- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- 2S-2196-413/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15212-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Pareiškėjas
- K. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius, Kauno rajono savivaldybės administracija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo K. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-20572-584/2015 pagal pareiškėjo K. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius, Kauno rajono savivaldybės administracija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvo priimtas Kauno rajono valdybos potvarkis ar Kauno apskrities viršininko sprendimas (įsakymas), kuriuo leista parduoti pareiškėjui K. Ž. 0,25 ha žemės sklypą Nr. 21, esantį (duomenys neskelbtini). Juridinį faktą prašoma nustatyti tikslu pripažinti galiojančia minėto 0,25 ha dydžio valstybinės žemės sklypo 1992 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu yra atmetęs pareiškėjo ieškinį dėl 1992 m. rugpjūčio 26 d. ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, tačiau teismo sprendimo motyvai, anot pareiškėjo, leidžia manyti, kad ieškinys galėjo būti patenkintas, jeigu į bylą būtų pateikti įrodymai, jog buvo priimtas Kauno rajono valdybos potvarkis ar Kauno apskrities viršininko sprendimas (įsakymas) parduoti ginčo žemės sklypą pareiškėjui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą kai nenagrinėtiną teisme. Bylos ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu konstatavo, jog Kauno apskrities viršininko sprendimas (įsakymas) parduoti 0,25 ha žemės sklypą K. Ž. nebuvo priimtas ir remiantis tuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu - negalėjo būti priimtas, dėl ko sprendė, kad toks pareiškėjo prašymas negali būti nagrinėtinas teisme. Be to, atsižvelgdamas į pareiškėjo suformuluotą reikalavimą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas yra tapatus ieškinio reikalavimui išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl 1992 m. rugpjūčio 26 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, dėl ko sprendė, kad pareiškėjas siekia to paties rezultato ir iš naujo kvestionuoja teismo sprendimu nustatytas aplinkybes, todėl priėjo išvados, kad prašomas nustatyti juridinis faktas neali būti nagrinėjimas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjo K. Ž. atstovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir pareikšimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu buvo konstatuota, jog Kauno apskrities viršininko sprendimas (įsakymas) parduoti 0,25 ha žemės sklypą K. Ž. nebuvo priimtas ir negalėjo būti priimtas remiantis tuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Apeliantas pažymi, kad tokių teiginių Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendime nebuvo. Minėtame sprendime teismas konstatavo įrodymų trūkumą, bet ne teismo skundžiamoje nutartyje nurodytą aplinkybę.
2. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamos nutarties teiginiais, kad pareiškimu yra siekiama to paties rezultato kaip ir Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2518- 285/2013 bei apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1624-390/2013, kad pareiškėjas pareiškimu kvestionuoja jau išnagrinėtas ir teismo sprendimu nustatytas aplinkybes. Anot apelianto, minėtose bylose teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodytų argumentų, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, jog pagal tuometinį teisinį reglamentavimą jis turėjo neabejotiną teisę įsigyti kaip privačią nuosavybę valstybei priklausiusį ginčo žemės sklypą kūrybinių dirbtuvių – studijos statybai. Nurodytose bylose teismai vertino ir pasisakė tik dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nurodytų teisinių argumentų, tačiau neapimančių tų argumentų, kurie nurodyti pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo prašoma nustatyti ne tai, jog pareiškėjas turėjo teisę įsigyti kaip privačią nuosavybę valstybei priklausiusį žemės sklypą kūrybinių dirbtuvių – studijos statybai, o tai, kad buvo priimtas Kauno rajono valdybos potvarkis ar Kauno apskrities viršininko sprendimas (įsakymas) parduoti šį žemės sklypą pareiškėjui. Iš Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2518-285/2013 ir Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1624-390/2013 matyti, kad šio įrodymo nebuvimas buvo pagrindine priežastimi, dėl kurios teismai netenkino pareiškėjo ieškinio dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo, nors tuo pačiu sutiko, jog buvo atlikti visi kiti reikiami veiksmai ginčo žemės sklypo pardavimui. Todėl teismui nustačius pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jis galės dar kartą siekti ginčo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties patvirtinimo ir įgyvendinti savo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta.
Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvo priimtas Kauno rajono valdybos potvarkis ar Kauno apskrities viršininko sprendimas (įsakymas) parduoti K. Ž. 0,25 ha žemės sklypą Nr. 21, esantį (duomenys neskelbtini). Juridinį faktą prašoma nustatyti tikslu pripažinti galiojančia minėto žemės sklypo 1992 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį.
Visų pirma, pastebėtina, kad sprendžiant klausimą dėl juridinio fakto nustatymo yra svarbus laikotarpis (data), su kuriais siejamas paties juridinio fakto nustatymas, nes nuo to priklauso, kada atsirado, pasikeitė ar pasibaigė asmens asmeninės ir turtinės teisės. Tačiau pareiškėjo reikalavime toks laikotarpis nėra nurodytas. Be to, iš reikalavimo turinio taip ir neaišku, kuri iš pareiškėjo nurodytų institucijų - Kauno apskrities viršininkas ar Kauno rajono valdyba, turėjo priimti administracinį aktą, kuris, anot pareiškėjo, jam gali sukelti teisines pasekmes. Todėl vien dėl paminėtų pareiškimo trūkumų pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktas negali sukurti jam tų teisinių pasekmių, kurių jis siekia.
Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ (toliau ir Nutarime) išaiškinta, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-25108-285/2013, ir Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1624-390/2013), be kita ko, nustatyta, kad 1991 m. rugsėjo 27 d. Kauno rajono Raudondvario apylinkės Tarybos sprendimu Nr. 82 ieškovui buvo skirtas 0,25 ha žemės sklypas Nr. 21, esantis (duomenys neskelbtini), kūrybinių dirbtuvių – studijos statybai, o 1992 m. rugpjūčio 19 d. tarp ieškovo ir Kauno rajono valdybos buvo sudarytas minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas. Taigi teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad pareiškėjo pareiškimo teisinį pagrindą sudarantys dokumentai, patvirtinantys prašomą nustatyti juridinį faktą, yra išlikę. Todėl, remiantis aukščiau aptartu teisiniu reglamentavimu, tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teisme negali būti nagrinėjamas.
Trečia, Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl 1992 m. rugpjūčio 26 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo, 2013 m. lapkričio 15 d. nutartyje konstatavo, kad pagal tuo metu galiojusį normatyvinį aktą (LR Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos“ 4. 1 punktą) ir šiuo metu galiojančias Žemės įstatymo nuostatas (Įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punktas) ginčo žemės sklypas ne konkurso tvarka pareiškėjui negalėjo būti suteiktas ir parduotas. Kitaip tariant, teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklypo oficiali pirkimo-pardavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo. Todėl pareiškėjo bandymas modifikuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas faktines ir teisines ginčo teisinių santykių aplinkybes sau palankia linkme yra teisiškai nepagrįstas, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo pareikšimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 444, 445 straipsniai, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.