Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. O. (O. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas O. O. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 24S140497 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjo darbo sutartis su darbdaviu buvo nutraukta bei tai, kad pareiškėjas gaudamas leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nes leidimas gyventi buvo panaikintas.

Nagrinėjamu atveju Sprendimas šabloninis, tinkamai nemotyvuotas. Atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjo pateikti duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės yra netiesa, t. y. atsakovas, priimdamas Sprendimą nenustatė jokių neteisėtų pareiškėjo veiksmų. Vien tai, kad darbdavys nutraukė su pareiškėju darbo sutartį nereiškia, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė neteisingus duomenis, tokių išvadų darymas prieštarauja logikai ir pareiškėjas yra kaltinamas tuo, ko jis nepadarė, t. y. pareiškėjas nepateikė atsakovui jokių neteisingų duomenų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Pažymi, kad atsakovas taip pat niekaip nemotyvavo savo išvadų dėl nustatyto draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą, nenustatė, ar darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta dėl darbdavio ar pareiškėjo kaltės ir kitų aplinkybių. Atsakovas iš esmės nenurodo, kokius duomenis, kuriuos pareiškėjas pateikė atsakovui, laiko neteisingais. Pareiškėjas ieškojo darbo Lietuvoje, paieškų metu susipažino su K. A., kuris nurodė, kad už 3 300 Eur jis suras jam darbą Lietuvoje. Pareiškėjas sumokėjo šiam asmeniui už darbdavio paiešką. K. A. pranešė pareiškėjui, kad pareiškėjas galės dirbti jo įmonėje UAB ,,Stulgiai“. Gavus leidimą laikinai gyventi pareiškėjas laukė kol įmonė pakvies jį dirbti, tačiau to neįvyko, vietoje to darbdavys niekaip neinformavęs pareiškėjo nutraukė su juo darbo sutartį ir apie tai net nepranešė pareiškėjui, ko pasėkoje buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi ir priimtas skundžiamas sprendimas. Dėl K. A. veiksmų pareiškėjas kreipsis į teisėsaugos institucijas.

Atkreipia dėmesį, kad leidimas gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais, t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan. Todėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Akivaizdu, kad pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti Sprendimą. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka proporcingumo principų bei Viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatų.

Nesutinka ir su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta įvesti perspėjimą į Šengeno sistemą. Remiasi teismų išaiškinimais ir nurodo, kad kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą negali būti suprantama kaip suteikianti joms neribotą nuožiūros laisvę veikti šiuo tikslu.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Sprendimu nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas.

Dėl pareiškėjo Migracijos departamentas yra priėmęs 2024 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 24S124444, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760313945, galiojantį iki 2025 m. birželio 30 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Šis sprendimas nebuvo apskųstas ir yra galiojantis.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą) nurodytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Pažymi, kad Sprendime buvo įvertintos faktinės aplinkybės, kurios sudarė pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y. duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. kovo 1 d., per itin trumpą laikotarpį (11 d. d.), darbo sutartis su juo buvo nutraukta), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nenustatyti ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 p. asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad teisės aktų nuostatos buvo pritaikytos neteisingai. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, įstatymo leidėjas numatė galimybę užsieniečiams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kai yra panaikintas leidimas gyventi. Pareiškėjas neginčijo Migracijos departamento 2024 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 24S124444, kas leidžia spręsti, kad pareiškėjas tuo metu sutiko su priimtu sprendimu ir jame išdėstytais motyvais ir argumentais. Pareiškėjo argumentas, kad turi būti vertinamas darbo sutarties nutraukimo pagrindas yra nepagrįstas, nes Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šio reikalavimo netaikymo. Taigi, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad nei pareiškėjas, nei bendrovė nepateikė duomenų apie nutrauktą darbo sutartį, t. y. leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) būtent šiam darbdaviui. Atkreipia dėmesį, kad šie duomenys apie nutrauktą sutartį paaiškėjo tik tuomet, kai Migracijos departamentas sutikrino Sodros duomenis. Net ir dabar pareiškėjas nepateikia jokių duomenų teismui dėl minėto savo teiginio pagrindimo. Sprendime yra pateikti visi motyvai ir argumentai, kuriais vadovaujantis Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą (Migracijos departamento 2024 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 24S124444 panaikintas užsieniečiui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (užsieniečiui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. kovo 1 d., per itin trumpą laikotarpį (11 d. d.), darbo sutartis su juo buvo nutraukta), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis); nenustatyti ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika).

Priešingai nei teigia pareiškėjas pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 d. a punktą, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Įvertinus tai, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta ir nėra duomenų, kad užsienietis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

Atsakovo teigimu, Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, todėl nėra jokių pagrindų naikinti priimtą Sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus ir į SIS įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams, teisėtumo ir pagrįstumo.

2023 m. gruodžio 1 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S215280 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. gruodžio 5 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760313945, galiojantis iki 2025 m. birželio 30 d., pareiškėjui įteiktas 2023 m. gruodžio 7 d.

Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą Nr. 24S124444, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760313945, galiojantį iki 2025 m. birželio 30 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir nutraukta darbo sutartis su asmeniu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šis sprendimas apskųstas nebuvo, todėl laikoma, jog jis yra nenuginčytas ir galiojantis.

Departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 2024 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 24S140497 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams). Sprendime nurodoma, kad Departamentas panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šioje byloje skundžiamu sprendimu įvardija šias aplinkybes, t. y. Sprendimas nepagrįstas, nes pareiškėjas teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi Lietuvoje pateikė tikrovės atitinkančius duomenis; atsakovas formaliai pritaikė Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą; sprendimas įtraukti duomenis į SIS yra nemotyvuotas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte įtvirtinta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktas).

Kaip minėta, pareiškėjo leidimas gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad atsakovas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktuose nurodytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjas, prašydamas išduoti leidimą, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei tai, jog buvo nutraukta darbo sutartis.

Pažymėtina, jog pareiškėjas sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neskundė. Atsižvelgiant į tai, galima spręsti, kad su minėtu sprendimu pareiškėjas sutiko. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kvestionuodamas Sprendimą, iš esmės ginčija jau įsiteisėjusiu Migracijos departamento sprendimu nustatytas faktines aplinkybes ir konstatuotus Įstatymo pažeidimus. Kadangi atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, atsakovas turėjo teisę ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nustatant laikotarpį, kuriam užsieniečiui draudžiama atvykti į Lietuvą, taikomos Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jį priimant atsakovas laikėsi Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų pagrindų, t. y. kreipė dėmesį: į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo Bendrovėje įdarbintas nuo 2024 m. vasario 14 d. iki 2024 m. kovo 1 d., pareiškėjui per visą įdarbinimo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, laikotarpį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme ir tarpininkavimo rašte, o 2024 m. kovo 1 d., per itin trumpą laikotarpį (11 d. d.), darbo sutartis su juo buvo nutraukta); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra).

Pareiškėjui išduotas leidimas panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų pagrindu, todėl Departamentas pagrįstai vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, kuriame įtvirtinta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Toks laikotarpis, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, negali būti laikomas neproporcingu.

Pareiškėjas teismui akcentuoja, kad jis negali būti atsakingas dėl kito asmens bei darbdavio elgesio, tačiau teismas nori pažymėti, kad pareiškėjas niekaip šių savo argumentų nepagrindžia ir nepateikia jokių rašytinių įrodymų. Dar daugiau, pareiškėjas atsakovo neinformavo, kad jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, taip pat neinformavo apie nutrauktą darbo sutartį, nesikreipė į atsakovą siekiu pakeisti darbdavį ir t. t. Šių aplinkybių pareiškėjas teismui niekaip nepaaiškina, todėl sprendžiama, kad atsakovas pagrįstai tokius pareiškėjo veiksmus vertintino kaip piktnaudžiavimą migracinėmis procedūromis. Argumentai, kad kreipsis į teisėsaugos institucijas dėl kito asmens apgaulės taip pat nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais.

Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.

Pagal Taisyklių 15 punktą sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Byloje nustatytos aplinkybės bei nurodytas teisinis reglamentavimas neleidžia abejoti atsakovo priimto sprendimo įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos teisėtumu bei pagrįstumu. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas terminas – 36 mėnesiai (3 metai), yra proporcingas ir adekvatus, nevaržo labiau pareiškėjo teisių nei tai yra būtina siekiamam tikslui pasiekti.

Pareiškėjas teismui akcentuoja, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta jog administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo O. O. (O. O.) skundą atmesti.

Pareiškėjo O. O. (O. O.) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.