą sąlyginę išvadą, kad jeigu kaltinime nurodytose sąskaitose faktūrose išvardinti darbai nebuvo atlikti, tuomet UAB „Ž.I.“ įtraukusi tokias sąskaitas į savo apskaitą nesilaikė BAĮ nuostatų, būtina vertinti atsižvelgiant į tai, kad darbai buvo atlikti. Taigi sąskaitos į UAB „Ž.I.“ buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos pagrįstai.

75. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu D. K. buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė. Ženkliai griežtesnės bausmės, nei pasiūlė prokuroras, paskyrimas, kartu su kitomis aplinkybėmis leidžiančiomis abejoti pirmosios instancijos teismo objektyvumu, dar kartą patvirtina, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimo, nenurodė aiškių argumentų ir visiškai nepasisakė, kodėl taikė maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą bei kodėl nustatė konkrečius įpareigojimus.

76. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

77. E. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis, būdamas UAB „K.“ direktoriumi, aplaidžiai tvarkė šios įmonės buhalterinę apskaitą. Nuteistajam neaišku, kodėl jis buvo nuteistas už aplaidaus UAB „K.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, nors skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta, kad nuteistasis buvo tik fiktyvus UAB „K.“ direktorius, kuris realiai įmonės nevaldė ir jokių sprendimų nepriėmė.

78. Skunde aiškinama, kad E. G. viso proceso metu teigė, jog vienintelis UAB „K.“ pirkėjas ir realus valdytojas buvo M. V.. Nuteistajam neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „K.“ realiai pirko ir valdė D. K. kartu su M. V.. D. K. UAB „K.“ akcijų pirkime pardavime nedalyvavo, su juo apeliantas susipažino vėliau. Įmonę realiai valdė tik M. V.. Apeliantas UAB „K.“ veikloje dalyvavo tik tiek, kiek leido M. V., kuris vienintelis tvarkė UAB „K.“ buhalterinę apskaitą.

79. E. G. taip pat teigia, kad skundžiamame nuosprendyje buvo nepagrįstai nurodyta, jog jis pagamino netikrus dokumentus. Šioje byloje nebuvo nustatyta, kas iš tikrųjų parengė konkrečius dokumentus, taip pat nenustatyta, jog paminėti dokumentai iš tikrųjų buvo suklastoti. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog jis veikė neatsargiai, o nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas tik tyčia.

80. Atsiliepime į apeliacinius skundus civilinio ieškovo NMA atstovė prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendį, kadangi jame padarytos išvados atitinka faktines aplinkybes

81. Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai advokatai prašė apeliacinius skundu tenkinti, nuteistieji E. B., M. V., D. K. taip pat prašė tenkinti apeliacinius skundus, o prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendis naikintinas, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

82. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, jog teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Baudžiamajame procese teisme taip pat turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje inter alia reiškia, kad teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) bei priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

83. Teismų praktikoje šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61/2010, 2K-150-689/2019, 2K-181-648/2019, 2K-5-976/2020). Teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-5-976/2020). Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-5-976/2020). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).

84. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

85. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, anksčiau aptartų teismo nešališkumui keliamų reikalavimų nesilaikė, jų realaus įgyvendinimo neužtikrino, nes teismo procesas nebuvo organizuojamas taip, jog jame dalyvaujantiems proceso dalyviams negalėtų kilti pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo nagrinėjant baudžiamąją bylą bei priimant joje procesinį sprendimą.

86. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, 2018 m. gegužės 15 d. nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą (toliau – Konkurencijos taryba) prašydamas pateikti tyrimo, kurio metu buvo tirti UAB „Ž.I.“ ir UAB „R.“ atstovų veiksmai, medžiagą, kadangi minėta medžiaga galimai turi įrodomosios galios nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi, gavęs iš Konkurencijos tarybos kompaktinę plokštelę, kurioje buvo įrašyta teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi prašyta medžiaga, nutarė papildomai kreipti į Konkurencijos tarybą ir paprašė pateikti UAB „R.“ ir UAB „Ž.I.“ valdomose patalpose 2015 m. balandžio 16 d. atliktų patikrinimų metu paimtų elektroninių duomenų kopijas. Taigi pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nutarė rinkti duomenis, galimai reikšmingus baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Vis tik apie paminėtus savo sprendimus teismas niekaip neinformavo procese dalyvaujančių asmenų, kurie turi suinteresuotumą bylos rezultatais ir tuo pačiu turi teisę žinoti tai, kokie duomenys byloje yra renkami, o svarbiausia surinkti. Pirmosios instancijos teismas, gavęs reikalautą medžiagą, neinformavo proceso dalyvių šios medžiagos gavimą. Čia pažymėtina ir tai, kad 2019 m. sausio 21 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, skelbiant baudžiamosios bylos medžiagą, teismas išvardino ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, o dėl baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu surinktos medžiagos nurodė, kad ji yra 23 ir 24 baudžiamosios bylos tomuose, su visais dokumentais proceso dalyviai yra susipažinę (teismo posėdžio garso įrašas nuo 1.52.39 val. iki 1.52.46 val.) bei pranešė, kada bus skelbiamas procesinis sprendimas. Akivaizdu, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nuslėpė tai, jog jis yra gavęs baudžiamajai bylai nagrinėti galimai reikšmingą medžiagą iš Konkurencijos tarybos. Šiuo atveju teigtina, kad greta baudžiamojo proceso apie pusę metų vyko tam tikras alternatyvus procesas, apie kurį buvo žinoma tik baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teisėjui ir kuriame buvo sprendžiami tik jam vienam žinomi klausimai, vertinama ir analizuojama tik jam vienam žinoma medžiaga, nesuteikiant galimybės su šia medžiaga susipažinti tokią teisę turintiems proceso dalyviams bei dėl šios medžiagos pasisakyti, vertinti ją kitų viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose tirtų duomenų kontekste, rinktis gynybos taktiką. Taigi akivaizdu, kad tokiais veiksmais teismas, išeidamas priimti nuosprendžio ir neinformavęs proceso dalyvių apie iš Konkurencijos tarybos gautą medžiagą, pažeidė rungimosi, bylos medžiagos viešumo, teisės į gynybą, tiesioginio proceso, lygiateisiškumo principus.

87. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi atnaujino įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje, nuteistojo D. K. gynėjas elektroniniu laišku kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir nurodė, jog 2019 m. gegužės 6 d. buvo atvykęs susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga ir pamatė, kad teismas 2018 m. birželio 20 d. nutarė kreiptis į Konkurencijos tarybą, jog teisme dar 2018 m. gegužės 28 d. iš Konkurencijos tarybos buvo gauta kompaktinė plokštelė su bylai nagrinėti reikšmingais duomenimis, tačiau gynėjui pateiktoje susipažinti bylos medžiagoje nebuvo nei kompaktinės plokštelės, nei jokio Konkurencijos tarybos 2018 m. gegužės 28 d. rašto. Šioje vietoje būtina pabrėžti tai, kad iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutarties turinio matyti, kad įrodymų tyrimas baudžiamojoje buvo atnaujintas, nes baudžiamojo proceso metu buvo surinkta duomenų, kad M. V. ir D. K. galėjo teikti analogiškas paramos teikimo paraiškas ir kitiems fiziniams asmenims bei juridiniams asmenims (apie dalį nutartyje nurodytų asmenų iki to baudžiamojoje byloje apskritai nebuvo jokių duomenų), todėl buvo nutarta iš NMA išsireikalauti apie konkrečių fizinių ir juridinių asmenų teiktas paraiškas bei su jomis susijusius dokumentus dėl paramos skyrimo, taip pat iš bankų išsireikalauti šių fizinių ir juridinių asmenų banko sąskaitų išrašus nuo 2011 m. iki 2015 m. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad aplinkybės, nurodytos nutartyje, kuria buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, galėjo tapti žinomos tik iš Konkurencijos tarybos pateiktoje medžiagoje užfiksuotų duomenų, su kuria nei vienas proceso dalyvis, kaip jau buvo minėta anksčiau, nebuvo supažindintas ir apie tokios medžiagos egzistavimą bei vertinimą byloje nežinojo ir net negalėjo įtarti. Taigi pirmosios instancijos teismas ne tik nesilaikė šio procesinio sprendimo 86 pastraipoje nurodytų baudžiamojo proceso principų reikalavimų, bet ir proceso dalyviams sukėlė pagrįstų abejonių dėl savo objektyvumo bei nešališkumo, kadangi neinformavo proceso dalyvių apie baudžiamojoje byloje rinktus bei gautus duomenis iš Konkurencijos tarybos, nuslėpdamas duomenų gavimo faktą, apribojo procesinį suinteresuotumą turinčių subjektų teisę motyvuotai pasisakyti dėl tokių duomenų vertinimo, kitų byloje tirtų duomenų vertinimo nuslėptų duomenų kontekste, taip pat ir galimybę laisvai rinktis pageidaujamą gynybos taktiką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo iš Konkurencijos tarybos išsireikalauta ir gauta medžiaga net nebuvo laikoma baudžiamojoje byloje, t. y. ji buvo saugoma atskirai nuo jos. Šiuo atveju manytina, kad tik nuteistojo D. K. advokato gynėjo pastabumas bei žingeidumas nulėmė tai, jog apie aptariamos medžiagos išsireikalavimą bei gavimą teisme sužinojo ir kiti proceso dalyviai.

88. Nuteistojo D. K. gynėjui 2019 m. spalio 14 d. vykusiame teisiamajame posėdyje pareiškus nušalinimą baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teisėjui, pastarasis nenusišalino ir pareiškė, kad surinkti duomenys iš Konkurencijos tarybos yra nereikšmingi ir jais teismas nesivadovaus (teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 13.49 iki 13.58 val.). Tokie teismo teiginiai patvirtina, kad anksčiau aptarti teismo veiksmai, o teisingiau susilaikymas nuo aktyvių veiksmų, kurie privalėjo būti atlikti, t. y. proceso dalyvių neinformavimas apie medžiagos išsireikalavimą bei svarbiausiai šios medžiagos gavimą, iš tikrųjų nebuvo neapsižiūrėjimas, procesinė klaida, o sąmoningas veiksmas. Šiuo atveju teismas išsireikalavęs medžiagą pats vienas sprendė, kas galimai yra reikšminga baudžiamajai bylai, o kas ne, tokiu būdu sąmoningai eliminuodamas proceso dalyvius ne tik iš išreikalautų duomenų vertinimo proceso, bet ir iš kitų byloje tinkamai surinktų duomenų visapusiško vertinimo. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai akivaizdžiai kelia abejonių jo nešališkumu ir gebėjimu šioje konkrečioje byloje priimti objektyvų sprendimą.

89. Be to, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad proceso dalyviai teismui išsakius poziciją, jog duomenimis, apie kurių gavimą teismas jų neinformavo, nesirems, buvo suklaidinti, nes visų pirma šių duomenų pagrindu buvo atnaujintas įrodymų tyrimas baudžiamojoje byloje ir renkami nauji duomenys, be to, dalimi šių duomenų iš tikrųjų buvo naudojamasi, priimant nuosprendį, įrodinėjant nuteistųjų nusikalstamą susitarimą bei veiksmų bendrumą, tyčią (pavyzdžiui, darant išvadą, kad E. B. vadovaujamos UAB „E.P.“ dalyvavimas pirkime buvo fikcija ir E. B. tai puikiai suprato, buvo vadovaujamasi ir Konkurencijos tarybos 2016 m. gruodžio 5 d. nutarimu, kurio baudžiamojoje byloje apskritai nėra, šiuo nutarimu buvo vadovaujamasi ir tarpusavyje siejant kitus fizinius bei juridinius asmenis). Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 220 straipsnio 1 dalį prokuroras privalo kaltinamąjį aktą kartu su visa bylos medžiaga perduoti teismui. Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju teismas, kuris vykdo teisingumą, nuslėpdamas informaciją nuo proceso dalyvių dėl gautos medžiagos baudžiamojoje byloje, ją laikydamas atskirai nuo nagrinėjamos bylos bei ją vertindamas ir iš anksto spręsdamas, ką laikyti įrodymais, neatitiko net prokurorui, kuris palaikydamas kaltinimą baudžiamojoje turi profesinį suinteresuotumą jos baigtimi, keliamų nešališkumo standartų.

90. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad, baudžiamojoje byloje atnaujinus įrodymų tyrimą dar kartą, 2020 m. vasario 7 d. teisiamajame posėdyje teisėjas nurodė, jog bus skelbiama ta teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkta medžiaga, kuri yra įrodomoji (teismo posėdžio laikas nuo 2.22 val. iki 3.15 val.). Taigi teismas vėl iš anksto išreiškė savo subjektyvų vertinimą, kokie baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys bus laikomi įrodymais, kokie duomenys yra reikšmingi, o kokie ne. Be to, pirmosios instancijos teismas, skelbdamas teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktą medžiagą, nurodė 2018 m. gegužės 15 d. ir 2018 m. birželio 20 d. nutartis, kuriomis buvo kreiptasi į Konkurencijos tarybą dėl duomenų pateikimo, tačiau nepaskebė ir neišvardino šių nutarčių pagrindu gautos medžiagos, ji taip ir liko nepaviešinta proceso dalyviams. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog dalis medžiagos, gautos iš Konkurencijos tarybos, į bylą buvo įsiūta tik po to, kai pirmosios instancijos teismas išėjo priimti nuosprendžio (t. 50, b. l. 203-228). Iš Konkurencijos tarybos lydraščių matyti, kad teismui buvo pateiktos dvi medžiagos, viena iš jų yra 54,24 Gb apimties. Iš Konkurencijos tarybos medžiagos, esančios byloje, apimties yra akivaizdu, kad į bylą buvo įtraukta tik nedidelė Konkurencijos tarybos pateiktos medžiagos dalis. Taigi proceso dalyviai, taip pat apeliacinės instancijos teismas negali objektyviai nustatyti, kokią konkrečią medžiagą iš Konkurencijos tarybos gavo pirmosios instancijos teismas ir kokią medžiagą vertino kaip turinčią ar neturinčią reikšmės baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Šis faktas dar kartą leidžia pagrįstai abejoti pirmosios instancijos teismo objektyvumu ir nešališkumu.

91. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas be proceso dalyvių žinios atliko gautos medžiagos vertinimą bei nusprendė, kokią medžiagą ir duomenis laikyti įrodymais, o kokios ne, teismas minėta medžiaga, taip pat tos medžiagos pagrindu išsireikalautais duomenimis rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tokių duomenų analizė sudaro didelę teismo motyvų dalį. Šioje vietoje pažymėtina, kad dalies medžiagos, kurią teismas vertino ir rėmėsi apkaltinamajame nuosprendyje, net nėra baudžiamojoje byloje (pavyzdžiui, 2016 m. gruodžio 5 d. nutarimo, dalies juridinių asmenų registrų išrašų, teismų procesinių sprendimų, kuriais remiamasi vertinant byloje surinktus duomenis ir t. t.). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aptariama medžiaga, iš esmės daliai nuteistųjų priėmė siurprizinį sprendimą. Be to, teismas skundžiamame nuosprendyje analizavo su byla nesusijusius duomenis dėl tam tikrų juridinių ir fizinių asmenų paramos iš NMA gavimo, su tuo galimai susijusias juridinių bei fizinių asmenų tarpusavio santykius, susiedamas šiuos asmenis su galimai neteisėtais ir net nusikalstamais veiksmais. Taigi, atsižvelgus į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas negali būti laikomas nešališku.

92. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo skundžiamu nuosprendžiu nesilaikant BPK reikalavimų buvo keičiamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, kurios buvo nurodytos kaltinamajame akte. Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad D. K. apgaule gavo paramą iš NMA kaip UAB „Ž.I.“ direktorius, veikdamas kartu su faktiniu UAB „K.“ vadovu M. V.. Skundžiamame Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje jau buvo konstatuota, kad M. V. UAB „K.“ valdė kartu su D. K.. Be to, D. K. nebuvo kaltinamas tuo, kad kartu su kitu nuteistuoju įsigijo UAB „K.“, tačiau skundžiamame nuosprendyje tokia aplinkybė yra nustatyta. Pirmosios instancijos teismas keitė ir apgaule įgyto turto dydį (šis pakeitimas nebuvo nuteistųjų atsakomybę lengvinantis, kadangi apgaule įgyto turto suma buvo didinama). Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255 straipsnio 2 dalį, nuteistųjų apie galimą faktinių aplinkybių keitimą nepranešė. Taigi akivaizdu, kad buvo pažeista nuteistųjų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami, bei teisė į gynybą. Pažymėtina ir tai, kad, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl jam nuteistojo D. K. gynėjo pareikšto nušalinimo, nurodė, kad atmeta pareikštą nušalinimą, t. y. nušalinimo klausimą išsprendė, kaip galima suprasti protokoline nutartimi. Vis tik BPK 59 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra nustatyta, kad dėl nusišalinimo ar nušalinimo teismas sprendžia pasitarimų kambaryje. Taigi šiuo atveju nebuvo laikomasi pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarkos. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismui 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi antrą kartą atnaujinus įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje, buvo nutarta išsireikalauti dalį tų pačių dokumentų, kurių jau buvo reikalauta 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi. Be to, PVM sąskaitos faktūros ir sutartys, sudarytos tarp UAB „E.P.“ ir „Ž.I.“ nagrinėjamos bylos kontekste buvo ne vieną kartą teiktos ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina ir tai, kad 2020 m. vasario 7 d. vykusiame teisiamajame posėdyje teisėjas nurodė, kad skundžiamas nuosprendis bus skelbiamas 2020 m. kovo 16 d. 15.55 val. 2020 m. kovo 16 d. teismo raštinės skyriaus sekretorė elektroniniu laišku proceso dalyvius informavo, jog dėl Lietuvoje paskelbto karantino nuosprendžio paskelbimas atidedamas iki 2020 m. kovo 30 d. Tuo pačiu iš teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad nuosprendžio paskelbimas dėl minėtos priežasties buvo atidėtas dar tris kartus, tačiau apie nuosprendžio paskelbimo datą neinformavus proceso dalyvių. Šioje pastraipoje aptarti faktai savaime neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus. Vis tik, juos vertinant kartu su kitomis anksčiau aptartomis aplinkybėmis, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai proceso metu galėjo sukelti ir sukėlė abejonių dėl teismo nešališkumo.

93. Esant aptartų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendis yra naikintinas, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendį, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.