Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigdinienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja R. P. su skundu kreipiasi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. gruodžio 30 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-1194 (toliau – ir Turto arešto aktas).

Skunde pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 3 dalimi ir atkreipia dėmesį, kad nevengia mokėti mokesčių, o dėl susidariusio įsiskolinimo ji sudarė mokestinės paskolos sutartis ir vykdo visus įsipareigojimus (VMI 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. (23.24-08)327-48167 išdėstyti 52 143,31 Eur mokestinę nepriemoką iki 2024 m. birželio 25 d. ir VMI sprendimas Nr. (23.24-08)0327-48171 išdėstyti 1 340,06 Eur mokestinę nepriemoką).

Pareiškėja nurodo, kad sudarydama mokestinės paskolos sutartis, VMI netaikė jokių užtikrinimo priemonių, nors tokią galimybę įstatymas jai suteikė ir pabrėžia, kad savo veikloje VMI turi vadovautis protingumo principu ir objektyviai įvertinti mokestinių prievolių neįvykdymo riziką ir jų įvykdymo užtikrinimo priemonės tikslingumą.

Paaiškina, kad VMI turi pareigą ne tik konstatuoti galimą riziką, bet ir ją pagrįsti, todėl akcentuoja, kad šiuo atveju tokios rizikos nėra, nes pareiškėja esamus įsipareigojimus vykdo, o tų, dėl kurių šiuo metu vyksta mokestinis ginčas, išieškojimas sustabdytas. Pažymi, kad netgi tuo atveju, jei pareiškėja norėtų parduoti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, nereikštų, kad ji siekia turtą paslėpti, priešingai, pareiškėjai gali kilti būtinybė šį turtą parduoti siekiant įvykdyti įsipareigojimus pagal sudarytas mokestinės paskolos sutartis, o VMI veiksmai riboja jos galimybes laisvai disponuoti savo turtu bei vykdyti prisiimtus įsipareigojimus atsakovės naudai.

Pareiškėja vadovaujasi MAĮ 101 straipsnio 5 dalimi ir pažymi, kad pareiškėjai kyla pagrįstų abejonių dėl turto vertės nustatymo, kadangi Turto arešto aktas surašytas 2021 m. gruodžio 30 d., o jame remiamasi turto verte, kuri Turto arešto akto surašymo dieną neegzistavo, t. y. 2022 m. sausio 1 d. nustatyta turto verte.

Taip pat pabrėžia, kad grafoje „Papildoma informacija“ nurodoma, kad „Mokesčių mokėtoja po atlikto mokestinio patikrinimo nemoka nuo deklaruotų priskaičiuotų delspinigių, mokestinė nepriemoka nėra mažareikšmė“ ir atkreipia dėmesį, kad jos mokestinis patikrinimas baigėsi 2019 metais ir patikrinimo aktas buvo patvirtintas 2019 m. gegužės 28 d. patikrinimo pažyma Nr. (21.222) FR0681-83, kuri, remiantis MAĮ 130 straipsnio 1 dalimi, surašoma tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nenustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, taigi, mano, kad Turto arešto akte pateikiama neteisinga informacija dėl pareiškėjos mokestinės nepriemokos.

Pareiškėja nurodo, kad Turto arešto akto turinys neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nėra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenis ir teisės aktų normomis, o iš ginčijamo akto turinio nėra aišku, ar turtas areštuojamas, nes pareiškėja turi nepriemoką, ar todėl, kad yra pavojus, kad ji turtą paslėps, parduos ar kitokiu būdu jo neteks.

Pažymi, kad VMI pažeidė lygiateisiškumo principą. Remiasi MAĮ 7 straipsniu ir nurodo, kad tikslinga įpareigoti VMI pateikti informaciją, ar visais atvejais, mokėtojui turint mokestinę nepriemoką, yra taikomos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės.

Atsakovė VMI su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad tai, jog Turto arešto aktas sukelia pareiškėjai nepatogumą ir/ar gali sukelti neigiamų pasekmių bei teiginys, kad Turto arešto akte pateikiama neteisinga informacija dėl pareiškėjos mokestinės nepriemokos, nepaneigia VMI teisės areštuoti pareiškėjos turtą, taip pat neįpareigoja atsakovės naikinti jau surašytą ginčijamą aktą.

Atsakovė nurodo, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje yra nustatytos sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui, turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, viena sąlygų – jeigu atliekant patikrinimą, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat vykdant pavedimą dėl specialisto išvados teikimo nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų. Akcentuoja, kad numatyta sąlyga gali būti tenkinama ne tik atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Dėl kitos sąlygos turto arešto taikymui VMI pabrėžia, kad turtas gali būti areštuojamas, jei yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Nurodo, kad iš šios normos matyti, kad nėra pateiktas užbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Paaiškina, kad visi mokesčio mokėtojo veiksmai, kuriuos pastarajam atlikus, mokestinės nepriemokos išieškojimas galėtų tapti neįmanomas ar būtų apsunkintas, MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, yra pavojingi, todėl užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą areštuoti turtą.

VMI nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad Turto arešto akto turinys neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pabrėždama, kad Turto arešto aktas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, juose aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, Turto arešto aktas yra pasirašytas ir patvirtintas tinkamai įgalioto asmens.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl VMI pareiškėjai pritaikyto mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, įtvirtinto MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte – turto arešto, kuris taikytas MAĮ 101 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjus mokesčio ir su juo susijusių sumų arba mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti.

Bylos medžiaga patvirtina, kad VMI apskaitos informacinės sistemos 2021 m. gruodžio 30 d. duomenimis, pareiškėjos mokestinė nepriemoka sudarė 30 336,96 Eur, iš jų: 30 064,37 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigių pagal 2019 m. balandžio 12 d. pateiktas metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2013 ir 2014 metus bei 272,59 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių.

Vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, pareiškėjos mokestinės nepriemokos užtikrinimui 2021 m. gruodžio 30 d. Turto arešto aktu Nr. (23.31-08) 492-1194 buvo areštuotas pareiškėjai priklausantis nekilnojamasis turtas, kurio bendra vertė 26 185,00 Eur. Turtas įvertintas viešosios įstaigos Registrų centras nustatyta vidutine rinkos verte.

Nustatyta ir tai, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 16 d. pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai dėl VMI sprendimo Nr. (21.222) 500-183 neatleisti nuo apskaičiuotų delspinigių, tačiau Mokestinių ginčų komisija neatleido pareiškėjos nuo gyventojų pajamų mokesčio delspinigių mokėjimo. Pareiškėja 2022 m. sausio 8 d. pateikė prašymą panaikinti žemės sklypo areštą, tačiau VMI nesutiko panaikinti Turto arešto akto, nes delspinigių prievolės nėra įvykdytos.

Nagrinėjamoje byloje aktualus teisinis reglamentavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymuose.

MAĮ 33 straipsnio 15 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, kurio 2 punkte nurodytas turto areštas.

Mokesčių administratoriaus teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą reglamentuoja MAĮ 101 straipsnis, kurio 1 bei 2 dalyse įvirtinta, kad „Turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. <...> Mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas“. Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.“

MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad „Mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).“

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi suteikė teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Ši išvada nuosekliai patvirtinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008; 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011; 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-592/2011; 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011; 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-424/2012).

Ginčijamo Turto arešto akto preambulėje nurodyti MAĮ 33 straipsnio 15 punktas, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 101 straipsnio 3 dalis numato tik mokesčių administratoriaus teisę, šiuo atveju, mokestinio patikrinimo metu areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, kai ,,nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų“ ir ,,yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų“. Tačiau pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus teisė konkrečiu atveju areštuoti mokesčių mokėtojo turtą savaime negali būti kildinama vien tik iš MAĮ 33 straipsnio 15 punkto, 95 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 101 straipsnio 3 dalies, kurios nustato tik bendrąją mokesčių administratoriaus teisę areštuoti turtą. Taigi, tam, jog būtų areštuotas mokesčio mokėtojo turtas pagal MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, turi būti mokesčių mokėtojo skola biudžetui bei turi egzistuoti pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad yra naujai apskaičiuotos ir pareiškėjai nurodytos sumokėti mokesčių ir su jais susijusios sumos, t. y. nustatyta pareiškėjos skola biudžetui. Teisėjų kolegijos vertinimu, Turto arešto akte yra aiškiai nurodyti faktiniai duomenys apie pareiškėjos padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus, o pareiškėjos argumentas, kad ji vykdo mokestinius įsipareigojimus, nes sudarė mokestinės paskolos sutartis, savaime nesudaro pagrindo naikinti Turto arešto akto.

Dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, pažymėtina, jog ši išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto pardavimo, paslėpimo ar praradimo pavojų, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-592/2011; 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1497/2011; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016). Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėja po atlikto mokestinio patikrinimo nemoka priskaičiuotų delspinigių, mokestinė nepriemoka nėra mažareikšmė (30 336,96 Eur) ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, kad pareiškėja turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Todėl, atsižvelgdamas į priskaičiuotiną nemažareikšmę 30 336, 96 Eur mokesčių sumą, vadovaudamasis aptartu MAĮ 101 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju būsimos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinka viešąjį interesą, kad nustatyti privalomi mokesčiai būtų sumokėti. Netaikius šios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės ir mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiavus mokesčius ir su jais susijusias sumas, gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų. Šiuo atveju turto areštas yra pateisinama priemonė, nes pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, ji turės galimybę padengti skolą ir tokia jos galimybė nesumažės. Taigi, egzistuoja ir antroji įstatyminė prielaida turto arešto taikymui – pagrįstas turto netekimo pavojus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skundo argumentai, kad Turto arešto akte pateikiama neteisinga informacija dėl jos mokestinės nepriemokos, yra nepagrįsti jokiais įrodomais, todėl teisiškai nereikšmingi, teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovės skundo argumentu, kad net jei Turto arešto akte pateikiama neteisinga informacija dėl pareiškėjos mokestinės nepriemokos, ji nepaneigia VMI teisės areštuoti pareiškėjos turtą, taip pat neįpareigoja atsakovės naikinti jau surašytą ginčijamą aktą, todėl minėtas pareiškėjos argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje aktualus ir VAĮ teisinis reglamentavimas. Aktualioje bylos nagrinėjimo metu įstatymo redakcijoje, 10 straipsnyje, įtvirtinti reikalavimai, kurių privalo laikytis viešojo administravimo subjektai priimant administracinius sprendimus. Minėto straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai, keliami administracinio akto turiniui, įskaitant ir tai, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai).

Pažymėtina, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Turto arešto aktas nėra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, todėl neatitinka administracinio teisės akto turiniui keliamų reikalavimų, nes Turto arešto akte aiškiai nurodyta, kokiais MAĮ straipsniais vadovaudamasis mokesčių administratorius priėmė sprendimus dėl turto arešto, inter alia (be kita ko) padarant nuorodą į MAĮ 101 straipsnio 3 dalį. Turto arešto akto forma patvirtinta VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 „Dėl formų patvirtinimo“ (VMI viršininko 2011 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. VA-74 redakcija). Teismo vertinimu, Mokesčių administratorius, vadovaudamasis minėtu įsakymu, surašydamas Turto arešto aktą, nuosekliai laikėsi tokio akto turiniui keliamų reikalavimų. Taip pat akcentuotina, jog patvirtinta turto arešto akto forma neįpareigoja detaliai motyvuoti turto arešto. Pakanka tikslios ir aiškios informacijos apie arešto mastą, areštuojamą turtą, kitus būtinus dokumento rekvizitus bei įvardinimo rašytine forma išreikšto turto arešto atvejo. Tokios pozicijos minėtu klausimu laikosi ir LVAT (2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-194/2008). Nenustačius Turto arešto aktų formai bei turiniui keliamų reikalavimų pažeidimų, teisėjų kolegija pareiškėjos skundo argumentus dėl VAĮ 8 straipsnio (sprendimo priėmimo metu yra VAĮ 10 straipsnis) pažeidimų atmeta kaip nepagrįstus. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjos turtas buvo areštuotas nepažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad areštuoto turto mastas iš esmės atitiko ir galimos mokestinės nepriemokos mastą, kas atitinka MAĮ 101 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamas VMĮ Turto arešto aktas laikytinas teisėtu bei pagrįstu, priimtu tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio teisės akto, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo, t. y. pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja skunde rėmėsi ir kitais argumentais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Akcentuotina, kad teisminėje praktikoje ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos R. P. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.