Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nutarties, kuria paskirta bauda, civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio I. G. pareiškimą dėl įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendime numatytų pasekmių taikymo, suinteresuoti asmenys – skolininkė L. K., išieškotojas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Prašymą grindė tuo, kad jam pateiktas vykdymui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-5018-808/2013 dėl skolininkės L. K. įpareigojimo savo lėšomis per 3 mėnesius (tuo atveju, jei per 5 mėnesius ji negauna statybą leidžiančio dokumento) nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Neįvykdžius teismo reikalavimo, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija turi teisę pati pašalinti savavališkos statybos padarinius. Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomajame rašte buvo nurodytas įvykdymo terminas, todėl raginimas įvykdyti sprendimą nebuvo siunčiamas (CPK 661 str.). 2015 m. rugsėjo 15 d. surašytas sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas Nr. 0008/14/00095.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

CPK 314 str. yra įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atsisakyti priimti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 338 str.). Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus – 2013 m. vasario 5 d. Projektavimo darbų sutartį ir 2014 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti, kadangi šie dokumentai neabejotinai galėjo būti pateikti jau pirmosios instancijos teisme.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 str.).

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjai paskirta bauda už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto c. b. Nr. 2-5018-816/2013, nevykdymą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos naudai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 20 d. sprendimu išnagrinėjęs c. b. Nr. 2-5018-816/2013 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atsakovei L. K. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, leido L. K. teisės aktų nustatyta tvarka per 5 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti projektinę dokumentaciją ir gauti savavališkai pastatyto priestato prie gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybą leidžiantį dokumentą, o per teismo nustatytą terminą nelegalizavus statybos, įpareigojo L. K. savo lėšomis per 3 mėn., skaičiuojamus nuo 5 mėn. termino, nustatyto statybą leidžiančiam dokumentams gauti, pabaigos nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie gyvenamojo namo ir sutvarkyti statybvietę. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. kovo 26 d., kas reiškia, kad nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pradėtas skaičiuoti 5 mėn. terminas ir po šio termino pabaigos pradėtas skaičiuoti kitas 3 mėn. terminas, skirtas teismo sprendimui įvykdyti, suėjo 2013 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagal minėtą teismo sprendimą 2013 m. gruodžio 17 d. ieškovui išdavė vykdomąjį raštą, kuris pateiktas vykdyti antstoliui I. G.. 2014 m. sausio 21 d. patvarkymu Nr. 8 2014 01 21 95/14-8 nustatyta, kad skolininkė L. K. buvo įpareigota per 3 dienas nuo patvarkymo gavimo dienos informuoti antstolį raštu, ar ji yra įvykdžiusi teismo įpareigojimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Antstolis 2014 m. liepos 3 d. ir 2015 m. rugsėjo 15 d. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktais Nr. 0008/14/0095 ir Nr. 50 2015 09 15 95/14 nustatė, kad skolininkė L. K. įpareigojimo savo lėšomis per sprendime nustatytą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius - nugriauti priestatą - neįvykdė.

Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo L. K., nesutikdama su paskirta bauda nurodo, kad CPK 771 str. 5 d. norma galėtų būtų taikoma tada, kai teismo įpareigotus atlikti tam tikrus veiksmus gali atlikti tik pats skolininkas, tačiau nagrinėjamu atveju 2013 m. vasario 20 d. sprendimu yra nustatyti sprendimo neįvykdymo padariniai, t. y. per nustatytą terminą skolininkei nenugriovus statinių ir nesutvarkius statybvietės, teisė atlikti šiuos veiksmus jos sąskaita suteikta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais, nes kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi bei 23 straipsnio 1 dalies 16 punktu, Inspekcija neteisėtų statybų savininkų (skolininkų) lėšomis organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi. Tačiau įstatymo leidėjas nesuteikė teisės inspekcijai organizuoti ir atlikti neteisėtos statybos statinio rekonstrukcijos darbų savininko (skolininko) lėšomis (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 15 str. 3 d.). Pažymėtina, kad Inspekcija yra viešojo administravimo subjektas, o viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, ir plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas. Tokios institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, privalo veikti tik taip, kaip numato teisės aktai, priešingu atveju būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui taikytinas bendrojo draudimo principas - veikti taip, kaip nėra leidžiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1-04/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14—800/07; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AI4-1052/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 - 383/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009). Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, iš dalies tenkindamas pareiškėjo antstolio pareiškimą dėl įpareigojimo nevykdymo ir konstatuodamas, kad tik pati skolininkė asmeniškai gali atlikti priestato nugriovimo darbus.

Be to, CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visiems asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiame straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas reiškia, kad teismo procesiniame sprendime esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys, nes teismo procesinio sprendimo nevykdymas vertintinas ne tik kaip išieškotojo teisių pažeidimas, bet ir kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Šis civilinio proceso principas išlygų nenumato, taigi jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisinamas įsiteisėjusio ir įmanomo įvykdyti teismo procesinio sprendimo nevykdymas, o asmenims, nevykdantiems jų atžvilgiu priimtų įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų, gali būti taikomos atitinkamos procesinės sankcijos. Nagrinėjamu atveju, jei sutikti su suinteresuoto asmens L. K. nurodytu argumentu dėl CPK 771 straipsnio 5 dalies taikymo, byloje susidarytų netoleruotina situacija, kuomet teismo nustatytą įpareigojimą pašalinti savavališkos statybos padarinius gali atlikti tik atsakovė, tačiau jai vengiant tai padaryti, o ieškovei (Inspekcijai) dėl objektyvių priežasčių sprendimu suteiktos teisės įgyvendinti ir pašalinti savavališkos statybos padarinių negalint, būtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 str.).

CPK 771 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą atitinkamą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam paskirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK 771 straipsnio taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija, skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (CPK 585 str. 2 d.). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensavimo funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-513/2012, 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009).

Bylos duomenys įrodo, kad apeliantė L. K. iki šiol nėra įvykdžiusi įsiteisėjusio teismo sprendimo nugriauti namo priestato, kurio nugriovimo darbai yra priskiriami rekonstrukcijos (pagrindinio pastato) darbams ir kuriuos tik pati skolininkė asmeniškai gali atlikti (Statybos įstatymo 2 str. 95 p., 3 str. 2 d., Statybos techninis reglamentas STR 1.01.8:2002 „Statinio statybos rūšys“, Statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“). Apeliantė, nevykdydama įsiteisėjusio teismo sprendimo, iš esmės remiasi tuo, jog ji laiku siekė parengti projektinę dokumentaciją ir gauti leidimą, tačiau ne dėl jos kaltės parengtas projektas kelis kartus buvo grąžintas pataisyti. Teismas neatkreipė į tai dėmesio ir nepagrįstai išsprendė klausimą dėl baudos skyrimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodytus apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes priešingai nei teigia L. K., pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl baudos skyrimo, atsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir konstatavo, kad aplinkybės, jog architektas netinkamai atliko su statybos įteisinimu susijusius darbus, nekliudė pačiai skolininkei imtis aktyvių veiksmų teismo sprendimui įvykdyti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.