- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-858-72-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00046-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus, Artūras Ridikas
- Nuteistasis
- O. A.
- Nukentėjusysis
- A. A.
- Advokatai
- Raimundas Kurklietis
- Kategorijos
- 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorei Gražinai Petrulytei, gynėjui advokatui Raimundui Kurkliečiui, nukentėjusiosios atstovui Valteriui Aleknai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo O. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. ir nubaustas 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Tenkinta dalis nukentėjusiosios A. A. civilinio ieškinio ir priteista 8632 Lt iš draudimo bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ ir 1368 Lt iš O. A. A. A. naudai neturtinei žalai atlyginti. Likusi civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta. Pripažinta nukentėjusiajai A. A. teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. A. nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 3 d. apie 11.15 val. Panevėžyje, Respublikos gatvėje, prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuodamas automobilį „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 106 punkto reikalavimus – aikštelėje sukdamas į kairę pusę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir nedavė kelio jam iš kairės pusės, skersine kryptimi, aikštelėje ėjusiai pėsčiajai A. A. ir ją kliudė, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio nesunkiai sutrikdyta A. A. sveikata, - jai nustatytas kairio šlaunikaulio skeveldrinis pergūbrinis lūžis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis O. A. prašo jį išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios jam inkriminuoto nusikaltimo požymių. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neatsižvelgus į faktines bylos aplinkybes. Taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. 2011-10-25 teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 11-1709(11) nurodyta, kad tyrimui pateikti duomenys nepakankami nustatyti A. A. kūno sužalojimų padarymo mechanizmams, nes šlaunikaulio lūžis galėjo būti padarytas tiek smūgiu į kairę pėsčiosios koją (kas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms) automobilio „Ford“ priekine dalimi, tiek dėl griuvimo ant kelio dangos ant kairiojo šono, kai nėra kitų gretutinių sužalojimų pėsčiosios kūno paviršiuje: nubrozdinimų, kraujosruvų, žaizdų aplink lūžio vietą, taip pat automobilio „Ford“ labiausiai atsikišusios dalies – priekinio bamperio aukštyje nėra nuo smūgio likusių žymių ant pėsčiosios kojos, vien tik skeveldrinis šlaunikaulio lūžis (atsižvelgiant į tai, kad pėsčiajai buvo diagnozuota kaulų osteoporozė) menkai informatyvus. Tą aplinkybę, kad nukentėjusioji nebuvo partrenkta, o pati suklupo atsirėmusi į automobilį patvirtina liudytojo Z. K. parodymai. Esant tokioms neaiškioms eismo įvykio aplinkybėms, visiškai atkurti eismo įvykio eigą, nustatyti, kurio iš eismo dalyvių veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą ir techniniu požiūriu, kokia buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui ir kieno iš eismo dalyvių veiksmai yra priežastiniame ryšyje su šiuo eismo įvykiu, bei patikslinti traumos mechanizmą, buvo reikalinga atlikti specialų tyrimą, paskiriant kompleksinę autotechninę ekspertizę. Ikiteisminio tyrimo metu skiriant specialistui autotechnikui užduotį buvo užduodami tik vienos krypties klausimai ir buvo nagrinėjama tik viena, jo kaltę pagrindžianti versija, neatsižvelgiant į susidariusią situaciją ir nenagrinėjant kitų eismo įvykio dalyvių veiksmų. Todėl mano, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme nebuvo surinkta neginčijamų, nekeliančių abejonių duomenų, kuriuos teismas besąlygiškai galėtų pripažinti įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę, įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji A. A. prašo nuteistojo O. A. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį. Nurodo, kad iš nuteistojo O. A. apeliacinio skundo matyti, jog jis yra nekaltas dėl jos patirtų sužalojimų, kad tai ji pati, atsirėmusi rankomis į jo automobilį, pargriuvo ir susižalojo. Mano, kad tai dar viena nuteistojo gynybinė versija, siekiant išvengti bausmės. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, kadangi yra ištirti ir įvertinti visi byloje esantys įrodymai, todėl turi būti paliktas galioti. Pats nuteistasis O. A. teisme savo kaltę pripažino iš dalies, parodė, kad, ji pargriuvo dėl kontakto su automobiliu. Teisme, kai buvo nagrinėjama administracinė byla dėl jo pasišalinimo iš įvykio vietos, O. A. nurodė tas pačias įvykio aplinkybes. Pripažino, kad kliudė pėsčiąją, nes dėl neatidumo jos nepastebėjo. Nagrinėjant bylą teisme O. A. pripažino jos pareikštą ieškinį dėl gydymo išlaidų, tačiau manė, kad ieškinio neturtinei žalai atlyginti suma yra per didelė. Be to, liudytojas Z. K. taip pat parodė, kad jis matė, kaip O. A. automobilis vairuotojo pusės šonu kliudė nukentėjusiąją. Kontaktas tarp jos ir automobilio tikrai buvo. Matė, kaip ji nugriuvo ant nugaros daugiau į kairę pusę. Tai, kad jos patirti sužalojimai buvo būtent dėl nuteistojo O. A. kaltės įrodo ir teismo ištirti bei įvertinti rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo, t. y. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 331/11 (05), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-12-13 specialisto išvada Nr. 11-1708(11), Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1709 (11). Mano, kad teismas, išnagrinėjęs bylą ir ištyręs visus įrodymus, teisingai nustatė, kad O. A. pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET) - prieš pajudėdamas iš sustojimo vietos, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu ir kliudė pėsčiąją, t. y. ją. Šito neneigia ir pats nuteistasis. Dėl šio įvykio ji patyrė sužalojimus, kurių pasekmes jaučia iki šiol. Todėl teismas teisingai nustatė nuteistojo kaltę bei priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir jos sužalojimų ir byloje priėmė teisingą nuosprendį.
Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas V. Alekna prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis O. A. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir ginčydamas savo kaltę iš esmės skundžia apylinkės teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą bei nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas.
Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantui inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., požymius apylinkės teismas nustatė remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nustatytomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis. Sprendžiant O. A. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. O. A. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų parodymus), taip pat paties nuteistojo O. A. parodymus, kitus rašytinius įrodymus – įvykio vietos apžiūros, nukentėjusiosios, liudytojo parodymų patikrinimo vietoje, daiktų pateikimo, apžiūros protokolus, specialistų išvadas bei kitus įrodymus, ir dėl šių įrodymų vertinimo padarė atitinkamas motyvuotas išvadas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės, nurodė, kokiais įrodymais ir kodėl jais remiasi, o kitus atmeta. Kadangi kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus vertindamas įrodymus ir jų pagrindu padarydamas išvadas dėl nuteistojo O. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuteistojo O. A. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, taip pat, kad išsamiai neištyrė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, neteisingai nustatė, kad jis padarė nusikalstamą veiką, laikytini nepagrįstais, vertintini kaip jo pasirinktas gynybos būdas, siekiant išvengti atsakomybės, ir atmetami.
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas išsamiai įvertino visą eismo įvykio situaciją ir pagrįstai nustatė, kad nuteistojo padarytas KET pažeidimas lėmė eismo įvykio kilimą ir nusikalstamus padarinius. Teismas pagrįstai tokią išvadą grindė nukentėjusiosios A. A. parodymais, kad ji ėjo automobilių stovėjimo aikštele, esančia prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), pro stovinčių automobilių galą. Nuteistojo vairuojamas automobilis atvažiavo nuo prekybos centro (duomenys neskelbtini) pro tarpą tarp aikštelėje stovėjusių automobilių iš dešinės pusės ir priekiu trenkėsi į dešinę jos kūno pusę, po ko ji pargriuvo beveik po automobiliu. Nugriuvusi nejautė kairės kūno pusės. Eismo įvykio metu jai lūžo kairės pusės šlaunikaulis. Netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais apylinkės teismas neturėjo pagrindo, nes jie buvo nuoseklūs viso bylos tyrimo metu, juose nėra užfiksuota esminių netikslumų ar nenuoseklumo. Be to, nukentėjusioji tokius savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nukentėjusiosios parodymai apie jai eismo įvykio metu padarytus sužalojimus atitinka ir specialisto išvadą Nr. G 331/11 (05), kuria nukentėjusiajai konstatuotas kairio šlaunikaulio skeveldrinis pergūbrinis lūžis, tikėtina padarytas judančio automobilio dalimis. Dėl sužalojimų nukentėjusiosios sveikata sutrikdyta nesunkiai. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Liudytojas Z. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad važiavo paskui nuteistojo automobilį ir matė, kaip O. A. automobilis suko pro aikštelėje stovinčius automobilius. Nukentėjusioji ėjo automobilių eilės gale. Matė, kaip nuteistojo automobilis vairuotojo pusės šonu kliudė nukentėjusiąją. Kontaktas tarp moters ir automobilio tikrai buvo. Nukentėjusioji atsirėmė rankomis į automobilį ir nuvirto ant nugaros daugiau į kairę pusę. Tokius savo parodymus liudytojas patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Liudytojos Ž. R. ir J. L. taip pat parodė, kad nukentėjusioji joms pasakojo, jog ją, einančią automobilių aikštele prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), partrenkė automobilis. Kaip matyti, nukentėjusiosios A. A. ir pirmiau paminėtų liudytojų parodymai atitinka vieni kitus ir atskleidžia išsamią eismo įvykio eigą. Be to, ir pats nuteistasis O. A. teisme savo kaltę pripažino iš dalies bei parodė, kad automobiliu kliudė moterį. Moteris po kontakto su automobiliu atsirėmė į priekinį automobilio sparną. Todėl automobilis nukentėjusiąją šiek tiek pastūmė į priekį. Taip pat tvirtino, kad nukentėjusioji pargriuvo dėl susidūrimo su automobiliu, o griūdama susižalojo koją. Tokie jo parodymai iš esmės neprieštarauja ir jo pirminiams parodymams, kad moterį jis kliudė automobilio priekiniu kairiuoju kampu, tačiau smūgis buvo labai nedidelis, taip pat jo paaiškinimams, duotiems administracinio teisės pažeidimo byloje dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, kur jis nurodė, kad moterį patrenkė dėl savo neatidumo. Nuteistasis tuo metu neginčijo aplinkybių, kad nebuvo automobilio kontakto su nukentėjusiąja ar panašiai, o priimtą teismo nutarimą apeliacine tvarka skundė tik dėl jam paskirtos per didelės nuobaudos. Taip pat pažymėtina, kad be pirmiau paminėtų nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, apelianto kaltę patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, o būtent – Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1708 (11), kurioje nurodyta, kad automobilio „Ford Escort“ vairuotojas O. A., prieš pradėdamas važiuoti iš sustojimo vietos, privalėjo įsitikinti, kad tai daryti bus saugu ir nebus kliudoma kitiems eismo dalyviams, o pamatęs link jo automobilio artėjančią ir pro priekinę automobilio dalį einančią pėsčiąją, privalėjo nevažiuoti tol, kol pėsčioji neatlaisvins automobilio judėjimo juostos ir nenutols saugiu, ne mažesniu kaip 1 m intervalu. Techniniu požiūriu automobilio „Ford Escort“ vairuotojo O. A. nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis, O. A. turėjo galimybę išvengti eismo įvykio kilimo, nepradėdamas važiuoti iš sustojimo vietos, kada pėsčioji jau ėjo vairuotojo matomumo zonoje. Techniniu požiūriu vairuotojo nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui buvo ta, kad automobilio „Ford Escort“ vairuotojas O. A., prieš judėdamas iš sustojimo vietos, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu ir kliudė aikštelėje einančią pėsčiąją. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1709 (11) nurodyta, kad, tikėtina, jog pėsčiosios A. A. kairės kojos šlaunikaulio lūžis buvo padarytas kairiuoju šonu (dubens sritimi) jai nukritus ant kelio dangos po lėtai važiuojančio automobilio „Ford Escort“ poveikio priekine dalimi į dešinę pėsčiosios kūno pusę. Taigi remdamasi išdėstytomis aplinkybės kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvada, jog būtent nuteistojo O. A. padarytas KET pažeidimas buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su įvykusiu eismo įvykiu, yra teisinga, nes eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. Šiuo atveju, jeigu O. A. būtų vykdęs KET 106 punkto reikalavimus ir prieš ketindamas keisti važiavimo kryptį prekybos centro (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje būtų įsitikinęs, kad tai daryti saugu, nebūtų buvę nei eismo įvykio, nei jo pasekmių – A. A. patirtų sužalojimų. O. A. turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio, jeigu būtų nepažeidęs KET reikalavimų. Taigi apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo vairavimas pažeidžiant KET buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė gynybos šalies prašymą paskirti kompleksinę autotechninę ekspertizę, taip pat nereiškia, jog bylos aplinkybės nebuvo ištirtos išsamiai. Pažymėtina, kad toks prašymas nuteistojo gynėjo advokato buvo pareikštas teisiamojo posėdžio metu, kurį teismas išsprendė, laikydamasis BPK 270 str. nuostatų, jį motyvuotai atmesdamas (nes byloje yra specialisto išvada). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas atlikti įrodymų tyrimą privalėtų tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas jį būtų atlikęs neišsamiai. Tačiau šiuo atveju iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad joje pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko išsamiai, t. y. BPK normų procesui pirmosios instancijos teisme keliamų reikalavimų nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamojo proceso normos nenumato, jog byloje turi būti atlikti visi įmanomi tyrimai ir ekspertizės, ir kad to nepadarius pažeidžiama įrodinėjimo tvarka ar kaltinamojo procesinės teisės. Specialistų ir ekspertų žinių panaudojimas baudžiamajame procese yra būtinas tada, kai be jų išvadų neįmanoma nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių (kasacinė nutartis Nr. 2K-339/2011). Nagrinėjamu atveju būtinumo skirti nurodytą ekspertizę nebuvo, nes byloje surinktų įrodymų visetas, įskaitant ir specialistų išvadas, leido apylinkės teismui ir be jos nustatyti esmines bylos aplinkybes. Taip pat, tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
Taigi vertindama šioje nutartyje ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl O. A. kaltės, kad būtent dėl jo padaryto KET pažeidimo (aikštelėje sukdamas į kairę pusę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir nedavė kelio jam iš kairės pusės, skersine kryptimi, aikštelėje ėjusiai pėsčiajai A. A. ir ją kliudė) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Byloje nėra nustatyti jokie nukentėjusiosios A. A. kalti veiksmai, kurie būtų turėję įtakos eismo įvykio kilimui. Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegijai nekyla jokių abejonių dėl O. A. kaltės pažeidus KET 106 punkto reikalavimus ir padarius BK 281 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl tekinti apeliacinio skundo prašymą ir nuteistąjį dėl šios veikos išteisinti nėra jokio pagrindo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas O. A. pritaikytas tinkamai, esant visiems BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo O. A. apeliacinį skundą atmesti.