- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-20
- Bylos Nr.
- 2-3298-614/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02625-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- G. V.
- Trečiasis asmuo
- VĮ Indėlių, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Atsakovas
- BAB bankui SNORAS
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovei G. V., LAB bankui SNORAS atstovui O. K., trečiojo asmens VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atstovui nesant, viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia jos - ieškovės G. V. su atsakovu 2011-09-07 sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO201110907L990007 dėl suklydimo, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovo sumokėtus pinigus į ieškovės banko sąskaitas, esančią BAB banke; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad nuo 2009-02-18 buvo sudariusi su atsakovu LAB banku SNORAS terminuoto indėlio sutartį. Suėjus indėlio sutarties terminui, buvo pasirašomi terminuoto indėlio sutarties pakeitimo protokolai, kuriais buvo keičiami indėlio sutarties punktai dėl palūkanų ir dėl terminų. Paskutinį kartą suėjus terminuoto indėlio sutarties terminui sutartis buvo pratęsta automatiškai. 2011-09-07 ieškovė su atsakovu pasirašė ginčijamą Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo 355 vienetus obligacijų, kurios išpirktos turėjo būti 2012-10-04. Taip pat pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas neprofesionalaus kliento statusas, taip pat buvo pasirašyta kliento aptarnavimo sutarti, tačiau bankui buvo iškelta bankroto byla. Sudarydama terminuoto indėlio sutartis, tikėjosi, jog už padėtą banke indėlį gaus palūkanas ir tokiu būdu padidins savo kapitalą. 2011-09-07 ieškovei atėjus į atsakovo taupomąjį skyrių Klaipėdoje (kioskelyje), atsakovo vadybininkė V. P. pasiūlė sudaryti obligacijų sutartį, nurodydama, jog tai tas pats kas indėlis. Ieškovė tikėdamasi, kad tai yra tas pats kas indėlis ir kad ji galės uždirbti didesnę pinigų sumą iš palūkanų (nes jos buvo sumažėjusios iki 3,70 proc.), bei matydama, kad pasiūlytoje sutartyje palūkanos didesnės, pasirašė ginčijamą sutartį. Ieškovė buvo supažindinta su aplinkybėmis, kad iškilus grėsmei, jos indėlis bus padengtas iš draudimo pinigų, kadangi visi banko sudaromi sandoriai apdrausti. Sutarties sudarymo metu nebuvo sąlygų tinkamai išsiaiškinti sutarties sąlygas, nes klientas buvo priverstas stovėti, todėl susidarė aplinkybė, kad ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su pasirašomu dokumentu, dokumentai didelės apimties. Atsakovas pažeidė LR Finansinių priemonių rinkos įstatymo 22 str. 3 d. ir neįvykdė pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti klientui visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu ji galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir priemonių esmę bei joms būdingą riziką. Ieškovė yra senyvo amžiaus, pensininkė, turinti invalidumą, todėl tikėjosi tokiu būdu užsitikrinti geresnę senatvę. Ieškovė rėmėsi CK 1.90 str. ir nurodė, kad buvo suklaidinta (b.l. 1-7). Teismo posėdžio metu ieškovė prašė ieškinį patenkinti. Nurodė, kad sudarė sutartį SNORO kioskelyje, ten nebuvo kur atsisėsti, eilė buvo didelė, todėl sutarties nepaskaitė. Apie draudimą žinojo tiek, kad jai bus atlyginta. Svarbiausia, dėl ko ji sutartį sudarė yra tai, kad ji galvojo, jog tai tas pats kas indėlio sutartis, kitų dalykų ji nesuprato ir atsakovo darbuotoja jai tinkamai nepaaiškino.
Atsiliepimas
Atsakovas LAB bankas SNORAS 2013-12-27 pateikė atsiliepimą į G. V. ieškinį, su ieškovės pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (b.l. 56-62). Atsakovas nurodė, jog byloje esantys dokumentai liudija, jog ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasi gauti didesnę pinigų grąžą. Ieškovė sudarydama sutartį veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Pagal CK 6.879 str. 2 d. obligacija - vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens per obligacijoje nurodytą terminą obligacijos nominalią vertės dydžio sumą ar kitokį ekvivalentą, taip pat joje nurodytas palūkanas ar kitas turtines teises. Pagal LR Finansinių priemonių rinkų įstatymą (FPRĮ) obligacijos, kaip perleidžiamieji vertybiniai popieriai, laikomi finansinėmis priemonėmis. Pagal galiojusios redakcijos įstatymą ir Taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr.1K-22, atsakovas privalėjo atidaryti finansinių priemonių asmeninę sąskaitą kiekvienam obligacijos turėtojui, o taip pat sudaryti su klientu rašytinį susitarimą, kuriame nustatomos pagrindinės kliento ir finansų maklerio teisės ir pareigos. Tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta tipinė Aptarnavimo sutartis, kurią vykdant šalys sudarė ginčijamą sandorį. Ieškovės teiginiai, kad ji aiškiai ir suprantamai nebuvo supažindinta ir kad jai nebuvo suteikta visa reikalinga informacija apie siūlomas investicines paslaugas ir finansinių priemonių esmę, prieštarauja bylos įrodymams. Ieškovė savo parašu patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, kad ieškovė yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, bei su jomis sutinka, investuotoja buvo supažindinta su visomis rizikomis ir supranta pasekmes. Ieškovė taip pat parašu patvirtina, kad yra gavusi Aptarnavimo sutartyje nurodytus dokumentus. Su investavimu į atsakovo obligacijas susijusios rizikos ieškovei buvo atskleistos pateiktuose ieškovei dokumentuose - „Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme“ bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukoje. Be to, ši informacija ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo viešai prieinama ir atsakovo interneto tinklalapyje adresu www.snoras.com. Ieškovė nurodė, kad ji nuolat naudojasi interneto ryšiu. Atsakovas pažymėjo, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punktas numato, kad, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių gražinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ Indėlių ir investicijų draudimas. Atsakovas pažymėjo, jog „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ yra bendrojo pobūdžio Aptarnavimo sutarties, sudaromos pieš įsigyjant bet kokį investicinį produktą, dalis. Tai nėra ginčijamo sandorio priedas ar sudedamoji dalis. Aptarnavimo sutartis tiesiogiai nesukėlė ieškovei pareigos investuoti į vertybinius popierius. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, jog atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl konstatuotina, kad atsakovas nepateikė ieškovei klaidinančios informacijos ir ieškovė nesuklydo. Ieškovės pasirašyta Aptarnavimo sutartis yra tipinė sutartis, kurios nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio paslaugas atsakovas teikė ieškovei kaip savo klientui bei kokio pobūdžio sutartys buvo papildomai sudarytos vėliau. Aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 punkte buvo numatyta, kad klientas gali gauti informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą Finansinių priemonių rizikos aprašyme, bet kuriame banko klientų aptarnavimo padalinyje, taip pat banko interneto puslapyje www.snoras.com. Ieškovė teigė, kad atsakovas, prieš sudarydamas ginčijamą sandorį, nesurinko įrodymų apie ieškovės finansinę padėtį, investavimo tikslus ir patirtį. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui LR finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 7 d. nurodytą informaciją, patvirtindama, kad jos atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. Ieškovė, atsisakydama pateikti atsakovui duomenis apie savo investavimo patirtį, pajamas, turimą turtą ir kt., ieškovė nutarė, jog yra pajėgi savarankiškai įvertinti su investavimu į atsakovo obligacijas susijusią riziką. Atsakovas nurodė, kad ieškovė iki ieškinio pateikimo pateikė atsakovui savo kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuriuose nurodė, kad yra sudariusi obligacijų pasirašymo sutartį ir tuo grindžia savo reikalavimą bankroto byloje (LR CK 1.5 str., 1.78 str., 1.79 str., 1.80 str., 1.90 str., 1.91 str., 6.145 str. – 6.153 str., 6.154 str., 6.193 str.). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti.
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė atsiliepimą (b.l. 43-52), kuriame nurodė, kad ginčo sutartimi įsigyjama atsakovo finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali teigti suklydusi. Tai, kad banko išleidžiamos obligacijos nėra draudimo objektas, yra įtvirtinta teisės aktuose, kurių nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovės valios trūkumą, sudarant ginčo sutartį. Kadangi ieškovės ginčo sutartimi įsigytas skolos vertybinis popierius nėra draudžiamas įstatymų nustatyta tvarka, ieškovės teiginiai apie tai, kad atsakovas ją suklaidino, yra atmestini. Įstatymo nežinojimas negali būti prilyginamas esminiam suklydimui ir pakankama priežastimi sutarčių pripažinimui negaliojančiomis. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iki ginčo sutarties sudarymo ji teiravosi ar derėjosi su banko darbuotoju tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Be to, obligacijoms netaikomas indėlių draudimas pagal LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą yra nepakankama priežastis ieškovės suklydimui konstatuoti, nes LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas numato garantijas ne tik indėlininkams, bet ir investuotojams. Banko pareigos, susijusios su jo išleistais skolos vertybiniais popieriais, yra įsipareigojimų investuotojams (ne indėlių) draudimo objektas. LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 str. 1 d. numato, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, t. y. tuo atveju, jeigu bankas ieškovei priklausančias obligacijas būtų perdavęs kitiems asmenims be ieškovės valios, galėtų būti taikoma draudimo sistema, kuri atlygintų ieškovei dėl prarastų vertybinių popierių patirtą žalą. Nurodė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis atsakovas privalėjo sudaryti su kiekvienu asmeniu, kuriam buvo teikiamos investicinės paslaugos. Vadovaujantis Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1 K-22, ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusios redakcijos 59 p., finansų maklerio įmonė (atsakovas), prieš pradėdama teikti investicines paslaugas neprofesionaliesiems klientams, teisės aktų nustatyta tvarka turėjo sudaryti su klientu rašytinį susitarimą, kuriame nustatomos pagrindinės kliento ir finansų maklerio įmonės teisės ir pareigos. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, o taip pat atitinkamai ir visos jos nuostatos bei susiję dokumentai turėjo būti žinomi ieškovei. Atsakovo pareiga informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, yra nustatyta teisės aktais. Atsakovas minėtos nuostatos tiesiog negalėjo neįtraukti į Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties tekstą. Minėta sutartis buvo visiškai atskiras (savarankiškas) banko ir ieškovės sandoris, skirtas ne tik obligacijų įsigijimo sandoriui, bet ir ieškovės bei banko galimiems investiciniams sandoriams ateityje. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 p. yra tik referuojama į indėlių draudimą, kaip indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įmonę, ir nurodoma, kad piniginės lėšos ir įsipareigojimai investuotojams yra draudžiami įstatymų numatyta tvarka. Minėtoje sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia todėl, kad konkrečiu atveju ieškovė neturi teisės gauti atitinkamos indėlių draudimo išmokos. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarties, ji turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jos pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas. Bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Nurodė, kad kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ieškovė nepagrįstai ginčija sutartį, motyvuodama savo suklydimu. Ieškovė neįrodė, jog ginčijamą sutartį sudarė dėl suklydimo, todėl ieškinys atmestinas. Tikrieji šio ieškinio pareiškimo teismui motyvai yra siekti dirbtinai įgyti draudiminę apsaugą. Trečiasis asmuo nurodė, kad kredito įstaigų platinami skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) yra saugi investicija, kadangi šia finansine priemone yra garantuotas investuotos sumos grąžinimas (nėra rizikos, kad vertybiniai popieriai nuvertės), tai garantuoja emitento (banko) turtas. Atsakovo nemokumo niekas negalėjo numatyti. Asmuo, tiek laikydamas indėlį banke, tiek investuodamas į banko platinamas finansines priemones, jeigu jis nėra profesionalus investuotojas, turi vienodas galimybes įvertinti banko bankroto riziką. Ieškovė nurodė, kad nebuvo supažindinta su bendrosiomis sutarties sąlygomis (prospektu ir galutinėmis sąlygomis) ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedais. Sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios, o bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Taip pat visi ginčo sutartyje nurodomi dokumentai buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje. Ieškovė sutartyje patvirtino, kad sutinka su sutarties sąlygomis ir jos jai suprantamos, kad ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, patvirtino, kad jos išreiškia jos valią ir ieškovė yra susipažinusi su prospektu, galutinėmis sąlygomis, rizikos apibendrinimu ir kitais dokumentais. Ieškovė, pasirašydama ginčijamą sutartį, tikrai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas. Tuo atveju, jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovei, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Ieškovė prašė sutarties pripažinimo negaliojančia atveju taikyti restituciją ir pripažinti ieškovės sumokėtus pagal sutartį pinigus ieškovės lėšomis jos banko sąskaitoje. Toks prašomas taikyti restitucijos būdas atmestinas. LR Įmonių bankroto įstatymo ir LR Bankų įstatymo normos įtvirtina absoliutų draudimą bankui, kuriam iškelta bankroto byla, vykdyti visas finansines prievoles, kurios neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo bankui. Net ir patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucija nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikoma. Ieškovės lėšų grąžinimas į terminuoto indėlio sutarties pagrindu atidarytą banko sąskaitą banke reikštų ne tik piniginių lėšų statuso pakeitimą, bet ir sutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo modifikavimą teismo sprendimu, nesant tokio pareikšto reikalavimo, teismas perkvalifikuotų sutarties šalių prievoles ir atkurtų terminuoto indėlio sutarties galiojimą (LR CK 1.5 str. 1 d., 1.63 str. 1 d., 1.90 str., 1.91 str., 1.95 str., 1.103 str., 1.138 str., 6.145 str., 6.147 str., 6.186 str., 6.719 str., LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str., 9 str., 10 str., 11 str., 12 str., LR Banko įstatymo 87 str. 4 d.). Trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą dėl civilinės bylos nagrinėjimo jam nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
2013-11-18 ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovei BAB bankui SNORAS, prašydama pripažinti negaliojančia su atsakovu 2011 m. rugsėjo 7 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį.
2014 m. balandžio 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki procesinio sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013.
2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas, nutarta atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą.
2016 m. rugpjūčio 31 d. teisme gautas trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašymas dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant trečiojo asmens ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2011-09-07 ieškovė su atsakovu sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L9952263, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 25-26, 66-67). Vykdant minėtą sutartį, 2011-09-07 ieškovė su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110907L990007, pagal kurią ieškovė už 35.494,57 Lt įsigijo 355 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-10-04 (b.l. 8). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovė patvirtina, kad atsakovas ją informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieškovės piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai ieškovei yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o šios sutarties 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22. p. ieškovė patvirtino, kad ji susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos). Pateiktu ieškiniu ieškovė nurodė, jog pasirašydama Obligacijų pasirašymo sutartį, suprato ir pagrįstai tikėjosi, jog obligacijos yra apdraustos kaip ir terminuotieji indėliai. Ieškovės teigimu, atsakovas ją suklaidino dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, neatskleidė ir neaiškino esminių sutarties sąlygų, todėl ji nesuprato ir neįvertino galimos sudaromo sandorio rizikos.
Pažymėtina, jog iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.
Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, o 22 str. 3 d. nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
Duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovė savo parašu patvirtino, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui vadovaujantis FPRĮ 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovei. Iš atsakovo pateikto pranešimo apie ieškovę matyti, kad ieškovė buvo ilgametė atsakovo klientė, laikotarpiu nuo 2009-02-18 m. iki 2011 m. imtinai buvo sudariusi 8 Terminuotojo indėlio sutartis. Ieškovė sutačių sudarymo metu buvo 54 m amžiaus, nuolat naudojosi internetu. Ieškovė buvo sudariusi su atsakovu Sąskaitų tvarkymo internetu sutartį (b.l. 64). Šios aplinkybės leidžia ieškovę vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.
Teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t.y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovės nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovės įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.
Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas.
Ieškovė taip pat nurodo, jog buvo atsakovo apgauta dėl sudaromų sandorių rizikingumo, atsakovo darbuotoja paaiškino ieškovei, kad įsigyjamos finansinės priemonės yra tokios pat kaip indėliai. Pagal CK 1.91 str. 1 d., dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jo platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, o kaip minėta, sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės nustačius tyčinį suklaidinimą. Ieškovė nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartį ji sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojams, palūkanos jai buvo svarbu. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad ji tikėjosi pagausinti savo pajamas, o atsakovo darbuotojai ieškovei paaiškino, jog ji niekuo nerizikuoja, obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovė dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie atsakovo nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik atsakovo bankroto proceso metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės. Ieškovė posėdžio metu pripažino, kad sutarties iki banko bankroto neskaitė.
Ieškovė sumokėjo 100,00 Lt, kas atitinka 28,96 Eur žyminį mokestį (b.l. 23), kuris jai gražintinas remiantis CPK 87 str. Atmetus ieškinį bylinėjimosi išlaidos Ieškovei nepriteisiamos. Atsakovas duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Trečiasis asmuo prašė priteisti iš ieškovės 367,96 Eur bylinėjimosi išlaidas už atstovavimą (b.l. 114-122), tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovės netektas darbingumas bylos duomenimis sudaro 65 proc. neterminuotai (b.l. 22), ir į tai, kad trečiojo asmens atsiliepimas yra analogiškas kitoms byloms, todėl didelis įdirbis nebuvo reikalingas, bylinėjimosi išlaidų suma trečiajam asmeniui mažintina iki 50.00 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 50,00 Eur atstovavimo išlaidas trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) naudai.
Grąžinti ieškovei G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 28,96 Eur žyminį mokestį.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.