Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo K. P. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria V. G. atžvilgiu baudžiamoji byla dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nutraukta, esant BK 28 straipsnio 1 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai. K. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. privataus kaltinimo tvarka pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. gruodžio 22 d. apie 20.30 val., K. k., L. sen., Molėtų raj., kumščiu, galimai tuo metu jame turėdamas kažkokį daiktą, sudavė K. P. į galvą (į kaktą) ir ją prakirto, po ko atsirado kraujosruvos.

Dėl kaltinamojo V. G. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis ir privatus kaltintojas K. P. prašė iš kaltinamojo priteisti 3 000 litų neturtinei ir 90,10 litų turtinei žalai atlyginti.

Skundžiamoje nutartyje nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl teismas padarė išvadą, jog V. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir dėl to jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutrauktina. Pirmosios instancijos teismas to visiškai nenagrinėjo. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodoma, kuo pasireiškė kėsinimasis ir kodėl nuo to kėsinimosi reikėjo gintis, bei kaip pasireiškė gynyba. Pažymėtina, kad V. G. smurtas prasidėjo K. P. jau išėjus iš V. G. patalpų. Kaltinamajam nebuvo jokio reikalo imtis bet kokių smurtinių veiksmų G. G. ir K. P. išėjus iš V. G. patalpų ir einat link savųjų. Tokie V. G. veiksmai niekaip negali būti vertinami kaip gynimasis ar būsto neliečiamybės gynimas. Tai prieštarauja būtinosios ginties instituto principams.

Pirmosios instancijos teismo įvykio išdėstymas visiškai neatitinka faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų.

Skundžiamoje nutartyje ne vieną kartą teismas pažymėjo, kad V. G. neneigia nežymiai sužalojęs K. P.. Tačiau viso teismo proceso metu V. G. kategoriškai neigė, kad sužalojo K. P. ir nurodė, kad nukentėjusiajam nesudavė nei vieno smūgio. Šiuos V. G. parodymus paneigia specialisto išvados, kur aiškiai nurodyta, kad K. P. negalėjo būti padaryti sužalojimai V. G. nurodytomis aplinkybėmis, o padaryti K. P. nurodytomis aplinkybėmis. Šiuos faktus pirmosios instancijos teismas ne tik kad neteisingai įvertino, bet ir iškraipė.

Pirmosios instancijos teisme apklausiant liudytoją G. G. pastaroji teigė, kad jaučia kaltę dėl kilusio konflikto, tuo tarpu skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta ją sakius, kad konfliktas kilo dėl jos kaltės. Be to, nutartyje nurodyta, kad V. G. ją pastūmė po pirmojo smūgio K. P., kai iš tikrųjų ji teigė, kad V. G. ją pastūmė ir tada smūgiavo K. P. į galvą. Tokiu būdu liudytojos parodymai iškraipyti, neatitinka jos realiai duotų parodymų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tik menamus duomenis, kurie neva šalina V. G. baudžiamąją atsakomybę (kurie yra prieštaringi, abejotini) ir nepasisakydamas dėl kitų bylos duomenų, nurodomų nukentėjusiojo atstovo baigiamojoje kalboje, pažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio, 242 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad V. G. nagrinėjamos veikos padarymo metu veikė būtinosios ginties sąlygomis gindamasis pats nuo K. P. pavojingo kėsinimosi bei gindamas būsto neliečiamybę („nes prašė kaip G. G., taip ir K. P. išeiti iš jam nuosavybės teise priklausančio būsto“), kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, yra visiškai nemotyvuota, ji prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir yra prieštaringa bei visiškai nepagrįsta.

Iš skundžiamoje nutartyje išdėstytų motyvų galima daryti prielaidą, kad išvadą apie tai, jog V. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis, teismas padarė galimai atsižvelgęs į tai, jog konfliktas įvyko V. G. priklausančioje namo dalyje, kad konflikto metu V. G. buvo padarytas didesnio masto sveikatos sutrikdymas nei K. P., kad K. P. yra akivaizdžiai fiziškai stipresnis už V. G., kuriam yra diagnozuota visa eilė ligų ir nustatytas 40 % darbingumas.

Tačiau minimos aplinkybės neturi visiškai jokios reikšmės sprendžiant, ar V. G. nagrinėjamu atveju buvo būtinosios ginties situacijoje. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje yra teisingai nurodyta, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, tačiau šia prasme nagrinėjamo įvykio metu atlikti jo dalyvių veiksmai visiškai nevertinti.

Prieš nagrinėjamą konfliktą tarp K. P. ir V. G., pirmiausia kilo žodinis konfliktas tarp V. G. ir jo buvusios žmonos G. G., kai G. G. atėjo į V. G. gyvenamojo namo dalį pareikšti jam pretenzijas dėl buitinių dalykų. Į šį konfliktą kartu su G. G. buvęs K. P. visiškai nesikišo. Atsižvelgiant į G. G. apsilankymo pas V. G. tikslą, bei K. P. elgesį jo metu, nei G. G., nei K. P. savo atėjimu pas V. G. nekėlė jokios grėsmės jo būsto neliečiamumui ir V. G. neturėjo jokio pagrindo gintis panaudodamas smurtą.

Fizinis kontaktas tarp K. P. ir V. G. vyko namo koridoriuje, prie lauko durų, kuriuo bendrai naudojasi tiek V. G., tiek G. G., po to, kai po žodinio konflikto G. G. ir K. P., būtent pastarojo iniciatyva, ėjo į lauką.

Skundžiamoje nutartyje teismas visiškai nepasisakė ir nevertino byloje esančių įrodymų apie V. G. ir K. P. veiksmus šioje vietoje.

Tiek K. P., tiek G. G. nuosekliai tvirtino, kad V. G. pirmas panaudojo fizinį smurtą prieš K. P. – sudavė jam kumščiu į kaktą ir taip sužalojo kaltinamąjį, o V. G. parodymus, kad jis K. P. jokių smūgių nesudavė ir kad K. P. galėjo susižaloti grumtynių metu, visiškai paneigia ir byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , kuriose konstatuota, kad visi K. P. padaryti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti 2013-12-22, kad sužalojimai – muštinė žaizda kaktos vidurinėje dalyje ir poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose jam galėjo atsirasti suduodant smūgius kumščiu į galvą, bet negalėjo atsirasti V. G. nurodytomis aplinkybėmis. K. P. griūnant ar atsitrenkiant į virtuvines spinteles galėjo būti padarytas tik nustatytas odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kaktos kairėje pusėje. (b. l.3-4).

Esant šioms aplinkybėms darytina neabejotina išvada, kad K. P. visi sužalojimai buvo padaryti būtent nagrinėjamo konflikto su V. G. metu, ko neneigia ir pats V. G.. Be to, atsižvelgiant į tai, kad K. P. buvo sužalotas išėjęs iš tik V. G. priklausančios namo dalies ir šį sužalojimą K. P. padarė jam iš paskos ėjęs V. G., (kad ėjo K. P. ir G. G. iš paskos pastarasis taip pat neneigia), nėra jokio loginio pagrindo netikėti K. P. ir G. G. parodymais, jog fizinį smurtą K. P. atžvilgiu nagrinėjamu atveju pradėjo naudoti būtent V. G.. Be to, vertinant V. G. parodymus, kolegija atkreipia dėmesį į jo parodymus ir dėl jam neva K. P. padarytų sužalojimų apimties – V. G. parodė, kad K. P. konflikto metu sudavė jam į veidą („trenkė į kairį paakį, buvo mėlynė“), kai tokio sužalojimo nei V. G. apžiūrėję medikai, į kuriuos jis kreipėsi iš karto po įvykio, nei teismo medicinos specialistas neužfiksavo (b.l.55-56). Taigi, šių V. G. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, todėl jie atmetami. V. G. parodymai dalyje, kad pirmas jį pastūmė ar jam sudavė K. P. dėl to, kad nenorėjo vykdyti V. G. reikalavimo išeiti iš jo būsto, šioje situacijoje yra visiškai nelogiški – tuo pačiu metu V. G. ir pripažino, kad G. G. ir K. P. betarpiškai prieš fizinio konflikto pradžią ėjo į lauką, ir tuo pačiu teigia, kad K. P. išeiti nenorėjo ir dėl to net pradėjo vartoti smurtą V. G. atžvilgiu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, pirmas konfliktas (žodžiu), kilo tarp G. G. ir V. G. ir būtent K. P. buvo asmuo, siekęs išsivesti G. G. iš V. G. namo dalies ir taip šį konfliktą nutraukti, akivaizdu, kad pats K. P. negalėjo turėti ir neturėjo jokio motyvo likti V. G. namo dalyje, o, juo labiau, tokiu pretekstu smurtauti prieš V. G..

Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad tuo metu, kai V. G. padarė K. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, V. G. atžvilgiu nebuvo jokio pradėto ar gresiančio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, dėl ko būtų atsiradęs pagrindas V. G. gintis, t.y. V. G. nebuvo būtinosios ginties situacijoje, kuri šalintų jo atsakomybę dėl K. P. padaryto sveikatos sutrikdymo, o V. G. nustatyti sužalojimai – įdrėskimas juosmenyje, muštinė žaizda dešinėje plaštakoje ir dešiniojo II delnakaulio lūžimas buvo padaryti po to, kai buvo sužalotas K. P..

V. G. 2013 m. gruodžio 22 d. apie 20.30 val., Molėtų rajono K. kaime, V. G. ir G. G. priklausančiame name, tyčia, suduodamas kumščiu K. P. į galvą, padarė jam muštinę žaizdą kaktos vidurinėje dalyje ir poodinę kraujosruvą dešinės akie vokuose –nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši V. G. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį.

Dėl paminėto Molėtų rajono apylinkės teismo nutartis nutraukti bylą V. G. atžvilgiu naikinama ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis bei V. G. skiriama bausmė ir sprendžiamas klausimas dėl K. P. pareikšto civilinio ieškinio .

V. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

Skirdamas bausmę V. G., teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, jo baigtumo stadiją, pasekmes, kaltinamojo asmenybę, bei kitus BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus.

V. G. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jis anksčiau neteistas, nusikaltimo padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą, turi 40 procentų darbingumą, į narkologinę įskaitą neįrašytas, neigiamai jį charakterizuojančių duomenų byloje nėra.

Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes skundą nagrinėjantis teismas mano, kad BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai gali būti įgyvendinti kaltinamajam paskyrus laisvės apribojimo bausmę su atitinkamais įpareigojimais.

Byloje nukentėjusysis K. P. prašė priteisti iš V. G. 90,10 litų ( 26,09 eurų) turtinei ir 3000 Lt (867,55 eurų) neturtinei žalai atlyginti.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl jam padarytos 26,09 eurų turtinės žalos atlyginimo pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais – medicininiais dokumentais, pinigų sumokėjimo kvitais, todėl tenkintinas visiškai. Dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo pareikštas ieškinys tenkinamas iš dalies.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje, be kita ko pasakyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad dėl kaltų V. G. veiksmų K. P. patyrė fizinį skausmą - jam buvo prakirsta kakta, padarytos kraujosruvos akių vokuose, todėl akivaizdu, kad dėl jam padarytų sužalojimų jis patyrė laikinus nepatogumus. Tačiau atsižvelgiant į nukentėjusiajam padarytų sužalojimų sunkumą, pobūdį, taip pat kaltinamojo asmenybę, kaltės formą ir nusikaltimo aplinkybes, jo turtinę padėtį, nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio dydį ir, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. P. reikalavimai atlyginti jam padarytą neturtinę žalą nurodyta apimtimi mažintini, iš kaltinamojo nukentėjusiajam priteisiant 400 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį panaikinti ir šioje byloje priimti nuosprendį:

V. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nubausti jį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, bei per 2 mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Priteisti iš V. G. K. P. 26,09 eurų turtinės žalos atlyginimo bei 400 eurų neturtinės žalos atlyginimo.